Gabrielė Labanauskaitė: nepasiduodanti klasifikacijai

Gabrielė Labanauskaitė-Diena – ryški, matoma ir deklaratyvi asmenybė tiek internetinio socialinio tinklalapio paskyrose, tiek kasdienės realybės epizoduose – gatvėje, renginiuose, paskaitose, tiek kūrybinėse, meninėse, socialinėse, akademinėse veiklose. Ji super-inter-aktyvi.

Poetė, prozininkė, dramaturgė G.Labanauskaitė žino, kad svarbiausia daryti tai, kuo tiki ir ką mėgsti. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Poetė, prozininkė, dramaturgė G.Labanauskaitė žino, kad svarbiausia daryti tai, kuo tiki ir ką mėgsti. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Ypač rudenį, kai jau devintus metus iš eilės rengia audiovizualinės poezijos festivalį „Tarp“. Šiemet – PARAnormalų. Tai reiškia, kad programa labai apdairiai, normaliam žmogui prieinamu ritmu, paraidžiui buvo sutalpinta į vienos paros trukmę. Po kelių dienų vyko grupės „AVaspo“ premjeriniai pasirodymai su naujausiu teatralizuotu projektu, žiūrovus gąsdinusiu užkrėsti „Gondii sindromo“ virusu. Iškart po premjerų Gabrielė gastroliuoja kažkur Europoje. Užklupus tokiu intensyviu laikotarpiu, belieka vienintelis būdas – suderinti pasikalbėjimą nuotoliniu būdu. 

Amžinoje kelionėje

– Gabriele, kur dabar esate, arba kur keliaujate ir kokiu tikslu? Čia, nujausdama būsimų atsakymų generavimus tranzitinėse erdvėse arba tarpinėse stotelėse ir būsenose, bandau išklausti, kaip atrodo jūsų metų pabaigos grafikas?

– Šiuo metu atsakinėju į interviu klausimus Berlyno oro uoste, pakeliui į Neapolį. Bet tai geografiniai pavadinimai. Keliauju iš vieno didžiausio poezijos filmų festivalio pasaulyje ZEBRA į kitą, neseniai atsiradusį elektroninės literatūros festivalį OLE Italijoje, kur pristatysiu lietuvių tarpdisciplinės poezijos kontekstą. Už tokią galimybę esu dėkinga Lietuvos kultūros tarybai, suteikusiai stipendiją, ir pagrindinėms savo oficialioms darbovietėms – Lietuvos muzikos ir teatro akademijai bei Vilniaus universitetui, išleidusiems mane į šią odisėją, kuri baigsis mėnesio trukmės viešnage Vokietijoje, Vysbadene. Dar kitaip tariant – esu amžinoje kelionėje po skaitmeninės literatūros platybes.

– Kuo ir kiek jums svarbios nesibaigiančios kelionės, geografinis mobilumas?

– Kelionės įkvepia – kurti, mąstyti ir veikti. Kai pamatai, kiek pažengusios užsienio šalys, norisi nors dalelę to inovatyvumo pernešti ir mums. Sykiu tai elementarus laisvės pojūtis, kuris yra svarbus kiekvienam žmogui.

– Iš kur dažniausiai semiatės turinio ir temų savo tekstams? Ar yra konkretūs autoriai, žmonės, asmenybės, kurie įkvepia?

– Keista, bet net paauglystėje neturėjau stabukų, kuriais žavėčiausi per atstumą, ekrane ar žurnalų viršeliuose. Paprastas pavyzdys, kuris yra šalia, gali įkvėpti daugiau, nei bet kuris miręs talentas.

Myliu žmones, vertinu bendravimą, socialumą. Ir nors nesu energetinis vampyras, bet pasikraunu iš pozityviai, progresyviai mąstančių bendraminčių, draugų ir bičiulių. Mėgstu pažindinti žmones ir kurti naujus socialinius tikslus. Iš tiesų pasaulis yra mažesnis, nei mums atrodo. Todėl labai svarbu inicijuoti naujas platformas, kuriose žmonės susitinka, įkvepia vieni kitus ir dalijasi savo kūryba. Asmeniškai mane įkvepia viskas – matytos parodos, filmai, spektakliai, festivaliai, kasdieniai pokalbiai. Net ir prastas reginys kažko mus išmoko. Įvairius gyvenimo potyrius suvokiu kaip pamokas, kurių vienos praeina sėkmingai, o kai kurias vis tenka mokytis iš naujo.

Tik pavadinimai

G.Labanauskaitės gruodžio pasivaikščiojimai po Vilniaus apylinkes. Gyčio Skudžinsko nuotr.

G.Labanauskaitės gruodžio pasivaikščiojimai po Vilniaus apylinkes. Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Šiuolaikinės lietuvių literatūros internetinėje antologijoje „Tekstai.Lt“ greta publikuojamos pjesės „p٭s“ (2009) autorė G.Labanauskaitė pristatoma kaip nepoetė, neprozininkė, nedramaturgė. Jūsų veikloms dažnai priskiriami epitetai – provokuojanti, eksperimentuojanti, inovatyvi. Viename interviu poeziją apibūdinate kaip pasikalbėjimą su savimi ir kartu pabėgimą į tarpinę būseną. Kas skatina maištaujančios ar net nihilistinės pozicijos atsiradimą arba nepasitenkinimą esama situacija, standartiniu būviu, pastovumu?

– Manau, kad visada yra kur tobulėti. Jeigu per ilgai užsistovime viename kontekste, nebegalime į jį objektyviai pažvelgti iš šalies. Šis nihilistinis „ne“ prisidėjo tik tam tikru periodu, daugiau kaip saviironija, kilusi iš aplink vyravusios nuomonės, kad audiovizualinė poezija – tai prastesnė, nevykusios poezijos išraiška. Maždaug – nemoki rašyti, tai pradedi filmuoti. Bet kažkodėl niekas negalvoja, kad filmuoja tik tie, kurie nemoka fotografuoti. Yra atskiros sritys, žanrai ir jų specifika. Galbūt kažkada atrodė, kad apsibrėžiant, kas nesi, patikslini, kuo galėtumei būti. Dabar galvoju, kad tai esmės nekeičia – viskas tėra tik pavadinimai, kaip kažkada sakė Charmsas – nėra nieko, tik klasifikacija. Kuo toliau, tuo labiau ji man tampa vis mažiau svarbi.

– Grupės „AVaspo“ naujausia premjera žiūrovams užduodate nemažai klausimų. Jau vien tai, kad reikia išsiaiškinti, kas tas gondii sindromas. Be to, aprašyme klausiama daugybės dalykų apie visuomeninių ir asmeninių poreikių susikirtimą, žmogaus daugiasluoksniškumą ir kaip su(si)kuriami socialiniai vaidmenys. Kokį vaidmenį savo gyvenimo dramaturgijoje pati labiausiai mėgstate, arba kaip dažniausiai sau atstovaujate – poetė, dramaturgė, meno ir socialinių procesų tyrinėtoja, lygių lyčių teisių gynėja?

– Dabar dažniausiai save pristatau kaip tekstų kūrėją ir atlikėją, nes tai plačios sąvokos, jos taip baisiai neįrėmina, kaip kitos. Ir tai, jeigu būtų įmanoma, bandyčiau išvengti ir jų. AGF, žinoma vokiečių elektroninės muzikos ir poezijos kūrėja, taikliai save apibūdino – tekstų prodiuserė. Nes muzikiniais terminais kalbant, prodiuseris yra žmogus, prižiūrintis muzikos kūrimo, apdorojimo ir pateikimo procesus. Sykiu tai labiau su technologijomis, nei individualiu santykiu su baltu popieriaus lapu susijęs kūrybos procesas. Nors bet kuriuo atveju akivaizdu, kad romantinis periodas baigėsi – visi esame daugiau ar mažiau susiję su kompiuterių ekranais. 

Balansas keičiasi 

Kirtimų kultūros centre Vilniuje spalį G.Labanauskaitė su grupe „AVaspo“ pristatė šiuolaikinės elektroninės muzikos, poezijos ir vaizdų premjerą „Gondii sindromas“. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Kirtimų kultūros centre Vilniuje spalį G.Labanauskaitė su grupe „AVaspo“ pristatė šiuolaikinės elektroninės muzikos, poezijos ir vaizdų premjerą „Gondii sindromas“. Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Vėl cituoju biografinius faktus iš šiuolaikinės lietuvių literatūros antologijos: „pjesės labiau suprantamos užsieniečiams (suomiams, švedams ir anglams), todėl jas ir stato. Tačiau pasitaiko ir lietuvių“. Ar nekyla minčių, pritariančių liaudies išminčiai, jog savam krašte pranašu nebūsi, ir kodėl dažnai nutinka, kad eksperimentuojantys jauni žmonės pirmiausia turi būti pastebėti užsienio kontekstuose, kad vėliau juos įvertintų gimtojoje šalyje? Kiek pačiai svarbus pripažinimas?

– Kažkada šis kontrastas tarp svetingumo užsienyje ir savotiško ignoravimo Lietuvoje buvo svarbus. Dabar matau, kad noras būti pripažintai buvo elementari tuštybės apraiška. Be to, pastebiu, kad šis balansas keičiasi. Bendraminčių yra visur, tik ne su visais tenka dirbti, kurti, bendrauti. Mes visi vieni kitiems turime įtakos ir keičiame bei formuojame įvairius meno procesus. Ir ši įtaka būna sėkmingesnė, kai ji pasiekiama ne per destrukciją, o kūrybos keliu.

Dabar žinau, kad svarbiausia daryti tai, kuo tiki ir ką mėgsti daryti, o visi kiti vaisiai išaugs vėliau.

– Ar egzistuoja toks klausimas, kuris pačiai neduoda ramybės, į kurį šiuo metu ieškote atsakymo?

– Taip: kaip kalbėti apie nekalbamus dalykus?

– Ar galite įvardyti tuos dalykus, apie kuriuos vengiama kalbėti viešoje erdvėje?

– Taip. Kaip kalbėti meno kalba apie tai, apie ką nekalbama. 

Meilės miestas 

– Prisiminkime Klaipėdą jūsų biografijoje. Kiek asmeniškai svarbi šio miesto aplinka ir ar galėtumėte įvertinti jo įtaką savo kūrybiniam ar asmenybės formavimuisi? Kaip apibūdintumėte uostamiesčio kultūrinio bei literatūrinio gyvenimo simptomus ir jų poslinkius, žvelgdama iš savosios perspektyvos?

– Klaipėda – mano meilės miestas. Čia prabėgo vaikystė, graibstant užsienio turistų monetas su kiemo vaikais iš Anikės fontano. Čia atėjo pirmoji branda – suvokimas, kad vieniši pasivaikščiojimai prie jūros duoda žymiai daugiau nei vaikų stovyklų šurmulys Giruliuose. Čia baigiau bakalauro studijas Klaipėdos universitete, į kurį teks grįžti dėstyti pavasario semestrą. Čia gyvena mano mama ir seneliai. Taigi tuo viskas ir pasakyta iš asmeninės simpatijų oazės perspektyvos.

Galvojant apie uostamiesčio kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo simptomus, apima ambivalentiški jausmai. Nežinau, ar man taip tik atrodo dėl praeities sentimentų, tačiau susidaro įspūdis, kad prieš maždaug 15–20 metų Klaipėda turėjo svarbesnę poziciją Lietuvos kultūros žemėlapyje. Kad ir tas pats Klaipėdos džiazo festivalis tada buvo dar gana didelė naujovė, pritraukdavusi tiek profesionalus, tiek muzikos mėgėjus. Buvo jaučiamas polėkis. Nuolat domiuosi uostamiestyje vykstančiais meno procesais ir žinau, kad per tą laiką atsirado daug gražių iniciatyvų, festivalių ir bendruomenių, bet jie kažkodėl pasidarė nebe tokie reikšmingi įvykiai paprastų klaipėdiečių gyvenime. Geriausiu atveju į įdomų kultūros renginį ateina tie patys intelektualiai smalsūs 50–60 žmonių. Tada man kyla klausimas – o kur Menų fakulteto studentai, kur apskritai ta miesto dinamika, šiuo metu ne užplūstanti, o apleidžianti senamiestį?

Kitaip tariant, Klaipėdos kultūrinis veidas keičiasi ir, sakyčiau, jis skyla į koliažą – natūraliu, adekvačiu pasauliniams procesams būdu vietinių menininkų veikla individualėja, jie atstovauja nebe kraštui ar kažkokiems specifiniams jo bruožams, o patys sau. Gaila tik, kad kartais kūrybinių procesų ir rezultatų pristatymas tampa savitikslis. Tačiau tikiu, kad šis miestas turi didelį potencialą – dėl savo kultūrinės platformos ir joje dirbančių entuziastingų žmonių.

G.Labanauskaitės gruodžio pasivaikščiojimai po Vilniaus apylinkes. Gyčio Skudžinsko nuotr.

G.Labanauskaitės gruodžio pasivaikščiojimai po Vilniaus apylinkes. Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Prašau paminėti konkrečią uostamiesčio vietą, erdvę, pastatą, kuri(s) kelia didžiausius sentimentus arba yra reikšmingiausias asmeninių patirčių žemėlapyje.

– Įdomu, kad kadaise paklausta to paties apie Vilnių ir paprašyta paskaityti savo tekstų mėgstamiausioje Vilniaus vietoje, atsisakiau. Supratau, kad tokios vienos neturiu. Klaipėdoje man daug kas kelia sentimentus, tačiau mieliausias turbūt išliks Skulptūrų parkas. Seneliai gyveno ir tebegyvena netoliese, Liepų gatvėje, šalia Klaipėdos universiteto Menų fakulteto. Skulptūrų parkas man vaikystėje atrodė didelė, mistiška vieta, kurioje yra daug kitų vaikų ir į kurį draudžiama vienai belstis, nes reikia pereiti gatvę. Net kai ir nerasdavau pažįstamų vaikų, visada būdavo galima pasikalbėti su niekur per naktį nedingstančiomis skulptūromis. Net nežinau, ar dabar dar parke išliko tas žemas staliukas su prie jo sėdinčia šeimyna. (V.Lukošaičio skulptūra „Vakarienė keturiems“, 1984.) Prie jo slapta nuo tėvų ir senelių kartais prisliūkindavau pasėdėti ir aš. 

VIZITINĖ KORTELĖ

Gabrielė Labanauskaitė (g. 1980) – poetė, prozininkė, dramaturgė.

Klaipėdos universitete studijavo lietuvių ir suomių kalbas, 2002 m. Parmos universiteto (Italija) Filosofijos ir literatūros fakultete – dramaturgiją ir poeziją.

Stažavosi Graikijoje, Niujorke (JAV) ir Londone (Didžioji Britanija).

2005 m. Vilniaus universitete apsigynė literatūros istorijos ir teorijos studijų magistro laipsnį, 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – disertaciją „Naratyvo konstravimo principai šiuolaikinėje dramaturgijoje“.

Kūryba publikuojama nuo 1992 m., o literatūros kritika – nuo 2003 m. Tais pačiais metais pradėjo rašyti pjeses, kurių didžioji dalis („Skaudžiausia“, „Circus“, „p٭s“) statytos Suomijos, Švedijos ir Anglijos scenose. Pjesė „Raudoni batraiščiai“ 2012 m. laimėjo nacionalinės dramaturgijos konkursą „Versmės“ ir 2013 m. buvo pastatyta Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje (rež. Yana Ross).

Pastaruoju metu G.Labanauskaitę vis dažniau galima sutikti ne poezijos skaitymuose, o teatre ar eksperimentinės poezijos bei multimedijos festivaliuose.

Nuo 2005 m. kasmet spalį kartu su bendraminčių komanda ji rengia audiovizualinės poezijos festivalį „Tarp“.

2008 m. subūrė poezijos grupę „AVaspo“, kurioje kuria ir atlieka tekstus. Grupės albumai CD/DVD „Nėra okeano” (2009), „Niagara” (2010), „Kraujuojantis Okeanas / Ocean is Bleeding” (2013) laviruoja tarp įvairiausių muzikinių stilių (electronic, experimental-acoustic, triphop, psycountry, kosmoso roko ir t.t.).

Leave a Reply