Litvakų istorijos ir kultūros reprezentacijos

2020 metai,  atsižvelgus į tai, kad šiemet minimos didžiojo Lietuvos rabino, iškiliausio litvakų kultūros atstovo Vilniaus Gaono Elijahu ben Saliamono Zalmano 300-osios gimimo metinės, buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Ta proga visoje Lietuvoje organizuota daugybė renginių, pristatančių, reprezentuojančių žydų (litvakų) istoriją ir kultūrą. Ne išimtis ir Klaipėda, kurioje žydai gyvena, kuria ir dirba jau nuo XVI a. Tarp reikšmingesnių iniciatyvų – menotyrininkės Rūtos Jakštonienės organizuotas renginių ciklas, spalio 22–30 dienomis vykęs įvairiose miesto erdvėse, įvairiomis formomis, subūręs nemažai autoritetingų asmenybių.

Renginyje, skirtame Lietuvos žydų istorijos metams, I. Kanto bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje buvo parodyti du filmai – I. Balsiūnaitės „Riedėjo gniūžtė į pietus“ ir D. Perelsztejn „Popierinė brigada“. Organizatorių archyvo nuotr.
Renginyje, skirtame Lietuvos žydų istorijos metams, I. Kanto bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje buvo parodyti du filmai – I. Balsiūnaitės „Riedėjo gniūžtė į pietus“ ir D. Perelsztejn „Popierinė brigada“. Organizatorių archyvo nuotr.

Pasibaigus renginiams, baigiantis ir kalendoriniams metams, kalbėjomės su menotyrininke, renginių, skirtų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, iniciatore Rūta Jakštoniene. Platesnius žydų istorijos ir dabarties kontekstus, probleminius aspektus atvėrė Feliksas Puzemskis – Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas ir dr. Hektoras Vitkus – Klaipėdos universiteto dėstytojas, istorikas.

APIE RENGINIUS

– Rūta, kaip kilo mintis imtis litvakų temos? Su kokiais sunkumais (ar atvirkščiai – maloniais netikėtumais) susidūrėte? Kaip formavosi renginių draugų tinklas? Ar sudėtinga buvo rasti dalyvių?

– Man visada įdomu, kodėl Klaipėdoje, kurioje yra daugiau nei dešimt tautinių bendrijų, jų nei labai matyti, nei girdėti. Kas dėl to „kaltas“? Tam tikros bendruomenių tradicijos, lemiančios uždaresnį jų gyvenimo būdą, o gal vis dar gajus stereotipiškas požiūris „mes ir jie, aš ir kitas, kitoks“, kuris lemia geranoriškos tarpusavio komunikacijos stoką? Manau, priežasčių yra ne viena. O juk kiekviena tautinė bendrija savo tradicijomis, papročiais, gyvensena turi potencialą kurti įdomų, įvairiaspalvį, atvirą miestą. Tokioje – daugiakalbe bendraujančioje – Klaipėdoje man norėtųsi ir būtų įdomu gyventi.

Tarpukariu gausią žydų bendruomenę reprezentavusių ženklų, įvykių Klaipėdoje, mano nuomone, trūksta. Beveik nevyksta profesionalūs renginiai, skirti žydų tautinės bendruomenės savitumo, jos įvairialypės istorijos ar šiandienos pristatymui, neorganizuojamos jokios visuomenę šia tema edukuojančios kūrybinės dirbtuvės miesto kultūros ir meno įstaigose. Lietuvos vyriausybės paskelbti Vilniaus Gaono ir litvakų istorijos metai ir mano noras labiau pažinti, suprasti bendruomenę, su kuria gyvenome kartu daugiau nei 700 metų, ir buvo esminiai motyvai organizuoti renginius, Klaipėdoje paminint Lietuvos žydų istorijos metus.

Nuolat baiminausi, kad dėl pandemijos bus atšaukti renginiai ar negalės atvykti kuris nors dalyvis. Likimas buvo palankus, spėjome įgyvendinti visus sumanymus, nors viruso baimė smarkiai sumažino auditoriją. Visų kviestinių lektorių, menininkų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse geranoriškas bendradarbiavimas šiame projekte ir nuoširdūs jų padėkos laiškai pasibaigus renginiams bei skatinimas tęsti pradėtą veiklą – maloniausia darbo dalis, kuri labai motyvuoja.

Renginių draugų tinklas susiformavo tarsi savaime. Turbūt tiems žmonėms, kurie ėmėsi  pagelbėti patarimu ar darbu, buvo įdomu, gal jie irgi matė prasmę šioje veikloje. Esu labai dėkinga Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto bibliotekai, Klaipėdos apskrities viešajai I. Simonaitytės bibliotekai už erdves renginiams ir fantastiškus tose erdvėse dirbančius žmones. Nuoširdžiausiai dėkoju visiems dalyviams, kurie skaitė paskaitas, mokė jidiš abėcėlės, pristatė knygą, dokumentinius filmus apie litvakus ir sunkiai įsivaizduojamą sudėtingą jų likimą. Ačiū Klaipėdos žydų bendruomenei ir jos pirmininkui Feliksui Puzemskiui už pasitikėjimą ir bendradarbiavimą. Renginių nebūtų buvę, jei ne Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos finansinė parama. Dėkoju ir departamento Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vyriausiajai specialistei Nijolei Narbutaitei už geranoriškumą ir profesionalius patarimus.

– Renginių programa buvo įvairi: jidiš kalbos prezentacija, filmų peržiūra, paskaita, knygos pristatymas, koncertas. Kaip formavote šią programą? Ar turėjote patarėjų, konsultantų?

– Programą stengiausi sudaryti atsižvelgdama į tai, kad renginiai būtų įdomūs ir turintiems žinių minima tema, ir pradedantiems pažintį su žydais, gyvenusiais, dirbusiais tiek tarpukario Klaipėdoje, tiek  įvairiuose štetluose visoje Žemaitijoje. Norėjosi supažindinti su skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenančiais litvakais, kuriuos ten nubloškė Antrojo pasaulinio karo ir holokausto siaubas. Tie žmonės iki šiol prisimena Lietuvą ir stebėtinai šiltai vadina ją vienintele tėvyne. Visi besidomintys turėjo galimybę susipažinti su litvakų istorija, kultūra, gyvensena, tradicijomis – ne kaip su atskira, bet kaip su integralia Lietuvos istorijos ir dabarties dalimi. Idėją įgyvendinti, žinoma, padėjo projekto dalyviai. Tai ne vienerius metus į šią temą besigilinantis Klaipėdos universiteto mokslininkas docentas dr. H. Vitkus, pristatęs knygą „Žemaitijos žydų kultūros paveldo atspindžiai“, Berlyno Humboldto universiteto istorijos profesorė dr. Ruth Leiserowitz, skaičiusi paskaitą „Kaip žydai gyveno Klaipėdoje tarpukariu? Nuotraukos, personažai ir istorijos“. Taip pat prisidėjo žydų tautos istorijos, kultūros, paveldo temas analizuojantys ir jas savo kūryboje reprezentuojantys menininkai: režisierė Ieva Balsiūnaitė, pristačiusi savo sukurtą filmą „Riedėjo gniūžtė į pietus“, ir Australijoje gyvenanti režisierė Diane Perelsztejn, kuri suteikė galimybę peržiūrėti jos sukurtą dokumentinį filmą „Popierinė brigada“. Norintys susipažinti su jidiš kalba ir net bandyti jos pramokti buvo kviečiami į pasimatymą su jidiš literatūros tyrinėtoja ir vertėja Goda Volbikaite, o pasiklausyti  ne taip dažnai skambančių hebrajų ir jidiš kalbomis atliekamų dainų – į trumpą muzikinį susitikimą su klaipėdiečiams pažįstama soliste Olga Šard (Žorova) ir kompozitoriumi, pianistu Sauliumi Šiaučiuliu.

Jidiš kalbos dirbtuves Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kieme vedė jidiš literatūros tyrinėtoja ir vertėja Goda Volbikaitė. Organizatorių archyvo nuotr.
Jidiš kalbos dirbtuves Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kieme vedė jidiš literatūros tyrinėtoja ir vertėja Goda Volbikaitė. Organizatorių archyvo nuotr.

– Kaip pati vertinate įvykusius renginius? Kokie ateities lūkesčiai: galbūt imsitės panašios iniciatyvos ir kitais metais?

– Ši tema man artima keliais aspektais. Norisi geriau pažinti savo šalies istoriją, nes tokia, kokios buvome mokomi mokykloje, nelabai atitinka realybę. Tad dabar „kartosiu kursą“ savarankiškai. Kita vertus,  norisi išmokti gyventi darnoje su kaimynais, nepriklausomai nuo to, kokios jie tautybės, religijos, odos spalvos. Juolab jei tie kaimynai, šiuo atveju turiu omenyje žydų tautybės žmones, daug amžių ne tik aprūpindavo visą miestelį būtinomis prekėmis, taisė batus, vaišino karčiąja ar padėdavo spręsti kokius nors lietuviams žemdirbiams sudėtingus klausimus, bet ir neabejotinai reikšmingai prisidėjo prie visos Lietuvos istorijos, kultūros, švietimo, politikos raidos. Manau, kad istorijos pažinimas mums visiems pagelbėtų savitarpio supratimui.

Turiu planų renginius, skirtus žydų istorijos, kultūros pažinimui, organizuoti ir kitais metais. Tad, jei bus skirtas finansavimas, labai džiaugsiuosi galėdama pakviesti klaipėdiečius į susitikimus su lektoriais, menininkais iš Lietuvos ir įvairių Europos šalių, JAV.

ŽYDAI KLAIPĖDOJE

Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas Feliksas Puzemskis pasidalijo mintimis apie minėtus renginius, Klaipėdos žydų bendruomenę ir jos dabartį.

– Ar dalyvavote renginiuose, skirtuose Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, inicijuotuose menotyrininkė R. Jakštonienės? Kaip juos vertinate? Kaip apskritai vertinate tokio pobūdžio iniciatyvas?

– Šiais metais buvo labai daug renginių, skirtų Vilniaus Gaono metams ir Lietuvos žydų istorijai. Jie buvo labai skirtingi – įdomūs ir nelabai, juos organizavo ir žydų, ir ne žydų organizacijos.

Pastebėjau, kad yra dviejų tipų renginiai: vieni organizuojami norint įsisavinti pinigus, kiti organizuojami iš širdies. Labai apsidžiaugiau, kad ponia Rūta tai darė iš širdies. Nedalyvavau visuose jos renginiuose, bet pagal tai, ką man teko matyti, galiu pasakyti, kad ji iš tikrųjų stengėsi klaipėdiečiams pristatyti žydų kultūrą ir istoriją. Tokio žmogaus Klaipėdoje mes pasiilgome. Mano praktikoje tai pirmas žmogus, kuris turi tokį interesą supažindinti plačiąją visuomenę su Lietuvos žydų kultūra, tradicijomis, istorija. Aš linkiu Rūtai sėkmės ir kad šis darbas jai nenusibostų, nes jis tikrai nelengvas.

Tokias iniciatyvas vertinu labai teigiamai. Į žydus visada buvo žiūrima maždaug taip: „Jūs ten savo virtuvėje tvarkykitės…“ Bet jeigu niekam neįdomu, tai patiems mums pristatinėti savo istoriją, tradicijas tarsi neetiška. O kai atsiranda tokių žmonių, kurie patys domisi ir nori supažindinti visuomenę, mes su malonumu dalijamės žiniomis, pristatome savo tradicijas ir kultūrą. Labai gerai, kada šie žmonės ateina pas mus į bendruomenę ir mes galime apie tai kalbėtis.

Daug metų mąsčiau apie tai, kad reikia Klaipėdoje pažymėti sinagogos vietą, bet supratau, kad tai realiai turėtų būti įdomu miestui. Tai juk miesto istorija, ji turėtų būti įdomi žmonėms, kurie jame gyvena. Kai Rūta atėjo pas mane, mes ir inicijavome šį įamžinimą. Esu labai dėkingas Klaipėdos miesto tarybai, kuri irgi suprato, kad tai svarbu, ir pritarė šiai idėjai.

– Klaipėdos žydų bendruomenės gyvenimas atsinaujino 1990-aisiais, atgimus Lietuvos valstybei. Be to, kad bendruomenės nariai prižiūri fašistinio genocido aukų masinių kapų paminklus, kartu švenčia žydų šventes, atidarė sekmadieninę mokyklą vaikams ir kolelį (religinio švietimo centrą) suaugusiesiems, veikia klubai „Chesedas“ (vienija vyresnio amžiaus žmones) ir „Gešeras“ (jaunesniems), kuo dar užsiimate? Kiek ir kaip matoma jūsų veikla mieste? Beje, kiek narių šiuo metu priklauso bendruomenei?

– Šiuo metu mūsų bendruomenėje – 263 žmonės. Turiu omenyje tuos, kurie moka nario mokesčius. Dar yra kažkiek žydų, kurie nedalyvauja Klaipėdos žydų bendruomenės veikloje.

Tai, ką jūs išvardijote, iš tikrųjų mes darome, bet noriu pasakyti, kad žydų bendruomenės stuburas visada buvo religija. Žydas – ne tik tautybė. Tai – tikėjimas. Tik dėl judaizmo mes tiek amžių išsilaikėme, „neištirpome“ kitose šalyse, nors buvome išbarstyti po visą pasaulį, religija padėjo mums išsaugoti savo tradicijas ir kultūrą. Dėl to viena pagrindinių bendruomenės užduočių – išlaikyti mūsų tikėjimą, perduoti jį savo jaunimui. Antra mūsų užduotis – socialinė veikla. Iš tikrųjų mes labai rūpinamės savo žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba dėl sveikatos ar dėl amžiaus. Rūpinamės visais aktualiais žydų gyvenimui klausimais, teikiame košerinius produktus ir turime košerinę valgyklą prie bendruomenės, išlaikome ne tik sinagogą, kolelį, bet ir mikvą (ritualinių apsiplovimų patalpa. – Aut. past.). Atvažiavę į bet kokią vietą žydai visada pirmiausiai statydavo mikvą, o jau po to rūpindavosi sinagoga. Mes džiaugiamės, kad visa ši infrastruktūra Klaipėdoje sukurta. Čia dar nepaminėtas prie mūsų bendruomenės atkurtas žydų teatras „Šatil“, kuris per trejus savo gyvavimo metus užkariavo ne tik rusakalbių širdis. Visoje Lietuvoje žmonės ateina į mūsų spektaklius, visada būna pilna salė, daug juoko ir ašarų.

Dar nepasakiau, kad mūsų bendruomenė Klaipėdos žydams atstovauja valstybinėse institucijose, priklauso Lietuvos žydų bendruomenei, palaiko ryšius su įvairiomis žydų organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje, vykdo antisemitizmo monitoringą laikraščiuose ir internete.

Paskaitoje „Kaip žydai gyveno Klaipėdoje tarpukariu? Nuotraukos, personažai ir istorijos“ apie tarpukariu gausios Klaipėdos žydų bendruomenės gyvenimą pasakojo profesorė habil. dr. Ruth Leiserowitz. Organizatorių archyvo nuotr.
Paskaitoje „Kaip žydai gyveno Klaipėdoje tarpukariu? Nuotraukos, personažai ir istorijos“ apie tarpukariu gausios Klaipėdos žydų bendruomenės gyvenimą pasakojo profesorė habil. dr. Ruth Leiserowitz. Organizatorių archyvo nuotr.

– Viešojoje erdvėje vis dar girdimas šūkis „Lietuva – lietuviams“. Kiek jis „stiprus“ ir liečiąs žydų bendruomenę? Gal jau išmokome sugyvenimo su kitomis tautinėmis bendruomenėmis? Su kokiomis problemomis susiduria Klaipėdos žydų bendruomenė? Ko pasigendate?

– Taip, iš tikrųjų viešojoje erdvėje mes girdime šūkį „Lietuva – lietuviams“. Nacionalistinių idėjų visada buvo ir, manau, bus. Nemanau, kad nacionalizmas yra blogis, bet pats šūkis jau atgyveno. Įsivaizduokite, jeigu atsirastų šūkis „Airija – airiams“ arba „Norvegija – norvegams“. Kaip turėtų jaustis lietuviai, kurie ten gyvena ir neplanuoja grįžti į Lietuvą? Čia reikia žiūrėti kitaip. Nacionalistiniais lozungais labai lengva suvienyti dalį žmonių ar juos supriešinti. Labai svarbu, kokiais tikslais ir kas veda tuos žmones. Aišku, žydams labai skaudu girdėti tokį šūkį, nes iškart kyla neigiamų asociacijų. Kita vertus, žydų Lietuvoje jau tiek mažai, kad nelabai suprantama, kaip mes tokie matomi.

Manau, kad toks šūkis atsiranda tada, kai žmonės kažkuo nepatenkinti. Tada jų dėmesį lengvai galima nukreipti į kitataučius. Tai pavojinga, bet dar kartą kartoju, kad nacionalizmas nėra blogas ženklas. Patriotizmas būtinas ir jam reikia herojų, bet tie didvyriai turi būti šviesūs ir tikrai ne nekaltų bendrapiliečių žudikai.

– Vilniaus Gaonas Elijahu, Jaša Chefecas, Žakas Lipšicas, Emanuelis Levinas – tai tik kelios asmenybės, reikšmingos Lietuvai, žinomos pasaulyje. Kokiomis asmenybėmis didžiuojasi Klaipėda?

– Jūs paminėjote tikrai labai žinomas, reikšmingas pavardes, bet žydų tradicijoje reikia gerbti ir didžiuotis kiekvienu žmogumi, kuris pasaulyje vykdo savo misiją. Iš Klaipėdos kilo arba Klaipėdoje dirbo labai daug žinomų žydų. Bet jeigu jūs norite konkrečių pavardžių… Manau, kad Klaipėda turi didžiuotis ponu Jokūbu Robinzonu, parašiusiu „Klaipėdos krašto konvencijos komentarą“, kuriame gynė Lietuvos politines ir teisines pozicijas Klaipėdos krašte, atstovavo Lietuvai Tarptautiniame Hagos teisme nagrinėjant Mėmelio (Klaipėdos) klausimą. Iki šiol neįgyvendintas miesto sprendimas dėl vienos iš gatvių pavadinimo jo vardu. Kitas žmogus, kuris, mano nuomone, dar labai mažai pristatytas Klaipėdos visuomenei, – Icchakas Rulfas. Pamatęs, kaip skurdžiai gyvena lietuviai ir Lietuvos žydai, jis organizavo fantastišką paramą Lietuvai, padėjo tūkstančiams Lietuvos žydų pritraukiant iš Vakarų Europos pinigus į Lietuvą per Klaipėdą. Šis žmogus ne tik organizavo, inicijavo litvakų sinagogos pastatymą, atidarymą. Jis surinko lėšų žydų ligoninei, kuri sveikatos misiją vykdo iki šiol, atidarė globos namus. Klaipėda yra liberalus miestas, kuriame liberalų partija daug metų užima pirmaujančias pozicijas, tačiau užmiršome, kad pirmojo liberalaus laikraščio redaktorius buvo I. Rulfas. Be to, kaip ir minėjau, mes didžiuojamės kiekvienu žmogumi, kuris padėjo Klaipėdai vystyti pramonę, švietimą, sveikatą, kultūrą. Tokių žmonių buvo ir iki 1939 metų, ir po 1945-ųjų.

– Skirtingos tautinės bendruomenės – kaip integrali Lietuvos istorijos paveikslo dalis – sulaukia vis didesnio istorikų dėmesio, tačiau ar plačiosios visuomenės žinios ir santykis su kitomis kultūromis kinta, ar domimasi tautinių mažumų kultūra?

– Istorikai iš tikrųjų atlieka savo darbą. Jie turi daug žinių, rašo daug darbų, bet ta informacija ir lieka lentynose, dėl to, kad perduoti visuomenei šias žinias jau ne jų užduotis. Jei atsiversime istorijos vadovėlius, ten apie žydus rasime porą sakinių. Kad Lietuvoje gyvena žydai, kad tarp jų buvo daug komunistų, kad atėję vokiečiai išžudė kone visus. Ir viskas. Istorija pasibaigia. O kur visi teigiami dalykai? Kur apie jų įnašą į pramonę, į mediciną, į kultūrą? Nieko nėra. Bet istorikai turi tą informaciją. Istorikai žino, kad žydų tarp komunistų iš tikrųjų buvo ne tiek daug. Jeigu žiūrėtume proporcijas, lietuvių ten buvo žymiai daugiau. Ir NKVD, ir Komunistų partijoje. Bet naratyvas nesikeičia. Užmirštama, kad iš Lietuvos žydų buvo ištremta daugiau nei lietuvių. Džiugu, kad šiandien atsiranda tokių žmonių, kaip rašytojas Marius Ivaškevičius, kuris nuveikė didžiulį darbą, kad keistųsi visuomenės naratyvas apie žydus. Gal dėl jo ir atsirado didesnis jaunimo susidomėjimas žydų gyvenimu Lietuvoje. Jauni žmonės iš tikrųjų nori sužinoti, kaip atsitiko ta baisi holokausto tragedija. Jie domisi, kodėl žydai tiek daug pasiekę. Jie nori sužinoti, kaip mes mokome savo vaikus. Į tokias paskaitas ateina labai daug žmonių. Ir labai gerai, kad atsiranda tokių žmonių kaip Rūta, kurie organizuoja pozityvios ir realios informacijos apie žydų kultūrą ir tradicijas sklaidą.

Iš tikrųjų kuo mažesnis miestelis, tuo žmonės labiau domisi renginiais. Didmiesčiuose domisi kur kas mažiau. Matyt, dėl to, kad ten susiduriama su įvairiomis kultūromis ir nebėra taip įdomu. Bet jeigu renginiai, projektai yra kokybiški, jeigu jie įgyvendinami, kaip jau sakiau, iš širdies, žmonių ateina. Pasižiūrėkite į mūsų teatrą „Šatil“. Salės visada pilnos, o spektaklių rodyta Lietuvoje jau per 20. Štai dabar mūsų spektaklį „Mamulės“ galima pamatyti nuotoliniu būdu – per kelias dienas jis buvo peržiūrėtas daugiau nei 300 kartų. Tai labai geras rezultatas.

PLATESNI KONTEKSTAI

Hektoras Vitkus – vienas labiausiai į holokausto atminimo kultūros problemas įsigilinusių istorikų. Šia tema rengia straipsnius, yra ne vienos knygos bendraautoris. Viename iš Klaipėdoje vykusių renginių, skirtų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, jis pristatė knygą „Žemaitijos žydų kultūros paveldo atspindžiai“. Joje pateikti žydų istorijos ir kultūros paveldo Žemaitijoje tyrėjų moksliniai straipsniai ir apžvalgos.

– Gerbiamas Hektorai, gal galėtumėte trumpai nusakyti, į kokius esminius aspektus koncentravotės knygoje? Kuo jums pačiam yra svarbi žydų istorija ir kultūra?

– Kiekviena knyga prasideda nuo idėjos. Taigi knygos – straipsnių rinkinio „Žemaitijos žydų kultūros paveldo atspindžiai“ idėja subrendo 2018 m., rengiant Plungės Žemaičių dailės muziejaus projekto, skirto Žemaitijos žydų istorijai ir paveldui, paraišką Lietuvos kultūros tarybai. Su kolegomis dr. Jolanta Skurdauskiene (Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja), dr. Egle Bendikaite ir dr. Dangiru Mačiuliu (abu – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojai) nusprendėme, kad knyga bus ne tik šio projekto mokslo konferencijos pranešimų pagrindu parengtų straipsnių rinkinys, o dalykiniu požiūriu ambicingesnis leidinys. Taip subrendo ir knygos leitmotyvai. Pirma, siekėme akademiniu istoriniu, muzeologiniu, kraštotyriniu bei archyvistiniu (dokumentotyriniu) pjūviais perteikti Žemaitijos žydų kultūros paveldo problematikos spektrą ir jos interpretavimo galimybes (taigi, suderinti tai, kas paprastai laikoma nesuderinamu). Antra, norėjome parodyti, kad žydų kultūros paveldo samprata gali aprėpti ne tik materialiojo palikimo lygmenį, bet ir nematerialiosios kultūros – religinės pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, kalbos, kasdienybės, įvaizdžių bei vaizdinių klodus. Ir trečia, knygą bandėme „sukonstruoti“ ne kaip „vienos koncepcijos“ (pvz., istorinės prieigos) monologą, bet kaip įvairių interpretacijų, metodologijų ir šaltinių polilogą. Šis principas realizuotas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo prof. dr. Vyganto Vareikio, Kretingos muziejininko Juliaus Kanarsko, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkės Monikos Žąsytienės, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto darbuotojos dr. Aušros Pažėraitės, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos dr. Vilmos Gradinskaitės, Vilniaus universiteto docentės dr. Rūtos Šermukšnytės, architektų dr. Marijos ir Antano Rupeikų, buvusios Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos direktorės Dianos Varnaitės ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentų sklaidos skyriaus vedėjos Džiugintos Kasiulaitienės straipsniuose.

Pastaruoju metu matydamas susidomėjimą šiuo leidiniu, galiu konstatuoti, kad paminėti jo sudarytojų motyvai pasitvirtino. Kita vertus, susidomėjimas skatina suvokti, kad tokios knygos visuomenei yra patrauklios kaip prieinama (lengviau įsisavinama) akademinių tyrimų rezultatų pristatymo forma. Keli skaitytojai man minėjo, kad juos ypač sudomino knygos priedų dalyje pateiktas šaltinis – 1935 m. dienraštyje „Folksblat“ (jid.) spausdintas Nochemo Rilo tekstas „Mūsų miestelis Plungė“ (jį išvertė ir publikavimui parengė dr. Eglė Bendikaitė).

Į klausimą, kuo man svarbi žydų istorija ir kultūra, galėčiau atsakyti labai paprastai: tai mano mokslinio darbo, taigi ir intelektualinės tapatybės dalis. Tačiau, kita vertus, žinodamas, kad kilminiuose mano protėvių kloduose esama ir litvakiškojo dėmens, į žydų istoriją ir kultūrą stengiuosi žiūrėti ne tik kaip į mokslinių tyrimų objektą.

– Straipsniuose sprendžiate istorinės atminties ir holokausto problemas, aptariate holokausto memorialinių vietų sampratą, pro akis nepraleidžiate grožinėje literatūroje aktualizuojamų holokausto temų – esate ne tik tyrinėtojas, bet ir atidus dabarties dalyvis, stebėtojas ir vertintojas. Ar pritariate nuomonei, kad šiandien viešasis diskursas apie Lietuvos žydų istoriją yra turbūt aktyviausias nei bet kada? Kokios ryškiausios Lietuvos žydų kultūros istorijos ir kultūros reprezentacijos pastebimos pastaraisiais metais? Ko šiame diskurse pasigendate?

– Galėčiau pritarti, tačiau tik iš dalies, nes po 1990 m. ribos Lietuvos (lietuvių) visuomenėje susidomėjimo žydų istorija bangų buvo ne viena (pvz., pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu, ypač po 1995 m., antruoju Lietuvos Respublikos dešimtmečiu – 2001 m. pradėjus Holokausto švietimo programos įgyvendinimą, 2002 m. Lietuvai tapus tarptautinio Holokausto atminimo aljanso nare, etc.). Šiemetis akademinis ir viešasis diskursas apie žydų istoriją ir kultūrą ypač intensyvus ir to priežastis aiški – 2020-ieji minimi kaip Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Organizuoti minėjimai ir konferencijos, suaktyvėjo kultūrinės, edukacinės, pažintinės, atminimo įamžinimo ir sklaidos veiklos. Dalis tokių projektų (pvz., Šeduvoje kuriamas naujos koncepcijos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ (The Lost Shtetl), 2019 m. Jurbarke atidengtas Sinagogų aikštės memorialas (aut. Dovydas, Anna ir Grigorijus Zundelovičiai), Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimo parengiamieji darbai (archeologiniai tyrimai), etc.) buvo pradėti dar iki 2020-ųjų. O šiais metais tikriausiai būtų sunku rasti Lietuvos atminties instituciją, kuri nebūtų skyrusi dėmesio litvakų istorijai arba kultūrai. Renginių nestigo ir Klaipėdoje, juos organizavo įvairios kultūros institucijos (pvz., Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centras, Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka, etc.) ir Klaipėdos žydų bendruomenė. Tokie renginiai sudarė galimybę klaipėdiečiams susipažinti (galbūt ir atrasti) ne tik su žydiškuoju Klaipėdos (Mėmelio) istorijos aspektu, bet ir su kultūriniu požiūriu išskirtiniu Memeljuden fenomenu, leidžiančiu suvokti, kuo Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte iki 1939 m. rudens įvykių gyvenusios žydų bendruomenės buvo savitos ir Lietuvos žydų, ir kituose Vidurio bei Rytų Europos regionuose susiformavusių žydų diasporų kontekstuose.

Paskaitoje „Kaip žydai gyveno Klaipėdoje tarpukariu? Nuotraukos, personažai ir istorijos“ apie tarpukariu gausios Klaipėdos žydų bendruomenės gyvenimą pasakojo profesorė habil. dr. Ruth Leiserowitz. Organizatorių archyvo nuotr.
Paskaitoje „Kaip žydai gyveno Klaipėdoje tarpukariu? Nuotraukos, personažai ir istorijos“ apie tarpukariu gausios Klaipėdos žydų bendruomenės gyvenimą pasakojo profesorė habil. dr. Ruth Leiserowitz. Organizatorių archyvo nuotr.

– Kaip vertinate renginių ciklą, skirtą Lietuvos žydų istorijos metams, vykusį Klaipėdoje? Kiek tokie renginiai paveikūs visuomenei?

– Laikyčiausi nuomonės, kad kiekybiniu požiūriu projektų, skirtų Lietuvos žydų istorijos metams, Klaipėdoje išties buvo pakankamai, net įvertinant tokioms iniciatyvoms labai nepalankią pandemijos situaciją. Ar tokie renginiai paveikūs visuomenei, mano įsitikinimu, parodys tolesnė laiko perspektyva, kai galėsime spręsti, ar kiekybinis faktorius sukūrė prielaidas susiformuoti kokybiškam turiniui. Ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip dėstytojas neretai susiduriu su „atvirkštiniu“ antisemitizmo prevencijos bei holokausto edukacinių, pažintinių ir atminties įamžinimo projektų efektu – „pervargimo nuo istorijos“ ir „persisotinimo genocidu“ reakcijomis. Tačiau viliuosi, kad Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimo rezultatai iš esmės bus kitokie, nes nemažai projektų akcentavo ne tiek holokausto, kuris dalies lietuvių visuomenės vis dar reflektuojamas gana komplikuotai, kiek kultūrinio sambūvio ir empatijos aspektus. Tai ypač svarbu, nes taip viešajame Lietuvos istorijos diskurse ir atminimo kultūroje stiprėja prielaidos formuotis gerokai sudėtingesniam litvakų bendruomenių vaizdiniui, kuris, beje, papildo bei praplečia ir holokausto padarinių masto suvokimą, kai jo aukos pradedamos suvokti ne kaip „statistika“, bet kaip Lietuvos (lietuvių) visuomenės ir jos kultūros netektys.

– Skirtingos tautinės bendruomenės kaip integrali Lietuvos istorijos paveikslo dalis susilaukia vis daugiau istorikų dėmesio, tačiau ar kinta plačiosios visuomenės žinios ir santykis su kitomis kultūromis, ar domimasi tautinių mažumų kultūra?

– Lietuva buvo ir yra multietninė, multitautinė ir multikultūrinė šalis, o lietuvių visuomenė kultūriškai taip pat nėra homogeniška (tai nesunku suvokti, pavyzdžiui, pakeliavus ne tik po Klaipėdos arba Vilnijos kraštus, bet ir po kitus Lietuvos regionus). Kita vertus, nemaža dalis pastaruoju laikmečiu vykstančių procesų (globalizacijos paskatintos emigracija, imigracija, reimigracija ir multikultūrizacija) leidžia numanyti, kad Lietuvos visuomenės tautinės sanklodos bei kultūros spektras keičiasi ir pasipildo naujais dėmenimis. Tai skatina lietuvių visuomenę domėtis kitokiomis tautinių mažumų kultūromis, nors kartais tenka pastebėti ir tam tikros dėl tokios paskatos kylančios įtampos, ypač jeigu tokios reakcijos yra inspiruojamos „svetimųjų“ baimės refleksų.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitą dalyką – mano nuomone, pastaruoju laikmečiu keičiasi tautinės mažumos sąvokos turinys, kuriame etninės-konfesinės arba tautinės-kultūrinės tapatybės dedamosios nebėra tokios reikšmingos, kokios buvo tarpukario Lietuvoje arba net vėlyvuoju sovietmečiu ir Atgimimo (Sąjūdžio) metais.

DURYS, 2020 gruodis, Nr. 12 (84)

Leave a Reply