Ar šiuolaikiniame teatre įmanomas pozityvus realizmas?

„Antimodernistinis protesto teatras bando apginti paprastą žmogų. Jis protestuoja prieš antimodernistus, postmodernistus – prašo palikti vartotojus ramybėje. Neironizuoti, nekritikuoti jų gyvenimo stiliaus, skonio, vertybių ir t. t. Kurkime pozityvius spektaklius, bet tai nereiškia, kad komedijas. Nedidinkime sąmoningumo. Nesupranti – lengviau gyventi”, – sako režisierius, psichologas Tomas Lagūnavičius, kalbėdamas apie šių dienų teatro vaidmenį visuomenės gyvenime.

Tomas_Lagunavicius

Kauno „Post proceso” teatro spektaklis „Iliuzijos”, režisierius ir aktorius Tomas Lagūnavičius. Karolinos Černevičienės nuotr.

Anot režisieriaus, šių dienų gyvenimas žmogų yra nualinęs. Gyventi komunikacijos ir informacijos pertekliaus metu nėra lengva. „Jei statysite antimodernistinio protesto teatro spektaklį – neanalizuokite jokių dramatiškų įvykių, o ieškokite būdų, kaip suteikti žiūrovui malonumų. Sužadinkite malonius pojūčius, mintis, galbūt spektaklį reikėtų pastatyti, pavydžiui, SPA. Gal nereikia jokio kritinio mąstymo, gal mąstymas daro mus nelaimingus”, – pažymi režisierius.

Papasakokite apie antimodernistinio protesto teatrą. Kas tai yra?

Teatras skirstomas į rimtą ir lengvą. Dabartinis teatras, dramaturgija kritikuoja arba juokiasi iš modernistinės visuomenės. Nesvarbu, komedija tai ar tragedija. Teatras idealizuoja protestą, dažniausiai individualų. Būtų sąžininga retkarčiais pastatyti spektaklį, kuris būtų pozityvus, atviras moderniai visuomenei, palaikantis kasdienybės rutiną. Vartojimas, karjera, turtingesnio gyvenimo siekimas – natūrali žmogaus būsena, ar verta tai kritikuoti? Nenoriu užstrigti kritikoje, noriu matyti pozityvius dalykus. Išeitų retrospektaklio variantas – pozityvus realizmas. Per daug subtilus mąstymas dažnai nesupranta realaus žmonių gyvenimo.

Kai kritikuojame, mes negerbiame tos visuomenės dalies, kuri ją sujungia, o ne skaido. Galbūt reiktų grįžti prie ideologinio teatro? Jis skatintų laikytis tam tikrų etninės bendruomenės, korporacijų, komandų normų. Tačiau tuomet antimodernistinio protesto teatras turi atsisakyti auklėjamosios funkcijos, didaktikos. Teatras turi būti ideologinis produktas, kuris palaiko kapitalistinę visuomenę.

Teatras gali būti įvairus. Režisierius neturi užstrigti viename diskurse. Tik reikia pasirinkti kitą koncepciją. Antimodernistinis protesto teatras gali propaguoti, kaip „gera ir malonu gyventi”. Nereikia kelti disonansų, abejonių, nes žiūrovas nebus laimingas. Manau, kad jei statysite antimodernistinio protesto teatro spektaklį – neanalizuokite jokių dramatiškų įvykių, o ieškokite būdų, kaip suteikti žiūrovui ramybę ir pasitikėjimą. Sužadinkite malonius pojūčius, mintis. Neblaškykite žiūrovų. Tegu tiki tuo, kuo tiki.

Kokiam socialiniam sluoksniui, kokio amžiaus žmonių grupei tai yra skiriama?

Tinka visiems žmonėms, kurie nori išlikti stabilūs, tačiau reikia pasirinkti spektaklį. Antimodernistinio protesto esmė yra nedalyvavimas, nekonfliktavimas, nesigilinimas, atsipalaidavimas, ignoravimas, nesuvokimas, atsiribojimas nuo streso ir konflikto. Žiūrovas neįsitraukia į jokius idealizuotus procesus scenoje, nes jis turi savo ideologiją. Bet koks protestas yra pavojingas, kadangi jis skatina agresijos proveržį. Žiūrovas turi savo gyvenimo suvokimą. Kodėl jį reikia sujaukti? Kodėl teatras turi traumuoti, siekti katarsio?

Iliuzijos

Šių dienų žmonės trokšta vis kažko naujo, nematyto, neįprasto. Ar modernizmas yra gėris, ar priešingai – blogis?

Pagal šią koncepciją manau, kad tai gėris. Postmodernios koncepcijos išaugo todėl, kad buvo stabilus modernizmas. Turėtume būti dėkingi tiems, kurie kūrė ir kuria modernų pasaulį. Kurkime ir jiems spektaklius. Gyvenimas nėra blogas. Gal nereikia pasakoti apie tai, kad postmodernizmas viską dekonstravo? Gal nereikia suprasti ir tada bus lengviau?

Šiandien galvoju taip, ryt – kitaip. Neprisirišu prie vienos koncepcijos. Menas suteikia šią laisvę. Galvoju apie įvairius žmones, o ne tik apie tuos, kurie mąsto kaip aš.

Leave a Reply