Gretos Alice „Vilniaus pokeris” ir mėlyni pikseliai

Apie romaną „Vilniaus pokeris” Ričardas Gavelis sakė, kad kitos tokios knygos neberašys – esą nenorėtų dar kartą lįsti į tokius pragarus, kuriuos aprašė. Gavelio pragaras, atrodo, nė kiek negąsdina Gretos Alice, kuri pagal šį romaną iliustracijas kuria jau nuo studijų laikų. Birželio mėnesį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta jos piešinių paroda „Vilniaus pokeris”.

greta

Menininkė Greta Alice. Luko Abromaičio nuotr.

Kaip į tavo rankas pateko Ričardo Gavelio romanas ir ar prisimeni, koks buvo pirmas knygos vaizdinys, kurį nusprendei perteikti iliustracija?

Puikiai atsimenu momentą, kai paėmiau šią knygą į rankas senų knygų knygynėlyje Tiltų gatvėje. Pirmasis įspūdis, gal dėl keistoko juodo viršelio ar pavadinimo, buvo kiek dviprasmiškas, bet jau įpusėjus pirmąjį puslapį pajutau begalinį artumą ir smalsumą. Ričardo Gavelio kuriamas miesto vaizdas, jo atmosfera bei veikėjų daugiasluoksniškumas negrįžtamai įtraukė, ir man, kuriančiam žmogui, galvoje be paliovos sukosi mintis, kad norėčiau šį romaną perteikti vaizdais.

Šią idėją nešiojausi ilgai, bet vis nedrįsdavau jos imtis, gal dėl sudėtingos romano struktūros ar tokių ryškių veikėjų. Negalėjau įsivaizduoti, koks galėtų būti šio projekto vizualus rezultatas. Juokinga, kad po septynerių metų vis dar nesijaučiu galinti atsakyti ar visiškai tinkamai atskleisti romane vyraujančios atmosferos. Įvardinčiau šį projektą nesibaigiančiu procesu, kurio rezultatas – pats procesas.

Kokie kiti dabartiniai tavo sumanymai?

Save įvardinčiau kaip asmenybę, kuri neplanuoja. Man gera jausti dabartį, pasiduoti impulsams ir kurti apie tai, kas aktualu šiandien. Kūryboje man svarbus nuoširdumas. Pats kūrybiškiausias ir maloniausias momentas – visiškai pasinerti į idėją, projektą, neskaičiuoti jam skiriamo laiko ir net neturėti galvoje susikurto plano, kas iš to galėtų gimti. Tikriausiai nesu sukūrusi nė vieno darbo ar darbų serijos, kuris sistemingai vystėsi nuo pradžių iki galo. Man pačiai smalsu stebėti, kas kinta, dingsta ar atsiranda vykstant kūrybiniam procesui. Kitaip tariant, visuomet pati save nustebinu. Šiuo momentu vis dar jaučiu, kad „Vilniaus pokerio” projektas nėra pasiekęs galutinio taško, tad romanas visuomet ant mano stalo. Kaskart jį skaitydama, atrandu kažką naujo, kas mane priverčia vizualiai pažvelgti iš dar kito taško. Ir tai mane džiugina.

Greta_Alice_paroda

Gretos Alice paroda „Vilniaus pokeris“. Luko Abromaičio nuotr.

Tavo „Vilniaus pokerio” parodos ekspozicija Klaipėdoje atrodo kitaip nei pirmoji, pristatyta Vilniuje prieš pusmetį.

Ir tai įvyko visiškai natūraliai! Iliustracijų sukūrimas man dar nėra galutinis taškas. Sienos, grindys, pati aplinka ar net oras taip pat diktuoja savo atmosferą, tampa dalimi kūrinio, tad tiesiog keliauti su darbais ir juos sistemingai eksponuoti man atrodo ne itin prasminga. Tačiau toks požiūris yra ir savotiškas iššūkis. Pati kurdama iliustracijas niekuomet nekuriu eskizų, leidžiu sau piešti impulsyviai, nekartodama tikslių linijų. Eksponuodama parodą siekiu gyvo vaizdo, ir man padeda visiškas atsipalaidavimas. Atvykusi į KKKC Parodų rūmus visų pirma nustebau radusi nuostabią rožinę sieną, kuri buvo likusi iš prieš tai eksponuotos parodos. Ši siena visai neplanuotai tapo mano parodos atspirties tašku, šalia jos galima rasti rožines knygas ir net kelis tekstus, kurie spontaniškai atsirado kelios valandos iki parodos atidarymo.

Kas tau, kaip kūrėjai, svarbu?

Man svarbiausias pats procesas. Neturiu galvoje vien fizinio proceso, kai vyksta kūryba. Man svarbus idėjos nešiojimas savyje, vystymas. Kasdienėse gyvenimiškose situacijose, tiek važiuojant troleibusu, tiek laukiant eilėje prie kasos, man patinka stebėti žmones, jų judesius, veiksmus, net ir aprangos detales. Man gera rinkti informaciją apie mane supantį pasaulį. Ši informacija visiškai natūraliai atsiranda mano darbuose, ir kartais net juokinga pačiai pastebėti, kaip visai atsitiktinai sutikto žmogaus batai ar žiedas netyčia papuošia mano sukurtus neegzistuojančius veikėjus. Tokia stebėtojo pozicija padeda visuomet išlikti smalsiam ir budriam, kas, manau, svarbu kiekvienam kūrėjui.

Jei dabar nesikalbėtume ir sėdėtum viena, ką pradėtum piešti?

Žmones! Tikriausiai nesu sukūrusi nė vieno kūrinio, kuriame vienaip ar kitaip neveiktų žmogus. Žinoma, mane domina ir miesto, gamtos, garsų temos, bet visa tai supa žmogų, kuris girdi, mato, jaučia. Piešiant žmones man lengviausia atskleisti emocijas, būsenas, patirtis. Pats kūnas mane ir traukia, ir šiurpina, bet niekada neatstumia. Taip pat ir „Vilniaus pokeryje” vaizduojamą miestą vizualizavau kaip žmogų. Be kita ko, man kūryboje labai svarbi komunikacija, santykis tarp kūrėjo ir stebėtojo, kalbėtojo ir klausytojo, tad natūraliai tarpininku renkuosi žmogų. Ne realų ar vizualiai taisyklingą, o tiesiog tokį, koks man atrodo artimiausias atskleidžiant idėją.

Greta_Alice_Ingridos_Mockutes_foto

Į Gretos Alice parodos atidarymą pasveikinti autorės atėjo jos buvusi lietuvių kalbos mokytoja Beatričė Vaitkuvienė. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Kokius tu matai žmones? Koks santykis su tavo kūrybos stebėtojais, parodų lankytojais?

Gal dėl to man taip ir patinka „Vilniaus pokeris”: ten žmonės atspindimi labai daugialypiškai, ir ne tik vizualiai. Tiksliau, tas vizualumas gali būti ne tik tiesioginis: štai veidas, štai akys, bet ir uoslinis, jausminis, labai įvairus. Taip ir piešiant žmogų: gali bandyti nupiešti ir žmogaus jausmą ar kokius jausmus jis sukelia kitiems, gali vizualiai atskleisti kad ir žmogaus kvapą naudodamas grubias arba švelnias linijas, jų persidengimą.

Man labai įdomu eksperimentuoti su pojūčiais, kuriuos atspindžiu per piešimą, neįvesdama jokių papildomų elementų. Ar tai teisingai pasiekia stebėtoją? Nesu tikra, bet įtakos mūsų supratimui turi mūsų patirtys, o jos skiriasi, tad čia gimsta begalės galimybių, ką stebėtojas gali įžvelgti ar atrasti mano darbuose. Ne kartą teko sulaukti komentarų, kad kai kurios romane aprašytos scenos atvaizduotos nepakankamai tiksliai, bet manau, tai visai natūralu. Nesistengiu romano iliustruoti pažodžiui, leidžiu sau improvizuoti ir vaizdų kalba išreikšti tuos jausmus, kurie gimsta manyje skaitant, tad esu kaip filtras, kuris, įkvėptas Ričardo Gavelio kūrybos, kuria savąjį „Vilniaus pokerį”.

Kodėl, tavo manymu, „Vilniaus pokeris” toks aktualus?

Manau, kad tai yra knyga, kurią galima įvardinti kaip neturinčią laiko, ji gali būti skaitoma bet kuriuo laikmečiu gyvenančio žmogaus. Pats romanas sproginėja nuo tirštumo, kiekvienas vaizduojamas veikėjas turi ryškius bruožus, spalvas. Greta jų ne ką mažiau svarbus pats miestas, ryškiaspalvis gyvas organizmas. O kur dar istorija, kurią norint įminti, prireikia perskaityti knygą ne vieną kartą. Knyga itin intensyvi, mano akimis, joje nėra nė vieno puslapio, kuriame galėtume atsikvėpti ar nuobodžiauti, ir gal būtent tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl šis romanas taip įtraukia tiek jauną, tiek vyresnio amžiaus skaitytoją.

Tavo darbuose taip pat svarbūs aplinkos objektai, tu domiesi rajonų gyvenimu, jų istorija. Mes ir dabar susitikome Karoliniškėse, netoli „Vilniaus pokeryje” aprašytų vietų. Kodėl tau svarbios visos šios detalės?

Mane žavi seni, nuo senamiesčio nutolę rajonai, jų gyvenimo ritmas, spalvos. Karoliniškių balkonai, išklijuoti mėlynomis plytelėmis, dar vadinamomis „pikseliais”, man kelia ir šypseną, ir daug klausimų. Aš visuomet buvau pamišusi dėl žygių po miesto periferiją. Užsukus už, regis, niekuo neišsiskiriančio pilko daugiabučio, gali atrasti pačios ryškiausios spalvos garažą, kuriame sutinki pianinus derinantį meistrą. Šie keisti atradimai man yra nepakeičiamas impulsas, leidžiantis savo kūryboje vaizduoti iš pažiūros nesuderinamus, bet tikrus objektus ar įvykius. Nesakau, kad šių dalykų negalima sutikti senamiesčio bromose ar palėpėse, bet seniems pilkšvų daugiabučių rajonams jaučiu neapsakomą trauką. Ir žinoma, jų gyventojams. Kampinės penkių kvadratinių metrų ploto parduotuvėlės, požeminėse perėjose keletą dešimčių metų stovintys kioskai, laiptinės, kurių skelbimų lentose sluoksniuoti skelbimai jau net nebeįskaitomi, – visa tai mane žavi, tad natūralu, kad šių elementų gausu mano kūryboje.

Gretos Alice paroda „Vilniaus pokeris” veiks iki 2019 m. liepos 28 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Parašykite komentarą