„Postidėja IV. Karas”: moterų žvilgsnis į militarizmą

Į parodos „Postidėja IV. Karas” pristatymą Klaipėdoje, KKKC Parodų rūmuose, kuratorei Laimai Kreivytei pavyko susikviesti pusę projekte dalyvaujančių menininkių: Laisvydę Šalčiūtę, Eglę Ridikaitę, Jurgą Barilaitę, Kristiną Inčiūraitę, Aureliją Maknytę, Laurą Zalą. Atvykti negalėjo parodos dalyvės Neringa Rekašiūtė, Sigita Maslauskaitė, estų menininkė Mara Tralla, rumunė Veda Popovici, vokiečių menininkės Nezaket Ekici ir Yvon Chabrowski.

maz_20161014-DSC00100

Parodos „Postidėja IV. Karas“ pristatyme dalyvavo menininkės (iš kairės): Laura Zala, Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Ridikaitė, Jurga Barilaitė, Kristina Inčiūraitė, Aurelija Maknytė ir Laima Kreivytė. Nerijaus Jankausko nuotr.

Paroda, kaip ir dera renginio temai, atidaryta šiurkščiai: performansu su kirviais. Menininkių grupės „Cooltūristės” narė Laima Kreivytė, skambant „Sheep Got Waxed” iš Europos Sąjungos šalių himnų fragmentų sukurtam garso takeliui, su raudonu kirviu rankoje lėtai suko ratus aplink mėlynai dažytą europaletę, atsivėdėjo ir smogė į ją taip, kad kirvis liko styroti tarsi kraujuojanti žaizda. Fone skambančią muziką lyg šūviai skrodė su kiekvienu smūgiu menininkės išrėkiami žodžiai: „Grexit”, „Brexit”, „Exit”… Ir taip – dvylika kartų. Kol Europos Sąjungos vėliavos spalvos europaletė tapo iš tiesų panaši į vėliavą, tik vietoje dvylikos žvaigždučių joje styrojo dvylika raudonų kirvių. Performansas vadinosi „Himnų kova. Skaldyk ir valdyk”.

Nė viena performanso metu sukurto objekto detalė nebuvo atsitiktinė – europaletė jau yra tapusi standartu visos Europos Sąjungos prekėms transportuoti, raudonus kirvius, pasak menininkės, galima traktuoti įvairiai: kai kam jie gali asocijuotis su krauju, kai kam – su Rusija, nuolat grasinančia vienybei, kitiems jie gali priminti valstybes, ardančias Sąjungą iš vidaus – todėl jai ir norėjosi išrėkti tuos žodžius, nes kiekvienas skaldymasis yra Europos silpnėjimas ir tokiais veiksmais mes patys galim sau įsišauti į koją.

maz_20161014-DSC00093

Menininkių grupės „Cooltūristės“ narės Laimos Kreivytės performansas „Himnų kova. Skaldyk ir valdyk“. Nerijaus Jankausko nuotr.

Militaristinę parodos temą, pasak kuratorės, reikėtų traktuoti kur kas plačiau, nei karo terminą pateikia vadovėliai. Šiuolaikinis karas savo forma ir turiniu gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų, kuomet valstybės paskelbdavo apie jį ir tik tuomet peržengdavo sienas. Dabar kiekvieną dieną vykstantis globalus pasaulinis karas peržengia bet kokias valstybių ribas, jis koncentruojasi megapoliuose, renkasi hibridines, sunkiai nuspėjamas formas: vieną dieną nežinia iš kur atsirandančius žalius žmogeliukus, dideliame mieste vykstančius teroristinius aktus su bombų sprogimais ar žmonių traiškymą sunkiasvoriais automobiliais.

Šiandieninės situacijos analizė menininkes ir paskatino rengti šį projektą. Juolab kad jos įžvelgė sąsajų tarp karo realybės ir meno formų, pavyzdžiui, tam tikri teroro aktai ar karo veiksmai pirmiausiai suprojektuojami medijose, vaizduotėje kaip paveikslėliai ir tik po to įgyvendinami. Pasak kuratorės, daug parodos darbų kalba apie tai, kad mūsų suvokimas yra tarsi apverstas – mes ne patiriame kažką ir tada užfiksuojame, o atvirkščiai, pirmiausia pamatome, sumodeliuojame, o tada reaguojame į įvykius.

Kita vertus, karas yra manipuliacijos menas. Vokiečių menininkė Yvon Chabrowski videoinstaliacija „Povaizdis / Protestas”, sukurta pagal spaudoje pasirodžiusias protestų, vykusių nuo Kairo iki Stambulo, fotografijas, atskleidžia kūrėjos santykį su žiniasklaida: per spaudą, televiziją, per vaizdus, kuriuos matome, formuojamas požiūris į reiškinį. Vaizdai, kuriami žiniasklaidos, daugumai yra netgi pirmesni negu konkreti realybė.

maz_20161014-DSC00118

Aurelijos Maknytės „Žaizdų biblioteka“, 1949–1955 / 2016. Nerijaus Jankausko nuotr.

Karo teikiamą fizinį skausmą įtaigiai iliustruoja Aurelijos Maknytės projektas „Žaizdų biblioteka” – Sovietų Sąjungoje 1949–1955 metais rusų kalba išspausdinto 35 tomų (31 knyga) leidinio „Sovietinės medicinos patirtis Didžiojo tėvynės karo 1941–1945 metais” ekspozicija. Anot menininkės, kai kalbame apie karo žaizdas, dažniausiai turime omeny abstraktų skausmą, statistines aukas. Šių knygų iliustracijos veikia paradoksaliai – kiekviena įamžinta, dailininko nutapyta žaizda turi deklaruoti medikų pasiekimus karo medicinos srityje, tačiau visgi labiau veikia kaip dokumentas, atskleidžiantis patrankų mėsos beprasmiškumą ir vizualizuojantis kiekvieno konkretaus kūno skausmą ar mirtį.

Žmogaus tragediją karo mėsmalėje atskleidžia ir mažuosius parodos lankytojus itin sužavėjęs Jurgos Barilaitės videokoliažų ciklas „Kareivėlio sapnas”. Žmogui visiškai nepavojingos blakės kareivėliai menininkės kūriniuose marširuoja pagal realiai egzistuojančias įvairių kariuomenių rikiuotes – jas, kurdama projektą, J. Barilaitė specialiai studijavo. Kitoje ciklo dalyje „5 geriausi sprogimai” vabalai žiūri įdomiausių sprogimų įrašus. Šis faktas, kad žmonės internete renka geriausius metų sprogimus, demonstruoja pasiektą mąstymo absurdiškumo ribą. Kita vertus, žiūrint į šiuos taikius vabalus nejučiom kyla asociacija su eiliniu mažu žmogumi, išplėštu iš jam įprasto gyvenimo, aprengtu karine uniforma ir paverstu karo pramonės sraigteliu, bei apie jo asmeninę pasirinkimo laisvę.

maz_20161014-DSC00162

Jurgos Barilaitės videokoliažas „Marš marš kareivėli!“ iš ciklo „Kareivėlio sapnas“, 2016. Nerijaus Jankausko nuotr.

Apie žmogaus pasirinkimo laisvę kalba ir Lietuvos bei pasaulio žiniasklaidoje itin daug diskusijų sukėlęs Neringos Rekašiūtės ir Beatos Tiškevič fotografijų ciklas „Jie laimėjo loteriją”.

Laisvės temos leitmotyvas itin ryškus ir Cooltūrisčių performanse „Rozos mis(s)apropriacija”. Šį performansą menininkės atliko pernai Berlyne prie paminklo Rozai Liuksemburg – toje vietoje, kur, manoma, į kanalą buvo įmestas nužudytos filosofės, visuomenės veikėjos, kovotojos už taiką ir žmogaus laisvę kūnas. Viena iš grupės narių Laima Kreivytė pasakojo: „Performanse vedama paralelė tarp žmogaus, jo darbų ir to dingusio kūno. Viena menininkė rožine spalva dažė paminklą, kitoje upės pusėje aš dažiau savo kūną. Po to buvo perskaitytas Paul Celan eilėraštis, kuriame keliami iki šiol neatsakyti klausimai, kur yra Roza, kas su ja atsitiko, ir tada aš perplaukiau kanalą. Performansas kalba apie tai, kad atminimas visada išlieka, nesvarbu, kad kai tu plauki, vandenyje visi išoriniai dažai nusiplauna. Žmogaus atminimas yra jo darbai. Roza Liuksemburg buvo kovotoja už taiką, pasisakė prieš šalies įsitraukimą į Pirmąjį pasaulinį karą, priešinosi valdžios politikai ir dėl to buvo nužudyta. Kaip vokiečiai priėmė performansą? Jiems buvo įdomu, nes idėjos, kad reikia priešintis, reikia siekti savo tikslų ir pasisakyti už taiką, jiems yra svarbios.”

Paklausta, ar nebijojo nukentėti plaukdama kanalu, menininkė sakė: „Tame kanale žmonės neplaukioja, plaukia tik laivai – įlipusi į vandenį turėjau palaukti, kol vienas iš jų praplauks. Vanduo ten nelabai švarus, todėl plaukti buvo truputį baisu, bet jeigu pasiryžti daryti performansą apie tai, kad moteris už savo idėjas buvo nužudyta ir įmesta į vandenį, negali to daryti saugiai.”

maz_20161014-DSC00124

Laura Zala prie savo objekto „Kūnas – kovos laukas“, 2016, medinė lenta, peilio ašmenys, žurnalai. Nerijaus Jankausko nuotr.

Pasak menininkės, tuo metu, kai buvo rodomas performansas, Berlyne dar nebuvo tokia aštri pabėgėlių krizė. Bet tuo ir įdomus gyvenimas, kad kartais jis pateikia netikėtą koncepciją: ką reiškia kūnas vandenyje, ką reiškia kūnas valtyje? Šių dienų kontekste tas performansas įgautų dar daugiau prasmių. „Tuo metu mes buvome prisirišusios prie savo interpretacijos, bet jei kūrinys pasako daugiau, nuo to jis tampa tik geresnis. Be to, žiūriu, kad ir šioje parodoje kai kurie dalykai ima jungtis, kalbėtis vieni su kitais – kaip tik priešais performanso videoįrašą eksponuojamos Sigitos Maslauskaitės drobės, skirtos pabėgėlių temai”, – sakė L. Kreivytė.

Parodoje pateikiami išskirtinai moterų menininkių darbai – toks buvo sąmoningas kuratorės pasirinkimas. Parodos pristatymo tekste rašoma: „Karas žaloja visus nepaisant lyties. Bet kiekvienas karas tampa lyčių karu, kai į ginklų arsenalą įtraukiami masiniai moterų prievartavimai. <…> Nors požiūris keičiasi, moterų liudijimai vis dar lieka didžiojo karo diskurso paraštėse kaip „netiesioginės žalos” liekanos.” Moterų patiriamos prievartos aktai itin ryškiai dokumentuojami Laisvydės Šalčiūtės piešinių cikle „(Melo)dramos. Išvarymas” ir turkų kilmės vokiečių menininkės Nezaket Ekici videoperformanse „Dantis už dantį. Nužudytoms Turkijos moterims atminti”. Šiuose videoįrašuose – tikros išprievartautų ir nužudytų turkių moterų istorijos. Jas pasakojančios savanorės, žiūrėdamos tiesiai į kamerą, kalbasi su įsivaizduojamu prievartautoju, žudiku ir išsako savo poziciją. Kūrinys svarbus dėl kelių aspektų: kai kas nors atsitinka moteriai, dažniausiai ji pati dėl to ir kaltinama – kodėl apsirengė trumpą suknelę, kodėl viena keliavo, kodėl ėjo tamsoje ir pan., pamirštant, kad kalčiausias – ją nuskriaudęs žmogus. Kita vertus, svarbiausia projekto „Dantis už dantį” tezė – būtinoji gintis.

Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio13 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.

Parašykite komentarą