Roberto Gabrio fotografijų paroda „Klaipėda”

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos galerijoje 13L 2019 m. kovo 7 d., ketvirtadienį, 17 val. pristatoma Roberto Gabrio fotografijų paroda „Klaipėda”.

Robertas_Gabrys_Pesciuju_tiltelis

Robertas Gabrys, „Pėsčiųjų tiltelis“, 40 x 60 cm, 2016 m.

Sąmoningai atmetus tai, kad Klaipėdos išskirtinumą nulėmė jos geografinė padėtis, galima teigti, kad ryškiausius jos bruožus suformavo istorija – palyginti dažna tautų, šeimininkavusių šioje teritorijoje, kaita. Jos, deja, ne visuomet prisidėdavo prie Klaipėdos kultūros ir tradicijų turtinimo ir palikdavo gana ryškius veiklų pėdsakus. Būtent tokia Klaipėda, apkibusi įvairiaspalviais ir daugiaplaniais istorinių įvykių sluoksniais, – Roberto Gabrio fotografijoje. Tai – miestas, kurio ypatybes lemia praeityje palikti ženklai. Galbūt dėl šios priežasties R. Gabrys, ieškodamas charakteringiausių Klaipėdai reiškinių, apsistoja senamiestyje. Miesto zonoje, kurioje kaip niekur kitur koncentruojasi istorinė praeitis. Čia jo fotoobjektyvas tyrinėja jau ne vieną dešimtį metų pragyvenusius architektūros statinius. Bene daugiausia dėmesio skiriant ritmišku ažūru išpuoštų fachverkinių pastatų plokštėms. Fotomenininkas kruopščiai atrenka šiuos objektus, išardydamas klaipėdiečio akiai įprastas pastatų sangrūdas ir išskiria juos kaip inkliuzus bendrame miesto paveiksle. Fachverkinės architektūros pastatų grupių Klaipėdoje likę palyginti nedaug. Ir todėl šiandien užfiksuotas autoriaus kadras – ne tik vienas iš miesto vizualios charakteristikos dėmenų, bet ir vis didėjančios vertės dokumentas.

Fotografuodamas uostamiestį, autorius neaplenkia ir reprezentacinių jo zonų, nevengia chrestomatinių vaizdų, nenusigręžia prieš burlaiviais išsidabinusią šventinę panoramą. Šioje fotografijoje – jokių netikėtumų, jokių neįprastų situacijų ar šiam miestui nebūdingų atvejų. Bet kažkas čia vis dėlto kitaip, nei matai kiekvieną dieną. R. Gabrio miestas išgrynintas, be smulkių detalių, nereikalingo vizualinio triukšmo, švarus ir tikras. Šį įspūdį dar labiau sustiprina iki minimumo sumažinta spalvinė gama. Raiškos būdų čia naudojama itin saikingai. Pagrindiniai dėmenys, konstruojantys jo fotografinį pasakojimą apie Klaipėdą, kaip ir dera tradicinės fotografijos šalininkui, išlieka šviesa ir šešėliai.

Lyg papildomus trukdžius švariame miesto audinyje autorius iš jo dažniausiai eliminuoja ir žmones. Jų čia sutiksime itin retai. Kur ne kur gatve nuskubantis atsitiktinis praeivis, mįslingai į architektūrinį objektą žvelgianti pora ar tolumoje, gatvių sankryžoje, sušmėžavusi merginos figūra. Visa tai negali konkuruoti su architektūrinių objektų gausa, vietomis įgijusių kelio ženklų draugiją. Taip palaipsniui mezgasi dialogas tarp praeities ir nūdienos. Tarp to, ką paveldėjome, ir to, kokias gyvenimo korekcijas susigalvojome jau šiandien. Miesto erdvės paslepia ne tik senamiesčio gyventojus, bet ir prašalaičius. O tiršta migla, taip ir neišsisklaidžiusi visą dieną, vakare ištįsta į ilgus šešėlius, žibintų šviesoje piešiančius mistiškus piešinius. Metų laikai čia, kaip ir oras, keičiasi vangiai. Jų kaita atpažįstama tik viename kitame kadre. Ir kai nebelieka vasaros nei žiemos, išryškėja universali laiko samprata. Amžino laiko, kuris buvo prieš tai ir liks po to, kai užfiksuotas kadras nugrims į istoriją.

Autorius fotografuoja vadovaudamasis savo intuicija, subjektyviomis jausenomis, tačiau improvizuoja gana atsargiai. Vienuose kadruose jis tartum išnyksta, tampa nematomas, visą savo dėmesį koncentruodamas į fiksuojamą objektą. Kituose – akivaizdus jo susidomėjimas detalėmis, nulemiančiomis šmaikštesnio pobūdžio sprendimus. R. Gabrio fiksuojamas kadras nėra gaudomas, jis išlaukiamas ir subrandinamas, tokiu būdu konstruojant itin glaudų jo ir miesto kūrybinio akto santykį. Galbūt todėl, nors ir matyta tūkstančius kartų, Klaipėda čia atrodo dar ne iki galo pažinta, kitokia. Tik viena išlieka nediskutuotina: autoriaus žvilgsnis akivaizdžiai ne klaidžiojantis, ne prašalaičio, jis – žmogaus, kuris čia gyvena, kuris stebi šį miestą ne pirmus metus ir puikiai jį jaučia.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė

Leave a Reply