Merūnas Vitulskis: „Klaipėdoje – daug talentingų žmonių”

Jau visai netrukus, rugpjūčio 5 ir 6 dienomis, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre atgims legendinė režisierės Dalios Ibelhauptaitės opera „Bohema”. Pagrindinius vaidmenis atliks naujos kartos operos žvaigždės Merūnas Vitulskis, Viktorija Miškūnaitė ir gausus kitų, daugiausiai uostamiesčio, operos talentų būrys. Šiuo spektakliu Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato 2016-ųjų „Muzikinį rugpjūtį pajūryje”.

Merunas1

Asmeninio archyvo nuotr.

Taigi intensyviai ruošiantis šventei, kuri vyks modernioje Palangos koncertų salėje, apie vaidmenį, uostamiesčio solistus, talentus ir iššūkius – interviu su Merūnu Vitulskiu.

Kuo Jums įdomus Rudolfo vaidmuo Giacomo Puccini operoje „Bohema”?

Kiekvienas operos solistas stengiasi įsiasmeninti savo personažą. Laimingas, nors ir be pinigų, gyvenimas, vėjavaikiškumas, žaismingumas, jautrumas primena mane. Nežinau, ar aš toks spontaniškas ir ryžtingas kaip Rudolfas, kuris gali iškart prieiti prie gražios moters ir imtis veiksmų, tačiau pasaulėjauta, kad net ir prasčiausiuose namuose gali jaustis kaip milijonierius, jei turi nuostabią šeimą, man artima. Esu ir kiek bohemiškas – „išplaukęs”, išsiblaškęs. Mane mylintiems žmonėms būti su manimi, matyt, sunkoka. Kartais ant savęs labai pykstu, jei neišpildau pažadų ir dėl to labiausiai kenčiu pats.

Pati opera turi kažkokią fantastinę aurą. Kažką tokio, ko nepaaiškinsi žodžiais. Kad ir kur keliauju, pavyzdžiui, neseniai Austrijoje statėme „Madam Baterflai”, solistai per pertraukas tarp spektaklių kažkodėl niūniuoja „Bohemą” (juokiasi. – Autor. past.).

Kaip sekasi dirbti su režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kuris kol kas pavaduoja Dalią Ibelhauptaitę?

Dirbame su šiuo režisieriumi ne pirmą kartą. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai – kitoks nei visi režisierius ir aš jį labai gerbiu (šypsosi. – Autor. past.).

Taigi ar galima sakyti, kad Klaipėdos operos padangėje bręsta nauja operos solistų karta?

Tikrai taip. Manau, kad Klaipėdoje yra tikrai daug talentingų žmonių, kurie, sakydami: „Aš čia ir tikiu tuo, ką darau!”, netrukus „sprogs” su dideliais fejerverkais. Žinoma, daug solistų emigruoja, kadangi savoje šalyje pranašu nebūsi… Ir tik ko nors pasiekus užsienyje, tave vertinti pradeda Lietuva. Mano nuomone, labai gerai išvažiuoti, tačiau dar svarbiau – grįžti. Juk reikia pasidalinti žiniomis ir pasiekimais su savais.

Operos solistai ne tik dainuoja, bet ir turi žibėti aktoriniais gabumais. Kaip Jums pavyksta suderinti ir viena, ir kita?

Prieš pradedant atlikti savo vaidmenį, reikia jį ir apskirtai visą kūrinio istoriją labai gerai išmanyti, išanalizuoti, ką norėjo pasakyti kompozitorius, libretistas. Daug muzikos kritikų pasakytų, kad kai kurie tų spektaklių buvo to laiko popsas. Gal mes kai kuriuos dalykus ir pernelyg giliai „krapštome”, romantizuojame, tačiau labai svarbu įsiskaityti į tekstą ir įsiklausyti į muziką, kuri gali kartais netgi daugiau pasakyti nei žodžiai.

Opera vis dėlto nėra labai populiarus žanras. Ypač tarp jaunimo, kuriems dažnai ji yra nuobodi. Ar dėl to kaltas žmonių neišprusimas, ar režisieriai, solistai, kurie nemoka sudominti publikos?

Sutinku, kad etatiniai solistai dažnai savo vaidmenis atlieka nuobodžiai. Turbūt jie išsisemia, pavargsta… Mano žmonai taip pat nepatikdavo lankytis operoje, kadangi jai atrodydavo, kad solistai dainuodami scenoje nejaučia jokio malonumo. Netgi atvirkščiai, kenčia. Tačiau mano stažuotės Prancūzijoje metu ji išgirdo visai kitą dainavimo stilių, balsus ir operą atrado naujomis spalvomis. Manau, norint atrasti operą, reikia tiesiog noro.

Merunas_Robert_Dornhelm

Vienos (Austrija) St. Margarethen operos festivalyje su režisieriumi Robertu Dornhelmu. Asmeninio archyvo nuotr.

Ko solistui dėl savo specialybės tenka atsisakyti ir ką jis gauna?

Tenka atsisakyti asmeninio gyvenimo. Sutinku daug solistų, kuriems pernelyg sunku suderinti dainavimą ir šeimą. Gavus naują vaidmenį, iš pradžių daug laiko reikia skirti pasiruošimui, savo vaidmens analizei. O šeimos nariai dažnai blaško. Vis dėlto man pavyko suderinti šeimą ir profesiją. Mano žmona labai tiki mano perspektyva. Kartais netgi labiau už mane. Antrosios pusės palaikymas man yra be galo svarbus.

Kaip prižiūrite savo balsą?

Anksčiau, kai mokiausi akademijoje, šaltesniu sezonu apsimuturiuodavau kepure, storu šaliku. Tačiau dėstytojas mane pamokė, kad nereikia lepinti savo balso stygų, nes prie gero kiekviena kūno dalis greitai pripranta. Šį pamokymą aš įsidėmėjau ir lig šiol, kai šalta, velkuosi marškinėlius trumpomis rankovėmis ir vasarinę striukę. Italai į mane išpūtę akis žiūri, kai pamato rudenį mane vaikštantį vien su marškinėliais.

Ar nejaučiate įtampos prieš spektaklio premjerą? Juk šis operos pastatymas jau daugeliui lietuvių žinomas. Skirsis tik solistai…

Mes tikrai nepasirodysime prasčiau nei legendiniai „bohemiečiai”. Žinoma, dar yra kur stiebtis, nes atmosfera yra labai svarbi, o senasis kolektyvas turėjo ypatingą aurą, tačiau stengiamės, kad opera atrodytų kitaip nei prieš tai buvęs spektaklis. Labai tikiuosi, kad ir visi mano kolegos yra visu savo protu, mintimis bei siela atsidavę šiam darbui.

Apie Jus rašoma, kad esate iššūkių mėgėjas. Šokinėjote su guma, nardėte, dirbote statybose, domėjotės įvairiais menais ir netgi norėjote tapti vienuoliu. Su kokiais iššūkiais dar norėtumėte susidurti?

Oi, didžiausias man iššūkis šiandien – du maži vaikai. Abu berniukai yra labai aktyvūs, smalsūs ir dėl to labai primena mane vaikystėje. Dar didesnis iššūkis būtų, jei susilauktume mergytės. Tai būtų viršūnė (juokiasi. – Autor. past.).

Na, o kalbant apie karjerą, kaskart susiduriu su iššūkiu, kai dainuoju vis kitoje, vis didesnėje scenoje. Ta baimė ir virpulys, prieš pasirodant publikai, turbūt yra toks pat brangus ir gražus jausmas, kaip ir prieš pat šokant iš lėktuvo su parašiutu ar prieš darant didelį posūkį važiuojant dideliu greičiu ralyje.

Kodėl buvo minčių tapti vienuoliu?

Per šešioliktąjį gimtadienį netekau savo mamos. Tai mano gyvenime sukėlė didelį lūžį ir sukrėtimą. Tuomet aš pakeičiau nuomonę į daugelį dalykų. Susidraugavau su žmonėmis, su kuriais anksčiau nesurasdavau bendrų interesų, pradėjau daryti dalykus, kurių anksčiau vengdavau. Tuo metu sutikau vienuolius ir norėjau žengti jų keliu. Tačiau labiau pabendravęs pamačiau, kad ir jie turi savų demonų. Juk visi mes esame žmonės. Taigi mąsčiau, kad gali keisti pasaulį į gerąją pusę nebūtinai sėdėdamas celėje. Galvojau ir apie kareivio duoną.

Leave a Reply