Kęstutis Meškys: neįdomu žinoti tai, ką žino visi

Praėjusieji metai kultūrologui, žurnalistui, medijų specialistui Kęstučiui Meškiui buvo ypač prasmingi ir kaip niekad gausūs įvykių. Surengtas penktasis Europos kino filmų festivalis „GoDebut“, kurio iniciatorius ir svarbiausia varomoji jėga jis yra. Pernai įvyko kartu su režisiere Inesa Kurklietyte sukurto meninės dokumentikos filmo „Anikė. Meilės istorija“ premjera – jo idėją nešiojosi ir pagrindinę medžiagą jis fiksavo daugybę metų. 2021-aisiais už nuopelnus žurnalistikai jis buvo įvertintas Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus Johano Ferdinando Kelkio medaliu. Ir dar – minėjo 75-mečio sukaktį. Jai skirtame kūrybos vakare buvo proga, pasitelkus meno formas, apžvelgti nueitą kelią ir nuveiktus darbus.

Klaipėdietis kultūrologas Kęstutis Meškys įsitikinęs, kad mokslo ateitis – kultūroje ir kad jis savo informacinius srautus anksčiau ar vėliau bus priverstas tvarkyti pagal meno principus. Eugenijaus Maciaus nuotr.
Kultūrologas Kęstutis Meškys. Eugenijaus Maciaus nuotr.

O kur dar nuolatinė nuosekli veikla jo įkurtame kino klube „8 ½“, tekstų rašymas, naujų idėjų generavimas… Pastarųjų K. Meškys visada turėjo tiek, kad užtektų keliems gyvenimams. Su savo vizionierišku požiūriu į pasaulį jis neleidžia nusistovėti vandeniui – nuolat kuria, rengia, organizuoja aplenkdamas laiką ir todėl vis susidurdamas su biurokratinėmis kliūtimis.

 „Pasaulis labai greitai keičiasi, ir matome, kad dabar jis truputį pasimetęs ir geopolitine, ir kultūrine, ir egzistencine to žodžio prasme. Reikia naujo mąstymo, naujo suvokimo. Esame įsivėlę į kaitos procesą, viskas vyksta labai greitai, ir kartais nebesuvokiame, kas iš tiesų esame, nebegalime savęs identifikuoti. Aš pats kartais pasimetu, kas iš tikrųjų esu. Žurnalistas? Atrodo, žurnalistas. Filmų kūrėjas? Taip. Rašau scenarijus? Taip. Dėstau? Taip. Organizuoju festivalius? Taip, organizuoju. Matot, kartais net sunku save identifikuoti. Jau nekalbant apie pasaulio procesų suvokimą. Ir tas turinys vis auga, informacijos daugėja, bet įprasminti, suvokti jį mes nebeturime laiko“, – pokalbio metu apie pasaulį ir save svarstė K. Meškys.

Vieta, nulėmusi gyvenimą

– Mums tariantis dėl šio pokalbio, pasakėte labai vaizdingą frazę: „Gyvenimo scenarijus ir jo įgyvendinimas realybėje.“ Ar manote, kad egzistuoja toks iš anksto numatytas scenarijus? Kaip jį pavyko įgyvendinti, žiūrint iš šiandienos perspektyvos?

– Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad nieko atsitiktinio nebūna. Pavyzdžiui, gimiau Klaipėdoje, Karališkojo pašto kieme. Žinom, ką reiškė paštas tais laikais: tai buvo ir komunikacijos, ir informacijos centras, jis buvo ir tam tikras socialinis tinklas, sutraukdavęs didžiausius žmonių srautus. Atsimenate, kiek tuo metu būdavo rašoma laiškų, kiek iš ten skambindavome savo draugams, pažįstamiems, nes ne visi namuose turėjome telefonus. Beje, ir tėvai dar iki karo labai domėjosi radijo naujovėmis, vos ne pirmi mieste įsigijo televizorių, brolis neblogai išmanė technologijas, dirbo TV stotyje. Dabar, kai apžvelgiu savo tolimesnio gyvenimo raidą, matau, kad mano profesinis pasirinkimas ir interesai glaudžiai susiję su komunikaciniais ir informaciniais dalykais, su medijomis ir kultūra. Tarsi atsidūriau tarp dviejų dalykų: tiksliųjų mokslų ir menų.

Leningrade 1957 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Leningrade 1957 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Su tiksliaisiais mokslais susijusios mano studijos Peterburgo, tuomečio Leningrado, technikos universitete, ten studijavau informacinių technologijų sistemas, pirmuosius kompiuterius, kurie buvo tokio dydžio, kad į tą kambarį netilptų (juokiasi). Kita vertus, mane visą laiką traukė prie menų. Jais domėjausi ir mokyklos suole, rašiau eilėraščius, prozą. Turbūt kaip daugelis tokio amžiaus. Ir man sekėsi – tai buvo publikuojama spaudoje, sulaukdavau gerų įvertinimų. Kalbėjo, kad galbūt iš manęs išeis neblogas poetas, rašytojas… Bet aš likau tarp tų dviejų dalykų, kurie man buvo ypač svarbūs plečiant pažinimo lauką. Tik vėliau, perėjęs į akademinę veiklą, dėstydamas, kai mano interesais tapo komunikaciniai mokslai, kultūros procesai ir ypač semiotika – mokslas, kuris daug kalba apie informacinius, komunikacinius dalykus, apie ženklų ir kodų sistemas, supratau šitos mano „tarp“ būsenos produktyvumą, gebėjimą giliau suvokti procesus… Ir tada pats nustebau dėl tokių likimo vingių – gimiau pašte, ir, matyt, kažkaip pasąmonėje susidėliojo tie dalykai, kad atėjau į komunikacijų bei informacinių technologijų ir kai kuria prasme – meno, kūrybos pasaulį. Tai, man atrodo, įvyko neatsitiktinai.

– Dar sugrįžkime į jūsų vaikystę. Gimėte pirmaisiais metais po karo. Kokią prisimenate to meto Klaipėdą?

– Gyvenant pokario Klaipėdoje, aplinkui buvo vien griuvėsiai, ir ne tik atskiri pastatai – ištisos gatvės suniokotos. Eidamas pro šalį matydavai – kažkada tai buvo puikus pastatas, sakykim, pašto ar teatro. Tai buvo tikrai europinis miestas, ir kas iš jo liko… Skaudžiausia, kad Klaipėda pirmaisiais pokario metais buvo ir tam tikri kultūros griuvėsiai. Vietinė ikikarinė kultūra jau buvo sunaikinta, o naujos… Žinot, kokia buvo ta naujoji kultūra – iš esmės ideologija. Atsimenu, tuose žinybiniuose kultūrnamiuose rodė filmą „Čiapajevas“. Žiūrėjau gal tris ar keturis kartus, nes daugiau nieko nerodė. Nyku buvo. Vienintelė atgaiva, kad „Kapitolijuje“, vėliau pervadintame „Švyturiu“, rodė „Tarzaną“. Man tie seansai buvo tarsi stebuklas, kvietęs į kitą – iliuzijų ir nuotykių pasaulį.

Lyg kultūros ambasadorius

– Vėliau jūs atsidūrėte Sankt Peterburge, ten studijavote. Kodėl rinkotės būtent šį miestą? Dėl kontrasto griuvėsių Klaipėdai?

– Turbūt buvo nulemta, kad dar besimokant K. Donelaičio mokykloje, gal septintoje klasėje, mes nuvažiavome į Peterburgą ir aš pamačiau visai kitą miestą. Aišku, jis irgi buvo karo apniokotas, bet veikė muziejai, gatvėse – italų, prancūzų architektūra… Supratau, kad yra ir kitų miestų, kitų pasaulių. Turbūt tada ir gimė mintis, kad aš atvažiuosiu į tą miestą studijuoti. Taip ir atsitiko. Ir tikrai nesigailiu. Daugelis klausia: ko tu ten važiavai? Bet aš sakau: jei būtų kiti laikai, būčiau gal į Oksfordą ar Kembridžą važiavęs. Nepaisant to, kad traukė menai, vis dėlto norėjau suvokti tą naują ateinantį informacinių technologijų pasaulį. Šia prasme esu perfekcionistas.

– Ar visą laiką toks buvote, ar tai išsiugdyta savybė? Kaip tai pasireiškia?

– Pavyzdžiui, mokykloje negalėdavau pakęsti, kad ko nors nesuprantu. Tas mane, jaunimo terminais kalbant, labai užknisdavo. Kad ir kas būtų: biologija, fizika ar matematika, kol nesuprasdavau, kaip tie procesai vyksta, kas tai per dalykas, tol nenurimdavau. Tai padėdavo ir moksluose. Jie man tikrai neblogai sekėsi, nors nesėdėdavau ir nekaldavau. Tereikėdavo pagauti esmę, po to belikdavo tik logiškai išmąstyti ir tuos mokslus suvokti. Ir studijuodamas Peterburge neturėjau problemų. Profesoriai net stebėdavosi, kad atvažiavęs iš Lietuvos, rusiškai vos kalbantis, sugebėjau gerai mokytis. Man sekėsi.

Laidos su dainininke Gintare Jautakaite filmavimas Leningrado televizijoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Laidos su dainininke Gintare Jautakaite filmavimas Leningrado televizijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt sekėsi ir baigus studijas? Žinau, kad ilgus metus dirbote Peterburgo televizijoje. Kaip pavyko ten patekti?

– Be didelio vargo. Po studijų tiesiog pradėjau dirbti tuomečio Leningrado televizijoje inžinieriumi. Vyravo nuostata, kad lietuviai, žmonės iš Pabaltijo, yra sumanūs ir geri specialistai. Tad gal neapsikiaulinau, nes man net teko išspręsti gana svarbią techninę problemą, kai vyko prezidento Niksono vizitas į Sovietų Sąjungą ir prireikė transliuoti TV signalą visam pasauliui. Už tai net gavau nemažą tais laikais premiją. Mane iš karto paskyrė laboratorijos vedėju. O kontrolinės laboratorijos vedėjo pareigos leisdavo laisvai vaikščioti po visas studijas, aparatines, ir aš turėjau puikią progą pamatyti, kaip vyksta kūrybinis procesas. Tuomet vėl atgijo noras grįžti prie menų ir po kurio laiko perėjau dirbti į kūrybinę studiją filmų direktoriumi, dabar jie vadinami prodiuseriais. Gerai buvo tai, kad turėjau galimybę kurti ir autorines laidas. Stengdavausi kviesti atlikėjus iš Lietuvos arba kai atvažiuodavo gastrolių koks teatras. Pavyzdžiui, rengiau laidas apie Juozą Miltinį, Giedrių Mackevičių, tuomet Maskvoje veikusio Sovietų Sąjungoje garsaus Plastinės dramos teatro įkūrėją, apie pantomimos aktorių ir režisierių Kęstutį Adomaitį. Leningrado TV mano kvietimu ne kartą viešėjo Vytautas Kernagis, pakerėjęs publiką ir studijos darbuotojus savo charizma, ir daugelis kitų.

– Buvote tarsi Lietuvos kultūros ambasadorius. Kodėl jums tai buvo svarbu?

– Kažkodėl per Peterburgo ir visą sovietinę televiziją daugiau rodydavo latvius ar estus – ypač tuometes estrados žvaigždes Aną Veski, Laimą Vaikulę. Apie lietuvius nebuvo girdėti nieko. Mane apėmęs nacionalinis jausmas vertė daugiau pasakoti apie mūsų kultūros žmones. Ir apie M. K. Čiurlionį kūriau laidą, beje, ji buvo labai gerai įvertinta. Darbas televizijoje sudarė sąlygas bendrauti su Peterburgo kultūros visuomene, ir iš užsienio atvykdavo garsių žmonių, jau nekalbant apie Sovietų Sąjungą. O ir paprastas žmogiškas bendravimas daug reiškė. Peterburgo inteligentija man labai daug davė kaip žmogui. Iki šiol Peterburgas yra vadinamas Rusijos kultūros sostine, savu laiku tai buvo langas į Europą. Ermitaže buvo surengta ne viena garsių Europos ir pasaulio menininkų paroda, atvykdavo žinomi pasaulinio lygio atlikėjai, kino, teatro veikėjai, gastroliuodavo teatrai, savo ekspozicijas atveždavo garsūs muziejai. O kur dar pasaulio kino klasikos filmai, kurie buvo rodomi uždaruose Kino namų vakaruose. Taigi į Europą, Dievas davė, „žengiau“ jau prieš gerą pusšimtį metų.

Su Jonu Meku „Kapitolijaus“ klube 1996 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Su Jonu Meku „Kapitolijaus“ klube 1996 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Pažintis su semiotika

– Jūsų gyvenime labai didelis vaidmuo tenka semiotikai. Kas turėjo įtakos renkantis šio mokslo studijas?

 – Didžiausią įtaką padarė tai, kad susipažinau su garsaus struktūralisto, padėjusio pagrindus semiotikos mokslui, Vladimiro Proppo šeima ir net tapau jos nariu. Kai Petras I Rusijoje steigė mokslų akademiją, jis sukvietė labai daug vokiečių mokslininkų. V. Proppas yra vieno iš tų į Peterburgą pakviestų mokslo žmonių palikuonis, labai garsus pasaulinio lygio mokslininkas, beje, nukentėjęs Stalino represijų laikais. Jo anūkė tapo mano žmona. Gyvendamas jų namuose, matydavau bibliotekoje labai daug knygų apie semiotiką. Kaip jau sakiau, mane visada jaudindavo dalykai ar reiškiniai, kurių nesuprantu. Ir aš pradėjau savarankiškai studijuoti semiotiką. Ji man labai daug davė. Visų pirma – tai, kad aš, grįžęs į Lietuvą, buvusio Dailės akademijos Klaipėdos fakulteto vadovo Vytauto Jono Kaspučio buvau pakviestas dėstyti kultūros ir meno semiotiką. Nors neturėjau specialaus išsilavinimo, bet V. J. Kasputis buvo labai įžvalgus, plataus akiračio ir iškart suprato, kad tas mokslas gali labai daug duoti meno žmonėms.

– Semiotika – mokslas, tiriantis ženklus ir sistemas. Ką jis duoda meno žmonėms?

– Jis į meno kritikos ar kūrybos sritį įneša mokslinę metodologiją. Ir tada gali kūrinį vertinti ne aprašomaisiais metodais, vaizdžiai kalbant, pilstydamas iš tuščio į kiaurą, o pagrįsdamas tai moksliniais metodais ir jų kriterijais. Naudojantis šiais principais, galima gana objektyviai įvertinti kūrinį. Trumpai tariant, semiotika padeda atskirti grūdus nuo pelų – šarlataną nuo tikro menininko. Dabar žinote, kaip būna: beždžionė uodega kažkur per drobę brūkšteli, ir jau meno kūrinys. Į meną atvesti moksliniai metodai padeda gana tiksliai nustatyti, ar tai tikrai vertingas kūrinys, ar tik kažkokia nevykusi saviraiška ir beprasmė provokacija.

Susitikimas su režisieriumi Peteriu Greenaway’umi 1999 m.  Asmeninio archyvo nuotr.
Susitikimas su režisieriumi Peteriu Greenaway’umi 1999 m.  Asmeninio archyvo nuotr.

– Į Lietuvą grįžote 1989-aisiais, prasidėjus Sąjūdžio procesams. Tai jus ir paskatino parvažiuoti?

– Visuomet žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Peterburgo periodą vertinu kaip kultūrinę emigraciją. Buvau vienas iš Lietuvos emigrantų, tik ne ekonominis, o kultūrinis. Kai Lietuvoje prasidėjo išsilaisvinimo procesai, supratau, kad laikas grįžti. Skatino ir tėvai, ir pats jutau, kad jau laikas atiduoti duoklę savo šaliai. Daugelis bando atkalbėti jaunus žmones nuo išvažiavimo. Aš visuomet sakau: važiuokit. Bet grįžkit! Tik taip gali kažką naujo, progresyvaus sužinoti, atvežti pažangą į savo tėvynę. Antras dalykas: išvažiavusieji dažniausiai tampa tikrais savo tautos patriotais. Kai išvažiuoji svetur, tau ir „Klumpakojis“ skamba kaip gražiausia melodija, ir cepelinai tampa ypatingu skanėstu, o jei atvažiuoja koncertuoti G. Kaukaitė ar V. Noreika, tai yra didžiausia šventė. Manau, kad emigracija suformavo didžiulę mūsų pažangios Lietuvos dalį, tie žmonės tapo sąmoningais šalies patriotais. Dėl to keista, kad iki šiol neišsprendžiamas klausimas dėl dvigubos pilietybės. Tai tikrieji Lietuvos patriotai. Aš nekalbu apie tam tikrą dalį gyventojų, kurie važiuoja grynai ekonominiais tikslais ir jiems nesvarbu, kur gyventi, ką veikti. Bet tokių žmonių, manau, yra mažuma. Tai rodo ir mūsų nepriklausomybės atgavimo 1918-aisiais istorija. Dauguma ją atkūrusių signatarų buvo svetur mokslus baigę, pasaulio matę ir kažko jau pasiekę tautiečiai.

– Ar iš karto pavyko rasti savo vietą Lietuvoje?

– Grįžau nelengvu laiku, prasidėjus Sąjūdžio įvykiams. Mane pakvietė dirbti Audiovizualiniame centre, buvusiame vadinamajame „Holivude“. Tai buvo ką tik gana gerai įrengta didžiausia Lietuvoje studija, Maskva į ją buvo labai daug investavusi. Ji turėjo pakankamai profesionalią įrangą, kvalifikuotų darbuotojų kolektyvą. Klaipėda turėjo šansą turėti ne blogesnę kino studiją nei Vilnius, jei ne įvykę procesai. Tuomet užsidarė ir kino teatrai, ir kino studijos. Ten su bendraminčiais pradėjau kurti miesto televizijos laidas, kurios buvo ypač reikalingos tuometei Klaipėdai, atgimstančiai Lietuvai.

Menas plius verslas

– Ką veikėte užsidarius šiam centrui?

– Buvau pakviestas vadovauti Klaipėdos kino teatrų tinklui. Lietuvoje dar veikė ištisa kino teatrų sistema. Bet prasidėjo visi tie privatizavimo procesai, Klaipėdoje vienu metu buvo likę tik du kino teatrai: „Kapitolijus“ ir „Žemaitija“. Po to ir pastarojo nebeliko. Kai grįžau, entuziazmo buvo nemažai, norėjau „Kapitolijuje“ įrengti kultūros ir verslo centrą, panašų į tokį, koks dabar bent deklaruoja esąs Kultūros fabrikas. O mano idėja buvo surinkti verslininkus ir menininkus prie vieno stalo, kaip aš sakau, sujungti pinigus ir idėjas, kad jie galėtų bendrauti, vienas kitą rasti ir vystyti tą bendradarbiavimą, mokytis vieni iš kitų. Rengdavome seminarus, susitikimus, paskaitas, kultūrinius renginius. Buvome nemažai pažengę. Centre buvo ir pirmasis Klaipėdoje visiems prieinamas kompiuteris su internetu, stovėjo mobilusis telefonas – tais laikais jis buvo didelis kaip dėžė (juokiasi). Buvo ir visa org. technika: spausdintuvai, kompiuteriai ir t. t. Viskas buvo paruošta tam, kad atėję su idėjomis jauni žmonės galėtų už minimalią kainą paruošti dokumentus, susirasti partnerių ir pan. Centre veikė ir firma, apiformindavusi vizas – tuo metu ši paslauga buvo labai aktuali. Buvo ir specialus kabinetas susitikimams, kad, pavyzdžiui, atvažiavę iš užsienio partneriai galėtų organizuoti dalykinius susitikimus, kadangi ne visi turėjo biurus su reikiama infrastruktūra. Tai buvo civilizuota galimybė trumpalaikei rezidencijai su visomis būtinomis paslaugomis, kurios tuomet mieste buvo labai retos ir daug kainavo. Mes ten ir parodas, džiazo koncertus organizuodavome ir, be abejo, kino filmus rodydavome, rengdavome festivalius, filmų premjeras ir susitikimus su kino kūrėjais. Tuo laikotarpiu kultūra buvo nustumta į paribį, jos vietą užėmė holivudinis komercinis  kinas, ko tik nebuvo – ir erotikos, ir pornografijos… Atsvarai norėjosi civilizuotos erdvės, kur normalūs žmonės galėtų pabendrauti, pasižiūrėti vertingų filmų.

– Skamba labai patraukliai. O kodėl tas centras buvo uždarytas?

– Matyt, tuo metu laikas tam nebuvo palankus, mano idėja nedaug kam buvo suprantama. Sulaukiau daug priekaištų – esą ką aš čia sugalvojau, kultūra ir verslas yra nesuderinami dalykai. Išgirdau visokių man nesuprantamų kaltinimų, kad noriu privatizuoti kino teatrą, nors tam aš neturėjau nei pinigų, nei planų, įtarinėjo, kad turiu savų interesų. Dabar suprantu, kad buvo toks laikas, vyko privatizacijos procesas, visi ieškojo tik naudos sau, ir kai atvažiuoja žmogus, truputį kitaip žiūrintis į tuos procesus, turi naujų idėjų, jis ima kelti įtarimų. Nebuvau suprastas nei valdžios, nei bendruomenės. Žodžiu, ta idėja buvo per ankstyva. Dabar Kultūros fabrike matau tos pačios idėjos šiuolaikinį variantą. Nors, žinoma, jis irgi ne visus tenkina. Gal ne visiems priimtina, kad jis daugiau į komerciją nukrypo… Bet čia jau kita tema.

K. Meškio knygos „Kultūra kaip būtis“ pristatymas. 2013 m. Asmeninio archyvo nuotr.
K. Meškio knygos „Kultūra kaip būtis“ pristatymas. 2013 m. Asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar esate įkūręs įmonę „Medijų uostas“. Ar jos veiklos modelis neprimena prieš tai kurto centro?

– Ne, „Medijų uostas“ išaugo iš mano akademinės veiklos. Jau sakiau, kad semiotika padėjo ateiti į akademinę, dėstytojo veiklą. Teko dirbti prie medijų programų universitete, kolegijose, Dailės akademijoje, esu parašęs ne vieną straipsnį apie komunikaciją, apie vykstančius medijų procesus. Pastebėjau, kad jaunimui Klaipėdoje trūksta erdvės, kur jie galėtų pritaikyti kūrybinių industrijų, medijų sričių žinias. Tai ir inspiravo kartu su Socialinių mokslų kolegija įkurti tokią įmonę. Esu labai dėkingas šios kolegijos vadovei Gabijai Skučaitei, kuri turi puikių inovatyvių idėjų ir labai palaikė mūsų sumanymą kartu su studentais įkurti viešąją įmonę „Medijų uostas“, kad joje turėtų veiklos labai sunkiai Klaipėdoje randančių sau vietą specialybių jaunimas.

– „Medijų uostas“ organizuoja ir Europos kino festivalį „GoDebut“?

– Vienas iš festivalio „GoDebut“ tikslų ir buvo, kad studentai galėtų užmegzti kontaktus, susipažinti su kino industrija, pristatyti savo darbus. Nes kinas iš visų kūrybinių industrijų daugiausiai generuoja pajamas. Tai tokia meno sritis, kur susijungia daugybė dalykų: ir verslas, ir kūryba, ir industrijos. Kinas be šiuolaikinių technologijų dabar neįsivaizduojamas. Pažiūrėjus į Holivudo produkciją, daugelis filmų yra 80 procentų sukurti pasinaudojus aukštosiomis technologijomis. Tačiau Klaipėdoje šių specialybių studentams kyla problemų norint įsidarbinti, ir todėl daugelis gabių, protingų, motyvuotų jaunuolių išvažiuoja į Vilnių, kur yra daugiau galimybių atrasti veiklos, į Londoną, o viena mergina net išvyko dirbti į Holivudą. Yra Klaipėdoje kūrybingo jaunimo, bet jis neturi kur savęs realizuoti. Vien dėl to buvo uždarytos kai kurios labai perspektyvios programos. Pavyzdžiui, aš pats universitete dirbau prie medijų filosofijos programos. Dvi ar trys studentų laidos buvo parengtos, po to nebesurinko žmonių, kadangi ir jaunimas, ir tėvai nematė perspektyvų, nesuprato šios specialybės prasmės. Medijų filosofija – na, kur tu, filosofas, dabar Klaipėdoje dirbsi?!

– O kuo medijų filosofija skiriasi nuo tiesiog filosofijos? Kokius specialistus ruošdavo pagal tą programą?

– Ten ruošdavo iš esmės plataus profilio medijų specialistus, kurie giliai suvokdavo medijų procesus. Dabar yra nuostata, kad nebeliko grynosios filosofijos, ji virto medijų filosofija. Terminas „medijos“ traktuojamas kaip komunikavimo, bendravimo priemonė. Medijos dabar visur, kur pasižiūrėsi – visas mūsų pasaulis yra medijos. Tai tekstai, ženklų sistemos, ženklų ir kodų sistemų kuriami pranešimai, įvairios, tarp jų ir meno, reklamos formos. Tai viską apimanti didžiulė sritis. Pasaulis yra medijuotas, ir dėl to atsiranda labai daug galimybių dirbti pagal šią specialybę. O filosofijos pagrindai dar praplečia baigusiųjų šias studijas giluminį medijų supratimą. Tai labai perspektyvi specialybė, bet perspektyvų ir potencijų realizuotis Klaipėdoje kol kas nėra. Džiaugiuosi, kad verslas jau ima Klaipėdoje inicijuoti IT programas ir kuria verslo centrus, kur IT technologijos tampa vyraujančios. Ateitį matau, bet kol kas situacija sunki, ir todėl daugelis gražaus jaunimo išvažiuoja. Labai gaila dėl to.

Įprasminti laiką

– Kad ir ką jūs darytumėte – ar kurtumėte centrus, ar dėstytumėte, jūsų dėmesio epicentre visada buvo ir yra kinas. Kuo jis jus užbūrė?

– Kinas mane patraukė tuo, kad jis tarsi įprasmina laiką, padeda suvokti vykstančius procesus. O šie procesai visada buvo mano interesų lauke. Svarbu ne faktologiniai, o labiau metodologiniai dalykai, padedantys suprasti, kaip sukasi pasaulis. Procesai yra universalūs, ir jie daugelyje sričių kartojasi, pradedant žmogaus gyvenimu, baigiant kosmosu. Tik jų generuojami produktai ar artefaktai yra skirtingi. Ir jų kasdien vis daugiau. Mes matome daugybę naujų prietaisų, kasdien atsiranda daugybė naujų dalykų, technologinių sprendimų. Ir bėda, kad mes nebespėjame jų suvokti, kad turinys smarkiai atsilieka nuo pačių technologijų. Iš čia – globaliniai procesai, pasaulį skandinantys į chaosą. Ir tai yra didžiausias paradoksas: turėdami IT technologijas ir galingas informacines sistemas, mes racionaliai nebesuvaldome procesų, jų pasekmių. Taigi gyvename nuolatinės kaitos, takiame, prarandančiame prasmes ir ribas pasaulyje. Tai yra dalykai, susiję su laiku, su kaita. Manau, kad tai, kas vyksta, padeda suvokti ir semiotika, kadangi semiotikos mokslas kalba ne apie tai, koks yra pasaulis, bet kaip mes jį suvokiame, kaip vyksta procesai. Kinas yra tarsi tų procesų laboratorija. Jis per dvi tris valandas padeda pamatyti, kaip keičiasi pasaulis, kaip keičiasi žmonės ir jų likimai, pagaliau kaip gimsta prasmės ir reikšmės, veikiančios mūsų sąmonę ir jausmus. Iš esmės man tuo kinas ir įdomus, kad per kelias valandas leidžia pajusti, suvokti, pagauti bėgantį laiką, jo kaitą. Ir tai verčia suprasti savo paties būtį, jos trapumą.

Interviu. 2018 m. Vytauto Petriko nuotr.
Interviu. 2018 m. Vytauto Petriko nuotr.

– Manote, kad kinas padeda išgryninti egzistencines prasmes?

– Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad poezija yra prasmių prasmė, ir tai yra teisinga. Bet man atrodo, kad kinas šiandien ir yra ta didžioji prasmių prasmė, kadangi kiekvienas gero filmo kadras, epizodas yra „tarp“ būsenos, generuojančios prasmes. Filosofas Gilles Deleuze, daug dėmesio skyręs kino analizei, teigė, kad žmogaus mąstymas yra labai artimas filmo kūrimui, t. y. procesai, vykstantys mūsų sąmonėje, panašūs į filmo režisūrą. Žiūrėdami ir suvokdami kiną, mes galime suprasti, kaip žmogus mąsto. Už bet kokį faktą, kurių daugybės aš nežinau, bet galiu greitai susirasti internete, man kur kas įdomiau tai, kaip tas faktas gimė, kaip jis atsirado. Ir labai apsidžiaugiau, kai perskaičiau tas pačias mintis semiotiko ir filosofo Umberto Ecco knygoje. Jis rašė, kad viską žino tik idiotas, bet pasaulį supranta tik vienetai. Man labai svarbu suprasti procesus. O faktai keičiasi kasdien, jau nespėjame jų suvokti. Čia ir yra didžiausia problema. Todėl man labai svarbus kinas. Ir dabar gilinuosi į tokią temą – kinas kaip laiko pajauta, pagava. Aišku, sudėtingi tie procesai, nėra taip lengva. Karantinas kaip tik davė progą atsisėsti prie to dalyko ir pamąstyti. Esu jau kelis tekstus pateikęs vienam leidiniui. Bet yra dar daugiau temų, kurių nespėjau sau iki galo išsiaiškinti.

– Ar analizuodamas kiną kaip laiko pagavą remiatės kokiais nors konkrečiais pavyzdžiais?

– Be abejo. Vienas garsus režisierius yra sakęs, kad apmaudu, jog kinas turi tokią įtaką žmogaus suvokimui, laiko, būties pajautai, tačiau tik 10 procentų visų filmų atliepia šią potencialią galimybę. Yra labai mažai gerų filmų, kurie tikrai verti tos misijos. Likusieji dažniausiai būna skirti tik pramogai. Bet tokių filmų, kurie giliai užkabintų mūsų mintis ir jausmus, – mažai. Todėl ir atsirado kino klubas „8 ½“, skirtas žmonėms, kurie kine ieško ne vien pramogos. Filmus galima ir per kompiuterį žiūrėti, bet man svarbu, kad kinas duotų galimybę žmonėms pajusti, suvokti savo būtį. Manau, kad pati kino žiūrėjimo kultūra leidžia tai padaryti – kai lieki tamsoje vienas ir kartu ne vienas, kai visiškai atsiriboji nuo išorinio pasaulio ir gali atsiduoti tam dvasiniam, intelektualiniam darbui. Man tai labai svarbu. Ir dar svarbu, kad po filmo peržiūros mes galime susėdę prie kavos pasišnekėti, aptarti, pasidalyti. Kinas mums yra priemonė augti, tobulėti kaip asmenybėms. Tokią ir matau to klubo misiją. Tiesa, pandemija labai koreguoja tuos dalykus, kino teatrai tai užsidaro, tai atsidaro… Nes tai yra sisteminis darbas, žiūrovus ne per vieną dieną prisijaukini. Jiems irgi reikia savyje subrandinti poreikį žiūrėti gerus filmus, analizuoti, suvokti ir save, ir aplink vykstančius procesus. Manau, kad niekas geriau nepadeda tai daryti, kaip kinas… Net ir gerą knygą reikia skaityti kelias dienas. O čia per dvi valandas tu gauni tokį koncentratą prasmių, reikšmių, kad po to užtenka ilgam. Todėl, kaip ir prieš keletą dešimtmečių viename iš savo straipsnių, perfrazuodamas garsius J. W. Goethe’s „Fausto“ herojaus žodžius, galiu drąsiai ir šiandien ištarti: „Nesustok, akimirka žavinga!“ Ir tai yra kinas. Geriausia mūsų laikmečio metafora.

J. F. Kelkio medalio įteikimo akimirka. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė Jolanta Beniušytė. 2021 m. Asmeninio archyvo nuotr.
J. F. Kelkio medalio įteikimo akimirka. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė Jolanta Beniušytė. 2021 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Mokslo ateitis – kultūra

– Viename interviu perskaičiau jūsų išsakytą mintį, kad mokslo ateitis – kultūroje ir kad jis savo informacinius srautus bus priverstas tvarkyti pagal meno principus. Gal galėtumėte pakomentuoti šį teiginį?

– Kaip ir žmogaus gyvenime, taip ir mokslo srityje kasdien susiduriama su milžiniškais informacijos srautais ir tampa sudėtinga suvaldyti šį chaosą. Todėl mokslas vis dažniau atsigręžia į kultūrą. Nes kultūra yra būdas atrasti harmoniją su savim ir pasauliu. Atrasti vietą po žvaigždėmis tame begaliniame kosmose, kuriame mes gal tik dulkės. Bet tik kultūra sugeba tai daryti. Tai mūsų ateitis. Jei nebus kultūros, mes tiesiog išnyksime. Ir mokslo ateitis – kultūroje, nes mokslas savo formaliais statistiniais metodais jau nebesugeba suvokti procesų. Kodėl? Dėl to, kad ten irgi susikaupė didžiuliai informacijos kiekiai. Dabar kalbama apie tai, kad kosmosas yra begalinis, yra daugybė pasaulių, daugybė žvaigždžių sistemų, ir kai tau pasako, kad iki tos ar kitos žvaigždės – trys trilijonai šviesmečių kelionės, tu nesupranti, kas tai yra. Mokslas jau ieško būdų meninėmis priemonėmis tai įprasminti. Nes menas pasaulį suvokia per idėjas, ne per atskirus faktus, kurie jau praranda prasmę. Menas pagauna esmę ir ją modeliuoja. Šiuolaikinis mokslas jau nebesugeba suvokti procesų be meno struktūrų. Ateities mokslas yra kultūra ir menas, kadangi jie sugeba apdoroti informaciją kokybiškai, ne kiekybiškai. Tik per meno struktūras, per kokybinius reiškinių suvokimo parametrus tai galima padaryti.

Festivalis „GoDebut“. Plauname Anikę. 2019 m. Vytauto Petriko nuotr.
Festivalis „GoDebut“. Plauname Anikę. 2019 m. Vytauto Petriko nuotr.

– Bet menas – plati sąvoka. Kuriems meno žanrams priskirtumėte galimybę modeliuoti mokslines struktūras?

– Aš kalbu apie klasikinį meną. Kažkas yra pasakęs: „Kas vakar dar nebuvo menu, šiandien juo gali tapti.“ Bet kas gali tapti menu. Bet mano požiūriu, menas vis dėlto turi turėti prasmę. Chaosas nekuria prasmės. Iš chaoso gimsta prasmės, bet jis pats nėra prasmė. Chaosas yra chaosas, jame nėra nei pradžios, nei pabaigos. Tik tai, kas turi pradžią ir pabaigą, turi prasmę. Tas menas, kuris neturi prasmės, nieko mums neduoda. Mus tik sujaudina ar išprovokuoja, bet kokia nauda? Tai tik emocijas sukeliantis procesas. Bet meno misija yra pakeisti pasaulį, suvokti jį ir save giliau. Aš manau, kad riba tarp tikro ir netikro meno yra labai slidi. Bet tikras menas visuomet įprasmina idėją, praturtina pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, sakoma „aukštasis mokslas“. Ką tai reiškia? Tai yra metafora, reiškianti, kad tu studijuodamas sužinojai kažką daugiau, nei suvoki kasdienybėje. Frazė „aukštasis mokslas“ atspindi, kad tu dešimt metų sėdi prie knygų, skaitai, į paskaitas eini – daugybę procesų. Tas pat ir kalbant apie žvaigždes – reikia kažkokios metaforos, meninės formos, kad galėtume suvokti, kas per velnias tie trys ar keturi trilijonai šviesmečių iki tos ar kitos žvaigždės.

– O kokiomis meno formomis dar įmanoma atskleisti mokslą? Pavyzdžiui, kaip jį įprasminti per muziką, garso meną?

– Bet kokiu atveju muzika irgi išreiškia kažkokią idėją. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionis savo simfonine poema „Jūra“ per garsus įprasmino jūros idėją. Jis septynias natas sudėliojo įvairiomis kombinacijomis ir po to „pasakė“, kad tai yra jo jūros pojūtis. Ir per vieną kūrinį išreiškė visumą – jūros idėją. Taip pat ir kituose menuose. Kalbant apie mokslą, anksčiau mokslininkams užtekdavo sumodeliuoti faktą formaliais matematiniais parametrais, struktūromis, mato vienetais, fraktalais, ir būdavo viskas aišku. Bet kai jau įbridome į kosmosą, į sudėtingus mikropasaulio procesus ir jų parametrus, jau nebesugebame identifikuoti, suvokti jų. Reikia įjungti menines formas, struktūras, metaforą, tada galėsime vėl grįžti į harmoningą mūsų būties sistemą, o ne gyventi informaciniame chaose. Meno struktūros svarbios ir dėl to, kad mūsų mąstymas pagrįstas meninėmis schemomis, sąmonėje susiformavusiais vaizdiniais. Pavyzdžiui, žodis „namas“ vienam kelia asociacijas apie samanotą kaimo bakūžę, kurioje jis gyveno. Gyvenančiam mieste kils daugiabučio namo asociacija. O tam žmogui, kuris keliavo po visą pasaulį, yra matęs ir čiukčių jarangą, ir Romos baroką ar Niujorko dangoraižius, „namo“ vaizdinys bus žymiai sudėtingesnis, ir todėl jis pasaulį suvokia žymiai giliau. Todėl visada sakau studentams: vaikščiokite į parodas, keliaukite, žiūrėkite gerus filmus, skaitykite geras knygas, mokykitės kalbų. Taip per meno artefaktus išlavinsite savo galvose modelius, vaizdinius ir tada jūsų pasaulio suvokimas bus žymiai tikslesnis, prasmingesnis, gilesnis.

Filmo „Anikė. Meilės istorija“ filmavimo momentas. 2019 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Filmo „Anikė. Meilės istorija“ filmavimo momentas. 2019 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Užprogramuoti ateitį

– Visą laiką esate tarp jaunų žmonių, jūsų rengiamas kino festivalis „GoDebut“ taip pat skirtas jaunųjų menininkų kūrybiniams debiutams. Koks jis buvo 2021-aisiais? Gal galėtumėte palyginti, ar auga filmų lygis per tuos penkerius festivalio metus?

– Festivalis „GoDebut“ vyko netradicinėmis pandemijos sąlygomis ir truputį nusikėlė terminai, pasikeitė formatas. Bet svarbiausia, kad išliko jo misija – skirti dėmesį kūrybiniam jaunimui. Manau, kad šis jaunimas yra ir mūsų, ir pasaulio ateitis. O kalbant apie lygį – jis auga. Kita vertus, kalbant apie filmų temas, jos daugiausia būna tokios, kokį pasaulį mato jaunieji kino kūrėjai. O jų pasaulis susideda iš „myli-nemyli“, „narkotikai-kaifas“, santykių su tėvais. Jų gyvenimo patirtis dar nedidelė, daugelis jaunų žmonių tebegyvena savo socialiniame burbule, ir tai riboja tematiką. Bet kalbant apie kūrybiškumą – taip, dažnai būna netikėtų atradimų, įdomių kūrybinių sprendimų. Šiame festivalyje įsteigėme naują ir jaunimui vis svarbesnę ekologijos, tvarumo tematikai skirtą nominaciją. Ir sulaukėme svarių filmų. Gerų filmų pateikė ir Lietuvos debiutuojantys būsimieji kino profesionalai.

– Lietuvoje rengiama labai daug kino festivalių. Kuo ypatingas jūsiškis? Kuo jis išsiskiria iš šalies konteksto?

– Neperdėdamas galiu pasakyti, kad iš esmės mūsų festivalis vienintelis toks visoje Europoje. Festivaliuose esama debiutinių filmų programų, bet festivalių, skirtų vien debiutiniam profesionalių kūrėjų kinui, daugiau nėra. Yra mėgėjams skirtų, ten siunčia visi, kas netingi. Mes priimame tik profesionalų – arba tų, kurie jau baigė aukštąsias kino mokyklas, arba kino srityje dirbančiųjų debiutinius filmus. Šis festivalis tarsi parodo, kokia bus kino ateitis, kaip vystysis kino kalba. Tuo jis ir yra reikšmingas. Jis labai svarbus ir tiems kino ekspertams, kurie gyvena ne šia diena, o nori numatyti ateities perspektyvas. Todėl jis sulaukia gerų atsiliepimų, ir mums nekyla problemų kviečiant žinomus menininkus į vertinimo komisiją. Ir dabar pavyko surinkti labai kompetentingą tarptautinę žiuri. Problemų kyla tik dėl finansavimo. Nes festivalio grandams reikia suteikti ir geras apgyvendinimo sąlygas, ir honorarus mokėti. Todėl džiaugiamės, kad net ir esant tik tokioms finansinėms galimybėms, pavyksta surinkti labai profesionalius kino kūrėjus. Pavyzdžiui, šiemet iš lietuvių buvo atvažiavęs ir Audrius Stonys, ir Audrius Juzėnas, kiekvienais metais lankosi Inesa Kurklietytė, kadangi ji taip pat dirba su jaunimu, rengia jiems kūrybines stovyklas, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nemažai žinomų užsienio kino kūrėjų ir ekspertų net per pandemiją taip pat buvo tarp festivalio svečių. Kita vertus, džiaugiuosi, kad esu ir pats išleidęs kelias knygas apie kiną, jo kūrybos procesus. Jos iki šiol paklausios tarp studijuojančio kiną jaunimo ir nuolat sulaukiu prašymų išleisti pakartotinai. Vadinasi, jaunimui jų reikia.

Festivalio „GoDebut“ žiuri, dalyviai, organizatoriai, laureatai. 2021 m.  Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Festivalio „GoDebut“ žiuri, dalyviai, organizatoriai, laureatai. 2021 m.  Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

– Ar daug gavote paraiškų dalyvauti konkursinėje programoje? Iš kokių šalių daugiausiai kūrėjų?

– Gauta beveik 150 paraiškų iš 25 šalių, vertinimui atrinkti 48 filmai. Džiaugiausi matydamas festivaliui pateiktų filmų sąrašus – labai plati šalių geografija. Daugiausiai buvo prancūzų kino kūrėjų filmų. Žavi tos šalies atstovų kūrybinė branda, matyt, tam įtakos turi senosios kino tradicijos. Daug italų darbų, nemažai vokiečių, buvo labai stiprių lenkų filmų. Skandinavijos šalių – mažiau. Rusijoje yra gerų kūrėjų, bet gal dėl politinių priežasčių gavome tik kelis filmus. Dažnai į mus kreipiasi iš Japonijos, Irano, bet paaiškiname, kad negalime viso pasaulio aprėpti. Apsiribojame Europos kinu. Tai darome dar ir dėl to, kad Europa diktuoja kino madas, ir Holivudas „minta“ Europos kinu. Todėl mums buvo svarbu parodyti Europos ir, žinoma, Lietuvos kino kūrėjus. Šiems net esame įsteigę specialų prizą, ačiū už jį Jūrų uosto direkcijai, kuri ne vienerius metus su mumis draugauja. Tikimės, kad festivalis vyks ir ateityje. Jį rengiant kyla daug iššūkių, bet turbūt verta tai daryti. Kartais, kai kuo nors nusiviliu, pagalvoju, kad gal jau reikėtų sustoti, bet kai matau tuos veidus, tuos filmus, kol dar kojos ant šios žemės laiko, stengsiuosi, kad festivalis gyvuotų. Su malonumu perduočiau jį į patikimas rankas, kad turėtų ateitį. Manau, kad Klaipėdai turi būti prestižo reikalas išlaikyti visame Vakarų Lietuvos regione vienintelį tokį tarptautinį kino renginį. Vilniuje yra 10 ar 12 kino festivalių, Kaune – dar keli, o čia – šis vienintelis. Tikiuosi, kad ir miesto valdžia, ir kultūros valdininkai sostinėje tai suvokia.

– Kuo dar reikšmingi jums buvo praėjusieji metai?

– Taip jau susiklostė, kad tie metai man tikrai tapo reikšmingi: minėjau savo 75-metį. Bet labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko realizuoti vieną iš svarbiausių savo gyvenimo sumanymų – atiduoti duoklę Klaipėdai ir sukurti meninės dokumentikos filmą „Anikė. Meilės istorija“. Tris dešimtmečius vaikščiojau apie Teatro aikštėje stovinčią Anikę ir filmavau tai, kas ten vyksta. Suprantama, ne viskas pateko į filmą, bet džiaugiuosi, kad kartu su režisiere I. Kurklietyte pavyko nors tokiu būdu atgaivinti tą puikią legendą. Bet man tai – ne tik legenda, tai miesto simbolis, ir toks simbolis, kuris klaipėdiečiams, čia atvykusiems po karo, tarsi padėjo suvokti tapatumą su buvusia Klaipėda ir krašto istorija. Anikė sugrąžino miestui jo istorinę dvasią. Dėl to man tas filmas reikšmingas daugeliu aspektų.

– O ko galima tikėtis šiemet ir tolimesnėje ateityje?

– Turiu dar kelis planus. Bijau juos įgarsinti, bet, kita vertus, sakoma, kad, kai įgarsini, tarsi užsiprogramuoji tai įgyvendinti. Norėčiau parašyti monografiją apie Klaipėdos kiną, kadangi tarpukario istorija buvo labai įdomi, o ir pokario, sovietmečio, nepriklausomybės laikotarpiai buvo spalvingi. Galbūt pavyks iš tų nuo pat skulptūros atstatymo iki šių dienų prie Anikės nufilmuotų 60 valandų sukurti dar vieną filmą, kuris daugiau bylotų apie klaipėdiečių meilę šiam miesto simboliui. „Anikė. Meilės istorija“ pasakojo legendinę Anikės iš Taravos ir poeto meilės istoriją, bet man dar svarbu, kaip gimė klaipėdiečių meilė pačiai Anikei. Paradoksalu, bet mes per visas šventes – ir miesto, ir asmenines – renkamės ne prie K. Donelaičio ar M. Mažvydo paminklų, bet kažkodėl prie Anikės. Vadinasi, yra kažkoks fenomenas, kuris man rodo, kad Anikės meilės istorija yra tarsi bendražmogiškas pasaulio vertybes atspindintis simbolis. Meilė – viena iš svarbiausių žmonijos vertybių. Todėl manau, kad tas klaipėdiečių meilės Anikei fenomenas irgi vertas ekranizacijos.

Filmavimas Teatro aikštėje. 2019 m. Vytauto Petriko nuotr.
Filmavimas Teatro aikštėje. 2019 m. Vytauto Petriko nuotr.

VIZITINĖ KORTELĖ

Kęstutis Juozas Meškys gimė 1946 m. Klaipėdoje.

1970 m. baigė studijas Sankt Peterburgo (Leningrado) Technikos universitete, įgijo informacinių sistemų ir prietaisų inžinieriaus specialybę.

 1972 m. pradėjo dirbti Peterburgo televizijos centro Kontrolinėje televizijos laboratorijoje, vėliau – Peterburgo universiteto Moksliniame skyriuje.

1976 m. baigė žurnalistikos kursus prie Peterburgo žurnalistų namų.

 Nuo 1977 m. dirbo Peterburgo televizijos „Telefilmo“ studijoje. Prodiusavo apie 50 įvairaus žanro televizijos ir kino projektų: dokumentinių, meninių, filmų-koncertų, filmų-spektaklių. Rengė autorines televizijos laidas ir siužetus mokslo, kultūros, meno temomis, jose pristatydamas ir Lietuvos kultūrą bei jos atstovus – M. K. Čiurlionį, J. Miltinį, K. Adomaitį, G. Mackevičių, V. Kernagį ir kitus.

1989 m., grįžęs į Lietuvą, dirbo Klaipėdos audiovizualiniame centre, Sąjūdžio laikotarpiu ruošė pirmąsias miesto televizijos laidas.

1993 m. vadovavo Klaipėdos kino tinklui, kino kultūros centrui „Kapitolijus“, įgyvendino įvairius kultūros ir  kino meno projektus, rengė kino festivalius.

1996 m. dirbo Lietuvos kino studijos filialo direktoriumi.

1998 m. įkūrė meno agentūrą „Lunaparkas“.

2000 m. organizavo tarptautinį  kino festivalį „Baltic Fiesta“, jame dalyvavo 12 Baltijos jūrą supančių šalių.

 Nuo 2001 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, Klaipėdos universitete, Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, Socialinių mokslų kolegijoje kultūrologijos, semiotikos, medijų ir kino, kūrybinių industrijų ir projektų vadybos teorinius ir praktinius dalykus.

2013–2018 m. stažavosi įvairiose Portugalijos, Latvijos, Suomijos, Vengrijos aukštosiose mokyklose ir institucijose.

2015 m. įsteigė VšĮ „Medijų uostas“ ir kurį laiką jai vadovavo, realizavo įvairius kūrybinių industrijų, kino, medijų projektus, kūrė dokumentinius filmus. Šiuo metu „Medijų uoste“ vadovauja įvairiems kino ir medijų projektams: kino klubui „8 ½“, Europos kino festivaliui „GoDebut“ ir kt.

2021 m. prodiusavo ir kūrė dokumentinį filmą „Anikė. Meilės istorija“.

Parašė ir išleido kelias knygas: „Kultūra kaip žinia“ (2007), skirtą kultūros semiotikos klausimams, „Kaip valdyti medijas“ (2010), „Audiovizualinių projektų vadyba“ (2011), „Kultūra kaip būtis“ (2013), skirtas kultūros, kino teorinėms komunikacinėms ir informacinėms įžvalgoms bei praktikoms. Rašo publicistinius ir akademinius straipsnius aktualiomis kultūros, medijų, kino temomis.

2021 m. apdovanotas Johano Ferdinando Kelkio medaliu.

Lietuvos žurnalistų sąjungos ir jos Etikos komisijos narys.

DURYS, 2022 sausis, Nr. 1 (97)

Parašykite komentarą