#Laikonėra 3. Septynios nakties valandos

trečiadienis 22.10–01.20 val.

ketvirtadienis 21.40–01.30 val.

Naktis – ypatingas paros metas. Ne tik dėl to, kad tuo metu greičiausiai niekas neužeis, nepaskambins, nepertrauks tavo ramybės, ir galėsi netrukdomas tūnoti savyje. Tai – laikas, kai skirtumai tarp žmonių dar labiau išryškėja, nes vieni miega ir kaupia jėgas rytdienai, kiti spokso į lubas negalėdami užmigti, o treti snūduriuodami murkdosi pusiau sąmoninguose sapnuose. Tačiau yra ir tokių, kurie tą laiką išnaudoja neįvykusiems ir, ko gero, niekada neįvyksiantiems pokalbiams.

Benas Šarka, Remigijus Treigys. Laiko nėra 3. 2020.
Benas Šarka, Remigijus Treigys. Laiko nėra 3. 2020.

Naktiniai pokalbiai vienumoje primena neparašytus ir neperskaitytus laiškus. Ir jie labiausiai dera nakčiai. Tokiuose pokalbiuose, kaip ir naktyje, be vargo sutelpa viskas: praeities vaizdiniai, ką tik pasibaigusios dienos įvykiai ir ateitis, kuri visuomet skendi miglose. Neseniai įsitikinome, kad ateities planavimas yra bergždžias laiko švaistymas, bet planuoti vis tiek nenustojame. Net ir dabar, kai iki galo neaišku, kas ir kaip bus, dėliojame kažkokius ateities planus. Tai panašu į įprotį, aklą veržimąsi pirmyn. O tiksliau, įsivaizdavimą, kad plėtotė reikalinga ir turi vykti bet kokiomis sąlygomis, net jei ir netenka prasmės. Kaip pastebi filosofas prof. Algis Mickūnas, norėdami suprasti pasaulį mes kalbamės, bet mūsų kalbos nieko nepasako. Todėl, kad visi mūsų teiginiai eina į prieštaravimus, kad tai, ką teigi, jau nebeegzistuoja (buvo vakar) arba dar neegzistuoja (bus rytoj). Ką beteigtum, viskas yra nieko nepasakantys, tušti teiginiai, nes bet kuriuo atveju apima sampratą „buvo“ ir „bus“. Gal būtent tada, kai nelieka tikslo įvardinti atskirų laiko sąvokų, įprastus, bet jau klibančius pasaulio suvokimo-aptarimo būdus galėtų pakeisti poezija? Ir nebūtinai reiškiama žodžiais.

Benas Šarka, Remigijus Treigys. Laiko nėra 3. 2020.
Benas Šarka, Remigijus Treigys. Laiko nėra 3. 2020.

Naktinei šnektai žemėje Benas pasirenka Jim‘ą Jarmusch‘ą. Ir jau ne pirmą kartą. Todėl šis jo pašnekesys, kaip pats teigia, nesibaigiantis – apie nepertraukiamus, amžinus procesus. Apie tai, kad nesvarbu – dieną ar naktį, buvusiame ar būsimame gyvenime – niekas niekur neartėja. Stovime vietoje. Viename taške susiduria ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Laikas tam tikra prasme išnyksta, jo nėra. O kai jo nelieka, kasdienybę išplėsti pajėgūs ne miglose grimztantys planai ar tuščios kalbos apie pasaulį, bet nebent poezija. Ko gero, tik tapdami patersonais atsikratome aklo siekio judėti pirmyn ir išmokstame ramiai stovėti vietoje. Panašu, kad Benas su Remigijumi tai jau moka. Nuo tada, kai prasidėjo jų bendravimas vaizdais. Šis periodiškai vykstantis apsikeitimas vizualiniais apmąstymais pirmiausia sluoksniuojamas iš paskirų jų pokalbių su savimi, vienumoje. Ir tik po to tarp jų mezgamos jungtys. Individualiems apmąstymams atspirties visuomet ieškoma realybėje, tik vis dažniau ši realybė klastojama. Tai, kas randama tikrovėje, toli gražu ne visuomet atitinka autorių vidinius pojūčius, todėl imamasi ją perkonstruoti. Ne tik keisti žiūros-fiksavimo kryptis, atkreipti dėmesį į užsiplieskusius blyksnius ar gretinti logiškų jungčių neturinčius vaizdus. Siekiant išryškinti tam tikrą prasmę, vis dažniau kuriamos mizanscenos. Keisčiausia, kad sukurtos dirbtinai ir perkeltos į menininkų fotografijas, jos jau mezga ryšį ir su asmeniniu jų gyvenimu. Kišeniniai triušiukai ir pliušinės meškos, plastikinės gulbės ir gandrai, kaip ir angliukai nuo pilvo pūtimo (nes ten, kur yra radiatoriai, anglių nėra), čia nereikalauja papildomo paaiškinimo. Juo toliau, juo labiau tai tampa įprasta šių dviejų autorių komunikavimo forma, o kartu ir jųdviejų gyvenimo dalimi. O gal ir atvirkščiai.

Benas Šarka, Remigijus Treigys. Laiko nėra 3. 2020.
Benas Šarka, Remigijus Treigys. Laiko nėra 3. 2020.

Beno ir Remigijaus kalba stebėtinai sklandi ir lengva. Į ją įsitraukiama be didesnių pastangų. Čia tuštumą ir tuščiažodžiavimą keičia šviesa. O ji, patinka tai ar ne, nurodo viltį. Remigijus pastato sandėlį Beno auksui, nes Benas jo turi daug ir sandėlis jam reikalingas. Todėl jis atsidėkodamas Remigijui rašo meilės laišką, sustingusį vaizde (Lūpos ir dantys atrado), o Remigijus jau laukia parengęs tam laiškui talpyklą. Ir galiausiai, kadangi niekas niekur neartėja, o ir laiko nėra, jie tiesiog išeina pirkti raugintų kopūstų… Beno pozicija „Ieškok draugo bėdoje, laimėje jis pats atsiras“ ne tik pasiteisina, bet ir tampa savotišku moto, kuris juo toliau, juo labiau autorius atpalaiduoja nuo realaus pagrindo ir suteikia galimybę kalbėti apie tai, kas paprastai prasprūsta, dingsta ir ką darosi vis sunkiau nustverti. Apie poeziją. Ne žodžiais, ne knygose. Apie poeziją konteineriuose, purvynuose, rūkuose ir momentiniuose blyksniuose. Apie tokią poeziją, kuri įmanoma visur, net sėdint užsidarius namuose. Ir čia jau lengva patikėti, kad pakilus aukštyn, nebūtinai krisi žemyn. Bet tam reikia tapti patersonais.

Skaitmeninio albumo „Laiko nėra“ III dalis.

Diskusijų platforma.

Daugiau informacijos: https://kurejusajunga.lt/

Leave a Reply