Atrasti savo tylias šventoves

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L” iki birželio pabaigos veikė multimedijos menininko Augustino Našlėno fotomontažų paroda „Tylios šventovės”. Antroji šio projekto paroda beveik tuo pačiu metu buvo atidaryta Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

8_Augustinas_ir_Vilius1

Menininkai Augustinas Našlėnas ir Vilius Jokubaitis. A. Našlėno nuotr.

Čia pristatytas pagrindinis projekto kūrinys – A. Našlėno kartu su Glazge (Didžioji Britanija) gyvenančiu multimedijos menininku Viliumi Jokubaičiu sukurta audiovizualinė instaliacija „Tylios šventovės”. Prieš kelerius metus iš Anglijos į Klaipėdą gyventi sugrįžęs A. Našlėnas iš animuotų fotomontažų instaliacijai sukūrė maždaug 80 min. trukmės videofilmą, o V. Jokubaitis – erdvinio garso takelį.

Meno projekto, trukusio daugiau nei dvejus metus, autoriai periodiškai lankėsi savo gimto krašto istorinėse vietose, su kuriomis juos jau daug metų sieja itin stiprus dvasinis ryšys. Šios vietovės išsidėsčiusios palei Minijos upės slėnį nuo Maciuičių piliakalnio iki Kvietinių kaimo Klaipėdos rajone. Dabar jau šventomis vadinamose vietose sukauptas patirtis, pasitelkę kiekvienam iš jų pavaldžias priemones ir raiškas, menininkai susintetino į vientisą kūrinį, siunčiantį ypatingą žinutę žiūrovams. Jų audiovizualinėje instaliacijoje į nedalomą visumą susijungia įvairiais metų laikais ir skirtingu paros metu užfiksuoti fotokadrai, meditacijų metu sukurti sigilai, natūralūs gamtos garsai ir garsinės sigilų struktūros. Menininkai pasakojo apie kūrybinio proceso metu sukauptas ir įgytas patirtis, inspiracijas ir suvokimus.

Patyriminis dalykas

– Augustinai, „Tylių šventovių” idėjos autorius esi tu. Kada prie šio projekto prisijungė Vilius? Kaip išsiaiškinote, kad jums abiem rūpi tie patys dalykai?

– Mes su Viliumi pažįstami nuo vaikystės, abu esame kilę iš Gargždų. Tačiau kad dirbsime prie šio projekto kartu, abiem buvo netikėta. 2017 m., kai Vilius ruošėsi ginti savo magistrinį darbą Glazgo universitete, kur studijavo garso dizainą ir audiovizualinę praktiką, jis man tą darbą atsiuntė pasiklausyti ir tai, ką išgirdau, man labai patiko, nes nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Baigęs studijas jis vėl su manimi susisiekė ir pasiūlė ką nors nuveikti kartu, o aš kaip tik tuo metu eksperimentavau su sigilais. Be to, jau kuris laikas mąsčiau apie tai, kad meno ateitis slypi patyriminiuose dalykuose. Kai tu tiesiog sukuri kažkokią patirtį, kurios metu ne tik parodai, bet ir sudarai galimybę žiūrovams išgyventi tai, kas vyksta tavo galvoje. Artėjo lūžio momentas, kai aš iš vizualisto tapau multimedijos menininku. Kai atsirado Vilius, tada pagalvojau, kad dabar yra galimybė, jog šitame projekte galėtų atsirasti ne tik vizualiniai, bet ir garsiniai sprendimai. Man pasidarė aišku, kad „Tylios šventovės” turi būti patyriminis dalykas, kad tai bus audiovizualinė instaliacija, bendras mūsų kūrinys, įvedantis žmones į pasaulį, kurį mes patys patiriame. Nuo tada pradėjau galvoti, kaip įtraukti Vilių į visa tai. Nebuvo sudėtinga, nes Vilius taip pat žinojo visas tas vietas, apie kurias norėjau papasakoti. Tik jis jas prisiminė iš vaikystės, todėl vėl jose turėjome apsilankyti. Tai ir padarėme 2018-ųjų rugpjūtį. Šių apsilankymų metu išaiškėjo daug dalykų, kurie mus sieja. Tai ne tik itin asmeniškas ryšys su šiomis vietomis, bet ir įvairios meditacijos praktikos, kurias kiekvienas buvome išbandęs, Zen filosofija. Jis buvo girdėjęs ir apie sigilus, ir apie automatinį piešimą. Jau vien dėl to buvo lengva, nes mums nebereikėjo daug ko aiškintis.

SILENT TEMPLES XIV - Contentment (TYLIOS ŠVENTOVĖS XIV - Pasit

A. Našlėno fotomontažas – sustabdytas kadras iš audiovizualinės instaliacijos „Tylios šventovės“. 2018–2020.

– Kartu su Viliumi ir kiekvienas atskirai ne kartą lankėtės devyniose istoriškai svarbiose ir ypatingą energetinį krūvį turinčiose vietose, kurių dauguma jums buvo pažįstamos nuo vaikystės. Kokios tai vietos?

– Kai kurios iš jų yra istoriškai labai svarbios, kitos lyg ir neturi tokios reikšmės, tačiau jos ne ką mažiau svarbios intuityviai. T. y. jose mane aplankydavo suvokimas, kad būtent ten yra šventovė ir kad būtent ten reikia kažką padaryti. Pirmoji tokia vieta – piliakalnis miške prie Maciuičių gyvenvietės. Kita – Gargždų Kalniškės piliakalnis. Šalia šio piliakalnio – buvusi senosios baltų tikybos alkavietė, alkavietės akmuo ir šiek tiek toliau – šimtamečių ąžuolų giraitė, didysis šventgirės ąžuolas. Kitos vietos yra jau kitoje pusėje, prie Kvietinių kaimo. Tai geležies amžiaus pilkapynas, kuriame 2015 m. buvo rasti du išskirtiniai palaidojimai. Jie dabar eksponuojami Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Būtent dėl šios priežasties pirmiausia čia pristatėme savo kūrinį. Toliau – senosios Kvietinių kaimo kapinės ir upelis miške prie Kvietinių pilkapyno.

Mandalos principu

– Viliau, ką tau reiškia šios devynios vietos? Kaip dažnai čia lankeisi gyvendamas Gargžduose?

– Gargžduose gyvenau iki 2009 m. Man ir daugumai draugų piliakalnis ir kitos Gargždų gamtos apylinkės buvo dažnos lankymo vietos, kuriose semdavomės kūrybinio įkvėpimo. Labai džiaugiuosi, kad užaugau Gargžduose ir turėjau galimybę daug laiko skirti pasivaikščiojimams ir apmąstymams tose apylinkėse, kurių dažnai ilgiuosi. Tačiau buvo keletas neaplankytų vietų, kurias Augustinas parodė tik 2018 m., ir jos paliko labai gilų įspūdį. Man Gargždų apylinkės nuo pat vaikystės kėlė labai savitas ir unikalias emocijas, kurios sudaro nemažą atsiminimų dalį. Kiekviena vieta turi savo specifinę atmosferą, kurią labai sunku apibūdinti. „Tylių šventovių” garso takelis yra tų vietų emocinio turinio interpretacija, perfiltruota per mano garso estetikos prizmę. Emocijos sąvoką čia naudoju pačia plačiausia prasme.

– Kaip suprantu, santykis su šia medžiaga tau yra labai artimas. Ar po tokios ilgos pertraukos dabar sugrįžęs ir iš naujo apsilankęs tose vietose nesijautei nutolęs nuo viso to, o gal priešingai – jauteisi labai artimas, ir tas ryšys būnant svetur tik dar labiau sustiprėjo?

– Gargždai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis ir kaskart čia sugrįžęs, susitikdamas su žmonėmis ir vaikščiodamas po magiškas apylinkes jaučiuosi kaip kokiame Davido Lyncho „Tvin Pykse”. Kaskart sugrįžus vis labiau viskas keista ir įdomu. Laukiu dabar kito, pokarantininio sezono, kai vėl galėsiu parvažiuoti.

SILENT TEMPLES XIII - Offering (TYLIOS ŠVENTOVĖS XIII - Aukoji

A. Našlėno fotomontažas – sustabdytas kadras iš audiovizualinės instaliacijos „Tylios šventovės“. 2018–2020.

– Augustinai, tavo filmą sudaro 18 animuotų fotomontažų, kuriuose naudoji fotografijas, užfiksuotas tose devyniose vietose. Tačiau fotomontažuose jos jau nutolusios nuo tikrovės, nes čia jas dėlioji kaleidoskopiniu, kitaip – mandalos principu. Kaip ir kodėl atsirado tokie fotografinio vaizdo išlankstymai?

– „Tylių šventovių” kūrinys yra susijęs su patirtimis medituojant. Dauguma žino, kad su meditatyviomis būsenomis kažkokiu būdu susijęs toks keistas kaleidoskopiškas vaizdinys. Taip yra todėl, kad žmonių susidūrimas su meditacija dažniausiai įvyksta per senąsias Indijos, Tibeto ar Nepalo kultūras. Tradiciškai viskas, kas yra susiję su meditacija, turi tokio vaizdavimo bruožų. Ženklai, jantros, mandalos turi kaleidoskopišką elementų išdėstymą. Taip yra dėl to, kad medituojant galima patirti tokią būseną, kai regi labai panašius ornamentinius darinius. Tuo metu sąmonėje iškylantys vaizdiniai dėliojasi būtent tokiu principu. O kodėl šie vaizdiniai atrodo būtent taip, yra įvairių teorijų. Man labiausiai imponuoja japonas Michio Kaku, kuris parašė fantastišką knygą „Hipererdvė” (Hyperspace). Ši knyga – apie daugiadimensinę erdvę. Apie tai, kad mes suvokiame tik tris dimensijas – plotį, ilgį ir aukštį, t. y. erdvę, kurioje išmokstame gyventi. Tačiau yra žinoma, kad mūsų visata turi mažiausiai dar vieną, t. y. ketvirtąją dimensiją, kuri yra erdvinė. Kadangi mes tam tikru požiūriu esame riboti laike ir erdvėje, mūsų smegenys neleidžia mums suvokti ketvirtosios dimensijos taip aiškiai, kaip mes suvokiame tas tris. Todėl ketvirtąją dimensiją mes suvokiame po vieną kadrą, momentas po momento, o tai sukuria laiko tėkmės įspūdį. Anot šiuolaikinės fizikos, ketvirtoji dimensija yra tai, ką mes vadiname laiku, bet iš tikrųjų tai yra erdvinė dimensija. Ką tai reiškia? Būtent tai, kad praeitis ir ateitis egzistuoja lygiai taip pat, kaip ir dabartis. Tik ateities mes negalime matyti. M. Kaku savo knygoje rašo apie tai, kaip atrodytų ketvirtoji dimensija vizualiai, jeigu galėtume ją matyti. Jis teigia, kad iš keturių dimensijų sąmonės perspektyvos trijų dimensijų padarai, t. y. tokie kaip mes, atrodytume būtent taip – išlankstyti mandalos principu. Kai aš pradėjau domėtis visais šiais dalykais, tas mandalinis išdėstymas natūraliai tapo šio kūrinio išraiškos forma. Taip tarsi parodai tą matymą iš aukštesnės dimensijos. Juo labiau kalbant apie meditatyvias būsenas, nes instaliacija siekiame nukelti žiūrovus būtent į tokias būsenas. Atrodo logiška, kad norisi naudoti būtent tokias kompozicijas.

SILENT TEMPLES IV - Postponement (TYLIOS ŠVENTOVĖS IV - Delsa)

A. Našlėno fotomontažas – sustabdytas kadras iš audiovizualinės instaliacijos „Tylios šventovės“. 2018–2020.

Pasąmonės ženklai

– Ar tai reiškia, kad norint priartėti prie ketvirtosios dimensijos, t. y. ateities pamatymo-suvokimo, kol kas vienintelis būdas yra meditacija?

– Taip, visos gamtos intencija yra plėstis ir suvokti daugiau erdvės, daugiau dimensijų. Jeigu pasižiūrėtume į evoliuciją, tai viskas ir prasidėjo nuo plokščių organizmų ir paskui ėjo į tridimensinius organizmus. Dabar gamta bando užkariauti ketvirtąją dimensiją, kurią sunku apčiuopti ir kurioje slypi visos paslaptys, nes tai yra sąmonė, dvasia – koncepcijos, su kuriomis nesusiduri trijų dimensijų realybėje. Mes esame būtent šitos ketvirtos dimensijos užkariavimo priešakyje, nes mes esame tas organizmas, kuris turi tokių galimybių. Būtent per meditacijos praktikas tai tampa įmanoma. Kai įgyji daugiau meditacijos patirties, atsiveria naujos galimybės. Pradedi suprasti tam tikrus dalykus iš pradžių apie save, paskui apie kitus žmones. Kai pradedi suvokti pasaulį ketvirtosios dimensijos kontekste, keičiasi ir tavo elgsena. Pradeda plėstis supratimas apie tai, kas yra Aš, nustoji žiūrėti į pasaulį iš smulkmeniškos ego pozicijos ir pradedi reaguoti plačiau, apimti visumą. Tai gana sunku išreikšti žodžiais, nes tai yra suvokimas, bet man atrodo, kad visa tai eina būtent per sąmonės plėtimąsi į aukštesnę dimensiją.

– Kurdamas sigilus naudojai automatinio piešimo metodą. Jis tau nėra naujas, jau prieš porą metų gyvai jį demonstravai savo parodoje „Sapnų pjovėjas – regėjimų ieškotojas” KKKC Parodų rūmuose. Gal gali daugiau apie jį papasakoti? Kaip ir kodėl jį naudojai šiame projekte?

– Dar studijuodamas Anglijoje susidūriau su Austino Osmano Spare’o darbais. 1914 m. jis parašė knygą „Automatinis piešimas” (The Book of Automatic Drawing) ir tai buvo pirmasis automatinio piešimo technikos aprašymas. Kai ta knyga papuolė pas siurrealistus, tas dalykas „sprogo” ir tapo visuotiniu reiškiniu. Šį metodą taikyti pradėjo Maxas Ernstas, Joanas Miró, Salvadoras Dali ir kiti, tačiau pirmasis jį aprašė būtent A. O. Spare’as. Jis turėjo šamaniškas smegenis. Išeidavo į transą ir kiauras valandas galėdavo piešti visiškoje tamsoje, nepakeldamas rankos nuo popieriaus lapo. O man per visus tuos eksperimentavimo metus nuo magistro studijų tokioje būsenoje išbūti pavyksta daugiausia penkias minutes. Būtent jis pastebėjo, kad esant tokioje būsenoje nupieštos kai kurios formos primena ženklus, raides arba kažkokius simbolius. A. O. Spare’as pradėjo rinkti tas formas, nes suprato, kad tai yra ženklai, kuriuos siunčia pasąmonė. Jis pradėjo juos sisteminti ir atrado, kad jie turi konkrečias reikšmes – būsenų išraiškas. Tarkime, jeigu tu kažkada sukūrei ženklą, būdamas kažkokios labai pakilios dvasinės būsenos, ir po kažkiek laiko jį išsitrauki ir į jį žiūri, kuo ilgiau žiūrėsi, tuo jis stipriau tave įtrauks į tą pačią būseną, kurioje būdamas jį sukūrei. Tai yra tavo smegenų reakcija į tą formą. Čia nėra nieko naujo. Tai toks pat principas kaip indų, jogų meditacijoje, jie tas pačias būsenas pasiekia medituodami tą pačią jantrą ar mandalą. Ir Europos okultinių praktikų kontekste tie ženklai yra minimi nuo viduramžių. Net Bažnyčia buvo reglamentavusi ženklus, priskyrusi juos arkangelams, demonams ir t. t. A. O. Spare’as visa tai sujungė, susistemino ir faktiškai taip inicijavo modernią sigilų praktiką, kuri mūsų laikais jau yra ne kažkokia mistinė, bet puikiai deranti su Sigmundu Freudu, Carlu Gustavu Jungu ir yra taikoma šiuolaikinėje psichoterapijoje. Tačiau jeigu didelė žmonių grupė pradėtų kurti ženklus ir būtų susisteminta daug ženklų, tada jau būtų galima kalbėti apie kažkokią simbolių kalbą, aktualią ir būdingą visai tai žmonių grupei.

SILENT TEMPLES VI - Mara (TYLIOS ŠVENTOVĖS VI - Mara)

A. Našlėno fotomontažas – sustabdytas kadras iš audiovizualinės instaliacijos „Tylios šventovės“. 2018–2020.

Dvasinė kelionė

– Ar taip yra ir su baltų ženklais? Juk būtent senoji baltų kultūra inspiravo tave eksperimentui, kurio metu, gilindamasis į savo kultūrinę praeitį, ieškojai sigilų vizualinių išraiškų, kurias instaliavai į „Tylių šventovių” fotomontažus? Ir kaip trumpai paaiškintum, kas yra sigilas?

– Sigilas (lot. sigillum – atspaudas) – tai grafinis ženklas arba jų kompozicija, kurie padeda meditacijų metu pasiekti tam tikrus sąmonės būsenos pokyčius. Žinios apie sigilus įkvėpė mane kiek kitaip pažvelgti į senovinius baltų ženklus. Aš norėjau su jais paeksperimentuoti. Nors mes esame praradę didžiąją dalį baltų ženklų reikšmių, bet vis dar žinome, kad visi jie yra susiję su kosmologija, pasaulio ir visatos suvokimu. Panašiai kaip ir sigilai. Ir tada man kilo idėja pabandyti baltiškiems ženklams pritaikyti tą pačią metodiką, kurią išmokau iš automatinio piešimo ir skaitydamas A. O. Spare’o knygą. Sakykime, jeigu aš noriu sukaupti kažkokį simbolių raidyną, kuris būtų man aktualus, ir aš esu išaugęs iš baltiškos kultūros arealo, tai kodėl tie ženklai, kurie kažką reikštų man, negalėtų turėti baltiškos išraiškos, kažkokio etninio elemento. Ir čia jau prieiname prie C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės sąvokos. Nes, kaip aš suprantu, baltiški ženklai (ne mano piešti sigilai) yra tarsi baltiško etnoso kolektyvinės pasąmonės dalis. Kaip kažkoks bankas, atviras visiems, nes mes turime kontaktą su ta informacija per savo genus. Vienas būdas prieiti prie tokios informacijos yra mokslas, gilinantis į tai, kas yra ištyrinėta ir užrašyta. Tačiau per savo meditacinę praktiką aš supratau, kad yra ir kitas būdas. Medituojant su tokia intencija įmanoma ne tik prisikasti prie tos kolektyvinės pasąmonės ir baltiškų ženklų. Susiejant ją su savo sąmone, galima sukurti naujas, asmenines vizualines struktūras – sigilus, kurie būtų susiję ir su tavimi, ir su tavo protėviais. Toks ir buvo mano eksperimento tikslas, o jo rezultatas –16 sigilų, išreiškiančių įvairias su kosmologija ir sąmonės būsenomis susijusias sąvokas. Taip sigilai tapo ašiniu „Tylių šventovių” filmo elementu.

– Ar sigilus konstravai laikydamasis to paties kaleidoskopiško vaizdo konstravimo metodo, kaip ir dėliodamas fotomontažuose fotografijas?

– Ne visai. Ten yra šiek tiek kaleidoskopiškos struktūros, bet ji nėra esminė. Su sigilais yra kitaip. Jie visada yra ant ašies ir todėl primena kryžių. Mano teorija būtų tokia, kad jie visada nori priminti kryžių, nes kryžius yra esminis baltų simbolikos ženklas. Jis ir Rytų simbolikoje reiškia tą patį, atitinka yin yang skirtingų pradų (arba priešybių) vienybės principą. Kryžiuje dominuoja vertikalusis principas. Taip ir mano pieštuose sigiluose nėra pusiausvyros, nes dominuoja vertikalė – siekimas. Visi sigilai yra nukreipti į kažkokį ėjimą, t. y. tam tikros dvasinės kelionės išraiška. Sigilai (filme ir atvirukų rinkinyje „Baltiški sigilai”, kuris buvo išleistas projekto metu) yra išdėstyti taip, kad jie tave veda iš nerimo, per kitas būsenas į galutinį tapimą, t. y. savirealizaciją.

SILENT TEMPLES XII - Transformation (TYLIOS ŠVENTOVĖS XII - Vi

A. Našlėno fotomontažas – sustabdytas kadras iš audiovizualinės instaliacijos „Tylios šventovės“. 2018–2020.

Sigilų poveikis

– Teigi, kad sigilai stipriausiai veikia jį sukūrusį žmogų, jų autorių. Jeigu tave inspiravo baltiškų ženklų klodu grįsta kolektyvinė patirtis, ją perfiltravęs per save ir sukūręs asmeninius sigilus, tu vėl juos grąžinai į kolektyvą, tik jau šiandieninę visuomenę. Kaip manai, ar galima tikėtis iš žiūrovų, kad jie patirs kažką panašaus, ką pavyko patirti tau šio proceso metu?

– Taip, iš principo sigilai turi didžiausią poveikį tam žmogui, kuris juos sukūrė. Bet kadangi mes kalbame, kad čia yra kažkoks ryšys su kolektyvine pasąmone, tai tie ženklai lyg ir universalizuojasi. Sigilus, manau, gali kurti kiekvienas, tik reikia pasitelkti vaizduotę. Ją išlaisvinus, labai tikėtina, kad per ženklus pavyks apčiuopti individualų ryšį su senovine mūsų tautos pasaulėvoka. Pamatysime, kaip reaguos parodoje apsilankę žiūrovai.

– Meditavai tose devyniose vietose, kurios yra susijusios su mūsų istorine praeitimi. Minėjai, kad tai taip pat buvo viena iš priemonių, siekiant ne mentaliniu, bet intuityviu būdu priartėti prie protėvių ir taip surasti kanalą su baltų kultūra. Kaip tau kilo tokia idėja ir kaip tai vyko?

– Studijuodamas Anglijoje, aš susidūriau su tokia sąvoka kaip psichogeografija. Šį terminą 1955 m. suformavo postmodernios filosofijos atstovas Guy Ernestas Debordas. Jis aprašė psichogeografijos veiklą, kuri iš esmės yra grindžiama lyginimu. Jos tikslas yra išsiaiškinti sąmoningai arba nesąmoningai suformuotos geografinės erdvės poveikį žmogaus psichikai. Tai yra daroma per tiesioginės patirties, įgytos būnant konkrečioje vietoje, lyginimą su istorine ir faktine informacija apie tą vietą. Todėl aš sugalvojau tai išbandyti. Man atrodė, kad psichogeografiniu požiūriu buvimas tose vietose, kurios yra istoriškai svarbios mūsų protėviams, turėtų padėti prisikasti prie tos specifinės srities mūsų kolektyvinėje pasąmonėje ir taip turėtų padėti kūrybiniam procesui.

7_Meditaciju_knygute

Meditacijų knygutė, kurioje A.Našlėnas piešė sigilus meditacijų metu 2018–2020 m.

Garso takelis

– Viliau, papasakok apie savo kūrybinį procesą. Kaip atsirado kūrinio garso takelis? Kas inspiravo tave tokiems sprendimams?

– Garso takelio vizija buvo aiški nuo pat pirmų pokalbių su Augustinu. Vienas iš pagrindinių kūrybinių sprendimų buvo naudoti tik įrašus, darytus tose konkrečiose vietose, ir nepateikti jokių kultūriškai atpažįstamų garsų, instrumentų ar muzikinių struktūrų. Turiu galvoje – jokių apibrėžtų natų, jokių melodijų, harmonijos ar ritmo. Garso įrašinėjimas turėjo dvi stadijas: atmosferiniai garsai buvo įrašomi būnant tose vietose, o kita garso medžiaga buvo įrašinėjama „grojant” ar laisvai improvizuojant akmenimis, lapais, pagaliukais, vandeniu ir žeme. Be to, dar turėjome nuostabią galimybę įrašyti kanklių garsus ir už tai labai dėkoju Zitai Baniulaitytei. Keletas sigilų buvo įgarsinti suabstraktinant įrašų iškarpas iki pradinio garso šaltinio neatpažįstamumo. Didžiausią laiko dalį užėmė ne kūrybinis, o techninis garso suvedimo procesas, siekiant įtakingo garso dažnių, dinamikos ir erdviškumo balanso. Tačiau kūryba ir techninis suvedimas yra vienas nuo kito neatsiejami elementai.

– Sigilus Augustinas komponuoja fotomontažų centre, kur jie palaipsniui išnyra, o po to ir vėl pradingsta. Būtent jiems ryškėjant pradeda skambėti tavo sukurtos erdvinės garsinės struktūros ir skamba tol, kol jie išryškėja. Taip kiekvienas sigilas įgyja garsinę išraišką. Minėjai, kad nuo paauglystės eksperimentavai su garsu ir domėjaisi galimybe įgarsinti vizualius kūrinius. Kaip atradai šią sistemą ir kaip ją pritaikei šiame kūrinyje?

– Dar ruošdamasis magistro studijų atsiskaitymams tyrinėjau įvairias sonifikavimo technikas ir galimybes, tačiau pati idėja atrodė nepriimtina ir netinkama šiam kūrybiniam, o ne akademiniam „Tylių šventovių” įgyvendinimui. Nenorėdamas darbo per daug suintelektualinti, sigilus garsinau kliaudamasis tik kūrybine intuicija ir interpretacija. Jau lig tol teko kurti muzikos kūrinius pagal piešinius ar fotografijas, tačiau tai nebūdavo tiksliniai projektai, o tiesiog smagūs pabandymai avangardinėje gitaros, boso ir būgnų idiomoje.

Pats „Tylių šventovių” garso takelio kūrimo procesas buvo labai preciziškas. Pirmiausia buvo sukurtas visas atmosferos takelis, o po to ant viršaus ir (ar) iš jo buvo kuriami sigilų garsai. Daug laiko praleidau šlifuodamas garsą ir bandydamas pateikti jį taip, kad pirmiausia man pačiam tai būtų artima. Žinojau, kad jei būsiu laisvas, atviras sau, neribosiu savo kūrybinių sprendimų ir sieksiu kuo įtaigesnio rezultato, tada bus didesnė tikimybė, kad ir žiūrovai artimiau pajus ir supras tai, ką šis kūrinys byloja.

Pažadinti ir įkvėpti

– Pasakojai, kad garsinės sigilų išraiškos buvo sukurtos remiantis intuicija, gilinantis į subjektyvų spalvų ir vizualinės atmosferos pajautimą ir bandant replikuoti vidinį jausmą per garso bangas. Bet tai, ko gero, buvo to momento pajautimas, inspiruotas ką tik įvykusio sąlyčio su tomis šventomis vietomis ir naujai sukurtais / pamatytais sigilais?

– Projektą darėme dvejus metus. Per tą laiką asmeniniai prisiminimai, patirtys sugrįžus į Gargždus ir įrašinėjant garsus gamtoje, stebėjimas, kaip keičiasi ir tobulėja projekto vizualinė dalis, susiliejo į vieną abstraktų pajutimą, kuris sudaro nemažą dalį galutinio kūrinio. Tie visi patyrimai yra interpretuoti per mano asmeninį, estetinį garso suvokimą. Tai pastarųjų dvejų metų ir mano viso gyvenimo patirčių junginys.

– Kaip manai, ar taip ir atrodo paslaptis, vaizduojanti nutolusius ir šiandien sunkiai suvokiamus reiškinius? Ką pats patyrei kūrybinio proceso metu, gal kažką naujo atradai sau?

– Paslaptis tikriausiai slepiasi kažkur anapus tylos. Kaip rašė Williamas Blake’as, „jei suvokimo durys būtų atvertos, visi dalykai žmogui pasirodytų tokie, kokie yra, – begaliniai”. Apie tai daug mąstė ir Alanas Wilsonas Wattsas, Terence’as Kempas McKennas, kurių paskaitomis žaviuosi dar nuo mokyklos laikų. Šis kūrybinis procesas buvo labiau dalijimasis su kitais nei naujas neatrastas asmeninis patyrimas. Tikiuosi, kad kiekvienas besiklausantis atras kažką sau naujo. O gal paslaptis slepiasi viduje ir tarp vidaus ir išorės nėra jokio skirtumo?..

– Šias vietas (taip pat ir projektą) pavadinote „Tyliomis šventovėmis”, į kurias savo parodoje kviečiate kiekvieną, norintį užmegzti ryšį su praeitimi. Koks yra esminis jūsų kūrinio tikslas?

– Pažadinti žmones, įtraukti juos į meditatyvią būseną, kurioje jie galėtų pajusti subtilius pasikeitimus. Įkvėpti juos ieškoti kitokių kontakto su savo aplinka ir istorine praeitimi būdų. Surasti individualų ryšį su praeitimi, paveldu. Atrasti savo tylias šventoves – vietas, kuriose galėtų susigrąžinti dvasios pilnatvę ir kartu savo buvimu atgaivintų šių vietų ankstesnę prasmę bei reikšmę. Na, ir, žinoma, skatiname domėtis baltų kultūros paveldu, ypač senoviniais ženklais, prisidėti prie šio paveldo gaivinimo ir integravimo į šiandienį mūsų gyvenimą.

– Kas toliau, kur keliaus jūsų paroda iš Klaipėdos?

– Nuo liepos 14 d. iki rugpjūčio 7 d. ji veiks Palangos gintaro muziejuje. Rugpjūčio 8 d. projektas bus pristatytas Kartenos festivalyje „Kuršių genties vartus pravėrus”. Paskutinį rugpjūčio savaitgalį šią instaliaciją rodysime festivalyje „Mėnuo Juodaragis XXII” Dūburio ežero saloje Zarasų krašte. Rugsėjį „Tylios šventovės” veiks Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekoje Šiaulių rajone. Na, o toliau bus matyti.

DURYS, 2020 m. birželis, Nr. 6 (78)

Leave a Reply