Tarp realybės ir fikcijos: Edmundo Frėjaus paroda „Sugrįžtantys paukščiai“

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2021 m. rugpjūčio 27 – rugsėjo 26 d. eksponuojama Edmundo Frėjaus (1949–2009) skulptūrų ir piešinių paroda „Sugrįžtantys paukščiai“.

Edmundas Frėjus, kompozicija „Neskraidančios būtybės“ ir „Moterys su sparnais“ (fragmentas).  Kalta geležis, 2009 m. Manto Bartaševičiaus nuotr.
Edmundas Frėjus, kompozicija „Neskraidančios būtybės“ ir „Moterys su sparnais“ (fragmentas).
Kalta geležis, 2009 m. Manto Bartaševičiaus nuotr.

Skulptorius Edmundas Frėjus (1949–2009) XX a. pab. – XXI a. pr. buvo žinomas kaip meninės kalvystės, geležies meistras, ypatingos technikos metalo menininkas, savo kūrinius spontaniškai iškaldavęs iš karštos geležies. Dangiškas skrydis, noras pakilti arba stiebimasis į viršų buvo jo mėgstama tema. Tą akcentuoja ir parodos pavadinimas „Sugrįžtantys paukščiai“, metaforiškai pabrėžiantis tąsą to, kas buvo pradėta prieš 30 metų.

Parodoje eksponuojami piešiniai ir skulptūros – skulptoriaus sukurti mistiniai gyviai ir sparnuotos būtybės, atskleidžiantys unikalią frėjišką stilistiką bei techniką: įvairių dydžių moterų metamorfoziniame vyksme sustabdytos figūros ir mažesnės apimties kūriniai – fantasmagoriniai, paukščių užuomazgų turintys gyviai. Lankytojai kviečiami ir skulptoriaus bičiulio videomenininko Henriko Gulbino 2009 metais sukurto filmo „Ad volandum natus. Frejus“ peržiūrai. Videofilme Edmundas Frėjus vaizduojamas kaldinantis sau sparnus, nuolat juos pasimatuojantis, tarsi tikrindamas jų tinkamumą skrydžiui. Šie sparnai simboliškai papildo parodos ekspoziciją.

Menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė, paprašyta pakomentuoti skulptoriaus kūrinius, pasakojo: „Edmundo Frėjaus mėgstama tema – moteris su sparnais, žemiškojo ir dangiškojo pradų jungtys. Šioje parodoje matome moterų figūrų kompoziciją pavadinimu „Neskraidančios būtybės“ ir „Moterys su sparnais“. Čia labai tiktų skulptoriaus frazė: „Esu įsimylėjęs geležį, su ja dirbu nuo 13–14 metų. Kad daugiau nieko nemoku…“ Išties žiūrint į šias moterų figūras, tarsi liaunos smilgos iškeltas ant strypų, pradeda aiškėti, kaip metalo skulptoriui ši medžiaga pakluso besąlygiškai. Ten, kur reikia, iškalta glotniai ir trapiai, o kitur specialiai palikta suvirinimo, rūdžių ženklų, – kalbėjo menotyrininkė.

– Autorius yra atviravęs, kad lipdo skulptūras tiesiai iš geležies, nenaudoja jokių kitų medžiagų. Karšta geležis yra labai plastiška, iš jos galima daug ką padaryti, bet tik trumpą laiko tarpą. Atvėsusi tampa tvirta, turi pastovų charakterį ir savitą spalvą. Štai tokia medžiaga ta geležis. Dabar ši moterų kompozicija sustingusi būtent toje savitoje atmosferoje – tarp dangaus ir žemės, tarp realybės ir fikcijos. E. Frėjus iš karštos geležies sukurdavo įvairiausius fantasmagoriškus gyvius. Matant parodoje eksponuojamą vieną paskutiniųjų, ne visai išbaigą kūrinį „Grifonas“ ir kitus E. Frėjaus mėgstamus paukščius, drontus, gerves, sparnuotas būtybes, gali apimti jausmas, kad tai ne paukščio, o žmogaus portretas, tipažas, vaizduojantis mums įprastas žmogiškas savybes“, – įžvalgomis dalijosi K. Budrytė-Genevičė.

Paroda „Sugrįžtantys paukščiai“ pradedamas autoriaus Edmundo Frėjaus (1949–2009) atminimui skirtų renginių ciklas. Renginius organizuoja Kauno modernaus meno fondas kartu su skulptoriaus dukterimis Monika ir Marta Frėjutėmis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Edmundo Frėjaus paroda „Sugrįžtantys paukščiai“ veiks iki rugsėjo 26 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Leave a Reply