Inga Lukšaitė: „Reikia būti atviriems pasauliui – ir pasaulis taps atviras mums!”
|
Vitrinų dizainerei Ingai Lukšaitei galėtų pavydėti kiekvienas… Darbas su lėles primenančiais manekenais, drabužiais, įvaizdžiu, nuolatinės kelionės po egzotiškiausius pasaulio kraštus – visa tai primena šiuolaikinių merginų svajonę ar pasaką.  Asmeninio archyvo nuotr. Tačiau pati pašnekovė stebuklu laiko ne pavydėtinas karjeros aukštumas, bet sielos ramybę, neįkainojamas akimirkas, patirtį bei naujus pažįstamus iš viso pasaulio. „Kokie tavo tolesni tikslai?” – paklausiau. „Puošti pasaulį spalvomis, geromis emocijomis ir laimės ašaromis”, – sako pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu alsuojanti asmenybė. Inga, esi kilusi iš Skuodo, Klaipėdos universitete studijavai socialinę geografiją. Tačiau dar studijų metais įsidarbinai drabužių parduotuvėje ir šis žingsnis tapo lemtingas. Kokia tai buvo istorija? Turbūt jautei potraukį originaliam stiliui, išskirtiniams drabužiams bei įvaizdžiui? Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjau užsidirbti kažkiek papildomų pinigėlių naujoms suknelėms ir diskotekoms… Galiausiai tapai vitrinų dizainere. Kokia šio darbo specifika? Vitrinose turbūt smarkiai kaitina lempos, mažai vietos, o ir patys manekenai sunkūs… Studijų metais, derindama darbą su paskaitomis, sugalvojau, kad be galo norėčiau išbandyti save kaip parduotuvės vitrinų stilistę. Man be galo patiko žaidimai su manekenais ir rūbais (tai priminė žaidimus su lėlėmis), aksesuarais, detalėmis, kompoziciniai ieškojimai. Tai man buvo labiau malonumas, negu darbas. Tiesą sakant, taip manau lig šiol. Nors šis darbas fiziškai sunkus (juk tenka kilnoti dekoracijas, o vitrinose karšta, pilna dulkių), tačiau pati darbo specifika yra tiesiog fantastiška. Gali pasirodyti, kad pasiruošimas darbui – nelabai romantiškas ir įkvepiantis. Juk tenka valyti, dažyti, lyginti drabužius – o tai kartais užtrunka valandų valandas, nes rūbas privalo būti nepriekaištingai lygus. O tada prasideda pats smagumas: ieškojimai, žaidimai, dėlionės. Galiausiai, sujungus kiekvieną smulkmenėlę, sukuri istoriją pasakojančią vitriną. Čia kiekviena detalė, raukšlelė, juostelė turi tam tikrą reikšmę. Vis dėlto savo gyvenimo patirtį matuoju ne darbo pasiekimais, bet aplankytomis šalimis, pamatytomis naujomis vietomis, naujais gyvenimo kelionėje sutiktais veidais. Kasmet turiu grįžti į Lietuvą ir pasikeisti pasą, nes nebetelpa kelionių vizos… Neturiu nei namuko, nei mašinos (net vairuoti nemoku!), tačiau svarbiausia, kad namuose esu laukiama mylimojo, turiu sielai artimus draugus… Adatėlėmis formuojamos drabužio klostės, viela ir kabliukais prilaikomi manekenai, stilingos interjero detalės… Kokių dar esama subtilybių, kuriant vitrinas? Būna, kad kartais praleidi porą valandų prie vienos švarko rankovės, kurdamas tobulas juosteles ir raukšleles, jog šis atgimtų…  Balyje. Lauro Samblas nuotr. Taigi įgavusi patirties Lietuvoje, buvai pakviesta dirbti Barselonoje įsikūrusioje vienoje stambiausių pasaulyje greitosios mados (angl. fast fashion) drabužių įmonėje. Kone kasdien keliauji vis į kitą pasaulio kampelį ir ten rengi parduotuvių vitrinas. Skamba pernelyg patraukliai! Su kokiais sunkumais ir iššūkiais susiduri kasdien? Viskas įvyko greitai, tačiau labai natūraliai – vieną dieną sulaukiau skambučio, kad atsirado nauja pozicija ir esu tinkama kandidatė. Dėl darbo nesudvejojau, kadangi didžiausias pliusas – kelionės po visą pasaulį. Juk niekada nežinai, kur būsi kitą savaitę. Štai kad ir dabar visai netikėtai atsidūriau Bolivijoje. O buvo taip… Dirbdama Indonezijoje, sulaukiau skambučio, kad reikia lėkti į Pietų Ameriką. Turėjau parą laiko grįžti į Barseloną ir pasikeisti lagamino turinį, o jau po keleto valandų sėdėjau lėktuve į Boliviją. Tiesa, kartais, deja, nepavyksta nieko pamatyti, išskyrus prekybos centrą, kuriame atidaroma nauja parduotuvė, ar viešbutį, kur po ilgos darbo dienos krenti į lovą. Bet niekad dėl to nesiskundžiau, nes šalies pažinimas pirmiausia prasideda nuo vietinių žmonių. Ar tai būtų Pakistanas, ar mano pamėgtas Tailandas, ar valstybėlė kažkur Vakarų Afrikos gilumoje – moku kalbėti, susikalbėti, jei ne vietine kalba, tai gestais, kūno kalba, o kartais užtenka vien žvilgsnio. Tačiau daug keliauju ir laisvalaikiu. Namie visada yra paruoštas lagaminas „dėl visa ko”. Turbūt vargina toks intensyvus gyvenimo būdas, naujos pažintys, šimtai vitrinų, drabužiai ir nuolatinės kelionės. Kaip kovoji su stresu? Mano darbas, kaip ir visi kiti darbeliai, gali būti įtemptas ir intensyvus. Visko būna ir tai visiškai normalu. Tačiau toks gyvenimo būdas mane „veža” ir, tiesą pasakius, labiau pavargstu po darbo dienos biure prie kompiuterio, negu lakstydama po vitrinas apsikrovusi drabužiais ar vesdama apmokymus 15 vitrinų dekoratorių. Po darbo prasideda kitas gyvenimas. Komercinę madą nustumiu į šoną ir pasineriu į savo gyvenimą, į „Valikabu” pasaulėlį. Dalinuosi įkvėpimais, derinukais, kelionių patirtimis, piešiniais, ieškojimais.  Lauro Samblas nuotr. Kokias pasaulio valstybes esi apkeliavusi ir kokių patyrei kuriozų? Dažniausiai lankausi Pietryčių Azijoje. Tailande, Malaizijoje, Filipinuose šiandien jaučiuosi kaip namie. Keliavau po pietinę ir vakarinę Afriką. Pietuose jautiesi kone kaip Europoje. O vakarinėje Afrikos dalyje patyriau labai stiprų kultūrinį šoką, nors ir esu neišranki keliautoja. Jei reikia, galiu valgyti, kas papuola, o išsimiegu kaip šuniukas susisukusi ramiame kampelyje. Vakarų Afrikoje keletą kartų apsinuodijau maistu. Tikriausiai nesaugiausiai jaučiausi keliaudama po Pakistaną. Pietų Amerikoje teko patirti žemės drebėjimų, o kartą atsidūriau taksisto, pasirodo, buvusio mafiozo, automobilyje ir dalyvavau mini rungtynėse, kai Limos autostradose jis daužėsi su kitų mafiozų mašiniukais! Pamenu, kaip su drauge iššokom iš tos nelemtos mašinos, slėpėmės tamsioje gatvėje, o vėliau nuskubėjom iki pirmo viešbučio prašyti, kad padėtų grįžti namo. Dabar skamba juokingai, o tada – nelabai… Čia pat, Europoje, kiekviena šalis taip pat įkvepia skirtingai. Be galo patiko autostopu keliauti po Islandiją – magišką elfų šalį. Pamenu, šalti, ramūs ir kone nebylūs vietiniai man priminė ledo gabaliukus. Tačiau tas ledas ištirpsta, juos stipriai apkabinus. Iš visų šalių labiausiai išskirčiau Indiją. Tai – begaline magija alsuojanti šalis! Verkiu iš laimės kaskart, kai ten lankausi. Nes jaučiuosi lyg namie. O iš ten grįžtu kitokia, vis labiau „aš”. Keista, kad ten keliaudama visada atrandu ką nors naujo tiek toje šalyje, tiek savo pačios viduje. Svajonėse – aplankyti bet kurią naują šalį (ar grįžti į bet kurią jau lankytą). Atradimai slypi už kiekvieno kampo. Labai noriu nuvykti į Gruziją, kurioje gyvena mano geriausia draugė, taip pat Mongoliją, Turkiją, Rumuniją. Ironiška, kad vien pastaraisiais metais Tailande lankiausi bene penkis kartus, o šalia esančioje Italijoje dar nebuvau nė karto!  Lauro Samblas koliažas Ko išmokai iš kitų kultūrų žmonių? Oi, be galo daug dalykų! Visų pirma paprastumo bei nestresuoti dėl niekų. Juk išmestam į neaišku kurį pasaulio kraštą kartais nė nėra laiko panikuoti! O įkvepia daug kas: spalvos, kvapai, maistas, drabužiai, gamta. Štai vakarėjančioje Bolivijoje po darbų pabėgau iš miesto, įlindau kažkur į parkelį ir pradėjau medituoti. Tuomet ant manęs nutūpė būrys papūgėlių – viena pamiegojo mano plaukų kuode, kita veidą išbučiavo, kita į ausį čiulbėjo… Magija! Vitrinų dizainas – kūrybiškas užsiėmimas. Kokių pati esi mačiusi originaliausiai sukurtų vitrinų? Niujorke ir Londone kuriamos fantastiškiausios vitrinos! Žinau, kad turi begalę kitų pomėgių. Kokie jie ir koks tavo tikslas? Manau, kad gyvenimo tikslas yra meilė! Meilė viskam! Stengiuosi sugerti viską, ką man siunčia pasaulis – išmokti kuo daugiau ir niekad nenustoti mokytis! Supuosi sūpynėse, žaidžiu žaidimus, juokiuosi taip stipriai ir nuoširdžiai, kad net pilvą iš juoko skaudėti pradeda! Milijonai įvairių projektų idėjų verda galvoje! Rašau savo tinklaraštį „Valikabu”. Čia aš dalinuosi idėjomis, kilusiomis keliaujant po pasaulį, iš viso pasaulio, svajokliškais derinukais, piešiniais, nuotraukomis. Taip pat daug skaitau, sportuoju, užsiimu joga, vaikščiojimu lynu (slackline), labai patinka šokti, taip pat mokausi groti afrikietiškais būgnais. Regis, Barselonoje tu – lyg žuvis vandenyje. Ar kada nors mąstei grįžti į ramybe ir žaluma alsuojančią Lietuvą? Barselonoje gyvenu jau daugiau nei ketveri metai! Oho! Laikas bėga kaip linksmieji karuselių kalneliai! Kuo toliau, tuo labiau čia jaučiuosi kaip namie. Lietuva yra fantastika! Magiška gamta, žmonės… Į Lietuvą man grįžti visada labai gera. Niekada nesakiau ir nesakysiu, kad negrįšiu. O ir niekad ryšio su Lietuva nebuvau nutraukusi – nuolat plepu su čia likusia mama, draugais, kurie dėl atstumo atsisijojo ir liko tik patys tikriausi.  Lauro Samblas koliažas Tu – išskirtinės išvaizdos moteris. Esi drąsi, šaukiančiai ryški, mėgsti masyvius aksesuarus, o Tavo kūnas nusėtas tatuiruotėmis. Ar tenka išgirsti pamokslų iš tėvų, senelių? Ačiū už komplimentus! Labai džiaugiuosi, kai kažkam atrodau gražiai, tačiau nepykstu, jei kam nors mano įvaizdis sukelia juoką. Svarbu, kad kažką tai priverčia nusišypsoti. Aš jaučiuosi lyg amuletų medžiotoja. Visa spinta pasakoja istorijas, įvykius, atgaivina spalvas, kvapus, pasakas, išgyvenimus. Štai vienas drabužis mena apie vaikystėje sukarpytą mamos suknelę, o seni, nunešioti, suplyšę marškinėliai – apie pirmąjį bučinį. Tavo akimis lietuviai, ypač klaipėdiečiai, savo stiliumi turbūt pilki nuobodylos. Kokių galėtum duoti jiems patarimų? Viskas su jais gerai! Ir viskas ateis su laiku… Juk stiliaus neturėjimas kažkam yra stilius. Gal man nelabai patinka vaikino treningai ir blizgantys batai, o gal jam užkliūva mano dryžuotas sijonas. Svarbiausia gerbti kitą! Auksinė taisyklė – viskas yra gerai tol, kol nėra vulgaru. O visa kita – kiekvieno asmeninis reikalas. Kokie tavo tolesni planai? Puošti pasaulį spalvomis, geromis emocijomis ir laimės ašaromis. Svarbiausia – saugoti sveikatą. Karjeristų – pilni kampai. Tačiau aš norėčiau išmokti nardyti, groti kanklėmis, pamatyti šiaurės pašvaistę, pagimdyti vaiką, vairuoti motociklą, išgelbėti visus pasaulio šuniukus ir kačiukus, išmokti naujų kalbų ir taip toliau! Reikia būti atviriems pasauliui, ir pasaulis taps atviras mums! Labai norėčiau, kad į mokyklų programas būtų įtrauktos meditacijos pamokos. Juk išmokstam traukti matematines šaknis, cheminę lentelę, skaitom „Altorių šešėly”, bėgam ristele per kūno kultūros pamokas, tačiau vidinis pasaulis, ramybė dažnai taip ir lieka nepažinta. Meditacija yra magija ir ji gali išgelbėti pasaulį. |