Andriaus Zakarausko „Kūlvirstis liečiant ir neliečiant“: apie potėpį ir santykį tarp abstraktaus ir labai realaus

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2023 m. sausio 20 – vasario 19 dienomis eksponuojama Andriaus Zakarausko personalinė paroda „Kūlvirstis liečiant ir neliečiant“.

Parodoje – 20 tapybos darbų, sukurtų per pastaruosius dvejus metus. Pasak menininko, tai, ko gero, didžiausia jo kūrinių ekspozicija vienoje vietoje. Parodai atrinktų didelio formato ir mažesnių, drobės kraštinių įrėmintų ir laužančių tas ribas, save tarsi atkartojančių ir tiražuojančių paveikslų personažas vienas – potėpis. Tirštai nugulę drobėje, persipynę su kūnų fragmentais, šie potėpiai sukuria siautulio, dinamikos efektą. „Noriu, kad žiūrovas matytų abstrakciją, o ne bandytų įžiūrėti, kas tai yra, kokia žmogaus dalis ar koks vaizdinys, literatūrinis siužetas pavaizduotas“, – pokalbio metu raktą į savo kūrinių suvokimą atskleidė A. Zakarauskas. Pasikalbėti apie parodą susitikome prieš pat jos atidarymą. Eksponavimo darbus menininkas buvo baigęs išvakarėse, todėl įėjęs į salę susirūpinusiu žvilgsniu apvedė ekspoziciją ir tarsi atsikvėpė – viskas gerai.

Parodą pavadinote „Kūlvirstis liečiant ir neliečiant“. Pirma asociacija, išgirdus žodį „kūlvirstis“, nukelia į vaikystę, kai pievoje vartydavomės per galvas. Tačiau anotacijoje rašoma, kad tai – apie svaigulį. Apie ką ši jūsų paroda?

Galima sakyti, apie svaigulį. Bet mano kūrinio pagrindinis personažas yra potėpis, taigi tas „kūlvirstis“ tampa ne tik fiziniu veiksmu. Tapyboje, paveiksle, liečiant ir neliečiant kuriamame vaizde jis tampa dinamišku potėpiu – besisukančio, judančio, mašinos dauginamo vaizdo metafora. „Mašina“ aš vadinu spausdintuvo, kompiuterio padaugintą vaizdą, kažkokį purkštuką ar lempą, jei yra projekcija. Tada atsiranda jau nebe mano, kūniškas, prisilietimas, o sukurtas mašinos. Todėl prašau, kad žiūrovas žiūrėtų į rankos sukuriamą ir mašina atliktą potėpius ir tarp jų atsirandantį santykį. Tai labiau yra dinamiško vaizdo konstravimas per unikalų ir neunikalų prisilietimą.

Kokiu principu formavote parodos kolekciją?

Rinkau kolekciją, kad būtų akcentas į judantį figūratyvą, kad būtų kuo daugiau užfiksuota pakibusio ore judesio ir santykio su dažu, rankos prilietimu. Nes būtent nuo to prilietimo, kai pridedi ranką,  pradedant nuo mažiausios dėmės, ir tampa vaizdas. Šitas konstravimas, tapymo proceso įvaizdinimas ir tapo pačiu siužetu. Dėl to tos rankos, kūno dalys paveiksluose, abstrakčiai žvelgiant, yra potėpio metafora ar abstraktus vaizdinys. Aš netgi pavadinimuose užkoduoju vienokį ar kitokį potėpį, darau sudurtinius žodžius. Ne kokias nors situacijas įvardinu ar ieškau asociacijų su bibliniais siužetais, bet tiesiog prašau žiūrovų, kad jie matytų labai abstrakčiai: tai yra tam tikri potėpiai. Noriu, kad žiūrovas matytų abstrakciją, o ne bandytų įžiūrėti, kas tai yra, kokia žmogaus dalis ar koks vaizdinys pavaizduotas, koks literatūrinis siužetas. Nes aš taip stengiuosi matyti – pirmiausia kaip abstraktų dėmių judėjimą. O po to jau galima pabandyti išskaityti siužetą per savo patyrimą ar išsilavinimą.

Kokio laikotarpio šie darbai? Gal „Xyustroke“ yra vienas iš paskutiniųjų? Atrodytų, kad jame esantis užrašas atliepia šių dienų aktualijas.

Darbai – nuo 2020-ųjų iki 2022 metų pabaigos. Ne, tas paveikslas darytas prieš porą metų. Man jis čia labai tiko. Tas užrašas jame… Mes galbūt per sovietinį palikimą įgavę labai aiškias to žodžio reikšmes. Šiuo atveju, nemokant tos kalbos, jis veikia ne tiktai kaip tam tikra vizualinė dalis, kaip ženklas, – jis atrodo lyg mašinos atspaustas. Tas žodis – kaip emocinė išraiška tam tikram judesiui, šiai paveiksle perteiktai smurto scenai pastiprinti. Juk keiksmažodžius mes vartojame savo emocijai išreikšti. Tai ir čia taip yra. Šitame kūrinyje aš šneku apie bažnytiniuose paveiksluose vaizduotą biblinę situaciją, santykį tarp vyro ir moters. Beveik visur vaizduojama moteris, smurtaujanti prieš vyrą. Neradau, kur vyras smurtautų. Arba tiesiog gal nenorėjau surasti (juokiasi). Bet garsiausi pavyzdžiai – kur moteris žudo iš keršto, iš meilės…

Priminkite, prašau…

Jono galvos nukirtimas, Holoferno galvą irgi nukirto Judita. Bet šis paveikslas – nebūtinai apie moters ar vyro smurtą. Šneku apskritai apie smurtą vienas prieš kitą, bandydamas tapyba, simboliais kalbėti apie smurtaujančią aplinką ar visuomenės dalį. Ir po to kūrinyje atsiranda gyvūnėlis – santykis su natūra, peizažu. Nes mes iš tikrųjų smurtaujame prieš gamtą, ir tas gyvūnėlis pasislėpęs už kampo stebi tą situaciją.

Kaip pakito ekspozicijos formavimas nuo pradinio iki galutinio etapo? Ko parodoje nepavyko įgyvendinti?

Ko nepavyko? Nežinau. Man kažkaip nuo pat pradžių buvo sunku sugalvoti viską. Šioje erdvėje retai būnu ir buvo sunku pamatyti, kaip tas vaizdas atrodys, suvokti mastelį. Apskritai man patinka taip, kaip gavosi. Priimu tą parodą kaip nuotykį. Ir pats paveikslo konstravimas man yra nuotykis. Neseniai viename tekste rašiau, kad paveikslas atsitinka. Tai nėra mano mintis, ją girdėjau iš dabartinės kolegės, buvusios mano mokytojos Laimos Drazdauskaitės. Ji sako, kad paveikslas atsitinka. Ir tikrai! Ir šita paroda atsitiko. Jos norėjau, rašiau paraišką, bet pati parodos ekspozicija po truputį dėliojosi, konstravosi, atvykęs čia vis dar stumdžiau. Ir ji nutiko. Negalvoju, kas nepavyko – šiandien galiu tik ja pasidžiaugti.

O kuris parodos momentas labiausiai džiugina?

Visuma džiugina. Tokio kiekio savo darbų vienoje vietoje gal net nesu rodęs. Čia labai didelės erdvės. Aš įpratau savo kūrinius matyti nedidelėse galerijose, ir tada jie atrodo dideli. Čia labai pasikeičia mastelis. Kai išneši į didelę erdvę, kūrinys atrodo sumažėjęs.

Tai blogai ar gerai?

Kitaip. Nei blogai, nei gerai, čia tiesiog vėl kitaip. Aš juokauju, kad jau vien į koridorių išnešus savo kūrinį, jis vėl kitu patampa. Kiekvienoje erdvėje atsiranda kitoks kūrinio santykis pirmiausiai su manim, o po to – ir su žiūrovu. Vėlgi, kai yra kolekcija, kūrinių, esančių šalia, santykis vėl keičiasi – apie ką jie tarpusavyje šnekasi, kur akcentai dėliojami. Tarkim, šitie trys paskutiniai kūriniai („Neliesk manęs / Don’t touch me“, „Sprogstantis potėpis / Splashy stroke“, „Vėjas pasikeis / The wind is gonna change“ – aut. past.). Aš jų kartu nesu bandęs eksponuoti, čia jie man vos ne kaip vienas kūrinys pasidarė.

Apie ką jie?

„Neliesk manęs“ yra tam tikras įvaizdis tarp prisikėlusio Jėzaus ir Marijos Magdalietės. Kuomet Jėzus kilo iš savo kapo, vadinamoji pirmoji apaštalė Marija Magdalietė siekė jį priliesti, ir aš supratau: čia gi apie tapybą šnekama! Apie prilietimą, norą įsitikinti, tikras tas vaizdas ar ne, kuomet paveikslu mes bandom įtikinti tos situacijos tikroviškumu. Man tas biblinis siužetas – visiškai apie tapybą. To santykio irgi visą laiką ieškau. Antrąjį kūrinį užkodavau tiesiog pagal savo emociją – sprogstantis, virstantis potėpis, prašau, kad žiūrovas nematytų to ore kabančio, judančio personažo, man apskritai labiau rūpi nuoroda į prisikėlusį Jėzų, kuomet jis pakilęs ore tarp tikro ir netikro įvaizdžio. Aš jį išskaidau ir noriu, kad jis būtų skaitomas kaip judantis, arba besikuriantis, besikonstruojantis.

Trečias paveikslas „Vėjas pasikeis“ – nuoroda į klimatinius žemėlapius. Bet tai nėra apie pavadinimą, labiau – apie raišką, vaizdo konstravimą ar dekonstravimą. Vėlgi tai nėra tik apie potėpio judėjimą plokštumoje ar biblinę situaciją. Noriu, kad tas paveikslas skaitytųsi labai daugialypiai. Plokščio vaizdo konstravimas į erdvišką dirbant su koloritu tarp šilto ir šalto mane įvedė į žemėlapių konstravimo kontekstą. Klimatiniuose žemėlapiuose žymimas judančias šilto ir šalto oro mases aš suvokiu kaip tapybą, tapybos vaizdo konstravimą, kuomet dėlioju santykį tarp šiltų ir šaltų dėmių. Klimatiniuose žemėlapiuose irgi yra tam tikri simboliai, rodantys kritulius, oro srovių judėjimą. Čia irgi yra šiltų ir šaltų dėmių judėjimas. Aš dar pažymiu rodyklių simboliais vienokią ar kitokią kryptį. Ir taip konstruoju savotišką peizažą.      

O tie kūnų fragmentai – tarsi žemynai, virš kurių praeina tos srovės? Nes žvilgsnis vis tiek remiasi į ranką, į koją…

Taip, man svarbu, kad būtų tam tikri atpažįstami dalykai, nuo ko būtų galima atsispirti, ir išliktų santykis tarp abstraktaus ir labai realaus įvaizdžio.

Iš kur jūsų kūryboje bibliniai, religiniai motyvai?

Man ši tema neišvengiama. Man atrodo, kad kitaip neįmanoma dirbant su tapyba. Aliejiniai dažai jau šimtus metų buvo labai plačiai naudojami kuriant bažnytinius paveikslus. Dirbant su kontekstais labai svarbu ir net neįmanoma negalvoti apie tai. Man visada labai rūpėjo dailės, tapybos istorija, kaip viskas keitėsi, kaip buvo vaizduojamas figūratyvas. Nemačiau kitos išeities. Ir gyvenimiškai kažkaip taip susidėliojo. Tuos motyvus įvairiai vaizduoju, tiek kritiškai, tiek su pagarba, naudoju kaip instrumentą. Man tai įdomu, svarbu, ieškau kuo platesnių kontekstų. Atrodo, kad kitaip ir negaliu.

Jūsų kūryba labai smarkiai keitėsi. Iš pradžių pagrindinis personažas buvo vienišas žmogus, tapyba – beveik achromatinė. Vėliau prasiveržia vis daugiau spalvų ir jausmų, atsiranda biblinių motyvų, pastaraisiais metais įvyksta tikras spalvų ir formų sprogimas. Ar jūsų kūrybą galima pavadinti autobiografine?

Taip. Galima ironiškai žiūrėti, bet netgi kitų žmonių portretai tampa panašūs į tapytoją. Nors aš visada to kratausi: ne ne, čia ne aš. Autobiografiškumas kaip ir yra, bet aš sakau, kad nėra (juokiasi). Na, aš nenorėčiau išduoti, kad tai mano gyvenimas. Man tiesiog tam tikri dalykai rūpėjo… Kartais pasiremi pojūčiais, kas, atrodo, dažnai gali labai keistai nuvesti.

O kalbant apie kūrybos pasikeitimą – aš jo dažniausiai net ir siekiu. Man neįdomus nuolatinis kartojimasis ar vientisumas. Mėgstu eksperimentuoti, keisti, neieškoti tam tikrų receptų arba savo atrastų metodų ir jais naudotis. Man įdomi kelionė, netikėtumas, norisi paneigti tai, ką buvau jau sugalvojęs ar ko buvau pasiekęs. Norisi pergalvoti, permąstyti, suabejoti.

Jūsų svetainė www.zakarauskas.com – labai estetiška ir išsami. Ar ten įkelti visi jūsų kūriniai? Jūs pats pildote jos turinį?

Taip, aš pats atnaujinu. Tas puslapis man yra kaip portfolio. Įkeliu daugiau mažiau visus. Gal kažkokių piešinių ar kūrybinės medžiagos, per kurią atsiranda vienoks ar kitoks vaizdas, nededu. Jei jis patampa rezultatu, tada įkeliu. Bet plius minus stengiuosi viską ten sudėti, kad puslapis veiktų kaip portfolio. Žinoma, jis vis tiek neatspindi to tikro patyrimo, kaip stovint prieš patį kūrinį – ekranas vis tiek turi kitokią šviesą ir mastelį.

Ko palinkėtumėte sau?

Sau visą laiką linkiu kuo įdomesnių patirčių. Ir kitiems taip pat. Man šita paroda – vėl nauja patirtis, naujas iššūkis, nuotykis. Ir čia komanda man labai padėjo. Netgi apsispręsti ar pamatyti naujas situacijas. Šioje įstaigoje man viskas buvo daug paprasčiau. Norėčiau už tai labai padėkoti.

Parodą iš dalies remia LATGA.

Paroda veikia iki 2023 m. vasario 19 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).