Badas, tyla ir išnykęs laikas: Apeirono teatro patirtys M. Abramovič dirbtuvėse

Šį pavasarį Apeirono teatro kūrėjos Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė turėjo nepaprastą progą išmėginti savo galimybių ribas ir pasisemti patirties iš performatyvaus meno legendos Marinos Abramovič mokinių. Lietuvos kultūros tarybos stipendiją pelniusi G. Gudelytė drauge su E. Kazickaite penkias dienas praleido Eubojos saloje Graikijoje, kur dalyvavo M. Abramovič instituto organizuotose dirbtuvėse „Cleaning the house workshops”.

Apeirono teatro kūrėjos Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė. Monikos Penkutės nuotr.

Meno pasaulyje įvairiausiais mitais apipintos, ypatingos disciplinos reikalaujančios dirbtuvės lietuvėms teatro kūrėjoms pasirodė ne tik įveikiamos – menininkės įsitikinusios, jog ši patirtis būtų naudinga kiekvienam šiuolaikiniam žmogui.

Išgyventi tą patirtį kartu

– Papasakokite, kaip kilo mintis dalyvauti M. Abramovič instituto dirbtuvėse? Kas paskatino išvykti į Graikiją ieškoti naujų iššūkių?

Eglė: Buvo gana keistas laikotarpis kūrybiniu požiūriu – jo metu įvyko savotiškas lūžis. Man kilo dvejonių ir nebetikėjau teatru kaip idėja, meno forma. Greta labai pyko, kai aš tai pasakiau, bet man pradėjo atrodyti, kad esame praradę kažkokį svarbų segmentą ir tai mums trukdo tikėti. Tos dvejonės atvedė mane prie domėjimosi performanso menu, kuriame akcentuojama tai, kas vyksta čia ir dabar – šis dalykas yra vienas iš esminių performanso ir teatro skirtumų. Pradėjau galvoti, kaip į teatrą instaliuoti tą tikrąjį „čia ir dabar”, o ne tą „čia ir dabar”, kuris mums kalamas į galvas studijų metais. Taigi man priėjus prie performanso kita grandis buvo M. Abramovič, o tuomet paieškų tinklai prasiplėtė iki dirbtuvių. Jas radusi iškart skambinau Gretai.

Greta: Aš labai pykau. Ir dabar girdėdama, kaip sakai, jog nustojai tikėti teatru, tuo netikiu. Net pati M. Abramovič pabrėžė skirtumą tarp teatro ir performatyvumo, kartodama gana primityvų pavyzdį, kad teatre naudojami netikri peiliai, o performanse viskas tikra. Mano nuomonė yra kitokia nei Eglės – galbūt taip yra dėl to, kad pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiu aikštelėje, o Eglė dirba kaip režisierė. Manau, kad teatras yra toks, kokį mes jį padarome, kokias aplinkybes sau sukuriame. Man būnant aikštelėje vyksta labai daug „čia ir dabar” – ypač paskutiniuose mūsų spektakliuose, kuriuose pasiekiami kritiniai taškai, kada su partneriu pasidavęs emocijoms žiūrovų akivaizdoje iš tikrųjų susipyksti ir nežinai, kuo viskas baigsis, o režisierė sėdi ir nežino, ar stabdyti, ar nestabdyti.

O kalbant apie dirbtuves… Kaip Eglė ir sakė, M. Abramovič buvo jos atradimas – aš tuo metu trečius metus nardžiau Birutės Pūkelevičiūtės poezijoje, vis ieškojau, kaip ją pastatyti ir pateikti. Iš esmės prasidėjo moterų kūrėjų analizė. Tuo metu kaip tik buvo išleista M. Abramovič knyga „Eiti kiaurai sienas”, mes su Egle ją perskaitėme. Skaitydama ją radau daug atpažįstamų taškų. Galbūt žmonėms, gyvenantiems toje „šviesiojoje” Europos dalyje, kur archajiška politika šiek tiek apslopusi, kai kuriais jos aprašomais dalykais sunku patikėti, tačiau mes gyvename posovietinėje valstybėje ir dėl to turime daug sąlyčio taškų su pačios M. Abramovič vaikyste bei šalimi. Visuomet beprotiškai gerbiau jos stiprybę, tačiau man ji nebuvo didžiausias autoritetas ir pradžioje jos dirbtuves vertinau skeptiškai. Pernelyg nenuvertinau galimos patirties, bet vykau ten tam, kad tą patirtį išgyvenčiau kartu su Egle ir pamatyčiau jos akyse atsakymą, kurio, beje, vis dar laukiu. Man įdomu, ar tau, Egle, ši patirtis netikėjimą teatru dar labiau pagilino, ar padidino tikėjimą performatyvumu, ar supratai, kad tai yra tas pats molis?

Vila, kurioje vyko „Cleaning the house workshops“. Asmeninio archyvo nuotr.

Performansas ir teatras

– Greta, ar teigi, kad performansas ir teatras yra tas pats?

Greta: Taip. Net analizuodami pačios M. Abramovič pasisakymus, pamatytume, kad ji neslepia, jog paaštrina perduodamas emocijas dažname pasirodyme. Kodėl, pavyzdžiui, bėgant į sieną ir daugybę kartų į ją trankantis pasirenkama būti nuogam ir kodėl prie tos sienos tvirtinamas mikrofonas? Tam, kad kūno pliaukštelėjimas būtų garsesnis, aštresnis. Tai yra teatro momentas – paaštrinti rizikos, skausmingumo vertinimo faktorius. Performanse yra daug teatrališkų momentų, kurie neabejotinai pabrėžiami. Žinoma, yra ir spektaklių, kuriuose laviruojama ant postmodernistinio, performatyvaus teatro ribos. M. Abramovič stiprybėje ir tikrume mane žavi tai, kad ji iš tikrųjų viską daro visa siela – su visišku atsidavimu. Tai šiurpina žmones. To yra ir mūsų teatre – žiūrovai mato mūsų supjaustytas kojas, neprognozuojamus dalykus, dėl kurių rizikuojame… M. Abramovič tam tikrais momentais taip pat rizikuoja, nors prieš tai ir būna tai išbandžiusi. Juk nė vieno performanso ji nerengė neišsityrusi erdvės, neapmąsčiusi psichologijos, o tai jau yra režisūra. Iš esmės mudvi turėjome skirtingus priėjimus prie M. Abramovič ir skirtingus tikslus.

– Kokie tai buvo tikslai?

Greta: Mano – šaltai profesinis. Kodėl šaltai? Todėl, kad aš suprantu, kokie yra prioritetai Lietuvoje. Mano pirminis tikslas – pasižymėti, kad aš ten buvau, kad mes parvežame naują patirtį, kuri yra svarbi, kažkam įdomi ir padės didinti susidomėjimą mūsų pačių veikla. Tai nereiškia, kad nebuvo noro, naudojant jos metodą, gilintis į save, bet, kalbant visiškai nuoširdžiai – daugeliui ten važiuojančiųjų yra svarbiausia sugalvoti, kaip pateikti dalyvavimo dirbtuvėse faktą. Mūsų bėda galbūt yra tai, kad nelabai mokame to daryti… Tačiau galų gale iš dirbtuvių gavau gerokai daugiau.

Pasiekti galimybių ribą

– Kaip vyko šios dirbtuvės, kokias užduotis turėjote atlikti? Ar susidūrėte su dideliais netikėtumais?

Greta: Mes nepatyrėme labai didelių staigmenų, nes „Cleaning the house” yra daug sykių kartota programa – vien šių metų serijoje mes buvome trečia ar ketvirta grupė, apie pratimus bei metodikas galėjome pasiskaityti iš anksto. Be abejonės, viena yra matyti visa tai knygoje arba „YouTube”, o visai kas kita susidurti su tuo praktiškai. Pagrindinis dalykas, ką mes ten išgyvenome, turbūt labiausiai susijęs su asmeninėmis patirtimis ir įgytu suvokimu, kam skirtas vienas ar kitas metodinis pratimas.

Eglė: Vienas iš dirbtuvių tikslų – pasiekti savo galimybių ribą. Visi pratimai buvo santykinai ilgos trukmės, tokie, kurie ilgainiui pasidaro fiziškai ar psichologiškai sudėtingi. Tada tu arba nutrauki pratimą, arba tęsi toliau.

Dirbtuvių dalyviai. Asmeninio archyvo nuotr.

Greta: Man ypač išryškėjo paradoksas, kuris būdingas tiek performansui, tiek teatrui: visos dirbtuvės tarsi kviečia tave iššūkiui susiduriant su savo galimybių limitais, bet ten kiekvieną dieną yra kartojama: „Niekam nieko nesistenkite įrodyti, o kai nebegalite – nutraukite.” Dirbtuvių metu labai greitai atsiskleidė psichologiniai dalyvių portretai, žmonės, kurie nori kitiems kažką įrodyti, būti pastebėti. Tai vieta, kur susirenka daug individualistų menininkų. Lietuviai galbūt yra kuklesni, bet žmonės iš Niujorko ar Prancūzijos jaučiasi esą tikrai dideli kūrėjai ir vyksta kovos demonstravimas. Tuo metu aplinkybės yra beprotiškai nepalankios vaidybai – alkis, tyla, ilga distancija, kurioje kažką vaidindamas ar apsimesdamas labai greitai netenki jėgų ir esi demaskuojamas. Žmonės, kurie vaidino, tiesiog nepadarydavo užduočių, nes iššvaistydavo energiją. Pavyzdžiui, elementarus pratimas: žymusis žiūrėjimas į akis: pirmą dieną tai darėme vieną valandą, trečią dieną – dvi, o penktąją – tris valandas. Jo tikslas yra sėdėti, nejudėti, stengtis nemirksėti ir žiūrėti partneriui tiesiai į akis. Tik atrodo, kad tai nesudėtinga. Užduoties metu galima pastebėti, kaip pradžioje partneris bando pozuoti, kilnoti lūpų kampučius, tačiau ilgainiui keičiasi jo kvėpavimas, jis tampa nestabilus, pradeda muistytis, galiausiai – atsipalaiduoja ir pradeda „smiginėti”. O juk svarbiausia yra nieko nevaidinti, nesistengti pamatyti ar įrodyti – tiesiog turi kvėpuoti ir žiūrėti.

Laikas tarsi ištrintas

– Kas dirbtuvių metu kiekvienai iš jūsų atrodė sudėtingiausia?

Eglė: Dirbtuvių metu nuo pirmos dienos nevalgome, atsisakome technologijų, nebendraujame tarpusavyje, darome pratimus, laikomės griežtos disciplinos. Man sunkiausia iš šių dalykų buvo nesiorientuoti laike. Esame įpratę visuomet žinoti, kiek yra valandų, kada kur turime būti, kada keliamės – mes egzistuojame laike, o ten laikas buvo tarsi ištrintas vien todėl, kad buvo atimti laikrodžiai. Man buvo sunku nežinoti, kiek dabar yra valandų, kokio ilgio bus pertrauka ar kiek laiko trunka pratimas… Tai kėlė nerimą. Dažniausiai pagalvodavau ne apie maistą, kavą ar saldumynus, o apie laiką. Be to, ilgų pratimų, kuriuos atlikome, tikslios trukmės mes irgi nežinojome. Tik vėliau, dirbtuvių pabaigoje, kai visi buvome pamaitinti, mums pasakė, kiek laiko kas truko.

Greta: Man sunkiausia buvo pirmas dvi paras nevalgyti. Antrą parą buvo ypač sunku susitelkti į užduotis, nes kas antra mintis buvo maistas – atrodė, neįmanoma atsipalaiduoti. Dėl maisto trūkumo paaštrėjo visi pojūčiai, sukilo sentimentalumas, meilė Lietuvai, savo šeimai… Galiausiai net į paukščius pradėjau žiūrėti kaip į potencialų maistą. Tačiau trečią parą viskas apsivertė. O buvo tokių, kuriems sustreikavo skrandis, jie nebegalėjo tęsti darbo. Kitas dalykas, erzinantis visos stovyklos metu, – nuolatinis norėjimas į tualetą, nes be perstojo geriami skysčiai yra vienintelis energijos šaltinis. Prasidėjus pertraukai nežinodavome, kada suskambės varpas ir ji baigsis – o varpui suskambėjus turi iš karto prie jo atsidurti, neužsukdamas nei į tualetą, nei į dušą… O juk niekada negalėjome žinoti, kiek truks nauja užduotis. Dėl to persekiojo elementarus nuolatinis nerimas, kad dėl tokio paprasto fizinio dalyko privalėsi nutraukti tos užduoties vykdymą. Vakarais būdavo labai šalta, nes viskas vyko kalnuose – esant didelei vėsai dar labiau norėjosi šlapintis. Atlikome pratimą, kurio metu atrinkinėjome ryžius nuo lęšių – turėjome juos atskirti vienus nuo kitų ir suskaičiuoti. Sėdi, skaičiuoji tuos grūdelius, beprotiškai nori į tualetą, bet negali atsitraukti, nes pagrindinė taisyklė, kurios siūloma paisyti, – nugalėti visus savo pojūčius ir nenutraukti užduoties. Kai skaičiavome ryžius, mums atrodė, kad tai truko tris ar keturias valandas. Tik vėliau, kai baigėsi stovykla, sužinojome, kad ten sėdėjome daugiau nei šešias valandas.

M. Abramovič metodinių pratimų priemonės. Asmeninio archyvo nuotr.

Eglė: Šitas pratimas – pats geriausias! Pirmosiomis valandomis dar orientavausi, kiek praėjo laiko, tačiau vėliau visiškai praradau jo pojūtį. Man tai buvo vienintelis pratimas, kurio metu vyko tokia stipri kova su savimi, pagrindiniais poreikiais ir pojūčiais. Mūsų grupėje buvo 17 žmonių, bet tik keturi nė karto nepakilo nuo stalo ir nebaigė pratimo anksčiau. Atsimenu, kai vadovė suskambino varpu ir leido baigti užduotį, man buvo likę suskaičiuoti kokie penki šimtai ryžių. Tiesiog negalėjau nepabaigti! Tame yra ir meditacijos, ir apima pyktis – atrodo, kad krūva nemažėja, niekas nesikeičia… Šalia manęs sėdėjo Gretos kambario draugė iš Honkongo. Kažkuriuo metu pakėliau akis į ją ir pastebėjau, kad ji dėlioja po kelis ryžius, o šalimais esanti krūva nė kiek nesumažėjusi. Tuomet pamačiau, kad ji rūšiuoja ne tik atskirdama ryžius nuo lęšių, bet ir skirstydama lęšius pagal atspalvius…

Pritrūko dar kelių dienų

Greta: Labai įdomu, kad su visais tais žmonėmis esi tyloje, tačiau per jų veiksmus supranti, kokie skirtingi yra jų vidiniai pasauliai. Mes visi prie bendro stalo stebime ir matome, kas pradeda su tais ryžiais kvailioti, kas vaikštinėja į tualetą, o kas iš tiesų išradinėja skaičiavimo technikas, rūšiuoja pagal spalvas… Atsiskleidžia visa paletė psichologinių portretų, taigi per tokius pratimus pažįsti ne tik save, bet ir aplink esančius žmones. Paskutinį rytą, kai visi prabyla, pasijunti tarsi kažkas griuvo.

Eglė: Mes abi jautėme, kad mums pritrūko dar kelių dienų labai giliai įlįsti į savo potyrius, ir daug svarstėme, kodėl taip įvyko. Manau, jog taip gali būti dėl to, kad prieš išvykdamos rodėme „Ašmenų” premjerą, o ruošimasis jai buvo labai intensyvus tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Dėl to, nors ir bijojome, kad būsime pavargusios, į dirbtuves vis dėlto nuvykome puikiai pasiruošusios, tikrai geros fizinės formos. Negana to, atvykusios kasdien nueidavome mažiausiai 16 kilometrų, ugdėme valią ir ištvermę.

Greta: Visas ritmas ten buvo labai sulėtėjęs. Ketvirtą ar penktą parą būdavo net taip, kad žmogus išeina iš virtuvės į kiemą, pasiekia žolę, nukrenta ir miega… Tampama net nebe žmogumi, o kažkokiu augalu. Vykdytos užduotys, manau, daugelį nuvedė į tam tikras gilias būsenas, iš kurių reikėjo vėliau išeiti. Kai mes pagaliau atsidūrėme mieste, kuriame pilna garsų, greito judėjimo, iškart pradėjo „trumpinti”. Kaip bežiūrėtume, proto, kūno, turbūt ir sielos imlumas tokiomis sąlygomis labai sustiprėja. Viską daug lengviau sugeri į save ir daug skaidriau apdoroji informaciją. Labai įdomu, kad duodami užduotį vadovai tau nepaaiškina, kokia jos nauda, bet ją vykdydamas antrą ar trečią valandą neišvengiamai permąstai, kodėl tai darai, ir supranti. Gyvenime daugelis dalykų apriboti laiko, gyvename skubėdami, apsunkinti papildomų aplinkybių. O čia iš tavęs atimamos visos aplinkybės – tiek išore, tiek vidumi esi nuogas.

Baseinas, kuriame kas rytą 7.30 val. visi maudydavosi nuogi. Asmeninio archyvo nuotr.

Galėjo pavadinti mokytoja

– Kokios patirties pasisėmėte iš dirbtuvių vadovų, M. Abramovič mokinių?

Greta: Mūsų vadovė buvo Lynsey Peisinger – choreografė, daugiausia dirbanti Amerikoje ir Vakarų Europoje. Man labiausiai imponavo tai, kad pamačiusi, kaip ji dirba, beveik nebegalvojau apie M. Abramovič, nes būtent Lynsey man labai greitai tapo autoritetu. Norėjosi visas užduotis atlikti gerai, nes turėjome žmogų, kuriam akivaizdžiai rūpėjo kiekvienas iš mūsų. Visuomet jaučiausi neturėjusi tikro mokytojo, tokių dėstytojų, kurie būtų man buvę autoritetai, kuriuos būčiau galėjusi sekti. Labai norėjau tai patirti ir man buvo gera, kad būdama jau pakankamai brandi moteris turėjau galimybę sutikti žmogų, kurį nors trumpam laikui galėjau pavadinti savo mokytoja. Tai buvo didžiulė dovana.

Eglė: Tomis aplinkybėmis labai svarbu, kad savo vadovais gali pasitikėti besąlygiškai. Ten niekuomet nežinai, kas nutiks rytoj, tačiau žinai, kad yra žmonės, kurie tavimi pasirūpins. Jie – visiški profesionalai.

Greta: Vadovai su mumis kalbėjosi labai atvirai ir pasakojo, kad tai, ką mes patiriame dirbtuvėse, yra gerokai sušvelninta palyginti su ta mokykla, kurią jie praėjo pas pačią M. Abramovič. Mūsų patirtys – jau gerokai adaptuotos įvairiems žmonėms. Taip pat buvo labai įdomu klausytis, kaip patys vadovai pasakojo apie M. Abramovič asmenybę, darbą su ja.

Eglė: Pavyzdžiui, sužinojome, kad M. Abramovič knygos „Eiti kiaurai sienas” audioversiją buvo planuojama įrašyti per penkias sesijas studijoje, bet atsitiko taip, kad šie įrašai truko 14 dienų – pirmą dieną pavyko įrašyti tik knygos ir pirmo skyriaus pavadinimą…

Greta: Vadovai apie M. Abramovič atsiliepė labai šiltai. Tai paaiškino, kodėl jie patys dirba su tokia meile, ir atskleidė, ko mums trūksta Lietuvoje. Juk pas mus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje irgi esama tokių abramovič, bet skirtumas slypi tame, kad čia tai dažniausiai būna paprasčiausias dėstytojo galios demonstravimas. O ten yra atrasta pusiausvyra, kai dalijamasi savo stiprybėmis ir žiniomis ekstremaliomis sąlygomis, tačiau niekada nepamirštamas žmogiškumas, atjauta bei tolerancija.

Su stovyklos grupe. Asmeninio archyvo nuotr.

Energijos dovana

– Į šias dirbtuves abi važiavote su skirtingais lūkesčiais ir nusiteikimu. Ar tai, ko tikėjotės, pasitvirtino? O gal apvertė jūsų požiūrį aukštyn kojomis?

Eglė: Sulig kiekviena diena vis labiau atrodo, kad įspūdis ir tų dirbtuvių palikimas mano viduje didėja, svarbėja bei kristalizuojasi. Pasibaigus dirbtuvėms pirmąją dieną jaučiau didelį sąmyšį ir atrodė, kad nieko esminio neįvyko, tačiau bėgant laikui viskas pradeda atrodyti priešingai. Aš neatradau tikėjimo teatru, bet atradau savo individualų atsakymą, ko šiuo metu pasigendu teatre. Kalbu ne tik apie Apeirono teatrą, bet ir apie visą lietuvišką teatro kontekstą. Norėčiau mėginti įtraukti performatyvumo segmentą į teatrą arba teatrą labiau įtraukti į performansą. Dirbtuvių patirtimi esu iš esmės patenkinta, nes tai buvo atradimas ne tik profesine, bet ir žmogiškąja šio žodžio prasme. Supratau, kad atsiribojimas mums yra labai reikalingas, nieko blogo nenutiks, jei išjungsime savo telefonus, o išvažiavę pabūti gamtoje neprisivalgysime šašlykų. Šiais laikais visi esame labai neramūs, todėl manau, kad toks atsiribojimas būtų naudingas ne tik scenos menų atstovams, bet ir kiekvienam žmogui. Tai kažką pakeičia, atrakina pasaulėžiūroje, priverčia prisiminti dalykus, kuriuos mes tarsi jau žinome, bet paskandiname rutinoje.

Greta: Ko gero, dėl savo skeptiško nusiteikimo aš buvau saugesnė – jei viskas būtų įvykę taip, kaip įsivaizdavau prieš išvažiuodama, nebūčiau nusivylusi. Tačiau įvyko tai, kas sugriovė mano skepticizmą ir dėl to esu labai laiminga. Jaučiu didelę įkrovą, grįžau su gausybe minčių, pasikrovusi kantrybės ir motyvacijos nuosekliai dirbti, toliau eiti savo keliu ir ieškoti dar drąsiau. Užsieninė patirtis, kuri mums tik prasideda, suteikė suvokimą, jog turėtume teikti didesnį prioritetą tarptautiniams projektams. Tuomet jau galima sugrįžti čia, nes, kad galėtum kitiems duoti žinių ir energijos, turi pirmiausia jų iš kažkur pasisemti. Čia, Lietuvoje, mums ypač stinga energijos ir pozityvumo, o būtent energija – didžiausia dirbtuvių dovana. Turiu didžiulį norą gilintis į metodikas, kurias perleidome per save, – po šių patirčių jautiesi užvestas ant kelio. Žinoti, ką darysi, ir to norėti – labai svarbu. Visiškai pritariu Eglei ir taip pat palinkėčiau tokioje stovykloje dalyvauti ne teatralams. Ji nėra pavojinga, tai nėra savęs žalojimas ar mazochistų būrelis, kaip daugelis mano. Priešingai, tai – savo skausmo, galimybių ir valios suvokimo mokykla, mokanti nustoti kovoti. Dabar mūsų su Egle tikslas – šiomis patirtimis dalytis su tais, kurie neturės galimybės išvykti į dirbtuves, ir paraginti visus drąsiai ten keliauti.

DURYS, 2019 gegužė, Nr. 5 (65)