Alvydas Vizgirda: Pilies teatras – kaskart vis kitoks

Klaipėdos pilies teatras šiemet švenčia trisdešimtmetį. Jo įkūrėjas ir vadovas Alvydas Vizgirda sako, kad teatro branda yra jo skirtybė ir stiprybė. 45 metus Melpomenei ištikimo režisieriaus kuriami spektakliai  stebina ir kartu žavi netikėtais sprendimais: kiekvienas vis kitoks, savitas, vizgirdiškas.

Alvydas Vizgira. Algirdo Kubaičio nuotr.

 „Spektaklis turi būti nenuobodus, tačiau gilus, todėl man labiausiai patinka mąstantis aktorius. Jeigu aktorius marionetė, teturįs gražų kūną, balsą ir ilgą kaklą, tuomet jo vieta – ne teatre”, – įsitikinęs Klaipėdos pilies teatro vadovas.

Režisieriaus bohemiškoje darbo vietoje (pavadinus ją kabinetu dingtų visa romantika) gausu teatro butaforijos, kostiumų ir senųjų klasikų paveikslų. Pats Alvydas Vizgirda pripažįsta nemėgstąs naujų, blizgių dalykų ir jų beribės pasiūlos. Jam žavesį kelia šimtamečiai antikvariniai daiktai, pergyvenę ne vieną kartą. Juk „žmonės miršta, daiktai lieka. Gyvenimas trumpas – menas amžinas”, – viename interviu sakė RoRa apibūdindamas rilkiškąjį daiktiškumą, kuriam pritaria ir režisierius.

Klaipėdoje šiuo metu netrūksta teatrinio šurmulio, čia gausu įvairių trupių. Kas Klaipėdos pilies teatrą išskiria iš kitų?

Pirmiausiai mes skiriamės savo amžiumi: šiemet balandį Pilies teatrui sueis 30 metų. Teatrui tai – iš tiesų labai gražus jubiliejus. Skiriamės dramaturgijos pasirinkimu, amžinu herojumi, keliaujančiu iš spektaklio į spektaklį. Tas mūsų herojus niekada nebuvo labai teigiamas, jis pats nuskriaustas, apgautas, o kartais mėgstantis užsidėti pajaco kaukę, kad lemiamu momentu ją nusiimtų. Taip pat, manau, skiriamės savitu žiūros kampu, pasaulėjautos autentiškumu ir raiškos būdu. Gal nekuklu sakyti, bet dažnai sulaukiu pastabų, jog šis teatras – vizgirdiškas ir toks jis išliko iki šiol. Žiūrovas pripažįsta, kad atėjęs į Pilies teatrą, jį mato vis kitokį. Stengiuosi parinkti vaidmenis, atskleidžiančius ne tik aktoriaus vaidybinius, artistinius, akrobatinius, muzikinius sugebėjimus, bet ir jo universalią prigimtį bei individualumą.

Kokius reikalavimus keliate aktoriams, kuriantiems vaidmenis?

Juozas Miltinis, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir režisierius, aktoriui kėlė visus įmanomus reikalavimus, bet ne visada tas VISKAS pasiteisina. Aš visuomet stengiuosi eiti pirma aktoriaus, bet sykiu ir paskui jį. Jeigu jis neįgyvendina mano sumanymo, kuris galbūt per daug sąlygiškas, o gal per daug abstraktus, aš visada nusileidžiu laipteliu žemiau, kad paminčiau savo ambicijas. Spektaklis turi būti filosofiškas, tačiau nenuobodus, todėl man labiausiai patinka mąstantis aktorius. Jeigu aktorius marionetė, teturįs gražų kūną, balsą ir ilgą kaklą, tuomet jo vieta – ne teatre.

Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Po atsisveikinimo”. Algirdo Kubaičio nuotr.

Vadinasi, teatras savimeilei – ne vieta?

Gyvenime niekam negali sakyti NE. Aktoriui būdingas egocentriškumas, tam tikras ekshibicionizmas, juk jis lipa į sceną rodytis žmonėms. Tai yra užkoduota pačioje profesijoje, esą „štai, žiūrėkite į mane”. Tačiau tas gerasis aktoriaus troškimas neturi tapti nei savireklama, nei menkumu, nei tuštybe. Šiomis dienomis jos pilna kiekviename žingsnyje. Lietuviškos televizijos jau seniai neįmanoma žiūrėti. Ir ta tuštybė, paskleista mūsų žiniasklaidos, tiesiog įaugo į lietuvio kraują. Augantis jaunimas pradeda elgtis taip, kaip mato besielgiant televizijoje, – jis maivosi.

O ką manote apie aktorius, pasirodančius televizijoje?

Aktorius negali tiek daug šmėžuoti televizijoje, nes kitaip jis paprasčiausiai nesusikoncentruoja, praranda paslaptį, galiausiai tampa prekės dalimi. Tokios prekės, kurią mes galime nusipirkti „Akropolyje” ar dar kur nors. Preke tapęs aktorius nustoja būti įdomus, praranda paslaptį, magnetizmą, be kurių teatras tiesiog negali sėkmingai egzistuoti.

Teatras nuodugniai analizuoja žmogų ir ypač – jo sielą. Kas Jums svarbiau teatre? Žmogus ar forma?

Čia galimi įvairūs keliai, galbūt verta išbandyti abu. Visiškai suprantama, kad jaunesnį žmogų labiau traukia forma. Aš pats, būdamas jaunas, daugiau vaikiausi formos, bet gana anksti supratau, kad vien per ją visų pasaulėjautos gelmių neatskleisi. Mano karta buvo klausanti kitų, aš niekada nesu paprieštaravęs kritikui nei apskritai žmogui, davusiam man pastabų. Arba gerai apgalvodavau ir tuomet išsakydavau savo poziciją, juk iš šalies stebintis žmogus mato geriau. Prisimenu, kai po mano spektaklio Vilniuje viena kritikė pasakė: „Gražus spektaklis, bet kaip gaila, kad jie tik tekstą vaidino.” Pamenu, tuomet dėl šios frazės aš ilgai kankinausi, vis svarsčiau: kaip tatai nutiko, jei mes tiek daug dirbome ir apie tą pjesę galėjome dar dešimt tokių parašyti. Bet po truputį man pradėjo aiškėti: taip, kartu su aktoriais mes labai daug kalbėjomės, aiškinomės, analizavome ir tai buvo visiems labai įdomu, tačiau, deja, visa tai liko kažkur už spektaklio. Tai tiesiog neatsispindėjo jame. Dabar man neabejotinai pats įdomiausias dalykas yra vaidmuo, ir net nebūtinai gimęs iš sunkios dramaturgijos. Pavyzdžiui, paskutiniame Yasminos Rezos spektaklyje „Po atsisveikinimo” ir ypač „Drauge Širvy, Jūs visiškai teisus” visiškai nedideli spektaklio gabalėliai sugeba išaugti į apibendrinimą, o buitiniai dalykai – perlipti buities ribas.

Pilies teatro repertuare gausu lietuvių autorių pastatymų. Pavyzdžiui, G. Grajausko, S. Gedos, S. Nėries, M. Martinaičio kūrybos. Ar specialiai teikiate pirmenybę lietuvių dramaturgijai?

Ne, didžiausia siekiamybė kalbėti apie tai, ką skauda. Jeigu tave tai jaudina, vadinasi, pavyks kažką padaryti. Apibendrinus visus mano statytus spektaklius, dažnesnė yra užsienio dramaturgija. Bet paskutiniu metu lietuvių autoriai atsiranda neatsitiktinai. Taip yra dėl išsibėgiojimo, dėl lietuvio nepagarbos pačiam sau. Mes išsilakstėme iš savo namų pačiu primityviausiu būdu: dėl savo pilvo, dėl savo vergo, kaip sakė J. Marcinkevičius. Ir aš kalbu ne tik apie kitus – ir savo šeimą, savo giminę. Lietuva pasidavė pirkimo-pardavimo manijai. Toji klasta lietuvį labai veikia: „Nuvažiuosiu, užsidirbsiu, prisipirksiu.” Tačiau aš nematau tų laimingų veidų, o tik irstančias šeimas, matau žmones, praradusius idealus, šaknis, tarpusavio ryšius, žmogišką egzistencijos prasmę. Jie jau pradeda nebesuprasti paprastų biblinių tiesų: kas yra gerai, o kas blogai. Ir dėl to man šiuo metu yra artimos tautiškumo, lietuvybės temos. Pjesėje „Milijono šypsenų miestas” daug tyčiojamasi iš mūsų miesto, jokios kompetencijos neturinčių kultūros valdininkų bet, atleiskite, tai teisėtos patyčios.

Pilies teatro spektaklis „Drauge Širvy, Jūs visiškai teisus”. Pilies teatro archyvo nuotr.

Dažnai vykstate gastrolių į užsienį. Visai neseniai lankėtės Gruzijoje. Kaip esate sutinkami svetur? Koks žiūrovas ten?

Žiūrovas išties labai įvairus. Nuvykus į Kosovą ar Makedoniją iškart apima nuostaba, kad publika, atvirkščiai nei pas mus, 90 proc. yra vyriška. Gruzijos publika be galo graži, visi jie kaip iš atviruko, labai išraiškingi žmonės. Šventiška apranga. Kituose Vakarų miestuose publika paprastesnė, bet mane jaudina šiek tiek kiti dalykai. Užsienio festivaliuose rodomi Pilies teatro spektakliai atrodo labai gerai ne tik dėl to, kad mes stengiamės, bet ir dėl labai paprastos priežasties – mes rodome juos teatrui pritaikytose salėse, t. y. labai gerose teatrinėse erdvėse. O pas mus visas teatrams reikalingas patalpas, jų įrengimą kuruoja vadybininkai ir nieko bendro su teatru nebeturintys žmonės. Tai, sakyčiau, tampa išskirtiniu Klaipėdos miesto bruožu. Noras viskam vadovauti, neturint tam kompetencijos, gali tapti pražūtingu ne tik mūsų miesto teatrams, bet ir visai kultūrai.

Nemažai savo spektaklių Pilies teatras rodė ir Maskvoje, Kaliningrade. Ar Rusiją vis dar laikote pasauline teatralų Meka?

Tai yra be galo didelių tradicijų šalis ir, nepaisant politinių įvykių ir kontroversiškų žmonių nuomonių, aš nedrįsčiau iš josios atimti šio skambaus titulo – pasaulinė Meka. Nes ten gausu nepaprasto meistriškumo aktorių, pavyzdžiui, F. Dostojevskio „Idiote” vaidinantis aktorius Jevgenijus Mironovas. Tai aktorius – Dievas, todėl džiaugėmės turėję galimybę matyti jį scenoje Gruzijoje, į kurią jis buvo atvažiavęs su Nacijų teatru. Galbūt kur nors periferijoje Rusija ir užleidžia savo pozicijas, bet aktorių potencialas ten vis dėlto išlieka be galo didelis. Man regis, apskritai tokios šalys kaip Rusija, Lenkija ar Baltarusija turi labai įdomių aktorių. Mąstančių pilietiškai ir išgyvenusių skausmingas problemas. Todėl nedrįsčiau jų statyti šalia gerai veikiančių, judančių amerikiečių.

Galbūt šiuo atveju klystame gretindami kultūrą su politika?

Lazda turi du galus… Iki tam tikros ribos, manau, negalima ir nereikia maišyti kultūros su politika. Bet jeigu reikia rinktis, žinoma, privalai ginti kurią nors poziciją, nes vienaip ar kitaip būsi su vienais arba prieš kitus. Laviruoti tarp vienų ir kitų yra neįmanoma ir dažniausiai taip elgdamiesi žmonės nukenčia. Taip B. Brechto motušė Kuraž praranda vaikus. Bet man atrodo, kad Rusijos žmonės nemaišo šių dalykų. Kai svečiavomės Čeliabinske, pastebėjome, kad jie daug atviresni, nusiteikę bendrauti, aktyvūs, dėkoja, apsikabina. Jiems visiškai vienodai politika – jie aiškiai išreiškė savo poziciją, kad neina viena vorele su ja. Ir uždaviniai meno žmonių turbūt ne tie…

2010 metais pastatėte išties puikią žydišku humoru alsuojančią E. Kišono pjesę „Ei, Džuljeta”. Scenarijus išties intriguojantis: Romeo ir Džuljeta ne miršta, o įsisuka į buitinę kasdienybę. Kuo Jums įdomus šis autorius?

Man labai patiko pati pjesė. Jei atrandu įdomų kūrinį, tuoj pat stengiuosi jį išversti. Kišono kūrinyje „Ei, Džuljeta” visko pilna: ir gero humoro, ir ašarų. Taip pat nepaprastai įdomi pati tema: autorius nagrinėja problemą, kuri apmąstoma kiekvienoje šalyje, kiekvienoje šeimoje: „Kas būtų, jeigu Romeo ir Džuljeta būtų išgyvenę..?” Kišonas nenumarina Romeo ir Džuljetos, o su žydams būdingu humoru suteikia mums galimybę pažvelgti į visiems pažįstamus herojus po trisdešimties bendro gyvenimo metų. Ir ką gi mes išvystame? Ogi pasibaisėtiną, skandalingą, užguitą ir vienas kitą engiančią, užsizulinusią šeimynėlę, kuri jau nebepajėgia net pasimylėti.

Algirdo Kubaičio nuotr.

Jūsų kūryba Klaipėdos teatruose labai įvairi – nuo nuotaikingo monospektaklio „Aš laukiu tavęs, mielasis” iki dramaturgo J. O’Nilo trilogijos „Elektrai skirta gedėti”. Nemėgstate užsiciklinti ties viena forma?

„Elektrai skirta gedėti” buvo išties stiprus spektaklis. Jeigu spektaklis gyvas, kaip aš mėgstu sakyti, tai žiūrėdamas net ir savo darbus negali atsiriboti, viską priimi labai gyvai. Nuo antro veiksmo vidurio pradedi jausti, kaip visa salė įsielektrina ir nuo stiprių žmonių išgyvenimų kyla temperatūra. Manau, tai buvo vienas geriausių Nijolės Sabulytės (vaidino motiną) gyvenimo vaidmenų, taip pat ir Reginos Šaltenytės (vaidino dukrą). Šiurpai ėjo per nugarą…

 Kuo Jus labiausiai žavi teatras? Ką veiktumėte, jei nestatytumėte spektaklių?

Anksčiau visuomet sakydavau, kad jei nebūčiau režisierius, būčiau mokytojas. Šiais laikais aš į mokyklą neičiau. Negalėčiau peržengti slenksčio ribos… Dabar aš greičiausiai rinkčiausi kažką susijusio su sendaikčiais, paveikslais, antikvariniais, senais, sielą turinčiais daiktais. Manęs visai nežavi blizgūs, nauji dalykai, į juos žiūrint man nevirpa joks raumuo.

O kokius reikalavimus, kaip režisierius, keliate sau?

Kadangi dirbu jau ilgą virtinę metų, aš nelaukiu kokių nors ypatingų dalykų. Visų pirma žinau tris paprastas, bet genialias tiesas, jas yra suformulavęs J. Vachtangovas, kurio teatre aš mokiausi, – tai yra laikas, vieta, kolektyvas. Dirbdamas Vilniuje niekada negalvojau apie Pagėgius, o kurdamas Klaipėdoje – apie Vilnių. Aš galvoju apie tuos žmones, kurių mieste esu. Jei gerai padarysiu, aš būsiu išgirstas, pamatytas ir suprastas visur. Tai viena pusė. Kita – dramaturgijos parinkimas. Geros literatūros atradimas yra išties labai sunkus dalykas, nes pirmiausia ją reikia pritaikyti savo teatrui. Aš nenoriu tenkinti savo ambicijų ir pastatyti „Romeo ir Džuljetą”, jei mano kolektyve jų nėra. Nestatysiu Hamleto, jei mano kolektyve nėra Hamleto. Taigi, atrasti kūrinį savo žmonėms, savo laikui ir savo miestui – sunkus ir daug laiko užimantis darbas.

Pastaruoju metu buvo daug kalbėta apie etatų naikinimą teatre. Kokia Jūsų pozicija?

Jeigu egzistuoja tik projektinė kultūra, tai kultūros praktiškai nelieka. Savo tezei paremti galėčiau išvardinti ilgiausią valstybių sąrašą. Mums reikėtų džiaugtis, kad yra repertuarinis teatras ir spektaklius galime matyti daug kartų, juk Lietuva nedidelė, nedideli ir mūsų miestai. Jei neugdysime aktorių, turėsime labai smukusio lygio teatrą, nes scenos mene negali prarasti formos. Projektinėje kultūroje daug nesąžiningumo. Projektinėje kultūroje matau daug piktnaudžiavimo, švogerizmo ir švonderizmo. Ir neprofesionalumo. Kalbant apie Klaipėdą, man atrodo, kad mūsų miesto kultūros politika eina vienu keliu, kultūros žmonės – kitu. Mes jau seniai nesusieiname į vieną tašką.

Ar manote, kad Klaipėda dar gana provinciali kultūros atžvilgiu?

Klaipėda yra mažas jaukus provincijos miestas. Tai ne trūkumas šiandieniniame pasaulyje, o pranašumas. Mūsų mieste yra nė kiek ne mažiau gabių žmonių, nei kituose, pilna, reikia apsižvalgyt ir atsisukti į kultūros ir meno žmones veidu, kalbėti ir kalbėtis su jais. Tačiau kol kas mes gyvename tik kopijuodami ir nepajėgdami suprasti, kad individualios, originalios mintys yra kur kas svarbesnės už plagijuojamas.