Judesio terapijos praktikė Dovilė Binkauskaitė: „Žmonės turi pamatyti vieni kitus”

Šokio teatras „PADI DAPI Fish”, bendradarbiaudamas su neįgaliųjų centru „Klaipėdos lakštutė”, pusę metų vykdė kūrybinį-terapinį projektą „Jungtys”, kurio metu per kūno judesio terapijos praktiką susitikti galėjo skirtingos socialinės grupės ir bendruomenės nuo neįgaliųjų iki profesionalių šokėjų, moksleivių ir t. t. Projekte dalyvavo 11 bendruomenių ir įstaigų. Artėjant projekto pristatymui visuomenei ir atviram užsiėmimui, kalbiname kūno judesio terapijos praktikę ir projekto vadovę Dovilę Binkauskaitę.

Jungtys6_1

Kristinos Volkovos nuotr.

Kuo projektas „Jungtys” skiriasi nuo kitų neįgaliųjų integracijai skirtų projektų, veiklų?

Projektas „Jungtys” išskirtinis tuo, kad jo metu vyksta tiesioginė komunikacija su negalią turinčiais asmenimis ir ši komunikacija vyksta lygiavertiškame lygmenyje, t. y. visi dalyviai (jaunuoliai, studentai, moksleiviai ir šokėjai ar kiti dalyviai) paklūsta toms pačioms užsiėmimo taisyklėms, niekas nieko nemoko, esame tokie, kokie esame, pasiūlytame judesio „žaidime”.

Kodėl projektui pasirinkote būtent tokią formą – kūno judesio terapijos užsiėmimus, kaip ji padėjo siekti užsibrėžtų tikslų?

Pagrindinis tikslas, susidedantis iš dviejų tikslų ar uždavinių, – visuomenės sąmoningumo plėtra ir pagalba žmonėms su negalia integruotis. Tam, kad integracija vyktų, žmonės turi pamatyti vieni kitus, susipažinti, nebebijoti vieni kitų. Judėjimas turi vykti abipusiai vieni kitų link. Žmonės su negalia turi būti matomi ir dalyvauti „sveikųjų” pasaulyje. Lig šiol jie yra izoliuoti – mokosi, dirba specialiose mokyklose, centruose. Visuomenė neturi galimybės susipažinti, priimti, todėl atsiranda baimė ir atskirtis. Projekte užsiėmimų metu mes tai ir darėme – bandėme susipažinti: buvome, šokome kartu, lietėme vienas kitą, klausėmės, juokėmės, bijojome, drąsinom, nurimdavom, pasitikėdavom… Taip kiekvienas galėjome pasijusti kažkuo panašūs, atpažinti save kituose, galbūt, patenkinti pagrindinį žmogaus poreikį – priklausyti tai pačiai žmonijai.

Jungtys5_1

Projektas „Jungtys”. Kristinos Volkovos nuotr.

Koks momentas iš viso proceso jums įsiminė labiausiai?

Mane visuomet jaudina momentai, kai žmonės užsiėmimo metu užmerkia akis. Man tai akimirkos, kai pradedama klausytis, susijungiama su savo vidinėm gelmėm, kurių nelabai pažįstam, gal tik prisiliečiam, bet tuomet jaučiu, kad erdvėje kažkas keičiasi, mes tarsi patenkam į „kitas” erdves, lygmenis. Kartais atrodo, kad ta pati patalpa, kur esame, pagilėja. Galiu matyti, kaip vieni žmonės nurimsta, atsikvepia nuo nuolatinio akių kontakto, kiti įsitempia – jiems tai nepažįstamos patirtys. Suprantu, kokie esame skirtingi, kaip skirtingai patiriame saugumą. Man įsimintinos dalinimosi akimirkos po filmo peržiūrų, iš kiekvieno susitikimo. Kaskart pasitvirtindavo žinia – tai veikia, mes pataikom į tikslą, žmonių nuostatos „kitokių” atžvilgiu sujuda, pradeda trupėti.

Širdžiai šilčiausias prisiminimas liko po paskutiniojo susitikimo, kai visa – kiekvienas žmogus, judesys, garsas, prisilietimas – tarsi mažos dalelės susijungė. Buvo nuostabus patyrimas, kad viskas šioje žemėje turi savo vietą ir gali reikštis visomis savo spalvomis.

Kaip manote, kokią žinutę nori perduoti neįgalieji visuomenei? Ko jiems labiausiai trūksta?

Tikriausiai kiekvienu savo gyvenimo ir patirties su įvairiom negaliom atveju galėčiau į šį klausimą atsakyti skirtingai. Man neteko sutikti sveiko, be jokių trūkumų ar sutrikimų žmogaus. Man atrodo, kad būti žmogumi – tai būti ribotu, suvokti, kad esame riboti, kitaip mes tampame dievybėmis. Galbūt tai ir yra žinia – priimti tai, kas esu, pamatyti, pažinti ir priimti tas galimybes, kurias turiu, atsigręžti į save, į savo tikrovę, nustoti blaškytis po kraštutinumus, nepaliaujamus siekius, iliuzijų kūrimą ir išgyventi gydantį esamos akimirkos paprastumą.

Dėkoju už atsakymus.

Jungtys7_1

Projektas „Jungtys”. Kristinos Volkovos nuotr.

Projekto „Jungtys” atviras pristatymas ir užsiėmimas vyks kovo 25 d. 12 val. Klaipėdos „Kultūros fabriko” palėpės salėje C. Įėjimas laisvas, laukiami visi, neabejingi negalios temai, besidomintys muzikos, judesio terapija, psichologija ir tiesiog norintys geriau pažinti save.

Pristatymo metu žiūrėsime Kristinos Volkovos sukurtą dokumentinį filmą, pristatantį projektą, parodysime, kaip dirbome, ir pakviesime išbandyti užsiėmimą, skambant gyvai muzikanto Lino Švirino atliekamai muzikai.

Daugiau apie projektą: https://www.facebook.com/jungtys/

Organizatorius: šokio teatras „PADI DAPI Fish” ir kūno judesio terapijos praktikė Dovilė Binkauskaitė, bendradarbiaujant su neįgaliųjų centru „Klaipėdos lakštutė”

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Leave a Reply