Benas Šarka: į ką žiūri, tas ir esi

Šis kūrybinis sezonas klaipėdiečiui menininkui Benui Šarkai – 30-asis. Anot KC Žvejų rūmų, kuriuose ir reziduoja Gliukų teatras, tinklalapio, per tuos metus pastatyti 40 spektaklių, dalyvauta 80 festivalių ir tarptautinių projektų. Tiesa, duomenys netikslūs, nes trūksta pastarųjų metų įrašų. Bet koks skirtumas, – pasakytų B. Šarka. Ir būtų teisus. Ne skaičiai svarbiausia. Kur kas svarbiau, kad yra proga švęsti – sukviesti bičiulius, bendražygius, gerbėjus, ir su jais pasidalyti kūrybinio kelio akimirkomis.

Arturas_Sestokas_Beno_Sarkos_portretas_2017_Ambrotipija_maz

Benas Šarka. Artūro Šeštoko ambrotipija, 2017.

Ar galima iš netradicinio režisieriaus, aktoriaus, performansų kūrėjo tikėtis tradicinio jubiliejaus paminėjimo su daugybe tuščių kalbų ir dirbtinių šypsenų? Kvailas klausimas. B. Šarka, kaip visada, daro savaip – rengia tris vienadienes trumpalaikes parodas, kuriose, ištraukęs iš savo archyvų, parodys kažkuriuo gyvenimo etapu šalia buvusių ir jo gyvenimą bei kūrybą fiksavusių draugų nuotraukas. Taigi parodų lankytojai turėtų pamatyti itin retus Raimundo Urbono, Aurelijos Čepulinskaitės, Algio Darongausko ir Remigijaus Treigio fotokadrus. Žinoma, ir paties B. Šarkos. Parodų dienos – irgi „šarkiškai” netradiciškos: savaitės pradžia, pradedant nuo kovo 26-osios. Vieta – Žvejų rūmų rūsys, ten, kur rodomas paskutinysis menininko kūrinys – jo ir draugų garso vaidenimasis „AOUM”. Šiek tiek apmaudu, kad interviu pasirodys jau įvykus pirmajai parodai, todėl skaitytojai, ko gero, žinos daugiau. Nes tuomet, kai kalbėjomės, Benas žadėjo, kad parodose bus ir kažko netikėto. Ko konkrečiai – išpešti nepavyko. O gal dar ir nebuvo sugalvojęs…

Kam nors kartą teko kalbėtis su B. Šarka – žino: tiesaus atsakymo į klausimą nesulauks. Intelektualaus pašnekovo mintis kaip paukštis apskrieja didelį ratą, kliudydama daugybės autorių – nuo senųjų išminčių iki šiuolaikinių kūrėjų – patirtis. O pokalbio metu prisimintas dievdirbys Lionginas Šepka (1907–1985) tapo viso interviu leitmotyvu – kaip grynumo, paprastumo ir doros matas. Jis buvo taip dažnai minimas, kad tapo lyg trečiuoju pokalbio dalyviu, su savo drožtais paukštukais jaukiai įsitaisiusiu tarp sceninių kostiumų, knygų stirtų, B. Šarkos tapybos darbų, koliažų, nuotraukų ir kitų lobių, vos sutelpančių jo darbo kabinete Žvejų rūmuose.

30 metų kūrybinės veiklos proga tikėjausi kalbėtis su B. Šarka apie jo kūrybą, tačiau kokia gali būti menininko veikla be jo gyvenimo? Ir ar įmanoma nors ir labai ilgo pokalbio metu papasakoti viską? Atsakymas aiškus. Pavyko išplėšti tik keletą fragmentų. Bet, pasak Beno, koks skirtumas?..

Turi būti sunku

Apie_tyla_Aurelijos_Cepulinskaites_foto_maz

Apie tylą. Aurelijos Čepulinskaitės nuotr.

– 30 kūrybinės veiklos metų… Kas dabar atrodo svarbiausia?

– Žinai, galvoju: jei aš imčiau interviu, ką naujo galėčiau pasakyti apie žmogų? Yra įdomesnių nei mano istorijų. Pavyzdžiui, vieno rusų profesoriaus. Jis buvo 25 metams ištremtas į Sibirą. Po to emigravo į Ameriką, ten pradėjo nuo gatvės šlavėjo. Jam prireikė 15-os metų, kad vėl grįžtų prie ankstesnės savo veiklos. Įsivaizduok: 40 metų, išbrauktų iš gyvenimo. Kaip aprašyti, ką jis patyrė per tuos metus? Man lygiai taip pat: kaip papasakoti savo gyvenimą? Man svarbu paprastumas. O svarbiausia per tuos 30 metų man buvo ir yra sunkumai, nuovargis. Pats nuostabiausias dalykas – pavargti. Dabar jauni žmonės galvoja, kaip padaryti, kad būtų lengviau, kad finansavimą projektui gautų, kad kas nors padėtų… Nieko panašaus. Turi būti labai sunku. Tai išbando.

– Esi kilęs iš Švėkšnos. Iš ten ir atvažiavai į Klaipėdą?

– Ne. Mes nuolat kraustydavomės, nes tėvas dirbo melioratoriumi, ir jį visur siųsdavo. Šilutėje ilgai gyvenome. O kai man buvo šešeri, jam davė butą Utenoje, iš aš ten baigiau vidurinę mokyklą. Po to išėjau į armiją. Grįžęs buvau įstojęs mokytis į tuometį Kauno politechnikos institutą (KPI). Taip pat, kaip ir rašytojas Viktoras Pelevinas, „Čiapajevo ir Pustotos” autorius, – jis irgi baigė techninius mokslus. Bet aš nebaigiau – studijavau tik metus. KPI veikė toks teatras, ir aš beveik nieko nesimokiau – visą laiką praleisdavau jame.

– Kas jam vadovavo?

– Matai, Kaune buvo labai senas Leonardo Zelčiaus vadovaujamas klasikinis liaudies teatras. O aktorius Rimantas Bagdzevičius įkūrė eksperimentinį teatrą. Jis buvo kitoks – statė J. Kerouacą, R. Bradbury.

– Po Kauno atvažiavai mokytis į Klaipėdą. Pas ką baigei režisūros studijas?

Butoh_Raimundo_Urbono_nuotr2_maz

Butoh. Raimundo Urbono nuotr.

– Galėsi, jei norėsi, profesoriaus Petro Bielskio paklausti, kaip aš baigiau (juokiasi). Gerbiu P. Bielskį, kad jis kažką matė manyje ir tolerantiškai leido daryti, ką noriu. Aš dariau savarankiškus darbus. Tiesa, labai pasisekė su aktorinio meistriškumo dėstytojais – man dėstė Liubomiras Laucevičius, Valentina Leonavičiūtė, Ričardas Poškus. Bet nejaučiu, kad mane studijos ko nors išmokė – man atrodo, kad ir tada, ir dabar darau tą patį.

– Po studijų likai Klaipėdoje ir įkūrei teatrą?

– Aš ir pats pagalvoju, pažvelgęs į save tarsi iš šalies, – kaip galėjau tai padaryti? Buvau saugumo įskaitoje, manęs niekas neturėjo teisės priimti į darbą. Nelegaliai pasilikau Klaipėdoje – man buvo uždrausta gyventi didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Būti mieste, kur, žinai, niekas nepriims į darbą… Reikia pinigų nuomai, valgiui… Augo mažas vaikas… Dabar daug kas skundžiasi: oi, prastai gyvenu, neišgyvenu iš algos. Net algos nebuvo! Mano teatras buvo privatus, niekam nepriklausė.

– Bet patalpas teatrui davė?

– Niekas nedavė, kas tau duos 1988-aisiais. Buvo miręs miestas! Senamiestis jau septintą valandą vakaro būdavo tuščias. Vienintelės vietos – „Kava, ledai” ir „Teatrabaris”, kur mūsų bendruomenė rinkdavosi, užsidarydavo septintą valandą vakaro. Už Dramos teatro kitoje gatvės pusėje buvo tokia kavinė „Nida” (dab. viešbutis „Astra”, – aut. past.). Mes ten rūsyje buvome įsikūrę – draugas padėjo tą rūsį gauti. Bet gavome tik dėl to, kad jis buvo niekam nereikalingas, nes jame buvo išpilta sustingusio betono. Reikėjo du mėnesius dirbti, kol jį išdaužėme! Du mėnesius dirbti negaunant pinigų – kam viso to reikia? Žinant, kad tu net neegzistuoji mieste! Niekas mumis nesidomėjo, niekam nerūpėjau. Paskui gavome Gliuknamį, bet privertėme jį mums duoti. Buvo priėję iki to, kad galėjome bet ką padaryti. Aš jau norėjau kurti gaują, kuri apiplėšinėtų bankus. Buvo į viską nusispjauti. Nes aš – ne Lietuvos pilietis, niekur neregistruotas. Ištempti trejus metus po studijų, neturint jokių teisių, nebuvo taip paprasta.

Buvo toks atvejis: 1990 m. režisūros studentai galėjo pasirinkti dėstytoją. Kai kurie jų buvo matę mano spektaklius „Balti debesų namai” ir kitus. Visas kursas parašė dekanatui prašymą, kad jiems dėstytų Benas Šarka. Ir mane priėmė! Labai apsidžiaugiau, galvojau: gal pagaliau bus šansas užsikabinti… Bet kai kurie Režisūros katedros dėstytojai pareiškė, kad aš esu „asocialus elementas, neturintis registracijos”, ir mane vieną dieną priėmė, o kitą – atleido…

Padėti žmogui

Treigys_Linkime_pasveikti6

Spektaklis „Linkime pasveikti“ pagal G. Grajausko tekstus, 2003. Remigijaus Treigio nuotr.

– Bet iki šiol esi Klaipėdoje. Kokiu būdu buvai „įteisintas”?

– Pasilikau tik vieno žmogaus dėka. Tai buvo Rimantas Ulevičius. Tokių žmonių daugiau Klaipėdos valdžioje nebuvo. Matai, po trejų nepriklausomybės metų atėjo blokada. Net maisto pirkti nebuvo, ir tie žmonės, kurie dirbo, gaudavo talonus maistui. O aš iš viso šaliai neegzistuoju. Manęs nėra. Gerai, tuos trejus metus, kai manęs nebuvo, aš dariau, ką noriu. Bet iš nevilties gali bet ką padaryti. Ir vienintelis Rimas padėjo. Jis, buvęs mokytojas, tapo vicemeru kultūros reikalams. Tokios pareigos ir dabar turėtų būti. Nuėjau pas jį ir sakau: viskas, daugiau nebegaliu. Ir papasakojau apie savo padėtį. Jam vieninteliam buvo suprantama, kad taip gyventi – nesąmonė. Jeigu jis nebūtų padėjęs, aš būčiau faktiškai bet ką padaręs. Įsivaizduok, kai visa sistema – prieš tave. Ir galvoji – apie kokią laisvę čia visi kalba? Tai va: nuo vieno žmogaus priklauso, kaip tu toliau gyvensi. Nuo VIENO. Tik jo dėka aš buvau priskirtas iš pradžių prie Klaipėdos muzikos centro – jie neturėjo kur pripaišyti manęs. O aš jau buvau festivaliuose dalyvavęs. Įsivaizduok: atstovauju Klaipėdai, nors jai nepriklausau, ji net nenori manęs priregistruoti. Ta pati įstatymo baimė egzistuoja ir dabar. Nėra tokio įstatymo, kad negalėtum padėti žmogui! Laisvų žmonių yra labai nedaug. O jis buvo toks. Jis buvo drąsus. Su polėkiu.

Treigys_Linkime_pasveikti3

Spektaklis „Linkime pasveikti“ pagal G. Grajausko tekstus, 2003. Remigijaus Treigio nuotr.

– Tuomet ir įkūrei Gliukų teatrą?

– Tokio teatro iš viso nėra! Čia tas pat, kai visi žino, kad Himalajai yra. O kiek iš tavo draugų buvo Himalajuose? Čia lygiai taip pat. Ne aš sugalvojau tą žodį „Gliukai”… Kas yra Jaunimo teatras? Ką, ten vien jaunimas? Kažkas taip pavadino, ir aš nesikračiau.

– O kodėl taip pavadino?

– Pavadino nuo Gliuknamio. 1987-aisiais, kai dar negalėjau nutuokti, kad po ketverių metų bus Nepriklausomybė, mes egzistavome nelegaliai, nepriklausėme jokiam kultūrnamiui, ir iš idėjos pasivadinome Laisvuoju teatru, o žiūrovai tą pastatą, kuriame vaidinome, pavadino Gliuknamiu. Bet idiotiška buvo vadintis Laisvuoju teatru, kai atėjo Nepriklausomybė. Man labiau patinka vadintis „Teatro trupais”.

– Jūsų daug buvo tame teatre?

– Visada buvo daug. Ir dabar yra daug.

– Bet buvo toks laikotarpis, kai dirbai vienas?

– Ai, koks skirtumas… Žinai, kaip rašytojas gali parašyti knygą su daug personažų, o gali, kaip, pavyzdžiui, Edgaras Allanas Poe, – apie vieną žmogų. Arba N. Gogolis – yra jo „Pamišėlio užrašai” ir „Mirusios sielos”. Čia tas pats – kaip yra, taip yra. Arba kaip su pinigais: kartais ir už eurą gali pragyventi, kartais ir už šimtą negali… Taigi klausti apie tai – jokios prasmės.

Kūrybinės draugystės

– Daugybę kartų esi bendradarbiavęs su kitais kūrėjais. Pavyzdžiui, su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi. Kaip judu susitikote?

– Jis man pasiūlė kartu statyti spektaklį. Dviese. Mes susipažinome 1995-aisiais. Panevėžyje vyko Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Kelias”. Kadangi tais metais dalyvavau tarptautiniame festivalyje Vokietijoje, grįžusį mane ir pakvietė į Panevėžį.

Pelenai_Algio_Darongausko_nuotr

Teatro-šokio projektas „Pelenai“, 2000. Algirdo Darongausko nuotr.

– O kas tai per festivalis Vokietijoje ir kaip tu ten patekai?

– Tai buvo tarptautinis Ludwigsburgo pilies festivalis, skirtas Antrojo pasaulinio karo baigties 50-mečiui. Į jį buvo atvažiavę teatralų ir iš užsienio, buvo ir Robertas Wilsonas su spektakliu „The Black Rider”, Tomas Waitsas. O aš 1995-aisiais buvau su jais viename festivalyje! Rodžiau „Baltus debesų namus”. Pakvietė mane dėl to, kad vokiečiai pamatė spektaklį, kai jį vaidinome „Prieplaukoje”, sakė: „Mums reikia!” Sienos dar neatidarytos, niekas negali taip paprastai išvažiuoti… O jie pakvietė, ir išvažiavome. Po to atsiuntė festivalio katalogą – jame visos žvaigždės! „Kronos” kvartetas, „Maskvos virtuozai” su V. Spivakovu… O mes buvome pirmieji iš Lietuvos.

Kai grįžome ir pasirodė geros recenzijos, mus pakvietė į Panevėžio profesionalių teatrų festivalį. Čia yra toks savotiškas kekšizmas – nebūtume dalyvavę festivalyje Vokietijoje, aišku, nebūtų kvietę ir į Lietuvos profesionalių teatrų festivalį. Buvo juokinga stebėti tuos pačius žmones – kaip pasikeitė jų santykis, kai sužinojo, kad dalyvavau tokio lygio renginyje. Panevėžyje spektaklius rodė visi garsiausi režisieriai – R. Tuminas, E. Nekrošius, O. Koršunovas… Iš Klaipėdos buvome dviese – P. Gaidys ir aš. Ten buvo ir S. Eidrigevičius. Kitais metais jis turėjo švęsti 50-metį, ir ta proga ruošėsi surengti Panevėžyje tris parodas. Ir kai jis pamatė „Baltus debesų namus”, nusipiešė visą spektaklį. Paskui man paskambino ir sako: „Noriu, kad atvažiuotum ir mudu padarytume spektaklį.” Ir aš nuvažiavau. Gavau viešbutį, Panevėžio dramos teatras skyrė viską, ko tik reikėjo. S. Eidrigevičius trijose erdvėse surengė parodas, ir mes per savaitę sukūrėme spektaklį.

– Ir jis pats dalyvavo?

– Taip, mes tik dviese vaidinome. Ir garso takelis jau buvo. Po to Panevėžio festivalio vakarėlyje mes su juo grojome, o ten buvo kažkas iš Lenkijos radijo ir įrašė. S. Eidrigevičius man skambina iš Varšuvos ir sako: „Garso takelį jau turime, man radijas davė tą įrašą.” Jį ir panaudojome. Patys kostiumus pasidarėme. Aišku, buvo nelengva viską tarpusavyje suderinti… Aš norėjau švarios erdvės, jis norėjo spintų, stalčių, stalų. Tas pasirodymas vadinosi „Dirvožemis”.

Keafri_Remigijaus_Treigio_nuotr_maz

Spektaklis „Keafri“ pagal G. Grajausko poeziją, 1997. Remigijaus Treigio nuotr.

– Dirbai ir su Oskaru Koršunovu. Kokia tai istorija?

– Su O. Koršunovu dirbau Italijoje 2006-aisiais. Tuomet irgi buvo toks sutapimas. Režisierius J. Vaitkus mane pakvietė vaidinti Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė”. Siūlė pasiimti kokį noriu vaidmenį. Nuvažiavau į Jaunimo teatrą, pradėjome repetuoti. Bet po dviejų savaičių man paskambino O. Koršunovo teatro vadybininkė ir pasakė, kad Oskaras siūlo važiuoti į Italiją. Jis ten turėjo statyti W. A. Mocarto „Užburtąją fleitą”. Ir tuomet priklausė nuo manęs: ar vaidinti pas J. Vaitkų, ar vykti į Italiją. Kadangi Jaunimo teatre buvo pradinis repeticijų etapas, pamaniau, kad Lietuvoje aš dar vaidinsiu, jei išvažiuosiu – jie išsikapstys. Pasakiau režisieriui: „Atleisk, bet tokia situacija…” Jis mane suprato ir paėmė vaidinti kitą žmogų. O aš išvažiavau į Turiną.

– Ką ten veikei?

– Vaidinau spektaklyje. Tai ilgas pasakojimas. Gal reikėtų pradėti nuo to, kad buvo pakeistas „Užburtosios fleitos” scenarijus. Žinai tokį italų rašytoją Alessandro Baricco? Kažkada viename festivalyje O. Koršunovas buvo susitikęs su juo ir pasiūlė parašyti naują operos libretą. Tai buvo pirmą kartą pasaulyje! Ir kilo skandalas. Bilietus į pirmas dvi premjeras išpirko vien masonai, nes jie „Užburtąją fleitą” laiko savo opera. Ir čia staiga A. Baricco parašo libretą kaip F. Fellini „Amarkordą” – veiksmą perkelia į mažą miestelį, ten aikštė su karusele, miesto meras ir panašiai. Viską pakeičia. Turino operos teatras yra antras garsiausias Italijos teatras po „La Scalos”. Salėje telpa 2,5 tūkst. žiūrovų. Bilietai į pirmas dvi premjeras buvo labai brangūs, į likusius 14 spektaklių – pigesni. Kai pamatai iš visos Europos suvažiavusius turtingiausius žmones: kailiai, briliantai…

– Ir kaip jie reagavo į spektaklį?

– Aišku, jie buvo išprusę. Bet teatre elgėsi kaip namie: atsistoja, šnekasi, vaikšto. Daliai nepatiko, kad pakeistas libretas, tie rėkia operos metu, kiti juos tildo… Jie daro, ką nori, jiems nusispjauti. Po pirmos dalies jie ne plojo, o, rodydami nepasitenkinimą, baubė ir trypė kojomis. Mes to gyvenime nebuvome patyrę…

Instaliacija_Zuve_Aurelijos_Cepulinskaites_nuotr_2005_6_maz

Festivalio „Seas“ metu 2004-aisiais B. Šarka sukūrė instaliaciją „Žuvę“. Aurelijos Čepulinskaitės nuotr.

– O kaip buvo priimti kiti 14 spektaklių?

– Labai puikiai. Su furoru. Ir buvo geros recenzijos. Viskas labai gerai.

– Koks buvo tavo vaidmuo?

– Taip išėjo, kad pats pasiūliau, koks turėtų būti mano personažas, ir mano pasiūlymą priėmė. Aš buvau toks neaiškus valytojas – su cilindru, ilgu paltu, – kuris maišo realybę su fantazija. Jis ištisai dalyvauja. Ir pačioje pabaigoje aš padarau taip, kad ta užburtoji fleita kyla ore. Pasiūliau tokią idėją, sako: o, gerai. Įsivaizduok: pats finalas, visi sustoja, aš laikau fleitą, pakeliu rankas ir staiga ta fleita kyla…

– Kas dar, be tavęs ir O. Koršunovo, važiavo į Turiną?

– Važiavo Lietuvos komanda: trys aktoriai lietuviai – aš, šokėja Rūta Butkus ir dar vienas aktorius. Mes teksto neturėjome. Jūratė Paulėkaitė kūrė scenografiją, Agnė Kuzmickaitė – kostiumus. Komanda buvo stipri. Viskas buvo nuostabu: gyveni centre, dviejų kambarių bute už 500 metrų nuo teatro. Pamatai Turiną visai kitokį, nei pamato turistai, tam laikui tampi jo gyventoju. Italai laikė savu, net užknisdavo, nes nuolat klausdavo kelio…

Bet aš galiu tik vieną kartą dalyvauti tokiame pastatyme, daugiau to nenorėčiau. Negalėčiau taip. Nes tai buvo pasaulinio lygio projektas, jam Oskaras ruošėsi penkerius metus. Solistams konkursas buvo paskelbtas prieš dvejus metus…

Išmokti pamoką

– Teatras, tapyba, fotografija, garsas. Ko dar galima iš tavęs tikėtis? Knygos?

– Bet pažiūrėk – kiekvienoje šeimoje rasi albumų su anoniminėmis fotografijomis. Jų buvo tūkstančiai. Su užfiksuotais mūsų senelių, prosenelių gyvenimais – kaimuose, miestuose. Dabartiniam fotografui tai jau būtų menas, o anais laikais jiems buvo tik kadro užfiksavimas. Ir aš senais laikais nusipirkau juostinį fotoaparatą „Smena”, būčiau gal ir toliau fotografavęs, bet jį iš manęs pavogė. Tuomet aš pragyvenau iš meno. Tapydavau ir parduodavau – vienintelės pajamos buvo. Kai tavęs nepriima į darbą, tai vis geriau, nei eiti vogti. Vogti negražu. Trejus metus aš pragyvenau iš tapybos.

Mes jau tada ir parodų buvome surengę su Danieliumi Rusiu – ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Aš net buvau priimtas į tautodailininkų sąjungą. Ir dėl to man davė dirbtuves.

– Ką tuomet tapydavai?

– Šviesą. Tapyba yra taip pat kaip kino kadras – vien tik šviesa ir šešėlis.

Paukstis_Pauliaus_Sadausko_nuotr_maz

B. Šarkos „Paukštis“. Pauliaus Sadausko nuotr.

– Dar buvo ir kitokia tavo tapyba – erdvinė. Kaip tu ją vadini? Kokiam žanrui priskirtum?

– Vadinu „Paukščiais”. Buvo daug jų parodų. Kam nori, tam ir galima priskirti. Koks skirtumas! Kūryba yra ne tik tai, kas padaroma rankomis. Kūryba yra daugiau. Tu net gali būti paralyžiuotas, aklas ir kurčias, ir vis tiek kursi. Lygiai taip pat kursi savo visatos sodą. Į ką tu žiūri, tas ir esi. Supranti? Nes jeigu tu bendrauji su visišku dunduku, tu ir esi tas dundukas. Kaip tu šneki ir ką tu šneki – toks tu ir esi. Aš nieko daugiau negaliu pasakyti apie savo kūrybą. Imi ir padarai, ir taip tu kalbi. Ši kalba neskirta mums bendrauti. Ši kalba skirta tik man mąstyti. Arba R. Treigys – ką jis pasakytų apie savo kūrybą žodžiais? O nesvarbu – jo darbą nuveši į Italiją ar kitur – jį supras. Arba tą patį M. K. Čiurlionį… Įsivaizduok: imtum interviu iš M. K. Čiurlionio – ką tau jis pasakytų, kaip jis tapė, kūrė muziką?

– Bet gali pasakyti savo mintis. Pavyzdžiui, pastaruoju metu viešumoje daug kalbi apie meilę. Kas tau svarbiau: meilė ar empatija?

– Į meilę telpa viskas – ir atjauta, ir ta tavo empatija. Viskas. Tai yra neatsiejama ir niekas nesidalija. Net ir didžiausi niekšai myli. Net kai ant jo linksmai pyksti, tai irgi yra meilė. Aš ant jo pykstu iš meilės. Tai jam yra šiokia tokia pamokėlė. Jo elgesys man irgi yra pamoka, nes bet koks niekšas yra toks pat gėris, kaip ir tas, kuris man padaro gerą darbą. Viskas yra gėris. Viskas. Net didžiausi nusikaltėliai – visi mus moko. Tik nuo tavęs priklauso, ar išmoksi tą pamoką. Ne dėl to, kad reikia su tuo kovoti. Absoliuti nesąmonė yra tie, kurie nori padaryti pasaulį geresnį. Jie patys nežino, ką šneka.

– Ar tau pačiam nebaisu, kai pamatai, kiek daug per tris dešimtmečius pats nuveikei?

– Oi, ne. Man neįdomus tas klausimas. Mano gyvenime buvo taip, kad aš niekur nesiprašiau, man visada siūlė dalyvauti. Pakvietė ir į tą projektinį „Vyšnių sodą”, kurį statė 2011 m. Vilniaus – Europos kultūros sostinės programai. Ten vaidino daug garsių žmonių, nesvarbu – režisierius ar aktorius, sėsdavome į autobusą ir mus veždavo į tikrą sodybą. Jį režisavęs suomis Kristianas Smedsas turėjo savo koncepciją, kas yra tas Vyšnių sodas.

– O kas tau yra Vyšnių sodas?

– Viskas, kas aplinkui (mosteli ranka į savo kūrinius, – aut. past.).

– Galima tokia metafora, kad tie kūrybiniai 30 metų ir yra tavo sukurtas Vyšnių sodas?

– Kūryba ir menas man yra du skirtingi dalykai. Menas man yra… Šiaip žiūrint, autorystė dar yra vystykluose. Toks teatras, koks dabar yra, – tik akimirksnis. Nieko nežinai, kas buvo prieš 700 metų ir tęsėsi šimtmečius. Jis yra akimirksnis. Dar po poros šimtų metų sakys: ai, čia buvo toks trumpas laikotarpis… Jo nereikia sureikšminti! Kūryba tai yra… Kūrėjas vienas, mes esame tik jo dalis. O menas jau tampa kaip sportas, mes konkuruojame.

Vaizduotės galia

foto_Petra_Valiskova_2009_maz

Performansas „Vabi sabi vasabi“, 2009. Petros Valiskovos nuotr.

– Kažkada esi sakęs, kad tau negalima sakyti trijų žodžių iš „p” raidės: projektas, performansas ir… trečio nebeatsimenu. Ar tavęs paties nestabdo tokie tabu?

– Tuo metu taip pasakiau, dabar jau taip neskambėtų. O dėl projektų: nerašė projekto F. Kafka, kad gautų finansavimą parašyti knygą. O kaip dabar: duokite pinigų, aš žadu rašyti romaną… Taigi M. Bulgakovas net nesulaukė savo kūrinių išleidimo. Jis niekur net nebuvo išvažiavęs, nebuvo jokiame užsienyje. Kai buvau Kijeve, lankiausi jo muziejuje, kur rašė „Meistrą ir Margaritą”. Kambario langas buvo į sieną. Žiūri į sieną, ir parašai tokį romaną! Ta siena atsiveria vaizduotei. Mes esame, ir to užtenka.

– O kai nebūsime?

– Esmė ta, kad kai artėji prie to, pradeda dingti kategorijos. Čia taip pat, kaip dzen meistras trenkia mokiniui ir klausia: kur tu buvai, kai nebuvai šitame kūne? Buvimas šitame kūne yra toks pat trumpas, kaip prisidegti cigaretę. Ir sureikšminti to nereikia. Pats savęs klausi: ko iš tikrųjų gyvena tie žmonės? Ypač jauni. Pagal save žiūrėk – kas galėjo tave suformuoti? Ką tu iš tėvų tokio girdėjai, kad tavo kūrybai galėjo ką nors duoti? Atrodo, kad iš tėvų nieko negavai.

– Bet gauname per genus – iš tėvų, senelių…

– Nieko negauname. Ne genai lemia gyvenimą. O iš senelių tikrai daug gavome, nes tėvai nuolat būdavo darbe. Mano močiutė man pasakodavo daugybę istorijų. Ji būdama gal 17 metų tarnavo didelėje vokiečių šeimoje, kuri turėjo stambų ūkį, daug tarnų. Naktimis sunkiai kuldavo, pavargdavo taip, kad paryčiais akyse dvejindavosi. Ir kartą tą akimirką, kai buvo pakėlę spragilus, staiga per vidurį prabėgo juodas šuniukas. Močiutė sakė: „Jei aš būčiau spėjusi spragilu trenkti į tą šuniuką, būtų pinigai pažirę.” Ir šitai aš ne knygoje perskaičiau, o išgirdau iš jos lūpų. Ir tuomet tai, ką formavo vaikų darželis, mokykla, pradeda griūti. Pradeda atsidarinėti kiti pasauliai. Lygiai taip pat man nebūtina būti kitoje šalyje, kad aš apie ją sužinočiau.

Taka_Pauliaus_Sadausko_foto2_maz

Judesio spektaklis pagal Tibeto vienuolių muziką „Taka“, 2013. Pauliaus Sadausko nuotr.

– O ypač šiais laikais. Bet sugrįžkime prie juodo šuniuko. Argi tai ne tautosaka, mitai?

– Jokie ne mitai. Tu nežinai, kas ką nori pranešti. Daug vėliau aš gavau labai seną J. Basanavičiaus knygą „Iš gyvenimo vėlių bei velnių”. Tais laikais buvo labai mažai informacijos apie tai. Didžioji dalis – rusų kalba. Šuniukas iš tikro yra materializacija troškimo, kad būtų įdomu gyventi. Esame žaidime, kurį kažkada patys sukūrėme ir užmiršome. Labai greitai atėjo karta, kuri absoliučiai nieko nežino, kas buvo iki tol. Ir jie galvoja, kad daro kažką ypatingo. Aišku, gal jie dėl to nekalti. Skundžiasi, kažkur kovoja, kažko jiems maža. Va dėl to reikia domėtis esme, kas tai yra.

– O esmė – įdomiai gyventi?

– Mes gimėme ne darbui. Mes gimėme meilei ir džiaugsmui. O tave skatina tik dirbti. Štai dėl to aš esu labai prieš delfinariumus. Delfinai yra aukštesnio lygio civilizacija, jie gyvena vien meilei ir džiaugsmui. Maitinasi, užsiima meilės reikalais ir žaidžia. Ir žmonės taip galėtų. Esmė, ką tu gali sukurti.

– Sukurti? Iš tos meilės?

– Ne, yra du žodžiai: „kurti” ir „tverti”. Užtverti tvorą – apriboti. Kaip yra vandenynas ir pelkė, ir ją pradeda sausinti, kažką tverti, daryti, kaip patogiau sau. Paskui suvokia, kad melioracija padarė baisių dalykų – dingo pelkės dėl žmonių naudos. O jei žmogus prisitaikytų ir nieko nekeistų: nei pelkių sausintų, nei upių vagų keistų. Gamtoje viskas taip protingai sudėliota. Kai žmogus pradeda keisti vagas, tada upės pradeda eiti į apačią, sunktis ne vietoje – vėl bėda. O jei žmogus prisitaikytų prie to, kaip yra? Bet ne, reikia kištis… Tą patį daro ir smegenyse. Todėl ir sakau: į ką tu žiūri – toks ir esi. Dėl ko visi taip pasimeta, kai ateina prie vandenyno ar jūros? Smegenys pasimeta, joms nėra kur užsikabinti. Tada sėdi palaimoje ir žiūri į nieką. O įsivaizduok, tie, kurie neturi galimybės atvažiuoti prie jūros, net užmiršta, kad tokia egzistuoja. Paklausi klaipėdiečių – kai kurie penkerius metus nebuvo prie jūros.

Taka_Pauliaus_Sadausko_nuotr

Judesio spektaklis pagal Tibeto vienuolių muziką „Taka“, 2013. Pauliaus Sadausko nuotr.

– Na, tikriausiai kiekvienas renkasi sau artimą veiklą. Gal kiti mieliau eina į teatrą?

– Yra dešimtys tūkstančių klaipėdiečių, kurie nė karto nebuvo teatre. Mes jų nepažįstame. Man Klaipėda yra maža, nes aš pažįstu tik kelis šimtus žmonių. Kiti man neegzistuoja. Aš juos sutinku, bet atrodo, kad tokius pat žmones sutinku Panevėžyje, Vilniuje, nes aš jų nepažįstu. Koks skirtumas… Ir tada dingsta tas skirtumas, ar tave pamato penki šimtai, ar dešimtys tūkstančių. Tu paklausk apie Klaipėdos dramos teatrą arba kokį nors Lietuvos režisierių kur nors Lenkijoje – jie išvis nieko nežinos. Apie juos žino tik ta karta, kuri augo su Klaipėdos dramos teatro spektakliais. Apie J. Miltinį žino karta, užaugusi su J. Miltiniu. Arba F. Šaliapino karta. Kurie susiję. Mane irgi žino tik ta karta, kuri brendo kartu su manimi.

– Tai turbūt natūralu: kaip gamtoje, taip ir tarp žmonių susikuria tam tikros ekosistemos?

– Buvo toks skulptorius Lionginas Šepka. Jis buvo toks nevykėlis, kad jam net bulvių skusti neleisdavo. Jis didžiąją gyvenimo dalį pradykaduoniavo sėdėdamas ant suoliuko…

– Ir paukštukus droždamas…

– Ne, jis tuomet nieko nedrožė. Jis nieko nedarė. Ir tik tada, kai numirė brolis, jis tą pačią naktį užlipo į palėpę ir pradėjo drožti. Ir kiek pridrožė! Tik, aišku, viską sukniso miesto periodas. L. Šepkos darbai, išdrožti Vilniuje – man nebe L. Šepka… Trys L. Šepkos periodai: kai nieko nedarė, kai drožė nuostabius kūrinius, ir kai buvo išrautas iš savo aplinkos ir perkeltas į miestą. Apie tą periodą, kai jis nieko nedarė, mes žinome labai mažai – kažkur vaikštinėjo, bastėsi. Dabartiniais laikais jis būtų „lūzeris”, tinginys. O susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jis tarsi išsprogo kūriniais. Kiekviename mūsų yra Šepka. Man taip pat: iš kur aš žinau, kaip ateina mano kūriniai… Lygiai taip pat gali būti su bet kuo – poetas tam tikromis aplinkybėmis gali nebebūti poetu. Ko vieniems reikia ilgai siekti, – pavyzdžiui, šokėjui: jis turi mokytis „čiurlionkėje”, paskui Muzikos ir teatro akademijoje, daug šokti, – kitiems ateina staiga.

Taip ir turi būti

Taka_Pauliaus_Sadausko_nuotr1

Judesio spektaklis pagal Tibeto vienuolių muziką „Taka“, 2013. Pauliaus Sadausko nuotr.

– Sugrįžkime prie tavo teatro. Dabar reziduoji Žvejų rūmuose. Kaip jie tave priėmė?

– Jie nežinojo, ką daryti su manimi. Nuo R. Ulevičiaus laikų prilipdė iš pradžių prie Muzikos centro, ir keliauju toje sistemoje. O „verslo daryti”, kurti viešąją įstaigą, dokumentus pildyti, samdyti buhalterį, rašyti projektus aš nenoriu. Nenoriu dirbti, kai pasako: tu turi su juo dirbti. Būtų tas pat, kaip L. Šepkai ateitų ir sakytų: „Na, žinai, mes į galeriją paimsime, jei tokį ir tokį darbą išdroši…” Aš visada ėjau tokiu pačiu keliu. Jei nori suprasti mano 30 metų kelią – visada buvo taip. Aš su savimi ir bendraminčiais susikalbu. Pirmajame mano spektaklyje „Kukučio baladės” dalyvavo 11 žmonių, „Debesų namus” vaidinome keturiese, paskui vienas emigravo, likome trise…

– Kaip manai, ar tas tavo kelias galėjo būti kitoks?

– Aš nežinau, kaip galėjo būti. Vadinasi, taip ir turi būti. Tiktai tiek, kad aš sau niekada nerūpėjau. Nesuprask klaidingai, aš nejaučiu pasipriešinimo pačiam darbui. Fizinio darbo, palyginus, dirbu daug daugiau, nei teatruose, kur pilna scenos darbininkų, apšvietėjų, butaforų, aprengėjų, grimuotojų… Čia viską darau pats: muziką, šviesą, pats nešioju. Bet tai, ką padarau, tarsi nesiskaito. Ten tik išeini ir suvaidini. Aš neprieštarauju – gali būti ir toks teatras, bet tai per daug lengva, o tai jau yra blogai. Manau, kad tai yra bausmė ir meilė, kaip Jobui. Arba bausmė, kai staiga nukrenta daug pinigų. Tuomet kyla daug pagundų.

– Tavo spektakliai per tuos metus labai pasikeitė. Nebenori scenos?

– Sceninė kultūra… Bandau nueiti nuo tos kultūros, kur yra scena, jau kurį laiką to nedarau. Žiūrėjau vieną interviu su Dalai Lama. Apie kultūrą jis pasakė: „Kai tautoje atsiranda sceninė kultūra, tuomet prasideda tos tautos kultūros mirtis.” Prasideda – nereiškia, kad jau mirė. Bet tai jau nebe buvimas kartu. Ir aš jį suprantu. Manau, kad net mūsų dainų šventės turėtų vykti ne scenoje, o, pavyzdžiui, Sereikiškių parke, kur, suvažiavę iš visur maži folkloro ansambliai dainuotų sutartines. Vieni padainuoja vienoje vietoje, kiti – kitoje. Turėtų būti taip. Atėjo vakaras, prie laužo vienas ratas, antras ratas, tūkstančiai žmonių… Dega ugnis, ir jie visi yra KARTU. Čia tas pat, jei vienuoliai išeitų iš vienuolynų ir grigališkas giesmes pradėtų giedoti scenoje. Apie tai šnekame. Niekas nežino, kas yra progresas ir kas – regresas. Mano manymu, yra prasidėjęs kultūros regresas. Absurdiškumas, kad nėra jokios išliekamosios vertės, bet jos niekam ir nereikia. O visa tai (mosteli į savo darbus, – aut. past.) yra tik ėjimas į save. Koks skirtumas – ar tu peiliuką pasiėmęs medį droži, ar kitką darai… Vis tiek žiūri į save. Ir garsas man yra savęs išreiškimas.

Drozofilos_didzejai_Pauliaus_Sadausko_foto5_maz

Projektas „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“. Pauliaus Sadausko nuotr.

Dar Lao Zi sakė, kad silpnumas visada nugali kietumą, stiprumą. Vanduo – silpnas ir minkštas, tačiau bet kokią uolą suskaldo. Dėl to sakome – būk kaip lanksti žilvičio šakelė pavasarį. Iš jos gali vyti ne tik krepšius – tu gali sodą sukurti. Didžioji mūsų atmintis, ko turėtų mokyti mokykloje, – kabantys sodai. Vaikai žiūrėtų į tą harmoniją, ir tai keistų jų mąstymą. O dabar pamatytum – kas darosi paryčiais mieste po didelių švenčių – visas grįžtančios minios kelias nuo pat senamiesčio nužymėtas sudaužytais stotelių paviljonais, buteliais, vienkartiniais indais, kitomis šiukšlėmis… Tai jų kalba.

– Apie tai savo spektakliuose ir kalbi? O kas tau rašo pjeses?

– Man nereikia, kad kas nors man rašytų. Pats rašau, pats darau. Matei mano spektaklį „Topor sosi”? Parašiau rusiškai pjesę, paskui ją vaidinau ir Maskvoje. Palangoje vyko tokia dramaturgų laboratorija, ir mane pakvietė parodyti spektaklį. O ten, pasirodo, buvo atvažiavę daug garsių prodiuserių iš Maskvos, vienas iš jų MCHAT’o prodiuseris Pavelas Rudnevas pamatė mano „Topor sosi” ir sako: „Tau būtina į Maskvą, į festivalį „Novaja drama”. Tame festivalyje pradėjo dramaturgai J. Griškovecas, I. Vyrypajevas. Po kiek laiko gaunu pakvietimą į festivalį. Man nerūpėjo tapti dramaturgu, aš buvau pakviestas į „Novaja drama” Maskvoje, nes parašiau pjesę rusų kalba! Jie šiaip bet ko nekviečia, daro atranką. Tais metais iš Lietuvos važiavau vienas. Pjesę pasirašiau Sorokino pavarde (soroka rusų k. reiškia „šarka”, – aut. past.). Specialiai taip pasirašiau. Personažas irgi buvo Sorokinas. Ilgai aš tą spektaklį vaidinau – ir Vilniuje, ir kitur.

– Ar tau greitai atsibosta vaidinti tą patį spektaklį?

– Ne, neatsibosta. Bet pajauti, kada reikia baigti. Juk vis tiek į mano spektaklius neina masinė publika, kuri turi susiformavusi savo teatro viziją ir jos neišmuši. Reklamuok nereklamavęs – jie neis. Tai yra skirtingi pasauliai. O man neįdomu, kas vyksta klasikiniuose teatruose.

Pamatyti save

Drozofilos_didzejai_Pauliaus_Sadausko_foto1_maz

Projektas „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“. Pauliaus Sadausko nuotr.

– Papasakok apie būsimas parodas. Kas jose bus?

– Aš nežinau, ar tai galima pavadinti parodomis. Gal geriau vadinkime tai vaidenimusi. Šiaip norėčiau pasidalyti tuo, ką turiu. Yra mažai kam matytų R. Urbono nuotraukų. Visos jos – paties R. Urbono atspaustos, nėra net negatyvų. Mes turėjome dirbtuves viename name J. Karoso gatvėje. Ir nuolat vienas pas kitą ateidavome, sėdėdavome vakarais pas mane dirbtuvėse. Jis tuo metu dirbo Dramos teatre, bet jam nelabai sekėsi tuos aktorius fotografuoti… O tai, kaip jis fotografuodavo mane ir mano spektaklius, buvo nuostabu. Mūsų požiūriai sutapo. Man niekada nebuvo įdomios reportažinės nuotraukos. Jos neatspindi tos dvasios. Tam, kad nuotraukos atspindėtų spektaklį, kuriamas kitas spektaklis. Jis ne pastatyminis, specialiai nepozuoji, bet kažką darai dėl gero kadro. Aš šiame procese irgi esu, dalyvauju, nes man norėtųsi, kad nuotrauka būtų kaip kino kadras – svarbu šviesa, šešėliai… Ne šiaip sau – bet kas bet kaip…

– Surežisuoti kadrai… Visur gyvenime režisuoji?

– Visi režisuojame. Ir ūkininkas, ir bitininkas režisuoja…

– Artūro Šeštoko ambrotipijų dirbtuvėse ėmeisi režisuoti jo fotografuojamą kadrą. Negali ištverti neįsikišęs?

– Tai kad nyku buvo… Taip ir būna gyvenime – patys susikuriame sau vaidmenis. Juokinga, kai žmonės, užėmę aukštas pareigas, pradeda vaidinti viršininkų vaidmenis, supranti? Žmogaus nebematyti… Jie daro teatrą kaip aktoriai mėgėjai… Man tai neįdomu. Man įdomu, kai žmogus kvėpuoja tuo, ką daro – natūraliai, be jokių pastangų.

– Parodose dalysiesi tik R. Urbono darbais?

– Ne, dar bus A. Čepulinskaitės, A. Darongausko ir R. Treigio. Va, turiu 1991-ųjų A. Darongausko nuotraukų iš Gliuknamio. Jis staiga prišokęs fotografuodavo – kadras ant kadro… Koks skirtumas, ar jos čia yra, ar bus parodoje… Bet ten bus kitoks išdėstymas. Ir aš nežadu ilgai jų rodyti.

– Kur vyks tos parodos?

– Tai bus neparodinė erdvė – Žvejų rūmų rūsys ir šalia esanti patalpa. Mes pradėjome nuo pogrindžio, todėl dabar ir parodą, ir vyksmą rengsime rūsyje.

Drozofilos_didzejai_Pauliaus_Sadausko_foto2_maz

Projektas „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“. Pauliaus Sadausko nuotr.

– O kas dar bus? Ar tik parodos?

– Kaip tuo metu gims. Aš dar nežinau, kas dar. Ten bus galima gal ne tik pamatyti, bet ir išgirsti.

– Bus ir garso… kaip tu vadini – vaidenimasis „AOUM”? Ar daug reikėjo repeticijų, kad keli žmonės taip derėtų tarpusavyje?

– Ten susišnekėta be jokių pastangų. Nebuvo daug repetuota. Repetavimas su kūryba nėra susijęs. Tie, kurie stato rąstinius namus, – nerepetuoja. Jie tiesiog stato. Čia lygiai taip pat. Tu nerepetuoji, kaip tu gimdysi, tu tiesiog gimdai.

– Betgi jūs ten esate komanda – kaip vienis!

– Čia visų, su kuriais tai dariau, nuopelnas. Tokį dalyką darant, reikia būti… Kaip čia pasakius?.. Gal švariam kaip vaikui… Sutapo žmonės, kurių nereikėjo įkalbinėti. Nes jei reikia įkalbinėti, jei žmogui niekas nebeįdomu, viskas atsibodę, jis mano viską žinąs, – niekas nepavyks. Stebuklai vyksta kiekvieną dieną, tik reikia juos pamatyti. Žiūrovai atėję turi pamatyti ne mane – jie turėtų pamatyti tik save.

– Pamatyti save garso misterijoje?

– Nesvarbu, kur. Lygiai taip pat tas, kas minko molį – ne molį minko, o save. L. Šepka irgi drožė save. Jam galėjo užtekti tų tikrų paukščių, tikrų medžių, tikrų pelkių. Vakaro, sėdint tamsioje palėpėje… Ir staiga ta brolio mirtis jį išlaisvino. Jis tiesiog buvo kaip grūdas, kuris gavo drėgmės ir pradėjo augti. Lig tol jis tik stebėjo pasaulį. Ir pradėjo kurti savo pasaulį. Jis negalvojo apie jokias sales. Lygiai taip pat ir aš – jei galėčiau to nedaryti, aš tuo neužsiimčiau. Aš lygiai taip pat gal esu „lūzeris” ir nieko nemoku daryti. Aišku, fizinio darbo tenka daug atlikti: kažką sumąstai, konstruoji, jungi, kad nenutrūktų. Išmoksti to. Bet nepraktiškas tas darbas. O šiaip nesu kuo nors ypatingas… R. Akutagava rašė: „Žmogaus gyvenimas yra nevertas vienos Baudelaire’o eilutės.” Štai ir susimąstai, ko vertas tavo gyvenimas…

DURYS, 2019 kovas, Nr. 3 (63)

Leave a Reply