Jurijus Dobriakovas: Klaipėdai būdinga tokia šizofreniška būsena…

Jurijus Dobriakovas yra jaunosios kartos nepriklausomas kultūrologas, dėstytojas ir kuratorius, kurio tekstai apie šiuolaikinės kultūros procesus bei anomalijas periodiškai pasirodo kultūrinėje spaudoje arba interneto bloguose. Pokalbis su juo šįsyk pasuko intymesnių patirčių link. Jos atsiskleidžia per dalykus, apie kuriuos Jurijus savo tekstuose buvo užsiminęs ir anksčiau.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Nostalgija – neproduktyvi 

– Gimėte nedideliame Kaliningrado srities ir Lietuvos pasienyje esančiame miestelyje, augote Klaipėdoje, po to persikraustėte į Vilnių. Kodėl kalbėdamas apie vaikystės vietas jas regite kaip šmėklišką „Zero miestą“?

– „Zero miesto“ sąvoką pasiskolinau iš rusų režisieriaus Kareno Šachnazarovo 1989 m. sukurto to paties pavadinimo filmo. Man tai atrodo tinkama metafora apibūdinti vietai, kuri lyg ir sava, atpažįstama, bet kartu ir svetima, negrįžtamai pasikeitusi. Kažkiek tai turbūt susiję ir su lenkų kilmės sociologo Zygmunto Baumano idėjomis apie „takią modernybę“, kurioje viskas keičiasi taip greitai ir nenuspėjamai, kad negali būti tikras, kad jau rytoj neatsidursi tarsi visiškai kitame pasaulyje su kitomis koordinatėmis, net ir būdamas toje pačioje vietoje. Mano vaikystės vietos dėl santvarkų pasikeitimo ir dabartinės geopolitinės situacijos man atrodo būtent tokios: ir savos, ir nebepasiekiamos. Jos labiau egzistuoja mano atmintyje nei kaip fizinės vietos. Ypač tai pasakytina apie Sovetsko (Tilžės) miestelį, kuriame gimiau, nes ten man šiandien net nėra lengva patekti, o ir giminaičiai ten nebegyvena. Klaipėda taip pat nebėra tas pats miestas, kuriame gyvenau paauglystėje. Vilnius šiuo požiūriu yra kažkas stabilesnio ir apčiuopiamesnio. Bent jau šiuo metu.

– Ar jums, gyvenusiam LTSR mažiau nei dešimtmetį, žvelgiant retrospektyviai, kyla kokio nors praeities ilgesio? Na, tos praeities, kurioje pats fiziškai niekada nebuvote.

– Savotišką miglotą nostalgiją kartais nevalingai pajuntu. Pavyzdžiui, ją gali sužadinti 7-ojo dešimtmečio kinokronikos, sovietmečiu leisti iliustruoti Klaipėdos albumai, žvelgiant dar toliau į praeitį – itin jaukų vokišką Mėmelį vaizduojantys atvirukai. Būtų įdomu nukeliauti į tuos laikus ir patirti tą atmosferą, palyginti skirtumus. Bet šiaip jau tam (nostalgijos) jausmui esu linkęs sąmoningai priešintis. Nes jis ir taip per daug persmelkia šiandieninę kultūrą, o ir neatrodo produktyvus. Šiandien kur kas aktualiau būtų ilgėtis ateities, ypač alternatyvios – to dažnai pasigendu. 

Nematomas miestas 

–  Kokia jūsų sąmonėje liko Klaipėda? Kaip apibūdintumėte šio miesto mentalitetą?

– Ko gero, mano santykis su šiuo miestu iki šiol nėra iki galo aiškus. Gana dažnai jame apsilankau, nes ten gyvena tėvai, bet niekada nepavyksta iki galo jo perprasti, susidaryti vieningos nuomonės. Klaipėda gali būti ir labai jauki, ir labai slogi, jai būdinga tokia šizofreniška būsena…

Galiu tik pasidžiaugti, kad pastaruoju metu, po devynių Vilniuje praleistų metų, Klaipėda tapo daug labiau „namais“ nei anksčiau: atsirado naujų gerų draugų, kažkiek galbūt suaktyvėjo miesto gyvenimas, jaučiuosi ten komfortiškiau ir jaučiu didesnį ryšį su vieta. O kalbant apie Klaipėdos vaizdinį sąmonėje ir atmintyje, turiu konstatuoti, kad jis yra labai nevienalytis. Vėlyvojoje paauglystėje, kai pradėjau daugiau lankytis senamiestyje ir centre (gyvenau standartiniame miegamajame rajone), įsitraukiau į kultūrinį ir naktinį gyvenimą, miestas atrodė itin gyvas, buvo daug neformalių iniciatyvų, kurios tuo metu labai įkvėpė. Tačiau per keletą metų viskas smarkiai pasikeitė, dingo tam tikros vietos, daugelis aktyvių žmonių, o pamainos jiems, su kai kuriomis išimtimis, neatsirado iki šiol. Tad kai persikrausčiau gyventi į Vilnių, atrodė, kad iš tos ankstesnės gyvos Klaipėdos mažai kas beliko.

Dabar situacija, atrodo, gerėja, miestas įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, bet vis dar lieka neaišku, kokia yra Klaipėdos reikšmė Lietuvos mastu. Dažnai tenka patirti, kad daugeliui vilniečių ir kauniečių Klaipėda neegzistuoja kaip kažkas daugiau nei tiesiog miestas prie jūros. Daugiau kultūrinių ryšių su Klaipėda turi nebent šiauliečiai. Beje, kaip tik šiuo metu skaitau smagią grupės autorių (Liutauro Kraniausko, Aldžio Gedučio ir kitų) parašytą išsamią studiją „Klaipėdos diskursai 1990–2010 m.: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“. Joje fiksuojamos labai panašios problemos: Klaipėda labai didele dalimi egzistuoja kaip nematomas miestas arba nesusijusių įsivaizduojamų miestų konglomeratas. Nėra visiškai aišku, kas šiame mieste jaučiasi savas. Ypač dėl sudėtingos miesto istorijos.

– O kokia konkreti miesto erdvė, adresas ir vieta jums svarbi grįžtant į Klaipėdą?

– Tikriausiai tai yra Vitės rajonas, vietos aplink Sportininkų gatvę ir toliau kelias palei uosto teritoriją iki Melnragės. Ten labiausiai jaučiu kažkokią seną, beveik dingusią uostamiesčio dvasią. 

Vilniaus trajektorijos 

– Kadangi ilgai gyvenate Vilniuje, smalsu, kokios šio miesto vietos, simboliai, gatvės, namai ir kita jums asmeniškai turi didžiausią sentimentalų užtaisą ir kodėl?

– Apskritai visas Vilnius man kelia daug sentimentų. Su keliais draugais ne kartą esame kalbėję, kad šis miestas turi tiek sluoksnių, jog neįmanoma jo išsemti. Gaila, kad toks jis atsiveria ne visiems, nemažai žmonių jo taip niekada ir neatrakina.

Kalbant apie konkretesnes vietas, kurios pirmiausia ateina į galvą ar kuriose dažniausiai lankausi, Vilniaus pažinimas man prasidėjo turbūt nuo Užupio, Bernardinų kapinių ir Olandų gatvės, bandant rasti Jurgio Kunčino romane „Tūla“ minimas vietas. Apskritai šis romanas ir tapo pirmuoju Vilniaus raktu, tam tikra prasme šį miestą iki šiol matau pro jo prizmę.

Toliau eina netoliese esančios miesto dalys: Filaretų gatvės atkarpa už Olandų gatvės, Markučiai ir šalia esančios kalvos palei geležinkelį, Pavilnys, Montvilos kolonija prie geležinkelio, už geležinkelio, žiūrint iš senamiesčio pusės, esantys rajonai – Rasos, Pavilnys, Liepkalnis. Tai yra dažniausios mano „betikslio“ judėjimo savo malonumui trajektorijos. Galima pastebėti, kad geležinkelis yra savotiška ašis, tai tikriausiai nėra atsitiktinis dalykas: man šis objektas visada atrodė pakankamai melancholiškai sentimentalus. Palyginti, tarkime, su oro uostais, kuriuose yra labai ryškus kryptingumas, geležinkelis, atrodytų, neturi nei pradžios, nei pabaigos, nei aiškaus tikslo.

Iš toliau nuo miesto centro esančių vietų galėčiau paminėti Žvėryno paribius Karoliniškių link, Sapieginės mišką, Verkių apylinkes, apleistą Zujūnų karjerą ir tarp miškų išsibarsčiusius kaimus už Pilaitės. Dauguma šių vietų yra vienaip ar kitaip pakibusios tarp praeities ir dabarties, miesto ir kaimo, pramoninio paveldo ir gamtos. Tokios tarpinės būsenos man labai patinka.

Apskritai, Vilniuje mane džiugina tai, kad jame vis dar išlieka daug ribinių, apleistų, nenaudojamų vietų, atvirų įvairiausiems scenarijams ir nepanaudotų aiškioms funkcijoms. Visiškai užbaigtuose ir suplanuotuose miestuose ar rajonuose jaučiuosi nejaukiai. 

Mėgstamiausios knygos 

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Savo tekstuose tyrinėjate šiuolaikinę vaizdų kultūrą, kuruojate parodas, skaitote apie tai paskaitas. O koks jūsų santykis su grožine literatūra? Kokie autoriai jums svarbūs?

– Šiandien turbūt dažniau skaitau teorinę kultūrologinę literatūrą, bet grožinė taip pat man visada buvo labai svarbi. Jau paminėjau J.Kunčino „Tūlą“ – kaip savotišką Vilniaus ženklą.

Turbūt mėgstamiausias rašytojas yra Kurtas Vonnegutas, jo juodas humoras ties nevilties riba man labai artimas.

Atmintyje įstrigo prieš daugelį metų perskaitytas V.Nabokovo „Juokas tamsoje“ (kitas pavadinimas: „Camera obscura“) – iki skausmo taiklus moralinio aklumo paveikslas, praturtintas modernaus vizualumo metaforomis.

Italo Calvino „Nematomi miestai“ nemažai pasakė apie mano paties santykį su tam tikromis vietomis, tarp jų – ir tomis nebesančiomis vaikystės teritorijomis.

Šiuolaikinę Europą su visu jos desperatišku hedonizmu ir kitomis negandomis man atskleidžia Michelio Houellebecqo romanai ir eseistika.

Atskira mėgstama sritis – distopinė fantastika. Joje galėčiau išskirti absoliučiai genialų Philipo K.Dicko romaną „Išklibęs laikas“ („Time Out of Joint“).

Labai patinka tie Stepheno Kingo kūriniai, kuriuose veiksmas vyksta mažuose Šiaurės Rytų Amerikos miesteliuose.

Kažkurią mano pusę tikriausiai stipriai suformavo absurdo literatūra – D.Charmsas, trumpi A.Čechovo apsakymai. O paskutinis didelį įspūdį padaręs atradimas buvo Jonathano Littello „Geradarės“ („Les Bienveillantes“) – romanas apie nacių Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metais. Jis Vakaruose sukėlė daug diskusijų, bet Lietuvoje, atrodo, liko beveik nepastebėtas. 

Įdomiau, kas spontaniška 

– Kadangi dabar fotografuoja visi, o meninėje fotografijoje kartais taip pat apsieinama su tiesiog telefonu perfotografuotais vaizdais, kartais kyla klausimas, ar čia nėra taip, kad menininku gali tapti bet kas, o aiškesnių ribų tarp to, kas laikoma, ir to, kas nelaikoma menu fotografijų jūroje nėra? Juk netyčia spragtelti pirštu ir pagauti reikiamą momentą galima ir visai atsitiktinai. O štai tapyti, rašyti, kurti muziką ar šokti kiekvienas tikrai negalėtų… Ką apie visa tai manote?

– Tiesą sakant, kaip teoretikas pastaruoju metu apskritai mažai domiuosi menine fotografija ir nebebandau apčiuopti tos ribos tarp meno ir ne meno joje ir kitur. Dabar pagrindinis mano dėmesio objektas yra tam tikras „naivus“ vizualių ir kitokių komunikacinių technologijų naudojimas kasdienybėje – tai, ką mes visi darome be ypatingų meninių intencijų. Šiame procese kartais gimsta keisti reiškiniai, kurie, tinkamai juos „perskaičius“, nemažai pasako tiek apie mus, tiek apie mūsų sukurtas technologijas. Žinoma, kartais tokių refleksijų galima aptikti ir profesionaliajame mene, tačiau šiame etape man yra įdomiau stebėti tai, kas gimsta spontaniškai ir nereflektuojant.

Bet kartu turiu pastebėti, kad mano žvilgsnis į kasdienybės medijų aplinką dažniausiai yra kritiškas, t. y. tą perteklių ir didėjantį automatizmą aš suvokiu labiau kaip neigiamą negu teigiamą dalyką. Tobulėjant technologijoms daugėja žmonių, ypač tarp jaunimo, kurie yra abstrakčiai „kūrybingi“, bet koks yra konkretus to kūrybingumo turinys, nekalbant apie pritaikymą reklamoje, dizaine ir kitose komercinėse srityse, nėra aišku. Atrodo, kad daug visko vyksta, bet galiausiai viskas susiveda į „dar daugiau to paties“.

Grįžtant prie klausimo, kas gali būti pripažintas menininku, manau, kad vis dėlto yra įmanoma apčiuopti tą ribą. Menininkas yra refleksyvus net tada, kai daro kažką absoliučiai intuityviai, kitaip tariant, net jei rezultatas atrodo visiškai atsitiktinis, jis tapo įmanomas tik todėl, kad menininkas yra tam tikru būdu „įjautrintas“ ir veikia kaip imtuvas. Kai to refleksyvaus jautrumo nėra, galima spausti mygtuką kas sekundę, bet to rezultato nebus. Susiduriu su daugybe fotografinių atvaizdų, bet dažniausiai būna akivaizdu, kad juos sukūrę žmonės ne tik nemąsto apie tai, ką ir kodėl daro, bet net nenujaučia to. Tokie kūriniai nėra įdomūs. Be to, manau, kad menininko bruožas yra ir tai, kad jis nepaverčia savo kūrybos priemonės fetišu. 

Troškimų projekcijos 

– Kaip jums atrodo, iš kur žmonėms kyla nevaldomas noras dokumentuoti savo realybę ir kurti savo menamas autobiografijas feisbuko erdvėje? Kaip vertinate šiuos procesus?

– Teoretikas André Nusselderis knygoje „Sąsajos fantazija: lakaniškoji kiborgo ontologija“ („Interface Fantasy: A Lacanian Cyborg Ontology“) teigia, kad virtuali erdvė yra ne kas kita, kaip ekranas mūsų fantazijų ir troškimų projekcijoms. Savo esme ji mažai skiriasi nuo įsivaizduojamojo mūsų „aš“ dėmens. T. y. tą menamą savo autobiografinį įvaizdį mes kuriame visą laiką, jis yra būdas sukurti tam tikrą sąsają tarp mūsų vidinio psichinio pasaulio ir išorybės. Virtuali skaitmeninė erdvė tėra patogus būdas tą įsivaizduojamybę paversti labiau matoma. Manau, kad tai yra visiškai normalus procesas – tol, kol žmogus geba iki galo netapatinti savęs ir savo „avataro“, kritiškai suvokti, kad ta projekcija nėra visiškai „tikras daiktas“. O poreikis nuolat dokumentuoti, man atrodo, yra tam tikras instinktyvus ir gana desperatiškas gestas, susijęs su bendru laiko pagreičiu – atrodo, kad viskas taip greitai baigiasi, nyksta ir kinta, kad norisi bent kažkaip tą srautą sustabdyti ar sulėtinti. Tam impulsui nėra lengva pasipriešinti.

– Būna, kad susipažįsti su iki tol mėgtu kūrėju, kuris pasirodo esąs itin nemaloni asmenybė, ir staiga supranti, kad nebegali mėgti jo kūrybos. Ar tekstai, paveikslai, kinas, spektakliai suvokiami kitaip, kai juos kūrusį žmogų pažįsti asmeniškai?

– Dauguma man patinkančių kūrėjų man patinka ir kaip žmonės, bet tokių nusivylimo atvejų irgi yra buvę. Tada yra du keliai: arba sutapatinti žmogų ir jo kūrybą bei abiejų atsisakyti, arba to sutapatinimo sąmoningai vengti ir kūrybą vertinti griežtai atskirai. Atrodo, išmokau pastarojo veiksmo, nes kartais gaila prarasti gerus kūrinius vien dėl to, kad jų autoriaus asmenybė yra komplikuota arba nemaloni. Menininkai dažnai būna gana šizofreniški žmonės, tad ta rizika yra visada aktuali. 

Kas žavi ir liūdina 

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Kaip jaučiatės, kai šiuo metu visuomenėje sklando militaristinės nuotaikos? Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba, ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?

– Man būdingas tam tikras „kario mentalitetas“. Karas metaforiška prasme man yra tai, kas nemenka prasme apibrėžia pasaulį ir gyvenimą. Kad ir nesmurtiniu būdu turi kovoti dėl savo gyvenimo ir savo vertybių, turi būti visada pasiruošęs. Su valstybėmis ir apskritai žmonių grupėmis man yra nelengva susitapatinti, esu per daug individualistas. Bet manau, kad žmonės turi ginti svarbius dalykus, kurie juos vienija. Jeigu tie dalykai sutampa su valstybe, reikia ginti valstybę.

– Kokie dalykai Lietuvoje jus labiausiai žavi?

– Labai glaudus daugumos žmonių ryšys su gamta, kuri yra išties nuostabi ir man pačiam yra artimiausia, palyginti su visais kitais pasaulio kraštais. Žmonių paprastumas, imperinių ambicijų nebuvimas. Vis didėjantis mobilumas, jeigu jis nėra susijęs su emigracija visam gyvenimui. Tam tikra prasme ir išskirtinis gebėjimas išsaugoti tradicijas, kol tai nevirsta radikaliu konservatizmu ir fetišizmu.

– O kokie labiausiai liūdina?

– Dažnokai pasitaikantis nemokėjimas pasidžiaugti tuo, kas čia yra, nuolatinis polinkis kažko ieškoti kuo toliau, už horizonto. Dominuojantis kultūrinis monolitiškumas, kai yra neįsivaizduojama, kuo ir kaip gyvena visai šalia esančios kitos kultūros ir etninės grupės. Selektyvus pasaulio pažinimas: ne kartą esu susidūręs su tuo, kad lietuviai gerai pažįsta Vakarų šalis, pastaruoju metu dar ir kokią Gruziją, Ukrainą, Maroką arba Pietryčių Aziją, nes padaugėjo kelionių ten, bet kartu jie absoliučiai nieko nežino apie tokią palyginti netolimą šalį kaip Moldova, juo labiau apie Vidurio Azijos šalis – kitaip tariant, beveik apie viską, kas yra į rytus nuo Lietuvos. Suprantama, kad šios teritorijos tikriausiai asocijuojasi su svetima sovietine praeitimi, bet taip negali būti amžinai.

Tiesa, su šiais neigiamais dalykais susiduriu gana retai, todėl kalbant bendrai būti Lietuvoje man yra labai gera, ir ji yra neabejotinai mano namai. Nemažai keliauju, bet dar niekad nebuvo liūdna ar nesmagu sugrįžti iš kurios nors kitos vietos į Lietuvą ir Vilnių. 

VIZITINĖ KORTELĖ

Jurijus Dobriakovas yra nepriklausomas šiuolaikinės kultūros ir meno reiškinių tyrinėtojas ir kritikas.

Gimė 1983 m. Sovetske. Baigė verslo administravimo ir sociologijos studijas LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje, taip pat studijavo kultūros vadybą ir kultūros politiką Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.

Dėsto medijų studijas, medijų etiką ir akademinį rašymą Vilniaus dizaino kolegijoje, skaito pranešimus įvairiose šiuolaikinei kultūrai ir menui skirtose konferencijose.

Rašo esė ir kritinius straipsnius Lietuvos ir užsienio kultūros leidiniams ir parodų bei meno projektų katalogams.

Verčia bei redaguoja menotyrinius tekstus, parodų katalogus, knygas ir menininkų albumus. Išvertė į anglų kalbą fotografui Vitui Luckui skirtą Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudarytą monografiją „Vitas Luckus. Biografija. Kūryba“ (Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2014) ir daug kitų kultūros ir meno leidinių. 

Domisi medijų teorija, fotografija, urbanistika ir psichogeografija, eksperimentine ir alternatyvia muzika, pogrindžio kultūros reiškiniais, atminties kultūra ir psichoanalize.

2014 m. rugsėjį debiutavo kaip kuratorius ir Kauno fotografijos galerijoje pristatė jungtinę parodą „Fotografijos grūdas“ / „The Grain of Photography“.

Leave a Reply