Nuo Ievos iki kosmoso: pasikalbėjimai apie parodą „Ievos išvarymai”

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2020 m. sausio 24 – vasario 23 d. veikia Ievos Martinaitytės-Mediodios kūrybos paroda „Ievos išvarymai”, kuratorė – Laima Kreivytė.

Ieva_Mediodia_NJS

Parodos kuratorė Laima Kreivytė (kairėje) ir menininkė Ieva Martinaitytė-Mediodia (dešinėje priekyje) pristatant parodą „Ievos išvarymai“. Nerijaus Jankausko nuotr.

Ši paroda – tai išsamiausias Ievos Martinaitytės-Mediodios, šiuo metu gyvenančios ir kuriančios Niujorke, darbų pristatymas Lietuvoje. Pasak kuratorės, parodoje atsiskleidžia autorės pasaulėvaizdžio pokyčiai – nuo mitologinio (Ievos išvarymas iš Rojaus) iki kosmologinio, su plazminėmis liekanomis ir juodosiomis skylėmis. Atrenkant ir eksponuojant kūrinius akcentuojamas ne retrospektyvinis, o neofuturistinis žvilgsnis.

Pokalbio su menininke Ieva Martinaityte-Mediodia ir parodos kuratore Laima Kreivyte susitikome pačiame parodos instaliavimo įkarštyje. Plaktuko poškėjimas, grąžto dūzgimas, paveikslus kabinančių vyrų šūkčiojimai kviečiant pažiūrėti, ar darbas pakabintas tinkamai, – visas šis bruzdesys sukūrė tokią dinamišką atmosferą, kad rodės, jog visas Ievos paveikslų futurizmas išsiveržė į parodų rūmų sales, o pašnekovės lyg tos neuronų ląstelės ar asteroidai nuolat migravo nuo jau pakabintų paveikslų prie dar kabinamų, trumpam nurimdamos, kad atsakytų į klausimus ar papasakotų istoriją. Viso šio chaoso rezultatas – paprastas pokalbis apie nepaprastus dalykus. Ir, žinoma, įstabi Ievos Martinaitytės-Mediodios solo parodos „Ievos išvarymai” ekspozicija, kurią aplankyti galima iki vasario 23 dienos.

Laima, kokiais kriterijais vadovaudamasi kūrėte šios parodos ekspoziciją?

Laima Kreivytė: Parodoje mes sudėliojom akcentus nuo mitologijos iki kosmoso. Nuo materialių medžiagų, kurios užkloja visą kūrinį ir net išeina už ribų, iki specialios perregimos plėvelės. Šiuos darbus kabiname specialiai atitraukę nuo sienos, kad kūrinys tarsi alsuotų. Taigi kriterijai – nuo materialumo iki skaidrumo. Nuo Ievos iki kosmoso. Paroda prasideda ankstyvąja menininkės kūryba, dar iš studijų Vilniuje laikų.

Laima_Kreivyte_NJS506613887

Parodos kuratorė Laima Kreivytė. Nerijaus Jankausko nuotr.

Ekspozicijos pradžią žymi darbai „Ievos išvarymas” pagal Hieronymo Boscho „Žemiškųjų malonumų sodą” ir „Ikarės kritimas”. Kam dedikuotas pastarasis darbas ir kokia jo istorija?

Laima K.: Šitas darbas niekur nerodytas, nors sukurtas 1992 m., jį atradome pas Ievos mamą. Yra toks Piterio Breigelio paveikslas „Ikaro kritimas”. Pamačiusi jį galvojau: „O kur čia Ikaras?” Pirmame plane valstietis aria lauką, tolumoje – laivas, jūra… Ir tik tada pamačiau jūroje mažytes Ikaro kojytes. Mintis yra tokia: gyvenimas dėl Ikaro žūties nesustos – kaip arė valstietis lauką, taip ir ars, nesvarbu, kad Ikaras nukrito. Ievos paveikslo „Ikarės kritimas” pagrindinis akcentas – tarsi gyvenimo upė, tarsi kelias į pragarą. Tas pats kelias veda žemyn, tas pats – kyla aukštyn. Visai kaip Dantės „Pragare”: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje, pametęs tiesų pėdsaką takelio…”

Ekspozicijoje – ir Ievos dienoraščiai. Gal tai tie patys dienoraščiai, kuriuos savo studentams rekomendavo rašyti dėstytojas Kęstutis Zapkus?

Laima K.: Jis skatino studentus rašyti dienoraščius kaip knygą, ir Ieva juos rašė. Bet šie vizualūs dienoraščiai yra Ievos meninė refleksija, iš dienoraščio išplaukiantys kūriniai. Pavyzdžiui, juose pavaizdavo kasų nukirpimą – kai įkalbėjo mamą nukirpti kasas, šį procesą ji išgyveno kaip atsisveikinimą su vaikyste.

Parodos vizitine kortele pasirinktas paveikslas „Technoself”. Kodėl būtent jis?

Ieva Martinaitytė-Mediodia: Tai yra mano autoportretas, bet nueinantis nuo analoginio iki dabarties skaitmeninio portreto, atskleidžiančio, kaip žmogus susilipdė su technologijomis, koks jo, kaip žmogiškos būtybės, identitetas dabar.

Laima K.: Labai logiška, paroda prasideda mitologine Ievos biografija ir jos išvarymu iš Rojaus bei autorės portretu, sukurtu Gintauto Trimako, o kitoje salėje eksponuojamas šių dienų technologinis portretas. Viskas tampa nuoseklu.

Ieva_Mediodia_NJS509613893

Menininkė Ieva Martinaitytė-Mediodia šalia paveikslo „Technoself“. Nerijaus Jankausko nuotr.

Kai kurių darbų turinys labai intensyvus, vaizdai – susiraizgę, forma – apvali ar ovali. Nekyla pavojus pakabinti juos ne ta puse?

Laima K.: Ievos darbai šiuo požiūriu dėkingi, nes juos gali kartais vienaip rodyti, kartais kitaip. Visai kaip kosmose: nėra nei viršaus, nei apačios, tu ten tiesiog skraidžioji. Taip ir Ievos paveikslai: kai kuriuos darbus galima būtų eksponuoti ir vienaip, ir kitaip. Bet kai kurių – jauti – kitaip kabinti negalima.

Mėgstate parodos eksponavimo procesą?

Ieva M.: Parodos kabinimas – labai smagus veiksmas. Daug darbo, bet tai yra pati įdomiausia dalis – menininkui pamatyti savo darbus erdvėje.

Kai kurių savo darbų turbūt ir pati seniai nematėte, nes jie buvo likę Lietuvoje?

Ieva M.: Taip, jie dulkėjo pas mamą palėpėje po senais tarybinių laikų popieriais (juokiasi).

Turbūt buvo labai įdomu juos ten surasti?

Ieva M.: Aš žinojau, kad jie ten yra. Matyt, anksčiau dar nebuvo atėjęs laikas juos ištraukti į dienos šviesą. Tiesiog subrendo toks momentas, kai labai aiškiai pamačiau, kad juos reikia prikelti.

Ieva_Mediodia_NJS526913926

Dešinėje: Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Ikarės kritimas“, 1992 m. (fragmentas). Nerijaus Jankausko nuotr.

Ir koks buvo jūsų vertinimas juos ištraukus po šitiek metų ir pamačius nauju žvilgsniu?

Ieva M.: Kartais būna taip, kad galvoji: ai, gal neverta jų eksponuoti, gal jie prasti ir reikia sunaikinti… Esu daug darbų sunaikinusi, kai po kažkiek laiko nusprendžiau, kad geriau jų nelaikyti. Bet šitie darbai atrodė visiškai geri. Ir netgi truputį sau užpavydėjau, pagalvojusi, kad gal kai kurie netgi geresni už dabartinius (juokiasi). Čia, aišku, klausimas, bet jie man padeda pamatyti, kaip toliau tęsti savo kūrybą.

Kuo padeda?

Ieva M.: Padeda pamatyti visą savo kūrybos raidą. Ir galbūt net skatina sugrįžti prie to, kas būtų įdomu ir dabar. Vėl sugrįžti prie technikos ar mąstymo, kuris kažkuriuo momentu gal jau ir užsidūlėjo, užsimiršo… Dabar matau, kad vis dėlto yra ryšys, nebuvo visiško atitrūkimo nuo ankstesniosios kūrybos. Nebuvo lyg nukirsta kirviu, nors tie darbai atrodo labai skirtingi, pavyzdžiui, spalva, faktūra. Bet dabar man labai įdomu pamatyti visus tuos etapus vienoje vietoje.

Visą savo kaip asmenybės evoliuciją?

Ieva M.: Taip, ir aš džiaugiuosi, kad visus tuos darbus išlaikė mano mama, kitaip nebūčiau turėjusi tokios galimybės. Nes darbai išsisklaido po pasaulį.

Bet pastaraisiais metais Lietuvoje jūsų buvo daug: pernai surengėte net tris parodas.

Ieva M.: Taip, praėjusieji metai buvo labai pripildyti, kaip niekad. Lietuvoje aš retkarčiais rodžiau savo kūrybą – ar grupinėse parodose, ar rengiau vieną kitą solo parodą, bet po truputį. O praeiti metai buvo labai intensyvūs… Na, subrendo poreikis. Pajaučiau, kad jau yra brandos laikas, ir labai aiškiai atėjo suvokimas, noras, kad reikia visu svoriu tai, ką sukaupiau, parodyti. Parodos buvo ta pačia tema ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir pavadinimas nedaug keitėsi. Bet, nors kiekvienoje parodoje rodžiau tą patį branduolį, vis prisidėdavo kas nors naujo. Nė viena paroda nepasikartojo, nebuvo tokia pat. Ir šioje parodoje yra darbų, rodytų ir Vilniuje, ir Šiauliuose, bet labai daug darbų, kurie dar niekada nerodyti. Taigi ši paroda – vėl visiškai kitokia. Ir vėl kitokiu kampu, daugiau per moterišką jauseną, nes Laima labai jautriai supranta, ko man reikėjo – išsipasakoti. Nes vis kažko trūko… Kuratorius gali labai padėti, nes pačiam autoriui kartais nematyti taip. Be to, visko pats ir negali padaryti.

Ieva_Mediodia_NJS527713928

Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Skirta miegamajam“, 1995 m. Nerijaus Jankausko nuotr.

Kalbant apie moteriškumą, parodoje, ko gero, ryškiausiai jį iliustruoja darbas „Skirta miegamajam”, slepiantis labai jautrią jūsų vaikystės istoriją.

Ieva M.: Mūsų dėstytojas Kęstutis Zapkus labai skatino domėtis savo išgyvenimais ir juos užsirašinėti. Tai tarsi savęs psichoanalizė. Visi svarbūs įvykiai iškilo, aš juos užrašiau ir nusprendžiau, kad tas istorijas galiu panaudoti mene. O triušio istorija buvo tokia: kaime pas senelius, kur leisdavau vaikystę, tėvas atnešė man mažą triušelį. Tai buvo pirmas mano gyvūnėlis. Tačiau tais laikais niekas negalvojo, kad triušelis gali būti tik džiaugsmui. Kai jis užauga, tampa kažkam nepatogus, reikia jį suvalgyti, kaip įprasta kaimo žmogui. Aš nenoriu nieko kaltinti, bet man, vaikui, to triušelio nužudymas buvo trauma. Kai išgirdau jo cypimą, kilo baisi nuojauta, kad jam kažkas atsitiko… Senelis buvo tas žmogus, kuris rūpindavosi maistu – kai reikėdavo, jis pjaudavo vištas, kiaules. Ir niekas manęs net nepaklausė, tiesiog jį papjovė, nulupo kailį, paruošė maistą ir dar sakė: valgyk. Atsimenu, labai priešinausi, verkiau ir nenorėjau jo valgyti. Štai tokia istorija. Šiam triušiui atminti sukūriau du darbus. Pirmasis buvo tapybos darbas „Triušio skerdynės” su tekstu, po to jis transformavosi į kitą idėją – kūrinį „Skirta miegamajam” su mano pačios kūno atliejomis. Būdavo toks gipsinis bintas, labai mėgau su juo daryti savo pačios atliejas. Man patiko jungti skulptūrą su tapyba. Tame darbe – mano veidas su iškamšoms skirtomis akimis, kiškio iškamša – vėl prisimenant tą vaikystės triušį. Kartu atkreipiau dėmesį į tą faktą, kad vyrai kartais vadina moteris „kiškučiais”. Tame darbe keliu klausimą: kas yra grožis? Kažkam gražu pasikabinti trofėjus, o ir moterys tampa trofėjais miegamuosiuose. Todėl ir sukūriau tokį ironišką darbą: pasikabinkite miegamajame (juokiasi).

Naujausių jūsų darbų temos labai nutolusios nuo ankstyvosios kūrybos. Kas lėmė tokį šuolį?

Ieva M.: Susidomėjimas neurogeneze. Pastaruoju metu labai domiuosi moksline hipoteze, nors ji jau nebe hipotezė, apie smegenų neurogenezę – neuronų plastiškumą ir nuolatinį atsinaujinimą. Nervų sistemos ląstelių veikla mano kūryboje peraugo į savotiškus vizualius žemėlapius, nes smegenų tinklainė, kuri labai įdomiai veikia, primena visatos tinklainę. Tik ši žymiai didesnė.

Ieva_Mediodia_NJS525513923

Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Perskirstymas“, 2019 m. Nerijaus Jankausko nuotr.

Ar teberašote dėstytojo Zapkaus rekomenduotus dienoraščius?

Ieva M.: Teberašau, bet tas rašymas įgavo truputėlį kitokią formą. Užsirašau visokias idėjas, kad nepamirščiau. Ir šiaip rašyti mėgstu, todėl galvoju kada nors surankioti tuos savo užrašus į vieną leidinį. Kai nuvažiavau į Niujorką, puoliau aprašinėti, ką kiekvieną dieną matau. Toks iš pradžių buvo mano projektas. Galvojau: dabar aš neturiu studijos, tapyti negaliu. Bet turiu rašymo priemonę ir popieriaus – tai gal galima padaryti meną iš savo gyvenimo, iš naujų patirčių?

O ką parašytumėte apie šią viešnagę Klaipėdoje?

Ieva M.: Vos atvažiavusios į Klaipėdą puolėme dirbti. Net neturėjau laiko išeiti pasivaikščioti ir pasižiūrėti, kaip miestas pasikeitė. Anksčiau Klaipėdoje retkarčiais lankydavausi, tačiau po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą čia dar nebuvau.

Jūsų paroda Klaipėdoje pirmą kartą?

Ieva M.: Taip, pirmą kartą. Kažkada čia buvo surengta grupės „Geros blogybės” paroda. Tiesą sakant, nelabai ją ir atsimenu. Man atrodo, kad Parodų rūmų patalpos nuo to laiko labai pasikeitė. Bet dabar šiomis erdvėmis aš sužavėta! Su direktoriumi Ignu Kazakevičiumi taip lengva dirbti, jis labai jautriai ir pagarbiai priėmė. Iš tiesų jaučiuosi pagerbta. Ir dar labai noriu nueiti prie jūros (juokiasi). Būtinai nueisiu.

Paroda veiks iki 2020 m. vasario 23 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Leave a Reply