Andrus Joonas: visi ieško prasmių, o gal svarbiausia – pats kelias?

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) šiuo metu veikiančios Andrus Joonas (Estija) parodos „Proto banglentininkas, vol. 4″ („Mindsurfer, vol. 4″) pristatymas įnešė šiek tiek sumaišties: žiūrovai, laukdami menininko performanso, spėliojo, kokių akibrokštų šįkart galima tikėtis iš kontroversiškojo kūrėjo.

Andrus_Joonas_portretas

Andrus Joonas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Laukiančiųjų šurmulį nutildė ant akmeninių laiptų byrančių monetų skimbčiojimas. Užrašas ant netikėtai pasirodžiusio menininko marškinėlių skelbė Andy Warholo citatą: „Man patinka nuobodūs dalykai.” Veiksmas prasidėjo: kedendamas viršugalvį masažuokliu menininkas prasižiojo ir iš jo burnos skambėdamos laiptais ėmė riedėti įvairaus nominalo monetos. Netrukus prie šio veiksmo prisidėjo dar vienas – kūrėjas praskleidė kelnių praskiepą ir iš ten stipria srove ant laiptų ėmė lietis gelsvas skystis. Ore pakvipo obuolių sultys. Šis fantasmagoriškas reginys baigėsi menininkui ištuštinus visas atsargas.

Vėliau paklaustas, ką norėjo pasakyti šiuo performansu, A. Joonas paaiškino: „Tai laikas, kuriame mes dabar gyvename – toks būtų atsakymas. Tokia dabar tikrovė – kai manipuliuojama žmonėmis, kai svarbiausia – pinigai: gauni jų ir visa kita tampa nebesvarbu.” Kažkam papriekaištavus, kad negalima taip elgtis matant vaikams, menininkas svarstė: „Ką galima daryti, o ko negalima? Kas yra menas ir kas – ne menas? Tiesiog aš darau savo darbą. Žinoma, šiuo gyvenimo etapu aš jau stengiuosi neperžengti normos ribų, bet šįkart man tai nepavyko. Vėl ėmiau daryti tai, kas būdinga mano kūrybai. Tai mano gyvenimas… Taip, tai buvo gana radikalus performansas, bet jis buvo nuoširdus, nes dabar daugelis būtent taip ir gyvena. Tačiau tai galima parodyti padoriai, bet galima ir taip, kaip rodžiau aš. Jei apie tai jau kalbama – vadinasi, viską padariau teisingai.”

Pasak menotyrininko Igno Kazakevičiaus, estų menininko Andrus Joonas performansas buvo tik nedidelė įžanga į tai, kuo autorius gyvena. „Jo performansai maištauja prieš sistemą, bet ne politine prasme, o prieš, sakykime, galerininkų diktuojamą sistemą, kada ir kaip menininkui reikia kurti, maištauja prieš tam tikras madas, tendencijas. Jam nėra autoritetų, jo menas paremtas šamaniškais ritualais. A. Joonas surenka įvairių kultūrų koliažus ir juos perteikia tiek performansų metu, tiek tapyboje. Aš pavadinčiau tai remitologizacija, kuomet mums visiems bendri dalykai, paskendę bendrame perkrautame tiek vizualine estetika, tiek informacija lauke, vėl iškeliami iš mūsų pasąmonės ir jais remiantis kuriamas meninis ritualas, – sakė I. Kazakevičius.

– Menininko darbuose iš esmės yra tik dvi kategorijos: meilė ir mirtis. Abu dalykai varo visus iš proto, abu jie suteikia mums vilties. Kai kuriuose darbuose matome menininko rankos prisilietimą tiesiogine prasme, tai vėlgi yra tam tikras šamaniškas ritualas, tam tikros abstrakčios geometrinės formos, kurios yra mums bendros, visa tai galima sutikti daugelyje kultūrų. Autorius ieško estiškosios kultūros šaknų Mordvijoje, Karelijoje, Udmurtijoje ir kitur, ten, kur persipina šiuolaikinis gyvenimas ir šamanizmas, kur galima aptikti dar gyvą šamanišką dvasią: muziką, akmenyje iškaltas piktogramas, dar gyvas ritualines praktikas. Jo darbuose persipina daugelis kultūrų ir iš to gimsta iš pažiūros labai paprastas buitinis ritualas. Menininkas savo kūrybiniame kelyje rastus daiktus, visa tai, kas sudaro jo aplinką, pagal tam tikrą tvarką ir jam vienam dėsningą struktūrą perkelia į paveikslus. Kiekvienas jo performansas yra savęs pertvarkymas. Į daugelį klausimų menininkas turi vieną atsakymą: „Aledoia”. Tai reiškia tam tikrą vidinę šalį, kurios iš tiesų nėra. Tai yra ta pati arkadija, visuotinės idilės šalis, į kurią mes visi siekiame patekti, tai yra šalis, kurioje jūs atsisakote savojo „aš” ir tampate kažkuo kitu. Nes menas mums leidžia mirti ir atgimti po tūkstantį kartų per dieną, o tie, kas tiki atgimimu, karma ir pan., gali tokį „malonumą” sau leisti tik fiziškai numirę. Tuo tarpu šiuolaikinis menas A. Joonas traktuotėje leidžia tai patirti, surasti naują būtį tiesiog kuriant.”

Andrus_Joonas_Ignas_Kazakevicius

Andrus Joonas parodą „Proto banglentininkas, vol. 4″ („Mindsurfer, vol. 4″) pristatė menotyrininkas Ignas Kazakevičius

A. Joonas kelio paieškos

Pokalbis su A. Joonas vyko dieną prieš parodos atidarymą, tuomet, kai visi kūriniai jau atrado savo vietas erdvėse ir liko tik kelios taisytinos smulkmenos. Vaikštinėjant po tuščias sales nuo vieno objekto prie kito buvo akivaizdu – menininkas ekspozicija patenkintas.

– Kuo ypatinga ši paroda? Kuo ji išskirtinė?

– Šią parodą galima pavadinti dar gyvo dailininko retrospektyva. Joje daug darbų, kurie dar neeksponuoti, rodomi pirmą ar antrą kartą. Bet yra ir darbų iš mano pirmojo – Road art (kelio meno) – periodo, eksponuotų mažų miestelių kelkraščiuose. Specialiai juos atvežiau, kad parodyčiau savo kūrybinio kelio pradžią.

Tai didžiausia iki šiol kada nors rengta mano paroda. Užsienyje tokių didelių parodų nebuvo. Ypatinga ji tuo, kad rizikavau vienoje erdvėje pateikęs labai daug ir savo tapybos, ir performansų. Anksčiau taip darydavau tik nedideliu formatu. Maniau, kad visko gali būti per daug. Bet dabar matau, kad per daug nebus, nes darbai vieni kitus palaiko, papildo ir sudaro labai stiprų energetinį lauką. Tai veikia žmogaus pasąmonę. Mano paroda – tai nuoširdus, sąžiningas pasakojimas apie save. Visi žmonės kažkuo panašūs, taigi galima sakyti, kad ši paroda – ne tik apie mane, bet ir apie visą žmoniją.

– Daugelis Jūsų tapybos darbų pavadinti „Aledoia”. Norėjau paklausti, kas vis dėlto tai yra?

– Ką tai reiškia? Visi manęs to klausė tūkstančius kartų (juokiasi). Visada atsakau, kad tai reiškia viską ir nieko. „Aledoia” koncepciją pateikiu parodoje esančiame tekste „Žinutė”. Jį aš parašiau seniai, 2000 metais, bet būtent dabar mes gyvename tokioje realybėje. O ką daryti? Atsakymas – Aledoia, kiekvienas turi turėti savo kelią.

– Kas Jus įkvepia kurti?

– Mane įkvepia tam tikra būsena, kita realybė. Kai atsiranda suvokimas, ką nori pasakyti, tarytum atsiveria kažkoks kelias ir žinojimas, kad turi būti tam tikroje vietoje su savo kūryba. Kurdamas performansus naudoju tą pačią schemą. Bet performansas kuriamas labai intensyviai, visas panyri į tą kitą personažą, kitą būseną, ir būni tenai visais 100 procentų, tuomet išsisakai, atsiveri, išreiški save su tokia jėga, kurią galima būtų palyginti bombos sprogimui.

Andrus_Joonas_performansas

Andrus Joonas performansas „Geltonojo vilko sugrįžimas”

Geltonojo vilko apsėdimas

– Kalbant apie performansus, kas Jums yra Geltonasis vilkas?

– Tai mano alter ego. Mano asmeninė mitologija. Jis jau tapo dalimi manęs. Geltonojo vilko kaukę naudojau labai ilgai – apie 10 metų, dabar šis etapas jau baigėsi, pradėjau kai ką kitą. Geltonasis vilkas – labai reikšminga mano meno dalis. Naudoju jį ir tapyboje, ir performansuose. Kai kuriuos darbus nupirko muziejai, bet labai didelę dalį tapybos darbų aš sudeginau.

– Sudeginote?! Kodėl?

– Matyt, išprotėjau. Tos jėgos buvo tokios stiprios, kad negalėjau kontroliuoti. Tačiau iš kitų mano darbų etapų jau matyti, kad išmokau suvaldyti tas jėgas. Žmogaus vidinė jėga – pati stipriausia, ir nesvarbu, kuo jis vardu, koks jo protas ar ką jis dirba. Kaip tą jėgą panaudoti – jau kitas klausimas.

– O vilkas iš kur? Kodėl vilkas?

– Iš mano vizijų. Kai jis iškyla, verčia eiti tuo keliu. Tai vis senosios mitologinės energetinės jėgos, jos gyvena kartu su mumis, tarp mūsų iki šiol.

– Anksčiau atlikdamas performansus naudojote kaukes. Kodėl jų atsisakėte? Juk kaukė daro Jus atpažįstamą kaip personažą.

– Būtent to ir nereikia. Nereikia, kad mane matytų realiai, kaip personažą su kauke. Pasaulių yra daug, ir dažniausiai jie – nematomi. Aš tai žinau. Ir kai performanso metu išeini į tą nematomą pasaulį, nežinai, ką ten sutiksi, su kuo teks kovoti ar susidraugauti. Reikia būti budriam.

– O su kuo Jūs kovojate?

– Dažniausiai – su savimi. Iš esmės visi kovojame su savimi – su savo baimėmis ir t. t.

– Kas Jums labiau patinka – tapyba ar performansai?

– Atvirai tariant, performansų nekenčiu. Bet jie pradeda manyje knibždėti ir aš vėl juos darau. Man svarbiau tapyba. Ir mano performansai susiję su tapyba. Apžiūrėję parodą suprasite, kad abi šios sritys beveik neatsiejamos.

– Jūsų parodos motto: „Jūs galite naršyti internete arba begaliniame prote.” Žmogaus protą iškeliate aukščiau visko?

– Protas, širdis – viskas svarbu. Pastaraisiais metais aš daug gilinausi, kaip panaudoti protą teisingai, mokiausi jį išjungti.

– Kokiu būdu?

– Įvairiai. Pavyzdžiui, holotropiniu kvėpavimu, onanizmu ir t. t. Arba holotropiniu – laisvuoju – šokiu, kai kūnas pats ima šokti ir tu išsilaisvini nuo proto įtakos. Šį pamirštą metodą naudojo daugelis tautų.

Protėvių pėdsakais

– Vieną Parodų rūmų salę palikote beveik tuščią ir pavadinote ją šokių kambariu. Kuo Jums svarbus šokis?

– Taip, tai mano šokių kambarys. Ant skirtingų sienų rodomi vaizdai – tai baltasis šokis, juodasis šokis, vienatvės šokis. Čia lankytojai gali šokti. Kiekvienas iš mūsų turėjome savo šokį, bet tai iš mūsų pavogė. Jį reikia surasti, ir tuomet vėl tapsi tikru žmogumi. Tokia šios salės prasmė.

– Jūsų kūryboje labai svarbią vietą užima mitologija?

– Man labai svarbi individuali mitologija. Aš tarytum sulaužau įprastinę mitologiją ir iš jos kuriu savąją, asmeninę pasaką.

– Savo parodas dedikuojate protėviams. Kuo jie Jums reikšmingi?

– Tai man labai svarbu, nes gilindamasis į praeitį pradedi suvokti, kodėl tu matai pasaulį kitaip, ką jie tau davė, kodėl tu pats esi toks, koks esi. Aš stengiuosi sekti protėvių pėdomis ir bent porą kartų per metus važiuoju po buvusią Sovietų sąjungą, po senąją Rusijos imperiją – Udmurtiją, Mordoviją, Marių respubliką ir kitas – ten dar išlikęs senasis pasaulis, tenka bendrauti su šamanais, dalyvauti jų apeigose. Ten labai įdomus kultūrinis klodas. Kai kurios parodoje eksponuojamos instaliacijos sukurtos tenai. Visi jose panaudoti daiktai susiję su ten rodytais performansais, vėliau, pritaikęs autorinę techniką, iš jų kuriu darbus.

– Jūsų darbuose labai daug erotikos. Kodėl?

– Todėl, kad pats toks esu (juokiasi). Visi mano darbai – tarytum skirtingi autoportretai, kuriuose atskleidžiu, ką pats asmeniškai mačiau ar išgyvenau. O tapybos darbuose šios formulės (nuveda prie darbų ciklo „Vyrų daina”, kuriuose vaizduojamas falas. – Autor. past.) išraižytos ar nupieštos ant pastatų sienų visame pasaulyje. Aš pradėjau studijuoti šiuos piešinius ir suvokiau, kad tai formulės, atėjusios iš labai senų laikų. Manau, kad tai energetiniai simboliai. Lygiai taip pat ir širdies simboliai (rodo ciklą „Širdies daina”. – Autor. past.). Jie taip pat naudojami visame pasaulyje. Ėmiau juos studijuoti ir radau dainą. Buvo toks mano kūrybos periodas – dainų.

– Parodoje pateikiamas Jūsų kūrinys „Užrašai nuo mano svetainės sienų” su daugybe minčių. Ką reiškia šios citatos?

– Septynerius metus gyvenau Ispanijoje ir visą tą laiką ant sienų tapetų rašiau citatas. Šie užrašai – tai mano asmeninis gyvenimas, tapęs performansu. Kai tas mano gyvenimo etapas baigėsi, susirinkau užrašus ir įrėminau.

Andrus_Joonas_paroda1

Andrus Joonas parodos fragmentas

Menas yra beprotybė

– Jūsų performansai dažnai vertinami kontroversiškai. Esate dėl to net nukentėjęs?

– Taip, jaunystėje yra buvę net kriminalų. Viename festivalyje Paide, Estijoje, rodžiau „Geltonojo vilko” performansą. Kadangi tame festivalyje dalyvavau keletą kartų, toji teritorija jau buvo tapusi sava, taigi persikūnijęs į vilką ją pažymėjau tarsi žvėris savo šlapimu ir išėjau. Kilo baisus skandalas, man iškėlė bylą, bet vėliau ją nutraukė – suprato, kad tai buvo ne chuliganizmas, o menas. Dabar stengiuosi būti atsargesnis. Žinoma, kai kurie mano performansai netgi kelia didesnį pavojų, nei anksčiau, bet dabar jie pavojingesni man pačiam – fizine prasme. Kai kuriems menininkams performansai virto dekoratyviu žaidimu. Liko mažai menininkų, kurie iš tiesų persikūnija ir performansus daro realiai. Aš – vienas iš tokių, man performansai – ne žaidimas.

– Kaip Jus priima Estijoje?

– Esu gana garsus menininkas, daug mano darbų yra muziejuose. Kai kas labai mėgsta mano meną, kai kas jo nekenčia. Tačiau manau, kad reikia ir tokių „pamišusių” menininkų, nes jei jų neliktų, menas mirtų. „Pamišimas” – tai tik žodis, pats menas yra beprotybė, visi menininkai savotiškai pamišę – jie nepraktiški, be to, ką jie kuria, galima išgyventi. Tačiau normaliame gyvenime turi būti daug nepraktiškų daiktų. Menininkai sukoncentruoja tam tikrą žmonijos energiją ir parodo, kad ir taip galima gyventi. Tačiau nereikėtų reikalauti, kad ir kiti viską suprastų būtent taip, kaip tu.

– Klaipėdoje esate ne pirmą kartą. Kaip čia jaučiatės?

– Normaliai. Dabar, kai ekspozicija jau parengta – netgi puikiai. Esu labai patenkintas šia paroda, manau, kad ji – pati geriausia mano paroda. Šitos parodų salės labai erdvios, didelės, tokių salių nėra daug. Apskritai Lietuvoje man patinka – čia daug gero meno, čia įdomu, geros salės, daug kultūros centrų, todėl daugiau iššūkių.

– O ką Jūs norėjote pasakyti šia paroda?

– Visi ieško kažkokių prasmių, o gal svarbiausia prasmė – pats kelias? Visi galvoja – kodėl? O gal nėra jokio „kodėl?”? Kita vertus, kiekvienam žiūrovui ši paroda gali būti labai svarbi – tai priklauso nuo žmogaus, nuo to, kaip jis žiūri. Pagrindinė idėja – reikia rasti kelią. Sunku tai ar lengva, bet reikia tai daryti.

Paroda veikia iki 2016 m. spalio 9 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.

Parašykite komentarą