Naują Klaipėdos kūrybinę erdvę įsteigė jauno architekto suburti bendraminčiai
Įvairūs veiksniai vis verčia Klaipėdos kūrybininkus keisti pamėgtas lokacijas, tačiau poreikis burtis, dirbti ir leisti laisvalaikį po vienu stogu nė kiek neslopsta. „(Ne)lofto”, „Fanerkės”, „Vydūnkės” bei kitų trumpiau ar ilgiau uostamiestyje gyvavusių neformalių erdvių istoriją tęsia „Cechas”, įkurtas buvusiame vaistinės sandėlyje Minijos gatvės pradžioje – ties seniai nebeveikiančia ir miesto vaiduoklių sąrašą papildžiusia motinine įstaiga, „Luizos” vaistine. Gal nepelnytai apleistą vietą pagydys jaunatviškas kūrybiškumas? Jeigu taip – į miesto sveikatą! Pasidaryk pats. Vedinas šio principo, vienas iš „Cecho” įkūrėjų, mano pašnekovas Dominas Pulokas, po šešerius metus trukusių architektūros studijų Vilniaus dailės akademijoje sugrįžo į gimtąją Klaipėdą kupinas pavydėtino entuziazmo. Vos per aštuonis mėnesius jis subūrė gausybę bendraminčių, sudalyvavo daugybėje renginių, sumeistravo naudingų daiktų bei ne vieną nendrinę skulptūrą ir įkūrė „Cechą”. „Cechas”, spėju, skirtas ne vien gamybinei veiklai? Su bičiliu Mantvydu Viliu, o vėliau – ir su Tomu Jurginu kelerius metus kalbėjomės apie būtinybę įkurti savo darbo erdvę. Dabar ją turime. „Cechas” yra gamybinės ir kūrybinės dirbtuvės, erdvė kino seansams bei kitokioms veikloms ir pramogoms. Planuojame, jog šalia esančiose patalpose ilgainiui įsikurs įvairiausių sričių kūrėjai nuo dizainerių iki grynųjų menų bei amatų atstovų. Į „Cechą” žmonės gali ateiti užsisakyti arba už tam tikrą mokestį padedami mūsų sumeistrauti, pavyzdžiui, kėdę ar lentyną batams susidėti. Neseniai vyko aitvarų gamybos dirbtuvėlės, ateityje planuojame dėžučių smulkmenoms – kad, grįžęs namo, neišmėtytum visur raktų, telefono, piniginės ir kt., bei žibintų gamybos dirbtuves. Kai veiki tai, kas patinka tau pačiam, visada atsiras žmonių, kuriuos šie dalykai taip pat sudomins. Šitaip buriasi draugai ir bendraminčiai. „Cechas”: Teko girdėti apie organizaciją „Krikragaa”. Kokia jos veikla? Pats „Krikragaa” nepriklausau, vadinčiau save dizaino objektų kūrėju nei amatininku, tačiau su malonumu jungiuosi prie šios organizacijos vykdomų veiklų. Tačiau „Krikragraa” gali pristatyti vienas iš jos įkūrėjų – Tomas Jurginas, – netoliese dirbantį draugą pakviečia Dominas. „Krikragaa” – senas žemaitiškas žodis, reiškiantis idomų, nematytą, kažkuo ypatingą daiktą, rakandą, – paaiškina Tomas. – Mūsų atveju „Krikragaa” – amatininkų gildija, ne pelno siekianti organizacija, vykdanti projektinę veiklą Klaipėdoje ir Klaipėdos rajone. Šiemet surengėme Drevernos 760 metų jubiliejaus šventę, rudens lygiadienio šventes Drevernoje bei Juodkrantėje, amatų dvidienį „Pamatai”, kasmet organizuojame etnodirbtuvėles Priekulėje. Esame atviri bendradarbiavimui. Dominai, šiandien nuolat eskaluojama, esą bendruomeniniai santykiai – suirę, žmonės esą mažai bendrauja… Ką apie tai manai? Pakanka, sugrįžus į Klaipėdą, tarti: „Kiek čia yra ką veikti!” Būtinai išgirsi aimaną: „Čia nieko nėra, čia liūdna, niekur neišeisi, nieko nesusitiksi”, – juokiasi. – Klaipėda – povandeninis miestas: jei turi kontaktų, žinai, kur kas vyksta, turėsi veiklos, bet ir pačiam reikia daug veikti. Jei pats veiki, kvieti žmones – ir tu būsi pakviestas. Miesto gatvės yra tuščios, bet tuo metu kažkas žiūri filmus, kažkas lipdo, kažkas kankles drožia… Pamenu, jog dešimtą klasę praleidau ant dviračio, nes nebūčiau spėjęs visur sulakstyti. Vilniuje yra gausu daug kalbančių žmonių. Taip, jie yra kūrėjai, tačiau jų kalbos ima viršų, o kūryba yra šiek tiek šalia. Norėdamas pritapti, taip pat turi daug šnekėti: antraip ir gamindamas puikius auskarus ar ugnies skulptūras taip nieko niekam ir neparodysi. Manau, Klaipėdoje turime daugiau veiklių, mažiau kalbančių ir į viešumą einančių žmonių, o Vilniuje – daugiau bruzdesio, judesio, kuris kartais „užmuša” kūrybingesnį žmogų. Man labai svarbi Klaipėda, svarbus pamario kraštas – čia yra mano vieta, kur aš noriu kurti. Tiesiog jaučiu, jog čia būsiu naudingas. Suprantu šią erdvę, o ir ši vieta mane labiau supranta. Noriu bendrauti, pažinti, burti žmones – šitaip gimsta gerų dalykų. Dažnai dalyvauji etnokultūros renginiuose. Vaikystėje važiuodavau į „Romuvos” pagoniškas stovyklas, kur susirinkdavo amatininkai, kanklininkai, skambėdavo sutartinės. Baltiškoji tradicija man labai patinka ir seniai yra artima. Dažnai būnu tarp keleto skirtingų judėjimų, kuriuos noriu jungti – jei būni tik vienoje pusėje, ištinka stagnacija. Studijavai architektūrą – kiek šiandien jos yra tavo gyvenime? Architektūra yra mano profesija ir pomėgis. Turbūt nuo dešimtos klasės mąsčiau apie tai kaip apie tikslą. Žinoma, studijuodamas ir dirbdamas pažinau ir mažiau patrauklius šios profesijos aspektus, kurių nė neįtariau egzistuojant: neįsivaizdavau, kiek daug yra to sauso sėdėjimo, dokumentų skrebenimo… Teko matyti reportažą apie lygiadienio šventę Juodkrantėje, kuriame buvai pavadintas skulptoriumi… Jie nepaklausė, kas esu, – šypsosi. – Esu architektas, toli nuo to nepabėgsi, o bet kuris erdvėje esantis objektas yra skulptūra. Kita vertus, mokydamasis Eduardo Balsio menų gimnazijoje, buvau skulptorius, tad reportaže nesmarkiai suklydo, galima būtų rašyti per brūkšnelį: architektas-skulptorius. Arba tiesiog kūrėjas. D. Puloko ir jo kolegų kuriamos nendrinės skulptūros: Išties, nes skulptūrų medžiaga gana neįprasta – nendrės. Lietuvoje bei Latvijoje po truputį auga graži tradicija – ugnies skulptūros. Mes, Baltijos šalys, šioje srityje esam nemažai pažengusios. Tokios skulptūros yra unikalus dalykas Europoje. Po truputį skatiname tai, siekiame integruoti šį žanrą į lietuvių liaudies šventes. Šventės turi simboliką, o mes ją pateikiame degančios skulptūros pavidalu. Tai turi sakralumo, tačiau jo neperšu. Geriausias dalykas yra netikėtumas, o jį išgauti galima įvairiai: nelygu kaip skulptūrą pastatysi, kokias medžiagas gausi, kokios žmonių reakcijos į ugnį sulauksi… Deganti skulptūra žmonėse pažadina archajišką bendrumo jausmą, kelia vidinį norą išsireikšti daina ar ritmu, šitaip tarsi padeda skulptūrai įsidegti ir išnykti… Etnokultūrą grynuoju pavidalu žmogui sunkiai įteigsi, bet naujomis priemonėmis tai padaroma daug paprasčiau ir tampa priimtina ir tiems, kurie tradicijomis domėjosi mažiau. Degančias skulptūras kurdavau ir gyvendamas Vilniuje, dažniausiai – renginiams Aukštaitijoje. Grįžęs į Klaipėdą, subūriau komandą, pastatėme skulptūrų Drevernoje, Juodkrantėje. Negaila sudegintų kūrinių? Nendrių skulptūra unikali tuo, jog yra kuriama gana ilgai, pavyzdžiui, keturias dienas, o sudega per geras 15–30 minučių. Jos išnykimas sujudina žmogaus vidų, o man, kaip kūrėjui, tai yra didelis energijos, kurią skleidžiu žiūrovui, pliūpsnis. Vaikystėje statydavau smėlio pilis – pastatai, o jas sumindo arba pristato prie jų ką nors… Pradėjau statyti arčiau kranto – tada jas nuplaudavo jūros bangos… Supratau, kad tas išnykimo momentas ir veža. Nebus nei pridėta, nei atimta, nes tai nėra egoistiška – kurti be siekio įsiamžinti pasirinkus neyrančią medžiagą. Karolio Būtos ir asmeninio albumo nuotr. |