Justinas Kalinauskas: „Šiandieninis Lietuvos teatras labai panašus į vakarykštį”

Justinas_Kalinauskas_Rasos_Pupelytes_foto_2

Rasos Pupelytės nuotr.

Jaunasis režisierius Justinas Kalinauskas, žinomas kaip šiuolaikinio alternatyvaus teatro bei hepeningų kūrėjas, kartu su kompozitoriumi Arnu Mikalkėnu ir choreografu Mariumi Pinigiu šiuo metu repetuoja gruodžio pradžioje pasirodysiantį spektaklį „Cry Wolf: Vilgaudas” – ta proga ir kalbamės.

Esi avangardinio, postdraminio teatro kūrėjas. Daugeliui žiūrovų, vis dar pripratusių prie linijinio pasakojimo, turinčio fabulą, trūksta konceptualių priemonių – sąvokų ir kategorijų – suvokti tokį žanrą. Nuo ko reikėtų pradėti žiūrovui, norinčiam suprasti šį teatrą?

Draminio teatro modelio spektaklio esmė kyla iš turinio – užrašyto teksto, kuris meninės raiškos priemonėmis yra vizualiai ir garsiškai iliustruojamas. Draminiai personažai „atgimsta” aktorių vaidyboje, o žiūrovas / stebėtojas yra tokios kuriamos iliuzijos liudininkas. Draminis teatras nebūtinai yra verbalinis, nes jo pobūdį nusako ne tik draminė išraiška, bet ir draminė struktūra: užuomazga, vystymasis, kulminacija ir t. t. Kitaip tariant, įprastas teatras panašus į kiną, kuriame kinematografinėmis priemonėmis ekranizuojama istorija. Skirtingų istorijų gali būti daugybė, kaip ir jose veikiančių personažų, tačiau istorijos pasakojimo logika dažniausiai nekinta. Prie tokio modelio nuo mažens esame pripratę ir intuityviai galime sekti veiksmo vystymąsi, žinome, ko tikėtis, galime iš anksto nujausti siužeto posūkius ir pan.

Postdraminis, šiuolaikinis teatras gali būti daug įvairesnis, kadangi neprisiriša prie draminės logikos taisyklių, ir tuo pačiu metu yra laisvesnis kelti fundamentalius klausimus, tokius kaip – kas apskritai yra teatras? Mąstant iš esmės, teatras yra erdvės ir laiko junginys, kuriame veikia ir kurį stebi esamuoju momentu tame junginyje esantys subjektai, aplink save kuriantys nuo išorinės realybės izoliuotą tikrovę. Skirtumas tarp postdraminio ir draminio teatro yra tas, kad pastarasis pats nekuria tokios tikrovės, bet reprezentuoja fiktyvią realybę, kuri užkoduota draminiame tekste. Dėl šios priežasties mes galime stebėti reprezentuojamą tikrovę ir objektyviai suprasti, kas vyksta scenoje, bet patys jos neišgyvename. Šiuolaikinis teatras, kita vertus, nebūtinai turi būti suprantamas ir atpažįstamas. Jis gali būti juntamas ir išgyvenamas. Jame gali įvykti nauja bendra patirtis arba būti sukuriamas naujas erdvinis žiūrovo ir aktoriaus santykis.

Savo spektakliuose ir performansuose pabrėži socialinio diskurso svarbą. Kaip manai, ar svarbu būti ne tik pilietiškai, bet ir politiškai aktyviam? Kokioms politinėms pažiūroms pritari pats?

Manau, kad sąmoningas pilietis turi būti tiek politiškai ir socialiai išprusęs, kad suprastų, jog gali pats kurti savo aplinką ar viešą erdvę, inicijuoti visuomenės procesus ir būti tiek aktyvus, kad išdrįstų savo idėjomis ir darbais tą daryti. Dažnai pilietinis aktyvumas suprantamas kaip kritika. Kritikuoti mes mėgstame visi, bet tokia kritika nekonstruktyvi, nes ji neigia, bet nieko nesiūlo. Sunku pradėti kažką naujo neturint palaikymo, bet į panašias idėjas orientuoti žmonės – pagrindas bendruomenei. O bendruomenė jau yra stiprus mechanizmas, leidžiantis pasiekti konstruktyvių pokyčių. Pats esu liberalių pažiūrų.

Vilgaudas_repeticija_Rasa_Pupelyte_ foto

Spektaklio „Cry Wolf: Vilgaudas” repeticija. Rasos Pupelytės nuotr.

Papasakok, apie ką bus jūsų naujausias spektaklis „Cry Wolf: Vilgaudas”? Kodėl pavadinime pasirinkote būtent šią, anglišką idiomą?

Spektaklio naratyvas paremtas kalėjimo bėglių nuotykiais ir patirtimis keliaujant per šiuolaikinio urbanizuoto pasaulio džiungles. Veiksmo centre – trys „vilkai” iš kalėjime suburto saksofonų trio, naujoje tikrovėje ieškantys praėjusio šimtmečio nostalgijos likučių.

Yra tokia sunkiai į lietuvių kalbą verčiama angliška frazė „never cry wolf”, kurios apraiškas galima aptikti pamokančiose lietuvių liaudies pasakose. Konkrečiai – istorijoje apie berniuką, kuris vardan atrakcijos meluodavo apie kaimą puldinėjantį vilką, bet galiausiai pats buvo sudraskytas, kuomet vieną kartą vilkas iš tiesų atklydo į kaimą ir nė vienas gyventojas nebetikėjo berniuko pagalbos šauksmu. Šios istorijos moralas yra nekelti netikro pavojaus, arba angliškai „never cry wolf”. „Cry wolf” yra pastarosios frazės antonimas. „Vilgaudą” tuo tarpu galima interpretuoti kaip „vilkų gaudytoją”. Nors etimologiškai „Vilgaudas” turi kitą reikšmę, bet įvertindami beveik epinį vardo skambesį ir atpažįstamumą šiuolaikinėje miesto (ypač Vilniaus) tautosakoje, suteikėm jam naują prasmę.

Pristatant spektaklį, svarbu yra ne tik tema bei turinys, bet ir spektaklio forma. Tai, ką ruošiame, bus performatyvus garso spektaklis, kuriame ne tik muziką, bet ir veiksmą atliks muzikantai. Dažname dramos pastatyme garsas yra antraeilė meninė priemonė, kurianti emocinę atmosferą, nurodanti ritmą ir stiprinanti veiksmo dinamiką. Bet garsas taip pat gali būti performatyvus ir savarankiškas bei įgauti erdvinį pavidalą.

Kaip sekasi bendradarbiauti su kompozitorium Arnu Mikalkėnu ir choreografu Mariumi Pinigiu?

Su Arnu ir Mariumi bendradarbiaujame nebe pirmą kartą. Kartu su Arnu kūrybines idėjas generuojame jau kelerius metus. Jis dalyvauja mano projektuose, o mane dažnai pasikviečia įgyvendinti savo sumanymus. Su Mariumi kartu esame kūrę performansus, hepeningus. Kūrybiniame procese nėra sunku komunikuoti tarpusavyje, kai jau pažįsti žmogų ir gebi suprasti jo kūrybos kalbą.

Kokiam žiūrovui kuriate šį spektaklį?

Tokiam, kurio negąsdina faktas, kad teatras gali būti savarankiškas, nuo draminio teksto nepriklausomas menas, galintis turėti daugybę skirtingų formų ir perteikimo būdų. Ir nebūtina visados suprasti tai, ką matome. Dauguma žmonių ne tam važiuoja prie jūros, kad matuotų jos bangavimo dažnį.

Vilgaudas_repeticija_Rasa_Pupelyte_foto_2

Spektaklio „Cry Wolf: Vilgaudas” repeticija. Rasos Pupelytės nuotr.

Savo paskaitose, kurias vedi įvairių profesijų žmonėms, mokai kūrybiškumo. Kaip supranti tą „kūrybiškumą”, ar kūrybingi gali būti visi?

Kūrybiškumas yra normalus žmogaus gebėjimas, kuris mums padeda tapti produktyvesniems. Klaidingai suvokiama, kad kūrybiškumas yra išimtinai susijęs su menine kūryba, o kūrybingi žmonės – tai būsimi menininkai, kuriuos nuo mažens reikia leisti į muzikos mokyklą arba piešimo būrelį. Kūrybiškumas gali pasireikšti vienoje srityje (pvz., sporte, karyboje), bet neišryškėti kitoje (versle), o jau paminėti muzikos būreliai dėl standartizuotos mokymo programos gali būti neįtikimai stabdantys asmenybės kūrybinį potencialą. Kūrybiškumas yra įgimta bei įgyjama kiekvieno žmogaus savybė, ji yra ugdoma bei treniruojama, ir turėtų būti integruojama visuose asmenybės raidos etapuose, pradedant šeima, mokykla, darboviete. Žvelgiant pragmatiniu požiūriu, kūrybiškumas lemia originalius sprendimus, užtikrina darbo našumą. Todėl didžiosios korporacijos investuoja lėšas į darbuotojų kūrybiškumo ugdymą bei kuria kūrybiškumą stimuliuojančią darbinę aplinką. Kalbant iš esmės, kūrybiškumas – ne tik pakitęs mąstymas, bet taipogi pakitusi elgsena, o šie du dėmenys vienas kitam daro tiesioginę įtaką. Todėl vedamuose seminaruose visada siūlau pradėti nuo kūrybingų veiksmų ir praktinių eksperimentų – jie provokuoja vaizduotę ir kūrybingą mąstymą.

Pamenu tave kaip aštrų kritiką, kuriam netgi yra tekę eiti „ant kilimėlio pasiaiškinti” dėl savo recenzijos. Kaip pats reaguoji į kritiką?

Kritika yra reikalinga ir būtina kultūros procesuose. Kritikas paprastai mato daug platesnį kontekstą, negu dažnas menininkas, kuris koncentruojasi į vieną žanrą, stilių ir yra sutelkęs dėmesį tik į savo kūrybą. Bet kritika, mano nuomone, neturėtų būti vien tik vertinanti, bet, pirmiausia, – ugdanti. Kalbant apie lietuvišką teatro kritiką, manau, kad ji galėtų prisiimti daugiau atsakomybės formuodama žiūrovo skonį ir išprusimą ir neprisirišti tik prie Lietuvos teatre vykstančių procesų. Kritikai turėtų skatinti teatrą progresuoti, o kūrėjus kelti klausimus, kur jie mato save tarptautiniame kontekste.

Kokie dalykai šiandieniniame Lietuvos teatre tave džiugina?

Šiandieninis Lietuvos teatras labai panašus į vakarykštį, o vakarykštis – į pernykštį. Mane labiau, negu teatras, džiugina šiuolaikinis Lietuvos šokis, kurio gimsta vis daugiau ir vis įvairesnio, o ilgamečiams ir šiek tiek stagnuojantiems šokio teatrams pamažu atsiranda jaunesnė ir veržlesnė konkurencija.

O kokie liūdina?

Kalbant apie lietuvišką dramos teatrą – jis neįsivaizduoja, kaip komunikuoti su XXI a. globaliame informacijos pasaulyje gyvenančia auditorija. Dramos teatras tesugeba pavėluotai, pasenusiomis reprezentacijos priemonėmis reflektuoti kelerių metų arba dešimtmečių įvykius, bet šiuolaikinei visuomenei to nebeužtenka. Jai reikia interakcijos ir komunikacijos.

Vilgaudas_repeticija_Rasos_Pupelytes_foto_1

Spektaklio „Cry Wolf: Vilgaudas” repeticija. Rasos Pupelytės nuotr.

Kokie Lietuvos kūrėjai tave įkvepia?

Nenoriu išskirti atskirų asmenybių, bet Lietuvoje yra daug stiprių kūrėjų įvairiose srityse (architektūroje, dailėje, muzikoje, šokyje…), kurie pamažu kuria naują, šiuolaikinį šalies kultūros suvokimą ir savo darbais neatsilieka nuo to, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Išties, mažėjant šalies izoliacijai, tautinis aspektas palaipsniui nyksta, kadangi jaunoji karta save pradeda suvokti kaip platesnio pasaulio subjektus, galinčius sėkmingai orientuotis bet kurioje kitoje išsivysčiusioje valstybėje. Svarbu nepamiršti, kad mūsų šalyje gyvena tik apie 3 milijonus žmonių. Nepaisant to, mes galime būti svarbūs ir reikšmingi ne vien tik sau – tik reikia dalyvauti veiksme.

Gyveni savo gimtajame mieste Kaune, mokeisi Klaipėdoje – koks tavo santykis su erdvėmis, kuriose būni? Koks tavo požiūris į Lietuvoje įprastą centro, kuriam atstovauja sostinė, ir periferijos, į kurią įeina kiti miestai ir miesteliai, santykį?

Gyvenu Kauno centre, visur vaikštau pėsčiomis, nes čia patogu gyventi, lengva orientuotis. Klaipėdoje praleidau gana nedaug laiko. Miestą daugiau pažįstu iš istorinės medžiagos, senų fotografijų – Klaipėda smarkiai pasikeitė karo ir pokario metais, neteko didelės dalies pastatų, pakito urbanistinė struktūra, bet, nepaisant to, savo išvaizda tai – vakarietiškiausias Lietuvos miestas. Kaunas karo metu nukentėjo nesmarkiai ir vis dar išlaiko tarpukario veidą. Daugybė centre ir Žaliakalnyje esančių pastatų turi memorialines lentas, iš kurių galima mokytis istorijos apie nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimąsi.

Užmegzti asmeninį santykį su miestu užtrunka, tam dažnai reikia sąmoningų pastangų. Mano santykis atsiranda tada, kai gebu miestą suvokti erdviškai. Erdvė, ypač vieša erdvė, yra labiausiai mane inspiruojantis veiksnys, nes į ją žvelgiu kaip į platformą veiksmui, socialiniams procesams, matau transformacijos potencialą. Domiuosi architektūra, urbanistika – Lietuva palaipsniui seka Latvijos patirtimi, urbanizacijos reiškiniai sukasi aplink Vilnių, palikdami periferiją nuošalyje. Nemanau, kad dėl to galima kaltinti sostinę, kurioje akumuliuojami svarbiausi procesai – mažesni miestai turi prisitaikyti ir surasti aiškų savo identitetą. Tam šiokį tokį postūmį duoda besiformuojanti regionų kultūros politika, kuria dalis mažesnių miestelių išmoko sėkmingai naudotis. Be abejo, naivu būtų kultūros apimtimis konkuruoti su Vilniumi, bet įdomūs reiškiniai vyksta skirtingose šalies vietose, dėl kurių ir vilniečiams yra verta kartais išvykti iš namų.

Ačiū!

Leave a Reply