V. Luckus: siūlau naują pasaulį

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose balandį atidaryta ir iki gegužės 31-osios veikia Lietuvos fotomenininko Vito Luckaus (1943–1987) retrospektyvinė fotografijų paroda „Siūlau naują pasaulį” (parodą Klaipėdoje organizavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, kuratorė – Margarita Matulytė).

Luckus_3

Vitas Luckus. Juozas, 1975. Iš ciklo „Giminės”.

Paroda „Siūlau naują pasaulį. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva” 2013 metų pabaigoje pirmą kartą buvo surengta Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Čia buvo eksponuojami svarbiausi V. Luckaus fotografijų ciklai, pristatoma fotomenininko biografija ir kt. Šiek tiek vėliau pasirodė parodą lydinti dvitomė V. Luckaus monografija (sudarytoja M. Matulytė), kurią išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius kartu su Lietuvos dailės muziejumi. Ne mažiau išsamus šio autoriaus kūrybos pristatymas pernai vyko ir Šiauliuose, naujai rekonstruotame Fotografijos muziejuje. Buvo atidaryta ne tik paroda, bet ir prie šio muziejaus įsteigtas V. Luckaus fotografijos centras, kuriame saugoma didžiausia jo kūrybinio ir memorialinio palikimo dalis, esanti Lietuvoje. V. Luckaus archyvą į Lietuvą atvežė Tania Luckienė-Aldag, buvusi jo žmona. V. Luckaus kūrybą reprezentuojančiame renginyje Šiauliuose buvo surengta dokumentinio filmo „Meistras ir Tatjana” (rež. Giedrė Žickytė) premjerinė peržiūra. Šį filmą parodos atidarymo Klaipėdoje metu galėjo pamatyti ir klaipėdiečiai.

Luckus_5

Vitas Luckus. Nijolė Storyk ir Giedrius Mackevičius, 1968. Iš ciklo „Pantomima”.

Ryškus, nenuspėjamas

V. Luckus gimė Kaune. Gana anksti pradėjo fotografuoti, nuo 1963 m. vadovavo Kauno fotografų klubui. 1967 m. persikėlė gyventi į Vilnių ir 1970 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu. Politinė situacija, kurioje V. Luckus brendo kaip menininkas, nebuvo palanki originalioms, novatoriškoms idėjoms. Galbūt dėl šios priežasties šiandien unikaliu tituluojamas menininko kūrybinis palikimas analizuojamas keliais aspektais. Pirmiausia, kaip svarbus Lietuvos moderniosios dailės ir fotografijos reiškinys, liudijantis naujus Lietuvos kultūros momentus, ir kaip talentingos asmenybės, subrandinusios aname laikmetyje neprigijusias idėjas, tragizmas.

Ryški, nenuspėjama asmenybė ne tik gyvenime, bet ir kūryboje anuomet buvo vertinama gana atsargiai. Ir nors šis fotografas nestokojo komercinių užsakymų (kūrė mados ir reklaminę fotografiją), parodinėse erdvėse V. Luckaus fotografiją buvo galima pamatyti palyginti retai. Stebėtina, kad aktyviai kuriantis fotomenininkas per savo gyvenimą surengė vos dvi personalines parodas. Nebuvo itin pageidaujamas ir grupinėse parodose. Viena svarbiausių parodų V. Luckaus (ir Lietuvos fotografijos) istorijoje įvyko 1969 m. Maskvoje („9 Lietuvos fotografai”), kurioje, be V. Luckaus darbų, dar buvo pristatyta ir Algimanto Kunčiaus, Mariaus Baranausko, Aleksandro Macijausko, Vitalijaus Butyrino, Antano Miežansko, Romualdo Rakausko, Liudviko Ruiko ir Antano Sutkaus fotografija. Po šios parodos atsirado terminas Lietuvos fotografijos mokykla, kuriuo buvo apibūdinami ryškėjantys Lietuvos fotomenininkų kūrybos bruožai, jiems būdinga humanistinė pasaulėjauta. Nors visų šių autorių fotografinę kūrybą rusų kritikai „sutalpino” į vieną terminą, akivaizdu, kad ji – skirtinga ir įvairialypė. Būtent V. Luckus, tiesiogiai prisidėdamas prie Lietuvos fotografijos mokyklos formavimosi, praturtino Lietuvos fotografiją originalia raiška ir privertė suabejoti anuomet vyravusios estetikos grynumu. Fotografuodamas jis ne tik išlaisvino savo fantaziją, bet ir atsisakė laikytis stereotipinių fotografinio vaizdo konstravimo būdų. Keista forma, neįprasta kompozicija ir kitos raiškos priemonės, kurias naudojo šis autorius, tapo būdingais jo kūrybos bruožais ir nevienareikšmiškai vertinama naujove anuometėje fotografijoje.

Luckus_1

Vitas Luckus. Porcija ledų, 1969. Iš ciklo „Įspūdžiai”.

Žvelgiant per atstumą

Negalima teigti, kad V. Luckus buvo neįvertintas. Jeigu šis menininkas ir buvo autsaideris, tai tik dėl to, kad pats pasirinko tokią poziciją. Nelinkęs ieškoti kompromisų nei gyvenime, nei mene, jis tapo nuolatiniu ieškotoju. Nieko keisto, kad tuomečiame kontekste jo fotografiją buvo sunku ne tik įvertinti, bet ir suvokti iki galo. Kas kita šiandien, kai galime į ją pažvelgti per tam tikrą atstumą.

V. Luckaus fotografijos jokiu būdu negalima pavadinti atradimu. Ji vis patekdavo į rinkinius, albumus. Buvo aptariama, analizuojant Lietuvos fotografijos ar Lietuvos fotografijos mokyklos procesus. Tačiau išsamaus jo kūrybos pristatymo – kaip atskiro reiškinio Lietuvos fotografijoje – teko palūkėti beveik tris dešimtmečius. Laikui bėgant ji apsitraukė vis storesniu paslapties sluoksniu, kuris šiandien neretai pavirsta romantizuotu V. Luckaus asmenybės apvalkalu. Daugelį domina ne tiek jo kūrinių meninė vertė ar reikšmė Lietuvos fotografijai, kiek ryški ir impulsyvi, tragiškos baigties asmenybė. Nereikėtų tikėtis, kad bandymas reflektuoti V. Luckaus fotografinę kūrybą (ir asmenį) šiandien galėtų būti visiškai objektyvus. Tačiau kartais tai pernelyg panašu į spekuliaciją, siekiant visiškai kitų tikslų nei autoriaus kūrybos pristatymo. Kita vertus, su legendomis neretai taip nutinka.

V. Luckus gyveno savaip. Turėjo savitą požiūrį į tuometę santvarką, pasaulį ir žmones. Taip pat į fotografiją. Jis nebuvo linkęs ieškoti kompromisų nei gyvenime, nei kūryboje. Akivaizdu, kad tikėjo tuo, ką daro. Tikėjo tuo, ką sako. Autorius paliko daugybę tekstų, apmąstymų apie gyvenimą, kūrybą ir pan. V. Luckus rašė kritinio pobūdžio įžvalgas, tyrinėjo vaizdo fiksavimo ribas ir gilinosi į savo santykį su fotografija. Neabejotinai tai padėjo jam kurti savitai, pralenkti laikmetį ir tapti novatoriumi. Šiandien jis apibūdinamas kaip vienas reikšmingiausių XX a. antros pusės Lietuvos fotografijos kūrėjų, sujungęs tradiciją su avangardu, modernizmą su postmodernizmu. Anot parodos kuratorės, fotografijos istorikės dr. Margaritos Matulytės, „V. Luckus – gęstančio modernizmo epochos žmogus, jautęs fotografijos, kaip tradicinės raiškos priemonės, išsekimą ir bandęs ją reanimuoti dokumentalizmo darbuose, siurrealių montažų cikluose, konceptualių knygų projektuose”. Būtent šias tris kategorijas – dokumentalizmą, siurrealizmą ir konceptualizmą – parankiausia pasitelkti šiandien analizuojant V. Luckaus kūrybą.

Luckus_4

Vitas Luckus. Tania, 1968. Iš ciklo „Giminės“. 1958–1986.

Savita versija

Dokumentinė fotografija apima ne tik privačias V. Luckaus gyvenimo akimirkas ir jam artimų žmonių fotografijas („Giminė”, 1958–1986), bet ir viešus įvykius („Įspūdžiai”, 1958–1986; „Atlaidai”, 1980; „Kolegos” 1958–1987) ar kelionių dokumentiką iš Baškirijos, Estijos, Altajaus ir kt. Autorius čia sąmoningai nusižengia tuo metu vyravusiems fotografavimo principams ir konstravo savitą ne tik gyvenimo pasakojimo, bet ir fotografavimo versiją. Gyvenimas jo fotografijoje – toks pat netobulas ir sukrypęs, kaip ir realybėje. Nesvarbu kur, Lietuvoje ar svetur. Jo žmonės – ne pompastiškų įvykių ar reikšmingų istorijų herojai, o margaspalviai nuodėmingieji, užprogramuoti tiek sėkmėms, tiek nesėkmėms. V. Luckus ignoravo sovietines temas, juo labiau – socrealizmo vaizdavimo stereotipus. Didžiųjų vadų portretai čia atsiduria šalia nusmurgusių santvarkos liudininkų, vietos gyventojų. Jo fotografija – ne reprezentuojanti anuometės santvarkos kilnias idėjas, bet organiškai įsiliejanti į buitį, žmonių sąmonę. Paradoksalu, kad neįprasta, novatoriška fiksavimo maniera jis konstravo vaizdus, kurie yra lengvai perprantami ir atrodo elementarūs, savaime suvokiami tikrame gyvenime.

Tai, kad V. Luckui ne itin rūpėjo aplinkinių nuomonė, nors jis pats buvo kritiškas kolegų fotografų kūrybos atžvilgiu, dar labiau išryškėjo jo darbuose, priskirtinuose kitoms, anuomet labai gaivalingoms raiškoms – siurrealizmui ir konceptualizmui. Šiuose jo fotografiniuose eksperimentuose neatpažįstamai išsikreipė realybės spalvos, atsirado prieštaringi kontrastai ne tik formose, bet ir turinyje. Autoriniai sprendimai – netikėti („Pantomima”, 1968–1972, „Improvizuojant pantomimą”, 1971–1973/1982). Siurrealūs fotografiniai montažai talpina fantasmagoriškas būtybes, nepaaiškinamas situacijas, tam tikrų paslaptingų istorijų nuotaikas. Efekto siekta per formą, spalvas, kontrastus. Pastarieji dėlioja netikėtą, kartais makabrišką turinį. Kaip teigė savo užrašuose V. Luckus, „šiose fotografijose nėra tikrų žmonių. Į jas net įtraukti Boscho vaizdiniai, nežmogiškos kaukės, kurios kažkokiu būdu artimos dujokaukėms. Tai sąvokos ir kategorijos”. Ir autorius noriai jomis žaidžia. 1969–1971 m. V. Luckaus sukurti „Mimų” albumai laikomi pirmaisiais Lietuvoje konceptualaus fotografijos meno projektais. Jis paliko septynis rankų darbo albumus, sukurtus jo studijoje, po vieną ar du egzempliorius.

Luckus_2

Vitas Luckus. Iš ciklo „Azerbaidžane”, 1981.

Akivaizdu, kad V. Luckus siūlė naują pasaulį seno pasaulio gyventojams. Jo fotografijoje pulsuojantis gyvenimas kartais panašus į atsitiktinumą, o kartais – į tvirtą sąrangą turinčią istoriją. Žmonės čia tampa figūrėlėmis gyvenimo lentoje, kurioje žaidimo taisyklės nuolat keičiamos. Nors V. Luckaus vaizduojamas gyvenimas – ekspresyvus ir grynas, jis priklauso jau kitam, praėjusiam laikui ir kitiems žmonėms. Tačiau jo pulsas, kaip ir V. Luckaus aistra gyvenimui, užčiuopiamas ir šiandien.

Fotografijos iš V. Luckaus archyvo JAV, T. Luckienės-Aldag nuosavybė.

DURYS, 2015 m. gegužė, Nr. 5 (17)

Parašykite komentarą