Alvydas Vizgirda: į šį pasaulį ateiname pasikalbėti

Šiomis dienomis, kurios visais atžvilgiais yra sunkios tiek teatralams, tiek tiems, kurie mėgsta teatrą, režisieriaus Alvydo Vizgirdos Klaipėdoje įkurtas ir vadovaujamas Pilies teatras perlipo 35 metų slenkstį. Daug visko būta, daug visko dabar yra ir, duok Dieve, kad ateityje dar būtų visko daug. Teatras – visų menų sintezė. Tačiau vis dėlto svarbiausia jo ašis yra režisierius…

STUDENTIŠKO GYVENIMO AIDAS

Ilgai ranka buvo sustingusi prieš baltą popieriaus lapą, nedrįsdama pradėti rašyti. Nes bijojau. Rašyti apie A.Vizgirdą nedrąsu todėl, kad bijau ne taip išgirsti, ne taip suprasti ir ne taip parašyti. O jo kiekvienas žodis svarbus. Žinau tai, nes seniai jį pažįstu. Nuo tų laikų, kai buvau mažas niekas, o jis buvo nerealaus „Liepų 68“ teatro vadovas. Pirmą kartą susitikome akis į akį 1989 metais, kai atėjau pas režisierių ir drebančiu balsu paklausiau, ar negalėčiau jų teatre pastatyti savo diplominio spektaklio. A.Vizgirda prisimerkęs tylėjo ir žiūrėjo į mane. O po to ramiai paklausė, ar man reikės jo pagalbos. Nežinau, iš kur tuo metu turėjau tokio buko pasitikėjimo savimi, kad išdrįsau jam pasakyti, jog susitvarkysiu pati. Kažkas panašaus iš vaikystės, kai mama bandydavo surišti man batraiščius, o aš verkdavau, kad galiu pati. Nors net neįsivaizdavau, kaip juos reikia surišti. Po mano atsakymo A. Vizgirda patylėjo ir dar tyliau pasakė, kad šiame teatre sunkiai pakeliamas gėdos jausmas. Atsakiau, kad supratau, bet tikro padėties suvokimo nebuvo nė lašo. Kur papuoliau, pradėjau suprasti tik pradėjusi dirbti su aktoriais. Dirbau su jais ir tuo pačiu metu auginau teatre savo sūnų. Jo pirmos gyvenimo frazės buvo iš mano diplominio spektaklio „Tu jį mylėjai, jis tave mylėjo“ pagal Sanzianos Pop romaną. Vis dar atsimenu, kaip mus išvijo iš kavinės, nes susiraukusiai padavėjai mano dvimetis pyplys pasakė, kad tarnaitės turi žinoti savo vietą ir nedaryti gėdos šeimai. Valgyti tą vakarą negavome. Repetuodavome pusbalsiu, nes drabužinėje, ant kareiviškos milinės miegodavo mano sūnus. Ir po pietų miego ant jo veido likdavo įspaudai nuo medalių ir ordinų, kuriais buvo nukabinėta milinė. Tai buvo patys nuostabiausi mano studentiško gyvenimo momentai.

Po premjeros prie manęs priėjo režisierius  ir pasakė, kad tikėjosi blogiau, bet išėjo gana neblogai. Man tai buvo kažkas panašaus, jei būtų įteikę tokį nedidelį „Oskariuką“. Už drąsą ir akiplėšiškumą. Nes jaučiausi to neverta. Todėl, kad ir tada, ir dabar puikiai suprantu, jog iš manęs jokio režisieriaus nebus. Nei gero, nei prasto.

PILIES TEATRO SIELA

„Liepų 68“ teatre supratau, kas yra teatras. Kad jis prasideda nuo pagarbos, pasitikėjimo ir meilės žmogui. Šiame teatre svarbiausia buvo žmogus. Tas, kuris scenoje, ir tas, kuris žiūri į tą, kuris yra scenoje. Žiūrėdama į A. Vizgirdą galvodavau, kad man retai kada teko sutikti tokių žmonių kaip jis. Jis buvo kaip gyva žaizda. Fiziškai negalėjo priimti melo, veidmainystės ir pasipūtimo. Visa tai buvo matyti jo veide. Manau, jei būtų sugebėjęs tai paslėpti, jam viskas gyvenime būtų buvę kitaip. Jis nesakydavo žodžiais, bet jo veidas bylote bylojo apie tą nebylią tiesą. Jei būtų mokėjęs apsimesti, jam nebūtų reikėję kaip Don Kichotui kovoti prieš tai, ko neįmanoma nugalėti. Daužytis į biurokratinio malūno sparnus, kurie vis sukasi ir sukasi, o tos beviltiškos beprotybės pabaigos taip ir nematyti.

Ir štai šiomis dienomis, kurios visais atžvilgiai yra sunkios tiek teatralams, tiek tiems, kurie mėgsta teatrą, Pilies teatras perlipo savo 35 metų slenkstį.  Daug visko būta, daug visko dabar yra ir, duok Dieve, kad ateityje dar būtų visko daug. Teatras – visų menų sintezė. Tačiau vis dėlto svarbiausia jo ašis yra režisierius. Režisierius sulygina visus kampus, suderina nesuderinamus dalykus, chaosą paverčia harmonija arba atvirkščiai ir, viską sumovęs ant idėjos smaigalio, pateikia mums kaip šventinę eglutę. O mes, žiūrėdami į tą stebuklą, permąstome, iš naujo įvertiname tai, ką iki šiol žinojome. Pilies teatro siela yra A. Vizgirda, jo spektakliai yra kaip mažos išpažintys, kuriose atsiveriame per juoką, ašaras ir kitas emocijas, kurios mums primena, kodėl esame čia ir kad mes vis dar gyvi.

Labai apsidžiaugiau, kai režisierius sutiko pasikalbėti ir nepaprašė, kad nepadaryčiau gėdos. Nes iš tikrųjų smalsu sužinoti, kas yra A. Vizgirda, teatre kuriantis jau beveik 50 metų, kaip sudėliota ši meniška ir įvairiaplanė dėlionė, iš kokio pasaulio jis atsinešė tokį stiprų grožio pajautimą.

PIRMIEJI VAIDINIMAI – NAMIE

– Jei žmogus norėtų sužinoti, kur gimė žymus Lietuvos režisierius A. Vizgirda, jam tektų suglumti. Nes vienur rašoma, kad Marijampolėje, o kitur, kad Vilkaviškio rajone. O kur iš tikrųjų?

– Iš tikrųjų – Kazlų Rūdos gimdymo namuose, o po to jau gyvenau Vilkaviškio rajono Pagramdų kaime. Taip išėjo, kad bėgant metams vis keitėsi rajonų ribos ir skirtingais laikotarpiais atrodydavo, kad esu gimęs vis skirtingose vietose.

– Koks įvykis vaikystėje jus nukreipė į teatrą?

– Tai, be abejo, buvo mano pamatytas pirmas spektaklis, po kurio aš dar ilgai negalėjau atsitokėti. Kai nedidukėje scenoje ragana išskleidė savo milžiniškus skvernus lyg sparnus, tas reginys mane užhipnotizavo. Iki šiol tas vaizdas stovi prieš akis. Tada ir prasidėjo pirmieji mano spektakliai namuose. Dekoracijos – visos kėdės, stalai, o pagrindinis akcentas buvo gėlės. Didelės, ryškios, kurias padarydavome iš spalvoto popieriaus.

– Ar jūsų šeimoje buvo žmonių, susijusių su teatru?

– Mano mama ir teta. Dar būdamas penkerių mačiau spektaklį „Raudonoji gėlelė“, kuriame vaidino mano mama. Šis spektaklis man irgi paliko neišdildomą įspūdį. Apskritai visas mūsų Pagramdų kaimas buvo kažkoks ypatingas. Ne vien vaidinimais, bet ir tradicijomis,  šventėmis. Vienos iš smagiausių buvo vardinės. Kaimo žmonės varduvininkams pindavo vainikus. Ar įsivaizduojate trobą, kurioje visur vainikai? Trisdešimt, keturiasdešimt vainikų.  Jie buvo pinami iš įvairių gėlių, atsižvelgiant į sezoną. Savo forma jie buvo apvalūs ir šiek tiek priminė vėliau išpopuliarėjusius laidotuvių vainikus. Į to vainiko vidurį buvo dedamas palinkėjimas ir slapta vainikas būdavo pakabinamas ant varduvininko namo durų ar lango. Slapta reikėjo todėl, kad, jei varduvininkas pražiopsodavo sveikintojų darbą, jis kitą dieną turėdavo vaišinti naktinius svečius, kurių nepastebėjo. Tačiau, jei jis būdavo sumanus ir „sugaudavo“ tą momentą, kai vainikas būdavo tvirtinamas, tada jau sveikintojai turėdavo varduvininką vaišinti. Tiesiog teatrinis detektyvas.

– Tai jūsų vaikystė buvo panaši į šventę?

– Vaikystė ir yra šventė, net jei joje būna ir negerų dalykų. Dabar, kai prisimenu, buvo ir sudėtingų situacijų, kurių išskirtinumo aš tuomet nesuprasdavau. Puikiai atsimenu naktis, kai lange pasirodydavo vyro veidas. Tuo metu juos vadino banditais, o dabar – partizanais. Ir tada aš saviškiams sakydavau, kad „vyrukas atėjo“. Ilgai nežinojau, kas iš tikro yra tas vyrukas. Dieną ateidavo vieni vyrukai, o naktį – kiti. Ir vis reikėdavo ką nors duoti. Mama jiems padėdavo todėl, kad visi taip darė. Ar tai buvo daroma iš pareigos, ar iš jausmo, o gal iš baimės? Aš negaliu pasakyti, kaip buvo iš tikro, nes ta tema mes namuose nekalbėdavome. Negeri buvo laikai.

– Kas buvo jūsų vaikystės draugai?

– Turėjau vieną. Mergaitę. Kaip dabar suprantu, „chuliganką“, kokių reta. Ir mes abu esame pridarę aibę negražių dalykų. Vis bėgdavome iš namų. Mūsų noras pabėgti iš namų buvo daugkartinis ir nuolat tiražuojamas. Dažniausiai pabėgimas baigdavosi prie kapinių. Tada „prisižliaugdavom“ gėlių glėbius ir grįždavome namo. Dabar, kai prie namų pamatau augančias tokias gėles, visada prisimenu vaikystę.

PIRMOJI TIKROJI MOKYTOJA

– Vilniaus aukštesniojoje kultūros mokykloje režisūrą jums dėstė Marija Misiūnaitė, kuri, beje, buvo ir mano dėstytoja. Ką ji jums reiškė?

– Apie M. Misiūnaitę galėčiau kalbėti ilgai ir nepasakyti nė lašo to, kas ji man yra iš tikrųjų. Yra žmonių mokytojų, kurie mums dovanoja tik žinias. O yra tokių mokytojų, kurie prie žinių dar prideda ir savo norą jus išmokyti gyvenimo. Šiuolaikiniai jauni teatralai, kalbėdami apie kokio nors įžymaus režisieriaus pastatymus, konstatuoja spektaklį kaip faktą. Analizuoja jį kaip veiksmą, tačiau pačiu režisieriumi nesižavi. Jiems nebėra idealų. O man M. Misiūnaitė yra pirmoji mano tikroji mokytoja, kuri savo išmanymu buvo ir yra reta asmenybė. Ji mane mokys iki gyvenimo pabaigos. Jei būdavo blogai ar nežinodavau, kaip toliau dirbti, eidavau pas ją. Aš jai nieko nesakydavau. Atrodo, ir ji manęs nieko neklausinėdavo. Tiesiog kalbėdavomės, ir staiga manyje nubusdavo noras kuo greičiau bėgti į sceną, nes suprasdavau, ką man reikia daryti. Net spirgėdavau, negalėdamas išbūti savo kailyje nuo didelio noro vėl kurti.

Neseniai buvome teatrų festivalyje Sibire. Pamačiau vieną spektaklį pagal amerikiečių pjesę – gana chaotišką, ekscentrišką, pagalvojau, kodėl gi man jos nepastačius. Ir jau eidamas po spektaklio staiga netikėtai prisiminiau M. Misiūnaitę. Ir pamaniau: „O ką ji man pasakytų?“ Ir atrodė, kad iš tikro išgirdau jos atsakymą: „Alvydai, ar jums to reikia?“ Tą pačią akimirką tarsi ranka nuėmė visas abejones. Ji mus mokė ne tik režisūros, bet ir etikos. Eidavome su savo antromis pusėmis pas ją švęsti švenčių. Ji žinojo apie mūsų finansinę padėtį ir iš viso ji mus visus gerai pažinojo. Atsimenu, kaip pačioje mokslų pradžioje viena bendrakursė pavėlavo į pirmą dėstytojos paskaitą. M. Misiūnaitė taip tylomis į ją žiūrėjo, kad mes visi pasijutome kaip ant keptuvės ir nugaromis ėjo pagaugai.  O tada, išlaikiusi labai ilgą pauzę, ramiai pasakė, kad į jos paskaitas niekas niekada nevėluos. Ir daugiau niekas niekada nevėlavo. Po dešimties metų įvyko kurso susitikimas, ji mūsų atsiprašė. Kad neįtarė, kokie ateina laikai ir kad ji, to nežinodama, neišmokė mūsų užsiauginti nagų. Nagų, kad galėtume apsiginti. Apsiginti nuo idiotizmo ir chamizmo.

Jei M. Misiūnaitė pasakodavo apie kokį nors nežinomą mums autorių, tai darydavo taip, kad burnoje pajusdavome medaus skonį. Ir po paskaitos puldavome į biblioteką kas pirmesnis gauti to autoriaus kūrinių. Ji buvo tas žmogus, kuris nemoralizuodamas sugebėdavo savo studentams įskiepyti pareigos jausmą. Aš dažnai jauniems žmonėms sakau, kad, jei reikėtų pasirinkti, kur gyventi – ar didžiuliame ištaigingame name, ar M. Misiūnaitės dviejų kambarėlių bute, iki lubų prikrautame knygų, – man nereiktų nė minutės, kad apsispręsčiau. M. Misiūnaitės namai-biblioteka man visada atrodydavo kaip geriausi namai.

PATS SAU PAVYDI

– O ar buvo daugiau tokio lygio mokytojų?

– Tokio lygio kaip M. Misiūnaitė, ne. Bet mano gyvenimas man dovanojo profesijos mokytojus, kurie buvo fantastiški. Pats sau pavydžiu. Jų buvo daug. Nuo garsenybių G. A. Tovstonogovo Peterburge, E. Simonovo ar E. Zachavos Maskvoje iki ekscentriškų ir iš orbitos išėjusių. Nebuvo nė vieno, kurio nereikėjo. Ir Sankt Peterburge, ir Maskvoje išėjau tokias gyvenimo mokyklas, kurių linkėčiau kiekvienam. Atsimenu savo scenos judesio dėstytoją, kurį pamatę koridoriuje sprukdavome kaip įmanydami. Nes žinodavome, kad pasisveikinę su juo vis tiek neįtiksime. Ne taip pasisveikinsime ar pasakysime ne tai, ką jis norėtų išgirsti. O tada jis tave įspraus į kampą, įrems ilgą pirštą tau į krūtinę ir baksnodamas juo išrėš tokį moralą apie etikos taisykles, kad pamirši, kuo tu vardu ir iš kur atėjai. O Maskvoje mūsų anglų kalbos dėstytoja buvo tarsi atėjusi iš pasakos, jos drabužiai – angliško, prancūziško ir indiško stilių samplaika. Ir kai ji ateidavo, paskleisdavo visus savo plačius „padurkus“ per visą auditoriją. Sėdėdavo išdriekusi savo sijonus ir rūkydavo cigaretę, vieną po kitos. Prašydavo angliškai arba prancūziškai papasakoti apie kokį nors matytą spektaklį. Vos išgirdusi kokio nors jai žinomo režisieriaus pavardę, iškart pereidavo prie rusų kalbos ir pasakojimo, kas girdėti Maskvoje apie šį režisierių. Kas su kuo miega, kas ką geria, kas kur buvo. O  paskaita baigdavosi, kai pasibaigdavo cigaretės.

– Ko labiausiai gaila iš tų dienų?

– Žiedo. Taip, taip, taip. Žiedo, kurį gavau dovanų ir labai vertinau. Bet per stojamuosius egzaminus Sankt Peterburge sau daviau žodį, kad, jeigu įstosiu, aš tą žiedą įmesiu į Nevos upę. Ir kaip jums atrodo? Aš įstojau. Gailėjausi savo duoto pažado, bet žodis yra žodis. Ir dabar kažkur jis guli Nevos dugne. Bet juk žodžio reikia laikytis.

PROFESIJA – KAIP DAKTARO

– Viena pirmųjų jūsų darbo vietų buvo Naujoji Vilnia. Koks tas laikotarpis?

– Visi mes idealizuojame savo vaikystę. Turime polinkį idealizuoti ir jaunystę. O Naujoji Vilnia buvo mano jaunystė. Mano pirmieji spektakliai. Nepaprastai gražus periodas, kuris truko 13 metų. Tada labai pasisekė, nes kažkokiu būdu susiformavo žmonių grupė, kurioje buvo tiek supratimo, meilės vieno kitam, kad man net sunku nusakyti. Jie jautė vienas kitą, ir man beliko tik kartu su jais švęsti gyvenimo ir teatro šventę. Visi aktoriai buvo universitetinio išsilavinimo, suprasdavo mane iš pusės žodžio. Daug esu keliavęs, daug egzotiškų šalių aplankęs, tačiau nė vienos tokios kelionės nemainyčiau į mūsų Naujosios Vilnios teatro vasaros pasivažinėjimus kledaru autobusu, švelniai vadintu kregždute. Keliauti per Lietuvą, Krymą, miegoti palapinių miesteliuose, vakarais džiaugtis pokalbiais apie tai, kas buvo, yra ir kas dar bus – tikra Dievo dovana. Ta bendrystė perspjauna daugelį mano kelionių, įvykusių po to. Būnant su jais, mane aplankydavo jausmas, kad su šiais žmonėmis galiu viską. Ir gyventi, ir numirti. Užbėgdamas už akių noriu pasakyti, kad, kai teko atsigulti į ligoninę Klaipėdoje, manęs aplankyti atėjo… O kai teko dėl tos pačios priežasties gulėti Vilniuje, po šitiek išsiskyrimo metų mane aplankė 14 žmonių iš buvusio Naujosios Vilnios kolektyvo. Tai ar reikia daugiau žodžių? Nostalgija? Taip. Tam tikra romantizmo rūšis.

– Kokie žodžiai jums artimesni – profesionalumas ar prigimtinė intuicija?

– Ir su viena, ir su kita sąvoka galėčiau sutikti ir tiek pat turėti pretenzijų. Profesionalumas – tai nebūtinai diplomo turėjimas. Savo kalboje aš dažnai vartoju žodį „diletantizmas“. Tai paviršutiniškas gebėjimas užsiimti tuo, kam labiausiai reikia išmanymo ir kūrybiškumo. Kartais liūdna, kad šiuolaikiniai jauni režisieriai, baigę režisūros mokslus, neįsivaizduoja, ką reiškia išanalizuoti pjesę. Aš nesakau, kad nemoka, aš sakau, kad neįsivaizduoja. Tai ko jie mokosi, jei nemoka pasiruošti paprasčiausio spektaklio pamato? Teko stebėti dviejų jaunų menininkų ginčą apie meno vertę. Vienas springdamas įrodinėjo, kad suplotą kibirą jis gali pakabinti ant sienos ir tai bus meno šedevras. O kitas jam aiškino, kad čia bus ne meno kūrinys, o niekalas. Klausiausi ginčo ir negalėjau įsiterpti. Norėjau jiems pasakyti, kad menas yra idėjos, tiesos ir išmislo harmonija. Jei nors vieno komponento trūksta, meno kūrinio nebus. Ginčijantis reikia turėti ginčo objektą, pirmiausiai išsiaiškinti, kas jiems yra menas, na, o paskui galima ir apie kibirus.

Profesija teatre yra kaip daktaro. Pirmiausiai gydytojas turi išmokti terminologiją. Kas yra kas. Išmokęs, prieiti prie konkretaus darbo, pajusti jį. Žinoma, svarbu ir intuicija. Ji atplaukia iš neaišku kokių aruodų. Menininkas dar turi turėti nepaprastus pojūčius. Jie turi gyventi jame, su juo. O be profesijos išmanymo jis atradinės tai, kas pasaulyje jau seniai atrasta. Prisimenu tokį gana juokingą atsitikimą. Vertėja man atnešė pjesę, kurią perskaitęs pamaniau, kad ji nelabai aktuali man ir žiūrovams. Atmečiau. Tada ji tą pjesę nunešė J. Vaitkui ir jis ją pastatė. Ilgai galvojau, kas čia nutiko. Paskui supratau. J. Vaitkus gali bet ką pastatyti. Tu jam atnešk savo biografiją ir jis ją pastatys. Svarsčiau, ar jis tingi ieškoti literatūros, ar koks čia kipšas yra. Bet po to supratau. Tai yra aukštasis pilotažas. Mokėjimas viską paversti teatru. Nes jis yra aukštos prabos profesionalas.

GIRDĖTI IR BŪTI IŠGIRSTAM

– Šioje interneto eroje galima viską sužinoti, ko reikia, vienu piršto paspaudimu. Kaip jums atrodo, ar  dar yra vietos knygai šiame pasaulyje?

– Vajetau koks… klausimas. Bandysiu atsakyti trumpai. Jauni žmonės šiandieniniame pasaulyje gyvena šalia žinių. Petys į petį, diena į naktį. Bet vienas dalykas žinoti, kad yra toks F. Dostojevskis, ir visai kitas dalykas išmanyti F. Dostojevskį.

Daug sutinku žmonių, kurie žino apie J. P. Sartre’ą, F. Dostojevskį, M. Bulgakovą. Bet dažnas nėra jų skaitęs. Kurdamas spektaklius, aš susiduriu su tuo. Tai problema. Suprantu, kad laikai kiti, kad viskas pasikeitė. Ir kad dauguma dabartinių aktorių eina tik asociatyviais keliais. O ką man daryti, kai norėdamas padėti aktoriui, pasakoju jam apie kokį nors senų laikų aktorių, kuris padėtų jo kuriamam personažui, tačiau jis apie tokį nežino? Tada aš ieškau pavyzdžių tarp dabartinių, iškilių Vakarų šalių aktorių, bet bėda, kad ir tų jie neįsidėmėjo. Rezultatas – mes daug netenkame taip „kalbėdamiesi“. Nebelieka atpažinimo ir bendrystės jausmo, ir džiaugsmo nebelieka. Sąlyčio taškų nėra. Taip prarandame pačius nuostabiausius dalykus pasaulyje – girdėti ir būti išgirstam.

– Jei jaunas žmogus jūsų paklaustų, ką jam patartumėte perskaityti?

– Bėgant metams keičiasi ir prasmės, ir mados, bet šiuo klausimu aš esu stabilus. Atsakymas būtų trumpas ir aiškus: Č. Aitmatovas, F. Dostojevskis ir M. Bulgakovas. Ši mano  trijulė – ne atsitiktinė. Kiekvienas iš jų vienaip ar kitaip ieškojo sąlyčio taškų su Dievu, o menininkui tai būtina. Mano asmeninis santykis su aukščiausiuoju yra komplikuotas, nes tikiu tik protinga mintimi ir protingu žodžiu. O štai šie trys menininkai vienaip ar kitaip ieško šitų sąlyčio taškų ir visi trys padarė tas pačias nejaukias išvadas. Kad mes Dievą mylime tiek, kiek jis yra nutolęs nuo mūsų. Kuo arčiau, tuo meilės mažiau. Mums yra gerai, kol jis mums yra nepasiekiamas, kol jo visa reginti akis yra tarp debesų. Bet vos tik jis atsiduria tarp mūsų, mes jį sunaikiname. Žmogus yra ydingas ir Dievo šalia savęs jis nepakenčia. Nes jo artimas buvimas ir pirštu baksnojimas į sąžinę yra per sunkus išbandymas bet kuriam žemiškajam padarui. Ir tada jis tą Dievą nužudo, kartu nužudydamas ir dievybę savyje.

IŠMOKTA VISAM GYVENIMUI

– O premjeros metu jūs stebite žiūrovų salę?

– Taip. Bet prieš tai, likus kelioms dienoms iki premjeros, aš einu apsikirpti. Kai apsikerpu, man iš karto palengvėja. Žinau, kad viskas bus gerai. O nestebėti publikos negaliu. Gal kvailai atrodys, bet aš tik dabar mokausi nežiūrėti savo spektaklių. Tačiau kas iš to? Aš tada nervinuosi namuose. Man tikrai būna itin gera, kai jaučiu, kad publika mūsų spektakliuose įkaista, kai pajuntu, kaip žiūrovai įsielektrina. Tada įsitikinu, kad spektaklis yra paveikus. Iš mūsų sielos į jų sielas nueina impulsai. Jei aktoriai vaidina įtaigiai ir paveikiai, aš irgi visada žiūriu emocionaliai ir visai nesvarbu, kelintą kartą tą spektaklį matau. Prisimenu M. Misiūnaitės patarimą: jei aktorius ko nors klausia, o tu nežinai, atsakyk, kad sužinosi rytoj arba poryt. Ir per tą laiką privalai tai padaryti.

– Ar režisierius prieš statydamas spektaklį žino, koks jis turėtų būti, ar tai įvyksta kūrybinio proceso metu?

– Aš atsimenu, kaip atėjau į Klaipėdos dramos teatrą statyti spektaklio „Žmogus iš La Mančos“. Buvau iki smulkmenų pasiruošęs. Žinojau viską. Nes, vaizdžiai tariant, vadovavau armijai, kuri turi pasitikėti. Taigi privalau žinoti, kur ją vedu. Ir aktoriai tai jautė. O buvo kitas atvejis. Kai Vilniuje repetavome Sh. Delaney „Medaus skonį“, mes tiek daug įdėjome į jį širdies ir jausmo, tiek daug skaitėme ir gilinomės, kad per visą tą darbą galėjome sukurti dar dešimt panašių pjesių. Po premjeros viena kritikė pagyrė mus, bet ir papeikė, kad tik tekstą vaidinome. Aš nusiminiau. Mes tiek skaitėme, mes tiek domėjomės ir gilinomės ir štai tau –„vaidinome tik tekstą“. Nutylėjau, neprieštaravau. Niekada neprieštarauju kritikams. Buvau mokytas prieš tai pagalvoti. Juk kiekvienas dirbame darbą. Taigi tuomet patylėjau ir gal tik po pusės metų supratau, kad kritikė buvo teisi. Mes vaidinome tiktai tekstą. Nes viskas, ką atradome, liko už spektaklio ribų. Didžiulė pamoka, išmokta visam gyvenimui.

– Koks jūsų santykis su valdžia?

– Komplikuotas. Daug kas mano, kad esu konfliktiška asmenybė, bet taip nėra. Prieš daug ką užmerkiu akis. Kai tau neišmanantis, bet turintis valdžią aiškina, ką tu turi daryti, o tu supranti, kad tai visiška nesąmonė, tai geriau patyliu. Nes kovoti prieš tą, kuriam trūksta ne vien tik supratimo, bet ir išsilavinimo, beviltiška. Iki šiol neišmokau kalbėtis su biurokratais. Neišmokau jų kalbos.

SU PAJACO KAUKĖMIS

– Manoma, kad dailė žmoguje atskleidžia gilumos poreikį. Kada tai pajutote?

– Baigęs ketvirtą klasę, turėjau pereiti į kitą mokyklą. Ir mūsų mokytojas prieš atsisveikindamas mus nuvežė į Sankt Peterburgą. Ar jūs įsivaizduojate, ką turėjo pajusti vaikas iš kaimo, patekęs į Ermitažą? Prieš tai – ilga kelionė to stebuklų sklidino miesto link, pilna įvairių pažinimų. Tada pirmą kartą pamačiau ir jūrą, kuri tą dieną buvo rami ir mane nuvylė. Niekaip nesupratau, ko čia ta S. Nėris taip aikčiojo dėl tos jūros, juk tai paprasčiausia bala. Kas čia tokio didingo? O Sankt Peterburgo įspūdžiai buvo didžiuliai. Kai jau vėliau mokiausi tame mieste, nebuvo nė savaitės, kad nenueičiau į Ermitažą. Aš ir dabar galėčiau tiksliai nusakyti, kurioje salėje, ant kurios sienos kabo to ar kito dailininko paveikslai. Mano manymu, dailės mokytis turi jaunas. Kol emocijos yra aukščiausio lygmens. Kai gali stovėti prieš drobę ir žliumbti be priežasties. Verkti ar juoktis net nesuprasdamas, kas gi čia atsitiko. Jausti, kaip švarėja siela, nes paveikslai geba taip paveikti. Ir nukelti į neegzistuojančius pasaulius. Šiandien, jei atvirai, kartais žiūriu į aukštos prabos paveikslą ir galvoju – kaip čia išeina, kad metras drobės, šiek tiek dažų, malūnas kažkoks ir mergelė prie upelio, o kainuoja didelius pinigus? Ir nuo tos minties man nejauku. Nes suprantu paprastą dalyką: gyvenimas mus keičia, ir viskas transformuojasi ne visada taip, kaip norėtume. Liūdna, kad šiandieniniai režisūros studentai nesimoko meno istorijos ir literatūros. Ne, ne liūdna – nesuprantama.

– Apie kokį žmogų jūsų visi spektakliai?

– Pastebėta, kad mūsų teatro personažai dažnai – su pajaco kaukėmis, kurios pabaigoje nukrenta. Nemėgstu silikoninių žmonių. Nenoriu matyti. Nemyliu. O mūsų teatro aktorių sukurti personažai dažnai – keistuoliai. Tylūs pamišėliai. Maži žmogeliai su savo skaudžiais protestais, kurių niekas nenori išgirsti, nes nelinkę pastebėti tokio maišto.

– Šiandienė Klaipėda yra teatrų miestas. Kuris teatras jums yra artimiausias?

– Be abejonės, Klaipėdos dramos teatras. Taip, teatrų yra daug, bet jie visi išsibarstę. Pavyzdžiui, Kaune yra menininkų namai, kur menininkai daro daug bendrų dalykų. Tie namai jungia visus. Klaipėdoje tarsi žengėme žingsnį ta linkme – įkūrėme Kultūrų komunikacijų centrą. Tačiau tai mūsų nesujungė. O reikėtų. Kad geriau jaustume vienas kito petį.

DIDŽIAUSIA DOVANA IR ŠVENTĖ

– Kokią didžiausią gyvenimo pamoką esate gavęs?

– Nežinau. Daug buvo. Turiu pažįstamų, kuriuos sunki liga privertė į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Iki alpulio šnekama, kaip iki jos viskas buvo daroma ne taip ir kaip štai nuo šiol viskas bus kitaip. Man liga tokio perversmo nepadarė. Gal net atvirkščiai. Vos tik pamatau spaudoje antraštę, kurioje rašoma, kad štai žinomas žmogus grumiasi su sunkia liga, mane apima pyktis. Viso labo reikia pasitikėti žmonėmis, kurie išmano savo darbą ir gali tau padėti. Nereikia grumtis. Reikia susirasti ligoninę ir daktarą – jie padės. Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, aš gyvenimą mylėjau ir myliu. Gal tai iš vaikystės? Vaikas būdamas, žiemos vakarais sėdėdavau ant krosnies ir žiūrėdavau į mūsų troboje susirinkusias moteris. Ilgoje troboje jų daug tilpdavo. Plunksnų plėšytojų. Ir apie ką gi jos dažniausiai kalbėdavosi? Žinoma, apie karus, ligas ir greitai ateisiančią pasaulio pabaigą. O aš žliumbdavau. Neįsivaizdavau, kaip gali atrodyti pasaulis be manęs. Begyvendamas šio to išmokau, dabar mokausi pratintis prie mirties. Savarankiškai. Mokausi nebijoti nebūti. Sunkus tas kelias į nusiraminimą.

– Ar yra už ką sau negalite atleisti?

– Net nežinau. Gal aš per didelis egoistas. Neslėpsiu, kad mėgstu saviplaką. Už tai, ką padarau sąmoningai ir nesąmoningai. Kaip blogą muziką – atsisuku ir klausausi. Paskui dar kartą ir dar. Lyg tikėčiausi išgirsti atsakymą, kodėl taip atsitiko. Laikui bėgant aš daug ką sau atleidžiu. Negaliu ir nenoriu burnoti į praeitį. Tai neprotinga. Jei kas suteiktų galimybę gyvenimą nugyventi iš naujo, turbūt nieko nekeisčiau. Gyvenčiau taip pat. Tik mylėčiau daugiau.

– Kas jums yra šventė?

– O, kuo paprastesnis klausimas, tuo sudėtingiau į jį atsakyti. Mano šventė, kaip  Dievą myliu, tai ne vestuvės ir ne akimirka, kai kažkas atgabena dovaną. Šiuo metu pati didžiausia dovana ir šventė man – reti mūsų vakarai, kai mes šnekamės. Apie save, apie knygas, apie keliones ir nieką.

– O kokiu tikslu atėjote į šį pasaulį?

– Tikslas taip pat labai paprastas. Ateiname į šią žemę pasigėrėti jos gražumu. Ir truputį pasikalbėti.

DURYS, 2020 gruodis, Nr. 12 (84)