Matas, Tomas ir Priažko

Rytoj, spalio 22-ąją, Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) bus rodomas spektaklis „Puikus gyvenimas“ pagal baltarusių dramaturgo Pavelo Priažko pjesę. Jos inscenizacijos ėmėsi jaunas režisierius iš Klaipėdos Tomas Jašinskas. 

Režisierius Tomas Jašinskas ir spektaklio „Puikus gyvenimas“ aktoriai. Jokūbo Viliaus TŪRO nuotr.

Režisierius Tomas Jašinskas ir spektaklio „Puikus gyvenimas“ aktoriai. Jokūbo Viliaus TŪRO nuotr.

2011 metų kovą Valstybiniame jaunimo teatre T. Jašinskas pastatė puikių vertinimų pelniusį spektaklį „Keturiais vėjais“. Tą pavasarį jaunasis kūrėjas persikraustė gyventi į studijų miestą – Klaipėdos universitete jis buvo įgijęs režisūros bakalaurą. Vėliau T. Jašinskas baigė režisūros magistro studijas prie Maskvos dailės akademinio teatro (MXAT) veikiančiame Vsevolodo Mejerholdo teatro centre.

2011-ųjų lapkritį su aktoriumi Igoriu Reklaičiu juodu inscenizavo britų dramaturgo Marko Ravenhillo „Produktą“. Jis tapo repertuariniu Klaipėdos dramos teatro spektakliu.

Po metų scenos menininką bendradarbiauti pakvietė Šiaulių dramos teatras. Režisieriaus siūlymu scenoje atkurta amerikiečių dramaturgo Adamo Rappo pjesė „Inertiškos dujos“.

Įdomių patirčių „tiek geografiniu, tiek mentaliniu požiūriu“ T. Jašinskui suteikė viešnagė Kirgizijoje. Ten jis pastatė venecijiečio dramaturgo Carlo Goldoni komediją „Dviejų ponų tarnas“. Kūriniu prisidėta prie mėginimo sutaikyti besivaidijančias kirgizų ir uzbekų etnines grupes.

Režisierius džiaugiasi nepriklausomo menininko laisvėmis. „Galiu visko pamėginti, daugiau sau leisti: dirbti, žiūrinėti, tyrinėti. Manau, procesas dar tik įsibėgėja. Nekovoju dėl „jauno ir perspektyvaus“ režisieriaus statuso. Nes vos tik pradėsi – šast! – ir tu jau nebejaunas“, – juokėsi T. Jašinskas.

Šių metų sausį Šiaulių dramos teatre jaunasis režisierius drauge su LRDT vadovu Jonu Vaitkumi pastatė Juozo Tumo-Vaižganto „Nebylį“. 

Tomas Jašinskas

Tomas Jašinskas

– Turbūt Šiauliuose ir sulaukei siūlymo padirbėti su Rusų dramos teatro aktoriais? – klausėme Tomo Jašinsko.

– Neslėpsiu, užsimezgusi kūrybinė draugystė vėliau virto atviru, draugišku kvietimu. Matau, kaip J. Vaitkus keičia, atnaujina teatro veidą. Malonu prie to prisidėti. Kritikai teigia, esą LRDT turi vieną stipriausių trupių Vilniaus mieste. Išties, labai „sveikas“ teatras – visomis prasmėmis: disciplinos, aktorių saviruošos. Jame smagu, gera dirbti. Džiaugiuosi, kad maestro nebijo rizikos, yra atviras pasiūlymams. Juolab kad ir pats prieš keletą metų išmėgino šią P. Priažko pjesę su savo auklėtiniais. Tada tik skaityta, o dabar ją atvedame iki finalo. 

– P. Priažko, ko gero, galima šlieti prie Ivano Vyrypajevo, Aleksandro Rastorgujevo, Vasilijaus Sigarevo, Natalijos Meščianinovos – naujos rusų dramaturgų ir kino kūrėjų generacijos, kurios darbai kausto mūsų dėmesį per festivalius? 

– Temomis jie visi gana susiję. Nuostabą kelia naujojo Rusijos kino, dramaturgijos ypatybė – gebėjimas buitiniu stiliumi nusakyti sudėtingus dalykus, atskleisti dabartines rusų visuomenės tendencijas. Gilindamasis į darbus, gali pajusti, kad jų kūrėjai fiksuoja pasaulio skilimą, lūžio epochą, ėjimą į kolapsą, po kurio galbūt atsiras kas nors nauja. 

– P. Priažko bene pirmą kartą statomas Lietuvos teatre? 

– Taip. Mėginimų būta, nors nė vienas taip ir neišvydo scenos šviesos. Suprantama, kodėl. Tai visai kitokia medžiaga. Ją vadinčiau antipjese – autorius sąmoningai griauna tradicinę režisūros sąvoką. 

Režisūros ar dramaturgijos? 

– Režisieriaus funkciją P. Priažko sėkmingai naikina remarkomis. Mėgindamas interpretuoti medžiagą patiri, kaip stipriai ji priešinasi. Nes pati savaime yra labai savarankiška. Teksto struktūra tokia, jog mėginimai paversti jį veiksmu tampa beveik neįmanomi. Tuo metu tradicinė dramaturgija remiasi dialogais arba suteikia aiškių veiksmo nuorodų. 

Regis, autorius kūrinyje nevengia rusiško „mato“… 

– Ne tik nevengia, bet ir deklaruoja: „Nėra „mato“ – nėra pjesės“.

– Kokie jo motyvai? Turbūt nori pasakyti, kad nesame išskirtiniai. Ir keikiamės, ir nederamai elgiamės kaip tie du broliai iš pjesės, Aleksejus ir Vadimas, kurių kasdienybėje gausu alkoholio, cigarečių ir sekso. 

– Taip. Jei atsisakytume keiksmažodžių, pjesė būtų lyg iškastruota. Spektaklio viešinimo kampanija truputį tolina nuo esmės. Gali susidaryti įspūdis, jog nesiliaujančiais keiksmais tik siekiame epatažo, dėmesio. Esą viliojame ištroškusius ravenhiliško „Shopping and fucking“ adrenalino. Ne visai taip. 

Spektaklio „Puikus gyvenimas“ aktoriai

Spektaklio „Puikus gyvenimas“ aktoriai

Kur kas svarbiau tuose, pasak kai kurių, pirmuonyse, primatuose rusenanti savistabos kibirkštis. Nepripažįstame tokių personažų, sukame akis, sakydami, jog pjesė – ginkdie! – ne apie mus. Apie atskirą kastą. Tačiau man P. Priažko istorija – apie kiekvieną žmogų, kuris myli, dirba, ir galų gale ima reflektuoti, iš ko sudaryta jo egzistencija: ar tas nuotrupas sudėjęs į viena galiu pasakyti – gyvenimas puikus? Man įdomiausia būtent ta kibirkštėlė – reflektavimo, santykių su artimaisiais, aplinkiniais suvokimas. Svarbiausia, jog yra siekis, o siekyje visada rusena viltis. 

***

Pagrindinius pjesės personažus įkūnija J. Vaitkaus auklėtiniai Telmanas Ragimovas, Aleksandras Špilevojus, Juliana Volodko, Jekaterina Makarova, Jevgenija Karpikova, Aleksandras Kanajevas ir Valentina Lukjanenko. Spektaklio dailininkė – Morta Žukauskaitė. Kūrinys bus rodomas su lietuviškais titrais. Tačiau tai jaunųjų teatro mėgėjų nuo „mato“ negelbės – į salę pateks tik vyresni, aštuoniolikos sulaukę žiūrovai.

Leave a Reply