„Minkštai”: prigimtinio kūrybiškumo link

Dar tik antrus metus gyvuojančio projekto „Minkštai” idėja menininkei Linai Jaruševičiūtei kilo studijuojant. Architektūros ir tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi Lina sako, kad susitikimas su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) projektų iniciatore ir idėjų generatore Inga Norkūniene bei pažintis su jos organizuojamomis edukacijomis padėjo realizuoti seniai pradėtą veiklą.

minkstai2_1

KKKC kultūrinės veiklos vadybininkė Inga Norkūnienė pristato projektą „Minkštai“ Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos kolektyvui. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Anot menininkių, pirminė projekto idėja buvo pasitelkiant natūralią baltą vilną „suminkštinti” kultūrines erdves ir tam tikrose jų vietose rengti edukacines programas. Projekto metu kuriama saugi, jauki ir kur kas greičiau į meninę ir kūrybinę veiklą padedanti įsitraukti erdvė. Pirmoji įstaiga, išbandžiusi projekto veiklas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir „Litorinos” mokykla.

Kada atsirado šio projekto idėja ir koks jo tikslas?

Inga: Pati pirmoji projekto „Minkštai” idėja buvo „suminkštinti” kultūrines erdves. Nes man, kaip ir Linai, dar prieš atsirandant projektui dažnai kildavo pamąstymų, kad tos kultūrinės, meninės vietos yra labai „nelanksčios”, „šaltos”, neskatinančios kūrybiškumo. Todėl „Minkštai” tikslas tapo sudaryti sąlygas kitaip pasijausti, atvykus į kultūros įstaigą. Tačiau šioms edukacinėms veikloms besivystant, kuomet jose pradėjo dalyvauti žmonės, projekte atsiskleidė kitos, labai „grynos” ir aiškios kryptys.
Prasidėjus antriesiems projekto metams, pagrindinės veiklų kryptys tapo skaitymo skatinimas, bendradarbiaujant su Ievos Simonaitytės biblioteka, ir dėmesys vaikams su specialiaisiais poreikiais.

Lina: Man šis projektas apima labai didelį laiko tarpą, nes mintis padaryti kažką tokio kilo dar Vilniaus dailės akademijoje. Studijų metu vienoje privačioje mokykloje ikimokyklinukams turėjome sukurti tokią erdvę, kurioje jie galėtų jaustis saugūs ir jiems ten būtų gera. Tuomet įgyvendinta idėja paskatino tęsti veiklą šiame projekte. Kilimas buvo padėtas, kaip aš sakau, iš studijų likučių. Tuo metu dar nebuvau sugalvojusi, kur jį panaudosiu. Iš dalies vilna – tai didelis turtas. Tačiau iš kitos pusės – jos tarytum ir niekam nereikia. Todėl susitikimas su Inga, pažintis su organizuojamomis edukacijomis, jos ir Parodų rūmų pastangos susigrąžinti į kultūrines įstaigas jaunąją auditoriją padėjo realizuoti šią mano pradėtą veiklą. Sujungus visas aplinkybes, atėjo atsakymas, kad mano padarytas kilimas gali tapti startu kažkam labai naujam.

Dirbdama įvairiose įstaigose, tokiose kaip mokyklos, bibliotekos, Parodų rūmai ir t. t., turėjau galimybę iš šono stebėti ten tvyrančią atmosferą. Kadangi tai labai struktūruotos vietos, kilo mintis, kad jas labiausiai ir reikia „minkštinti” tam, jog žmonės, atėję ten, galėtų pajausti kažkokį dvasinį „prisilietimą”. Parodų rūmai itin daug dirba šia kryptimi. Jie labai stengiasi, kad tas menas ateitų į žmogaus širdį visai kitu būdu. Dar vienas šio projekto tikslas buvo tas, kad žmogus meno įstaigoje galėtų ne tik apžiūrėti tam tikrus objektus, bet ir juos paliesti, daryti su jais ką tik nori. Tokiu būdu žiūrovas tampa atskiru kūrėju.

Įdomiausia, kad net ir verslo organizacijos taiko labai panašų principą, kad „suminkštintų” darbo sąlygas. O tokioms jautrioms visuomenės grupėms, kaip, pavyzdžiui, vaikų ar žmonių, turinčių specialiųjų poreikių, tos sąlygos turėtų būti sukurtos dar geresnės.

minkstai2_4

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Kaip atsirado projekto pavadinimas?

Lina: Visi vilnos objektai yra tarytum gamtinio prado dalykai. Tiek pavadinimas, tiek edukacijų veiklos ir meniniai objektai buvo sugalvoti labai organiškai bei remiantis asmeninėmis patirtimis ir asociacijomis su gamta. Pavyzdžiui, ką žmogus daro, kai ateina į pajūrį? Dėlioja akmenėlius, susikasa smėlį, konstruoja kažkokias figūrėles, renka įvairias žoleles… Edukacijų metu sukuriamas labai panašus pojūtis. Ir pačiame projekte stengiamės, kad viskas būtų ir atrodytų taip, tarsi suformuota pačios gamtos.

Papasakokite daugiau apie projekte naudojamus vilnos objektus. Kokie jie?

Lina: Kadangi reikėjo juos konkrečiai įvardyti, tai iš pradžių turėjome objektų pravardes, na, pavyzdžiui, „kiaušinio lukštas”. Projekto pradžioje kūrėme specialiai „Litorinos” mokyklai, todėl buvo gaminami labiau „įlendami” ir „įvelkami” objektai. Taip pat buvo kelių dydžių ir faktūrų „tuneliukai”, skirti pasikloti, apsivilkti, užsikloti ar apsivynioti. Dar buvo „lizdai”. Visi objektų pavadinimai „ateina” iš gamtos ir yra susiję su pojūčiais būnant joje. O kai kuriuos vadiname tiesiog objektais, tam, kad liktų vietos skirtingų patirčių asociacijoms. Nes vienam kažkuris objektas gali būti panašus į lizdą, o kitam tai taps kepure.

Inga: Reikia dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad visi meniniai vilnos objektai yra balti ir labai kūrybiški. Ir kai mes kuriame istorijas, pastebiu, kad vienas meno kūrinys gali įgyti begalę improvizacijų. O tai taip pat yra vienas iš tikslų – kad kiekvienas objektas skirtingoje situacijoje atrodo visiškai skirtingai. Tai būna ir gyvatės, ir skraidantys krokodilai, medūzos, povandeniniai koralai ir dar daug kas. Viskas priklauso nuo istorijos ir auditorijos bei jos asmeninių patirčių, perskaitytų knygų ar vaizduotės lakumo. Nė vienas objektas nėra kažkaip realiai apčiuopiamas ar pasižymintis ypatingu konkretumu. Jie yra asociatyvūs.

Projekto pradžioje objektų buvo vienuolika. O kiek jų yra šiandien?

Lina: Kadangi tai jau yra antrus metus besitęsiantis projektas, objektų apimtis išėjo labai panaši. Galima sakyti, kad šių metų projektui buvo sukurtas antrasis veltinių objektų komplektas. Ir nebelabai galime skaičiuoti jų, nes, pavyzdžiui, vienas komplektas jau susideda iš penkių dalių. Todėl, žinoma, suskaičiavus vienetais, šių metų projekte objektų yra daugiau. Tačiau manau, kad dabar juos jau galime vadinti segmentais. Tai tų objektų segmentų yra apie dešimt. Ir pagrindinė edukacijų veikla vyksta ardant, jungiant ir perdėliojant juos.

Inga: Žinoma, konstrukcinio modelio principas vis dėlto išlieka. Tačiau tai tampa lyg minkštos formos „Lego” detalės. Iš vilnos objektų galima formuoti visko be galo daug, netgi didžiulio formato skulptūras. Dirbant su šiais meno kūriniais, veikia loginio mąstymo principas. Todėl projektas ir yra toks visapusiškas, nes skatina veikti abu smegenų pusrutulius – ir kūrybiškąjį, ir matematinį.

minkstai2_3

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Kokią vilną naudojate savo meno kūriniams?

Lina: Naudoju nelietuviškų avių vilną. Ji yra truputį švelnesnė ir puresnė. Nežinau, kaip pasikeistų situacija, jei mes turėtumėme ir naudotumėme kitą vilnos rūšį. Man pačiai reikėjo priimtino pojūčio, kad norėtųsi ją paimti ir palietus neatitraukti rankos. Todėl jei būčiau naudojusi paprastos lietuviškos šiurkščiakailės avytės vilną, vargu ar rezultatas būtų toks pat geras ir malonus. Tikriausiai didelė dalis šio projekto sėkmės ir buvo tame, kad vilna, kurią gauname, yra jauki ir minkšta, tik gaila, kad dar ne iš mūsų krašto. Šiam projektui reikia itin didelio kiekio tolygios vilnos. Todėl esu labai dėkinga Marijampolės fabrikui „Vernitas”, kuris sudarė sąlygas jos įsigyti tiek daug.

Neteko girdėti, kad būtų daugiau menininkų, kuriančių tokio didelio mastelio kūrinius iš vilnos.

Lina: Kad kiti menininkai kurtų taip funkcionaliai, kaip mes tai darome, nesame ir mes girdėjusios. Gal yra kažkur kūrėjų, kurie savo meninius objektus labiau pritaiko ne Lietuvos rinkai. Tačiau nedrįstu kategoriškai teigti, kad mūsų projektas – vienintelis toks Lietuvoje. Tai, ką mes darome, manau, paprasčiausiai nėra įprasta. Tiek dėl techninių priežasčių, tiek dėl kainos. Galiausiai, neturint finansinės paramos, ir mums pačioms būtų itin sunku įgyvendinti tokį projektą. Aukšta žaliavos kaina, net neabejoju, stabdo ir daugelį kitų kūrėjų, norinčių dirbti su šia medžiaga.

O kaip dėl patvarumo? Juk projektas nuolat keliauja per įvairias organizacijas. Ar vilnos kilimas ir kiti meniniai objektai nesuplyšta nuo nuolatinio naudojimo?

Lina: Veltinis apskritai yra viena iš patvariausių kūrybinių medžiagų. Tačiau technologinis šio kūrinio aspektas vis dėlto tapo šiokiu tokiu iššūkiu – reikėjo rasti būdą, kaip padaryti, kad jis būtų patvarus ir vis vien liktų veltiniu, o ne taptų kažkokiu tik parodiniu objektu. Ir galiu pasakyti, kad po pirmųjų projekto metų, padarius šiokią tokią kilimo ir sukurtų objektų renovaciją, pamačiau, jog net ir prakeliavęs po tiek daug festivalių, nučiupinėtas ir tąsytas tokios begalės žmonių rankų, kilimas išliko pakankamai gerai išsilaikęs. Tai supratus, atėjo ramybė, kad projektą galime tęsti toliau. Ir gal net dar labiau didinti mastelius. Nes turime tokių svajonių.

minkstai2_9

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Kokios žmonių reakcijos po šio projekto edukacijų?

Lina: Pati edukacijų nevedu, tuo užsiima Inga. Tačiau iš smalsumo keleto festivalių metu buvau prisijungusi prie Ingos ir mačiau, kaip tai vyksta. Buvau labai nustebusi, kai pamačiau, kad vaikas, apsikabinęs vilnos kamuoliuką, verkia ir mama negali jo išplėšti iš mažylio rankų. Nežinau, kokį emocinį santykį vaikas tuo metu pajuto. Kiti vaikai tuos vilnos objektus glaudė prie savęs kaip kokį mažą gyvulėlį. Mane tai tikrai sukrėtė. Visiems pasakoju istoriją, kaip sunku iš vaikų buvo paimti tuos siūlus, jie tiesiog apsikabinę nešiojosi juos su savimi. Dar kiti vaikai tiesiog „užsikasdavo” toje vilnoje ir nurimę gulėdavo po ja.

Pastebėjau, kad pirmaisiais metais vaikai tiesiog gulinėdavo po ta vilna. Antraisiais jie tiesiog pasiimdavo vilnos kamuolėlius į rankas, apsikabindavo juos ir sėdėdavo nieko nedarydami ir net nereaguodami į tėvų kvietimus eiti kažkur kitur. Mane net sugraudino tie momentai.

Man pačiai tie siūlai asocijuojasi su vaikyste. Mama daug dirbo šioje srityje ir man, kaip vaikui, dažnai reikėdavo jai padėti. Tuomet siūlai ir visi kiti panašūs įrankiai dažnai net sukeldavo atstumiančią reakciją. O dalyvaudami šiame projekte vaikai jaučia tokią šilumą tam objektui, kad net sunku buvo patikėti. Tikrai neturėjau tokio didelio lūkesčio. Įsivaizdavau, kad projektas bus sutiktas kur kas paprasčiau. Ir šiandien jau sunku pasakyti, ar tokios reakcijos vyksta dėl pačios vilnos, kaip medžiagos, nes ji tokia jauki prisiliesti, ar tai yra kažkas slaptesnio archetipine prasme, kažkas, ko mes net nepažįstame. Neturiu atsakymo į šitą reakciją. Gal kas nors iš tos srities profesionalų galėtų pakomentuoti šį reiškinį.

O būna, kad atsiranda vaikų, nenorinčių įsitraukti į šias edukacijas?

minkstai2_6

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Inga: Nėra dar taip buvę. Vaikų įsitraukimas priklauso nuo to, kaip tu juos sudomini ir kokią edukaciją jiems pasiūlai. Nes patys objektai yra tik sukuriantys vietą. Kuriant užsiėmimus, svarbiausia yra jų tipas ir erdvė. Šie aspektai itin svarbūs tiek ugdymo procese, tiek pačioje edukacijoje. Vaikams labai svarbus saugumo jausmas, ir kaip ta erdvė, kurioje vyksta užsiėmimas, įkvepia vaiką kūrybiškai, ką vaikas joje gali keisti ir veikti. Vaikui svarbu suvokti, kas jis yra – veikėjas, įsitraukęs dalyvis ar kūrėjas. Manau, kad projektas „Minkštai” sudaro sąlygas tapti tuo kūrėju, jaustis saugiai. Erdvė yra sukuriama „minkšta” tikrąja šio žodžio prasme. Tačiau labai nustebina ir suaugę žmonės. Kai Nidos Senųjų amatų festivalyje su jachta atplaukę vyrai nepaleido iš rankų mūsų sukurtų meno objektų, sukdami ir rišdami virves, kamuolius, ir žaidė kaip maži vaikai, buvo sunku patikėti. Man visad atrodė, kad vyrų auditorija yra pati santūriausia ir sunkiai įsitraukianti į tokius dalykus. Tačiau jie buvo tokie patys dalyviai, jiems buvo be galo įdomi mūsų pagamintų vilnos objektų technika. Ir ši patirtis tikrai labai nustebino. Nes vaikai turi tą prigimtinį kūrybiškumą, lygiai taip pat kaip ir žmonės su specialiaisiais poreikiais. Jie yra dar nesugadinti, „neapaugę” išankstinėmis nuostatomis, jie kūrybiški ir juos galima įtraukti į tokias veiklas. Labai džiaugiuosi, kad šis projektas padeda tai pasiekti.

Kaip atsirado pagrindinės projekto kryptys?

Inga: Konkrečios projekto kryptys atsirado vilnos objektų funkcionalumo dėka. Jie ypač padeda sukurti aplinką, skatinančią įsitraukti į skaitymo procesą, nes mes kuriame įvairiausias istorijas, analizuojame pasakų charakterius, taip pat vyksta pasakojimo vizualizavimas. Vilnos kilimas tampa drobe, kurioje vaikai kuria vaizdus ir tokiu būdu tampa savo istorijos iliustratoriais.

Yra daug įvairiausių formų, kaip visi meno objektai gali būti panaudoti. Pavyzdžiui, kilimas kuria bendrumo ir bendruomenės jausmą, vaikai ant jo susėda klausytis pasakų, vėliau analizuoja jas, dainuoja ir t. t. O būtent XXI amžiaus žmogus tikriausiai išgyvena tą vienišumą ir tarpusavio atotrūkį, todėl projektas „Minkštai” kažkaip jungia visus, grąžina prie prigimtinių dalykų.

Viename iš projekto pristatymų diskusijų metu buvo kalbama apie tokius elementarius dalykus, kaip vilnos atsiradimas ir kas apskritai yra avis. Ir, pasirodo, žmonės, kurie patys augina avis, net nežino, kad avies akies vyzdys yra stačiakampio formos, kaip ir ožkos, beje. Būtent per šias diskusijas tema pakrypo konkrečių edukacijų tikslų link – pasakiau, kad šių veiklų metu aš mokau vaikus pažinti gamtą, gyvūnus. Todėl mūsų edukacijos apima ne tik meno sritį, bet ir įvairius kitus, gyvenimiškus aspektus, tokius kaip savo aplinkos, gamtos ir savęs pažinimas.

minkstai2_5

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Lina: Galiausiai nereikia pamiršti ir jau nuo seno žinomų gydomųjų vilnos savybių. Juk ne veltui ką tik gimusiems mažyliams yra maunamos vilnonės kojinytės. Nuolat naudojant vilnos gaminius, fizinis ir akupunktūrinis poveikis tikrai jaučiamas.

Inga: Dar vilna pasižymi tuo, jog nesugeria ir nesulaiko savyje dulkių. O tai šiandien itin svarbu daugeliui žmonių, turinčių įvairių alergijų. Todėl mūsų sukurtuose vilnos kambariuose gali dalyvauti tikrai daug žmonių.

Kodėl projekto viena iš krypčių orientuota į specialiųjų poreikių turinčią auditoriją?

Inga: Todėl, kad specialiųjų poreikių auditorija yra ypač jautri pokyčiams. Dalyvavimas veiklose, vykstančiose naujose erdvėse, didžiajai daliai šių žmonių sukelia stresą. Todėl būtina sukurti atmosferą, kurioje jie galėtų patirti meninę ar kūrybinę veiklą. Tiek specialiųjų poreikių turintys, tiek ir jų neturintys žmonės stipriai išgyvena įvairius pokyčius. Tik paprastas žmogus kur kas greičiau adaptuojasi prie naujovių. O specialiuosius poreikius turinčiai auditorijai yra be galo svarbus saugios aplinkos aspektas. Jei to nėra – tokius žmones yra ypač sunku įtraukti į edukacijų metu vykdomas veiklas ir jiems nebepavyksta patirti to, ką vis dėlto galėtų. Projektas „Minkštai” tokiems žmonėms atvėrė galimybę jaukiai, šiltai ir saugiai įsikurti naujoje vietoje. Visi projektui sukurti meniniai vilnos objektai yra balti, nedirginantys emocijų, nesukeliantys diskomforto spalvine prasme. Tai objektai, neturintys „triukšmo”. Todėl jie tampa itin veiksmingi tokiems jautriems žmonėms.

minkstai2_8

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Teko labai daug kur nuvažiuoti su šiuo projektu ir susidurti su begale įvairių žmonių, kurie turėjo ir mentalinę, ir fizinę negalią. Ir nė karto nebuvo taip, kad projektas nesuveiktų. Kilimas tarsi sukuria saugumo erdvę. Tokiu būdu asmuo gali laisvai atsiverti edukacinei kūrybinei veiklai.

Pirmieji objektai, sukurti specialiai „Litorinos” mokyklai, buvo skirti savo ribų apsibrėžimui, tam, kad žmogus galėtų jaustis kaip saugiame „kokone”. Per edukacijas pastebėjau, kad vaikai labai mėgsta kurti sraigės personažą arba susirangyti kaip šuniukai į guolį. O tai tik dar kartą patvirtina saugumo ir jaukumo poreikio faktą.

„Minkštai” projektas buvo skirtas „minkštinti” meno ir kultūros erdves, tačiau išsigrynino iki dar aiškesnio tikslo. Šių metų pagrindinis darbas buvo iš anksto apgalvoti, kokie konkrečiai objektai turės būti sukurti bibliotekai ir kokio pobūdžio objektai turės būti integruoti specialiųjų poreikių mokykloje. Jau rašant projektą daug konsultavomės su specialistais, kokių objektų reikėtų ir kur jie bus naudojami. Nes žmonės, kurie dirba tokiose mokyklose nuolatos, labiau išmano poreikius. Todėl meniniai objektai atrodo skirtingai, ir funkcijas bei poveikį turi taip pat skirtingus. Tačiau sudėjus visus vilnos kūrinius ant vieno kilimo, jų poveikis tampa bendras. Ribos tarytum ištirpsta.

Kiek organizacijų šis projektas jau apkeliavo?

Inga: Projektas „Minkštai” jau du kartus dalyvavo Nidos „Senųjų amatų festivalyje”, pristatinėdama šį projektą apkeliavau Vakarų Lietuvos bibliotekas, turėjome įvairias edukacijas su specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis Klaipėdoje, pabuvojome ir Vilniuje, Valstybės pažinimo centre Tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai”. Taip pat projektas dalyvavo Klaipėdos knygų mugėje, kurioje vyko speciali edukacija vaikams su specialiaisiais poreikiais. Per šiuos dvejus metus projektas buvo pristatytas daugelyje Lietuvos vietų.

Lina: Beje, Klaipėdos viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka projektą „Minkštai” vešis ir į Vilniaus knygų mugę, kur jis bus pristatytas Bibliotekų erdvėje.

Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Parašykite komentarą