Agata Duda-Gracz: menas yra vienas iš nedaugelio įrodymų, kad Dievas yra

Klaipėdos dramos teatre juntamas ypatingas pakylėjimas. Spektaklį kuria lenkų režisierė Agata Duda-Gracz. Koridoriuose retkarčiais sutinkami aktoriai neslėpė, kad daugeliui jų darbas su šia režisiere buvo profesinė svajonė. Jie pasakojo apie nepaprastą režisierės atidumą, atvirumą, jautrumą, unikalų santykį su medžiaga.

A. Duda-Gracz pati rašo savo spektaklių tekstus, kuria scenografiją. Ji pabrėžia, kad ne aktoriai dirba jai, o ji – aktoriams, jie yra aktyvūs savo personažų kūrėjai. Anot jos, „visada yra toks susitarimas, kad pirmosios repeticijos metu niekas nežino, kada mirs, ir kiekvienas personažas turi užsitarnauti teisę gyventi“.

Pirmą kartą uostamiestyje A. Duda-Gracz viešėjo 2018 m. Į festivalį „TheATRIUM“ buvo atvežusi savo spektaklį „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“. Šiuo metu kuriamas spektaklis pasakos apie italų dailininką, vieną iškiliausių baroko epochos meistrų Michelangelo Merisi da Caravaggio (1571–1610).

A. Duda-Gracz yra žymaus lenkų dailininko Jerzy’o Duda-Gracz dukra – jis ją dažnai vaizdavo savo paveiksluose, bet ir ji kiekviename savo spektaklyje cituoja tėtį. Ne tik jį. Kiekvienu spektakliu atiduoda pagarbą savo tėvams, jų atminimui.

A. Duda-Gracz papasakojo apie save.

Gimiau Katovicuose, pietų Lenkijoje. Mano tėtis buvo dailininkas, mama – chemikė. Esu labai ilgai laukta vienturtė. Buvau lepinama iki begalybės. Tėvai sakė, kad esu dovana iš dangaus, kad Dievas jiems mane davė laimei. Iki man gimstant tėvai išgyveno begalę tragedijų. Nepaisant to, mokėjo džiaugtis gyvenimu ir niekada neprarado vilties, kad atsirasiu šiame pasaulyje. Todėl, kai gimiau, manęs laukė visa šeima – tėvai, seneliai ir tuomet jau viena močiutė. Kai senelis sužinojo, kad atėjau į pasaulį, kad esu sveika ir kad esu pirmas mano tėvų vaikas, kuris išgyvens – jis taip stipriai apsidžiaugė, kad jam plyšo aorta ir jis numirė. Mano krikštynos įvyko dieną po jo laidotuvių.

Vaikystėje išgyvenau septynis smegenų sukrėtimus. Tikriausiai tai yra mano tapimo režisiere priežastis. Man nuolat kas nors atsitikdavo. Turėjau neįtikėtinai laimingą ir mylinčią šeimą. Mano tėvai nekalbėjo apie pinigus. Nesvarbu, ar jų buvo, ar ne. Jie labai mylėjo vienas kitą. Turėjo didžiulį būrį draugų. Neslėpsiu, kad dažniausiai rinkdavausi juos, o ne savo bendraamžius. Buvau truputį per žemas, nutukęs vaikas, kaip iš Fernando Botero paveikslų, ir visą laiką girdėjau, kad esu pati gražiausia pasaulyje. Dėl savo perdėto jautrumo dažnai grauždavau nagus. O tėtis tvirtino, kad vyrai varžysis dėl mano nugraužtų rankyčių. Vaikystės ir jaunystės laiką prisimenu su didžiule laime, kaip ir visą savo gyvenimą. Ir nors savo kelyje patyriau įvairių išgyvenimų, manau, kad esu labai laiminga. Turiu laimę sutikti žmones. Gal dėl to taip stipriai jais tikiu. Visada, kai nuo scenos pasakoju net sudėtingiausius dalykus, netausoju žmogaus. Bet sutelkiu į jį visą dėmesį.

Baigusi licėjų Katovicuose išvažiavau į Krokuvą. Ten studijavau meno istoriją. Mano specialybė – Bizantijos menotyrininkė ir medievistė. Iš karto po meno istorijos studijų įstojau į Krokuvos teatro akademiją, kurioje studijavau režisūrą. Turėjau garbės susitikti su didžiausiais lenkų režisieriais – mano kurso vadovu Krystianu Lupa, Rudolfu Zioło, Mikołajumi Grabowskiu, Bogdanu Husakovskiu. Neįtikėtini režisieriai. Ketveri metai bendravimo su jais teatro akademijoje padėjo suvokti, kad niekas manęs neišmokys režisūros, kad to reikia išmokti pačiai, kad kiekvienas režisierius turi savo braižą ir kalbą. Todėl atmečiau daugumą neįtikėtinai nuostabių ir svarbių mokslų ir pradėjau eiti savo keliu, išdidžiai išgyvendama visas to pasekmes.

Man yra 46 metai ir tai yra „kietas“ amžius. Gyvenu Krokuvoje. Praėjo jau 17 metų po debiuto teatre. Mano tėvų jau nebėra. Bandau išmokti su tuo gyventi. Kiekvienu spektakliu atiduodu pagarbą mamai ir tėčiui. Ir visada viską darau turėdama vilties, kad jie manęs nesigėdys. Mano mama mirė prieš metus, tėtis prieš 16 metų, bet jie yra čia.

Turiu pernelyg gražų sūnų. Žinoma, jis irgi yra vienturtis ir neįtikėtinai išlepintas. Vežiojuosi jį visur, kur tik įmanoma. Rodau jam pasaulį tokį, koks man atrodo gražiausias ir įdomiausias. Kankinu jį, versdama žiūrėti paveikslus, ikonas ir leisti valandų valandas muziejuose. Kad būtų sąžininga, išmokau žaisti kompiuterinį „Star wars“ žaidimą. Nusprendžiau etatu neprisirišti prie vieno teatro. Todėl labai daug važinėju, dirbu įvairiose vietose. Kiekviename teatre sukuriu sau naujus namus. Tiek mano sūnus, tiek mano mylimasis supratingai tai priima.

Labai anksti nusprendžiau, kad tapsiu teatro režisiere. Apie tai skelbti pradėjau būdama pirmoje klasėje. Kai tik išmokau rašyti, pradėjau kurti pirmuosius scenarijus. Režisavau pirmokų pasirodymus, tokius kaip „Mamos dienos Olimpe“. Žinoma, sau skyriau pagrindinį vaidmenį. Visi klasės vaikai, kuriuos mėgdavau, gaudavo didelius vaidmenis. Tie, kurių nemėgau, turėjo mažus ir neįdomius vaidmenis. Neįtikėtina, kad visi tam pritarė. Vėliau savo spektakliuose niekada nevaidinau. Bet tada pirmą kartą patikėjau, kad galiu būti režisierė ir galiu įtikinti žmones, jog jie yra aktoriai. Mokykloje režisavau visas įmanomas šventes, minėjimus. Dar tebevykdavo Spalio revoliucijos šventės, ir aš, galima sakyti, būdama aštuonmetis vaikas, tam tikra žodžio prasme kolaboravau su sistema – ruošdavau Marijos Skłodowskos-Curie ir Fryderyko Chopino biografijų inscenizacijas. Iki šiandien vis dar stebiuosi savo nuostabių mokytojų tolerancija ir kantrybe. Jie man leido tai daryti, o klasės draugai sutiko dalyvauti.

Mano tėvai buvo didžiuliai teatro gerbėjai. Iš Katovicų važiuodavome į Varšuvą, Krokuvą, Poznanę, Vroclavą – į visas premjeras. Kai tik kažkas naujo pasirodydavo, sėsdavome į savo „maluchą“ ir važiuodavome. Labai dažnai galvodavau, kad išprotėsiu iš nuobodulio, nes nieko nesuprasdavau. Kai man buvo devyneri metai, vienu iš sunkiausių išgyvenimų teatre tapo Tadeuszo Kantoro spektaklis „Wielopole, Wielopole“. Po jo norėjau nusižudyti. Tai, ką mačiau, man buvo visiškai nepriimtina. Dabar žinau, kad tai buvo neįkainojama patirtis.

Mano mama dievino operą. Su ja lankėmės operų premjerose. Matėme viską – tobuliausius ir prasčiausius pastatymus. Labai komplikuota tai, kad iš prigimties esu žmogus be klausos. Negaliu pakartoti net paprasčiausios melodinės linijos. Būtent dėl to muzika kelia absoliutų susižavėjimą. Bet dėl jos pertekliaus vaikystėje opera ilgai man sukeldavo atmetimo reakciją. Dabar tai keičiasi, ir suprantu, kad tai, ką patyriau vaikystėje, buvo labai svarbu. Ir būtent tai suformavo suvokimą, kad niekaip kitaip negalėčiau įsivaizduoti savo vaikystės.

Taip pat mane traukė tapyba. Labai daug piešdavau, tapydavau. Tėvai išbandė viską, kad to nedaryčiau, nes tai tokia nemoteriška profesija. Ir labai sunku moteriai tapytojai atsiskleisti, o ypač jaučiant spaudimą dėl to, kad esu tapytojo dukra. Todėl ir pasirinkau labai moterišką profesiją – teatro režisūrą. Vėliau viskas sklandžiai ir greitai plaukė. Ir dėl to, kiek daug buvau mačiusi, išskyrus tas traumas, pavyzdžiui, T. Kantoro spektaklį, mano susižavėjimas teatru vis didėjo. Ėjau į jį savo noru – manęs ten nebereikėjo vestis. Tuo metu Lenkijoje režisūra buvo podiplominė. Tai reiškia, kad įstočiau mokytis režisūros, prieš tai turėjau baigti kokias nors kitas studijas. Nuo vaikystės mano vaizduotėje gyvenę personažai buvo ne iš pasakų, bet iš paveikslų. Be to, kaip minėjau, mėgau tapyti. Tad meno istorijos studijos buvo akivaizdus pasirinkimas. Be jų nelabai įsivaizduoju režisavimo dabar. Nesu baigusi scenografijos, nepaisant to, kiekvienam savo spektakliui ją kuriu pati. Ir man ilgai skaudėjo, labai stebino, kai Lenkijoje kurį laiką buvau pripažįstama labiau kaip scenografė, o ne kaip režisierė. Daugiau apdovanojimų gavau už scenografiją, o ne už režisūrą. Tas pats, jei televizijos žurnalistė būtų apdovanojama ne už vedamas laidas, o už makiažą.

Nuo tam tikro momento pradėjau rašyti tekstus. Praėjus keleriems metams po studijų suvokiau, kad tam, jog spektaklis būtų išsamus, negaliu gvildenti, keisti arba taisyti svetimo teksto – turiu parašyti savo. Neįsivaizduoju savęs darančios kažką kita. Net dabar, tos prakeiktos pandemijos laiku, kai supratau, kad esame visiškai nereikalingi. Teatras nėra toks reikšmingas visuomeniniame gyvenime, kaip man atrodė. Jis žmonėms nėra nei pirmas, nei trečias, nei dešimtas poreikis. Nepaisant to manau, net jei tik vienam žiūrovui – vis tiek verta kurti didelius, sudėtingus, daug aktorių reikalaujančius spektaklius.

Mano kūrybai didelę įtaką turėjo mano autoritetai, jų labai daug. Tapytojai: M. Merisi da Caravaggio, Rembrandtas van Rijnas, Johannesas Vermeeris, Francis Baconas, Hieronymusas Boschas, Ilja Repinas, Aleksanderis Gierymski’s, Jacekas Malczewski’s, senųjų ikonų tapytojai. Režisieriai: Konradas Swinarski’s, T. Kantoras, Józefas Szajna, Eimuntas Nekrošius, Krystianas Lupa.

Laikau juos savo autoritetais, bet viską darau savaip. Mano kūrybos pagrindas – Biblija, mitologija, Williamo Shakespeare’o ir Antono Čechovo kūryba. Viskas, ką darau, yra šių keturių literatūros rūšių sandūroje.

Savo spektakliuose nepolitikuoju, nesistengiu moralizuoti. Nesakau, kokie privalo arba neprivalo būti žmonės. Stengiuosi pasakoti savas, subjektyvias, mano perfiltruotas, tik mano akimis pamatytas istorijas – apie meilę, mirtį, vidutinybę, apie Dievą ir jo ieškojimą, apie kvailumą, tironiją, kūrybą ir kūrybos aktą. Ir kiekvieną kartą, susitelkusi į konkrečią temą, per ją pasakoju apie konkretų pasaulį. Tai visada yra bendruomenė. Nekuriu monospektaklių.

Mano teatras emocionalus ir subjektyvus. Emocionalus – kupinas jausmų ir keliantis jausmus. Subjektyvus todėl, kad reiškiu tik savo nuomonę. Nepasakoju šventų tiesų, tik sakau – aš taip manau.

Į repeticijas atvykstu dažniausiai turėdama maždaug pusę teksto. Kartais turiu du trečdalius. O likusi dalis gimsta priklausomai nuo to, iki ko prieiname repeticijų metu. Teksto kūrimui nenaudoju repeticijų užduočių ir improvizacijų. Visada yra toks susitarimas, kad pirmosios repeticijos metu niekas nežino, kada kas mirs, ir kiekvienas personažas turi užsitarnauti teisę gyventi. Tai sukuria labai įdomų reiškinį – aktoriai pradeda laukti, kas su jų personažais toliau įvyks. Truputį kaip gyvenime, kai laukiame ateinančios dienos. Prieš trejus metus stačiau „Makbetą“ ir jutau kažkokį apmaudą, kad jau viskas iš karto yra žinoma, kad aktoriai nedreba dėl savo personažų likimo – jau aišku, kas kam atsitiks. Dievinu tą momentą, kai po pertraukos arba savaitgalio grįžtu į darbą ir visi laukia – „na, kas toliau vyks su mano personažu?“, „ar jie permiegojo?“, „kodėl jis mane nužudo, o ne aš jį? Aš irgi galėčiau! Palauk, paimprovizuokime štai taip – aš tau parodysiu“. Tai yra nuostabiausi momentai.

Manau, kad nėra blogų aktorių, yra tik blogi režisieriai. Arba davė netinkamą vaidmenį, arba blogai vedė aktorių to vaidmens link.

Jau seniai norėjau sukurti spektaklį apie Caravaggio. Mane įkvėpė ypatingas jo gyvenimo ir meno kontrastas. Jis buvo dvigubas žudikas, ugningo ir ūmaus charakterio, nuolatinis viešnamių lankytojas, nuolat įsiveldavo į visokias aferas, muštynes, buvo linkęs į kraštutinumus, fanatiškas. Jis tapė žiaurius, bet kartu meilės žmogui kupinus paveikslus. Jo realizmas, nepaisant išorinio atgrasumo, yra švelnus. Savo paveiksluose neteisino ir nepateisino nieko. Jis tapė pasaulį tokį, koks yra. Bet prisodrino jį neįtikėtinos meilės, tikėjimo, švelnumo. Savo paveiksluose Caravaggio pasirodė esąs humanistas visa to žodžio prasme. Sugebėjo švelniai parodyti kiekvieną žmogaus žaizdelę, iškilmingai vaizduoti paprastumą, naivumą.

Dabar kuriamas spektaklis nebus pasakojimas apie dailininko gyvenimą. Susitelksime ties svarbiausiu jo gyvenimo momentu. Kai jis sutinka savo meilę, mirtį, geidulį, nusikaltimą, ambicijas, godumą, kvailumą ir šventumą. Tai nutinka per vieną naktį. Dėl to visas spektaklio veiksmas vyks vienoje galvoje, iš vieno požiūrio taško. Scenos, kurias pamatys žiūrovai, bus labai realistiškos, bet atrodys kaip vizijos. Tai bus tiesioginės Caravaggio paveikslų citatos. Nepaisant to, kad tai istorijai – 400 metų, jaučiu, kokia ji neįprastai panaši į mūsų laikų apokalipsę. Tai buvo laikas, kai Europoje siautėjo mirtinos ligos, badas, karai, reformacija, bažnyčia pradėjo drebėti. Visa tai žmonėse atrakino kraštutinį elgesį. Tai laikas, praėjus 70 m. po Romos plėšimo – įvykio, sunaikinusio miestą per katalikų ir protestantų karą. Ant laužo tuomet sudegintas Giordano Bruno. Kalbant apie šiandieną, tokie degantys laužai lenkams yra arčiau nei lietuviams. Tai buvo laikas, kai taip lengva apkaltinti kitą, kai žmonės dalyti į geresnius ir blogesnius. Kai tie, kurie leidžia sau galvoti kitaip nei katalikų bažnyčia, irgi buvo blogesnės rūšies žmonėmis (taip savo oponentus pavadino ir Jaroslawas Kaczynskis – aut. past.).

Tikiu, kad menas yra vienas iš nedaugelio įrodymų, jog Dievas yra. Nepaisant neįprasto gyvenimo būdo, Caravaggio buvo vienas geriausių visų laikų menininkų. Manau, kad be šventumo nėra profaniškumo ir atvirkščiai. Auksinis vidurys neegzistuoja. Menininkas iš prigimties yra perdėjimų karalius. Jis nėra objektyvus – tik subjektyvus, egoistiškas, visą pasaulį mato per save, yra garbėtroška, didžiausia jo gyvenimo meilė – meilė sau. Tai liečia absoliučiai visus, įskaičiuoju ir save. Bet ne kiekvieno menininko kūryba yra tokia kaip Caravaggio. Menininkai tam tikru požiūriu yra luošiai – arba savyje turi kažko per daug, arba kažko trūksta. Dar kiti turi ir talento. Caravaggio tikrai turėjo talentą. Dėl jo darbštumo ir talento tai, ką sugebėjo nutapyti, veikia taip stipriai, kad nebėra svarbu, koks jis buvo ir ką padarė. Gal prisimenate režisieriaus Romano Polanski’o istoriją? Kai Lenkijoje dėl jo apkaltinimo nepilnametės išprievartavimu įsiplieskė labai plati diskusija, vienas iš lenkų menininkų pasakė, kad nereikia taip karštai reaguoti, nes menininkams leidžiama daugiau. Etiniu ir moraliniu požiūriu sunku patikėti, kad tai galėjo būti pasakyta. Bet iš tiesų, kai kalbame apie ant pjedestalo keliamus menininkus, jiems taikomos įvairios nuolaidos. Atleidžiamas alkoholizmas, narkomanija, smurtas, amoralus ir neetiškas elgesys – lyg menininko vardas pateisintų to žmogaus buvimą niekšu. Lyg viską atleistume dėl talento. Tai įdomu. Bet ir pati veikiu pagal panašų mechanizmą – suvokiu, kad Caravaggio buvo žudikas, bet tai man neturi jokio poveikio, kai žiūriu į jo „Mergelės Marijos mirtį“ – koks gražus šis paveikslas. Atrodo, nesvarbu, kad Caravaggio kažką nužudė – gal buvo sunki vaikystė, sunkus gyvenimas.

Ruošdamasi šiam spektakliui, planavau skristi į Romą vėl gyvai pasižiūrėti į Caravaggio paveikslus. Bet nutiko COVID-19. Paskutinį kartą šio dailininko darbus mačiau prieš porą metų Maltoje. Esu mačiusi beveik visus jo paveikslus. Ne visi labai pavykę. Kai kurie atrodo kaip kokia prostitucija, lyg tapyti labai greitai ir pagal užsakymą. Bet kiti tiesiog sukrečia kiekvienu savo fragmentu. Tuo, kaip nutapyti, apie ką pasakoja, kaip inteligentiškai Caravaggio kovojo su bažnyčia – smulkiomis aliuzijomis, detalėmis, kaip jis sugebėjo pasipriešinti bažnyčios dogmatams. O dar jo jautrumas žmogui – kažkas nuostabaus. Jo paveikslai dažniausiai būna blogai įrėminti ir, tai svarbu, kabo netinkamoje draugijoje. Arba kažkokiuose barokiniuose altoriuose, arba muziejuose šalia kitų, lyg tą pačią temą, bet daug švelniau rodančių paveikslų.

Caravaggio gyveno labai trumpai, bet jo gyvenimas – įrodymas, kad Dievas yra. Mane labai žavi kasdienybės sušventinimo tema. Kasdienybę, net niūriausią, Caravaggio pakeldavo iki sacrum lygio. Šiame spektaklyje jo paveikslai susipins su realybe.

Vizitinė kortelė

Agata Duda-Gracz gimė 1974 m. Katovicuose, Lenkijoje.

1998 m. baigė meno istorijos studijas Jogailos universitete Krokuvoje.

2002 m. baigė teatro režisūros studijas Krokuvos Ludwiko Solskiego nacionalinėje teatro meno akademijoje.

Lenkijoje sukūrė daugiau nei 20 spektaklių.

1998 m. pastatė savo pirmąjį spektaklį „Kainas“ pagal George’ą Byroną.

Įvairių prestižinių Lenkijos apdovanojimų nominantė ir laureatė: 2009 m. jai įteiktas „Auksinis lauras“ už meistriškumą mene, 2010 m. įvertinta dviem Lodzės „Auksinės kaukės“ apdovanojimais už geriausią 2009–2010 m. teatro sezono režisūrą ir scenografiją, 2017 m. apdovanota Lenkijos tarptautinės teatro kritikų draugijos įsteigta Tadeuszo Żelenskio-Bojaus premija, XXII lenkų šiuolaikinio meno konkurse laimėjo geriausios režisierės apdovanojimą už spektaklį „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“, už tą patį spektaklį kaip geriausia režisierė apdovanota X tarptautiniame teatro festivalyje „Boska komedia“.

DURYS / 2021 kovas / Nr. 3 (87)