Adomas Danusevičius. Vyriškumo spalvos

„Adomas  Danusevičius – intelektualus menininkas, ne tik gerai įvaldęs tapybos technikas, nuosekliai dirbantis su queer tematika ir estetika, bet ir daug skaitantis, besidomintis, nestovintis vietoje“, – paklausta apie Adomo kūrybą, sakė menotyrininkė Laima Kreivytė.

Adomas Danusevičius (kairėje) šių metų pradžioje KKKC Parodų rūmuose atidarė personalinę parodą „Kamufliažinis vyriškumas“, pristatytą drauge su gretimose salėse savo kūrybos retrospektyvą eksponuojančiu airių menininku Eamonu O‘Kane‘u (dešinėje). Algirdo Kubaičio nuotr.

Adomas Danusevičius (kairėje) šių metų pradžioje KKKC Parodų rūmuose atidarė personalinę parodą „Kamufliažinis vyriškumas“, pristatytą drauge su gretimose salėse savo kūrybos retrospektyvą eksponuojančiu airių menininku Eamonu O‘Kane‘u (dešinėje). Algirdo Kubaičio nuotr.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose eksponuojami naujausi tapytojo paveikslai-situacijos, kuriuose vaizduojami socialiniai ir kultūriniai vyriškumo ritualai, skatinantys susimąstyti apie vyro vietą bei vertinimą patriarchalinėje visuomenėje.

„Kaip yra valdomas kūnas, ką reiškia prisilietimas prie kito žmogaus, kaip jį reikėtų interpretuoti – šie klausimai keliami Adomo darbuose, o atsakymus surasti turi pats žiūrovas“, – pokalbyje telefonu paragina L. Kreivytė. Į kitus klausimus atsako pats tapytojas.

Kas lėmė Jūsų pasirinkimą tapti dailininku?

Su kūryba esu tiesiogiai susijęs nuo vaikystės – tėvai mane išleido mokytis į klasę, kurioje dailė buvo dėstoma po šešias pamokas per savaitę. Visada mėgau ja užsiimti. Na, o paauglystės periodu, kai kildavo įvairiausių sunkumų, pradėjau mokytis Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje, vakarinėje grupėje. Nuo to laiko ir vyksta mano nepertraukiamas dialogas su menu.

Kas labiausiai įsiminė iš mokymosi ir studijų metų?

Dėstytojo K. Dereškevičiaus frazė: „Dideliame paveiksle – didelės klaidos, mažame – mažos“. Taigi turėjome suprasti, kaip tų didelių klaidų išvengti… Dėstytojas turėjo išskirtinį humoro jausmą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūroje. Džiaugiuosi, kad turiu du vadovus (vienas jų atvyksta iš Kopenhagos), ir abiejų jų mąstymas yra originalus. Studijuodamas analizuoju pasirinktą temą bei apskritai galiu nuodugniau pajausti šiuolaikinio meno sceną. Labai naudingi vizituojančių profesorių iš Vakarų Europos komentarai bei pastabos, kurių dėka geriau suvokiu savo kūrybą bei problematiką.

Adomo Danusevičiaus tapyba

Adomo Danusevičiaus tapyba

Ar kada galvojote, ką veiktumėte, jei Jūsų gyvenime nebūtų tapybos?

Kai planavau, kur stoti, mąsčiau, kad gal vertėtų rinktis specialybę, sudarančią aiškesnes sąlygas užsidirbti pinigų pragyvenimui, pavyzdžiui, vadybą. Mąsčiau: kai prasigyvensiu, galėsiu užsiimti ir menais. Bet įstojau tiesiai į menus… Dabar iš savo patirties matau, kad stojau per anksti. Manau, menus geriau pradėti studijuoti, kai esi šiek tiek brandesnis. Tada gali daug daugiau išmokti iš dėstytojų, na, ir pats sąmoningiau vertini ne tik meną, bet ir supančią aplinką.

Kaip pradedate tapyti? Ar turite kūrybos ritualų?

Ne, tačiau savotiškas ritualas galėtų būti pirmosios dešimt minučių, kai įsijungiu studijoje užsilikusį seną kompiuterį. Tada apmąstau, ką tapysiu, išsispaudžiu reikalingų dažų.

Sakoma, jog be įkvėpimo kurti neįmanoma. Kas Jus įkvepia ir kas gelbsti kūrybinių krizių metu?

Kurti įkvepia patirti išgyvenimai ir, kad ir kaip būtų keista, krizės. Na, o per kūrybines krizes gelbsti ta pati tapyba.

Kokie lietuvių ar užsienio dailininkai, kiti menininkai Jums artimi?  

Luc Tuymans, Magnus von Plessen, Francys Alys. Dabar įdomūs Ingmar and Dragset bei Wiliam E. Jones.

Kokiai krypčiai priskirtumėte savo tapybą?

Ko gero, tai būtų kažkas artimo figūratyvinei tapyba, besiremiančiai nenormatyvinės tapatybės idėjomis bei šiuolaikine filosofija. Kita vertus, sudėtinga ir vargu, ar tikslinga save priskirti vienai ar kitai krypčiai – juk įrėminimai ir įsirėminimai dažnai neigiamai veikia kūrybos laisvę.

Adomo Danusevičiaus tapyba

Adomo Danusevičiaus tapyba

Kokia vyriškumo šiuolaikiniame mene vieta? Ar egzistuoja stereotipai vaizduojant vyrą ir jo vaidmenį? Jei taip, kokie ir kas padeda jų išvengti?

Stebint pastarųjų metų meną akivaizdu, kad vyriškumo tema tampa vis populiaresnė. Subordinuotas vyriškumas mene, buvęs periferijoje, dabar tampa dominuojančia forma. Įvairiose kultūrose – skirtingi stereotipai. Manau, kad jų išvengti padeda gilesnis aplinkos suvokimas, pagarba kitaip mąstančiam ar domėjimasis kitomis kultūromis, jų pavyzdžių analizė

Kokie yra lietuviški stereotipai?

Lietuvoje dominuoja hegemoninis vyriškumo modelis: vyras yra racionalus, gebantis išlaikyti šeimą, heteroseksualus, skiriantis dėmesį „seksualinėms“ pergalėms, ekonomiškai nepriklausomas, dominuojantis prieš kitus vyrus ir moteris bei nedarantis to, kas moteriška. Pats stipriausias stereotipas ir yra tas, kad vyrai bando atitikti šį daugeliui sunkiai pakeliamą vaidmenį. Juk iš tiesų egzistuoja daugybė skirtingų vyriškumų, tačiau manoma, kad tik šis vyriškumas yra tikras.

Dailininkai įpratę vaizduoti nuogą kūną, tačiau nuogumas daugeliui žmonių nepriimtinas. Kaip kilo mintis piešti apsinuoginusius vyrus?

Man asmeniškai nuogumas siejasi su natūralumu. Karmino cikle nuogumas buvo naudojamas siekiant pabrėžti sistemos galią prieš individą. Be to, seksualumas neatskiriamas nuo queer idėjų, susijusių su nenormatyvinėmis tapatybėmis.

Adomo Danusevičiaus tapyba

Adomo Danusevičiaus tapyba

Ką vadinate kamufliažiniu vyriškumu?

Kamufliažinis vyriškumas – tai kartu ir terminas, ir metafora, nusakanti homoseksualaus vyriškumo santykį su kitomis vyriškumo formomis. Kalbu apie subordinuoto vyriškumo išgyvenimo strategijas heteronormatyvioje visuomenėje.

Kokie ritualai vaizduojami Jūsų darbuose?

„Kamufliažinio vyriškumo“ parodoje ritualai vaizduojami su sportu susijusiuose paveiksluose. Į tradicinį sportą bandau pažvelgti kitu kampu. Žmonių piramidėse vaizduojami vyrai konkuruoja tarpusavyje susitelkę dėl bendro tikslo. Viename iš darbų, kuris nebuvo eksponuojamas Klaipėdoje vykstančioje parodoje, veikėjas šoka per visų galvas. Šį veiksmą galima interpretuoti kaip vakarietiškos kultūros apraiškas, kuomet visas dėmesys sutelkiamas į vieną laimėtoją. Kalbu apie ego. Cikle „Gimnasto vienatvė“ vaizduoju žmogaus vienišumą. Na, o cikle „Nekalti prisilietimai“ gimnastų ritualai tampa suqeerinti ir pasirodo visai kitoje šviesoje. Bet, žinoma, galima to ir nepamatyti. Viskas priklauso nuo žiūrovo, nors pavadinimas pasufleruoja interpretacijų lauką.

„Nekaltuose prisilietimuose” balansuojama tarp draugiškumo ir erotiškumo, bet pasirinkimo laisvę suteikiate žiūrovui. Kas lėmė tokį sprendimą?

Visada stengdavausi suteikti žiūrovui kuo daugiau laisvės interpretuojant kūrinį. Šiuo atveju ciklo pavadinimas nubrėžia tam tikrą žiūros kampą. Bet kuriuo atveju, kiekvienas žiūrovas skirtingai interpretuos ciklą, nepaisant pavadinimo.

Ar būtų teisinga Jūsų darbuose ieškoti homoseksualumo apraiškų?

Galima jų ieškoti ir rasti, galima jų ir nepamatyti. Viskas priklauso nuo žiūrovo pasaulėjautos. Na, o pats esu nuodugniau pasidomėjęs homoseksualumo istorija ir kultūra, kuria pasiremiu savo kūryboje.

Kas Jums asmeniškai yra vyriškumas, su kuo jis susijęs, kaip atsiranda?

Manau, jog vyriškumo samprata puikiai paaiškinamaa sociologo Artūro Tereškino knygoje „Vyrų pasaulis vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“, jam apibrėžti pasitelkti mokslininkės Connell žodžiai: „Vyriškumas“, jeigu įmanoma šį terminą nusakyti trumpai, vienu metu yra vieta lyčių santykiuose, praktikos, kuriomis naudodamiesi vyrai ir moterys patvirtina šią vietą, ir šių praktikų padariniai kūniškai patirčiai, asmenybei ir kultūrai“. Ar tai yra įgimta, ar įgyta, manau, priklauso nuo individualaus pavyzdžio.

Adomo Danusevičiaus tapyba

Adomo Danusevičiaus tapyba

Kokiems dar kūrybiniams sumanymams šiuo metu skiriate savo laiką?

Ne pirmus metus dirbu projekte, susijusiame su kūrybišku mokymusi mokyklose. Kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, kad pagrindinis kūrybinis projektas tampa nebe menas, bet pats mano paties gyvenimas. Ieškau naujų būdų ir galimybių, kad mano gyvenimas taptų sodresnis ir gilesnis, kaip kai kurie mane įkvepiantys meno kūriniai.

A. Danusevičiaus paroda „Kamufliažinis vyriškumas“ KKKC Parodų rūmuose veikia iki kovo 13 d.

Leave a Reply