Klaipėdoje bei Vilniuje – žvilgsnis į Amerikos kultūrą su fotomenininku iš JAV

Amerikos kultūros pavasariui skirto Socialinių mokslų (SMK) kolegijos projekto „Žvilgsnis į Amerikos kultūrą“ projekto metu uostamiestyje viešės fotografijos menininkas Colbis Caldwellas (JAV), kuris pristatys savo foto- bei videodarbus, skaitys paskaitas SMK studentams bei susitiks su visuomene. 

Colbis Caldwellas

Visi besidomintieji fotografija laukiami C. Caldwello paskaitoje „1 + 1 = 3: bendradarbiavimas kaip atradimas“, kuri vyks gegužės 8 d. 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) bei gegužės 13 d. 17 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje” (Gedimino pr. 43). Paskaita bus verčiama į lietuvių kalbą. Renginys – nemokamas. 

Fotografuodamas C. Caldwellas įamžina objektus, kurie laikui bėgant būtų pamiršti ir niekam nerūpėtų. Caldwello darbai ne tik kelia nostalgiją ir primena apie mirtį. Jie yra metaforiškos epitafijos likusiam praeityje juostinės fotografijos amžiui, kurio pats Caldwellas labai ilgisi. Jo kūriniai – tarsi gėlės puošiančios antkapius, savaip vilioja ir žavi žiūrovus savo nykstančiu grožiu.                     

C. Caldwello darbų yra Corcorano meno galerijoje Vašingtone, Hiustono dailės muziejuje Teksase, nacionaliniame Amerikos meno muziejuje Vašingtone, Ogdeno pietų meno muziejuje Niu Orleane, Luizianoje, daugybėje privačių kolekcijų. Jis yra minimas tarp žymiausių šiuolaikinių JAV menininkų 2011 m. išleistoje  monografijoje „100 Vašingtono menininkų“ („100 DC Artists“). 

C. Caldwellas studijavo Apalačių valstybiniame universitete (Šiaurės Karolina), Corcorano meno ir dizaino koledže (Vašingtonas). Šiuo metu menininkas gyvena ir dirba St. Mary‘s mieste Merilende ir Aševilyje Šiaurės Karolinoje.

C. Caldwellas. Be pavadinimo, 2013.

 „Kai pradėjau kurti fotografijų ciklus, gun shy ir spent, supratau, kad man įdomiau tapo ne ką fotografuoti, o kaip fotografuoti, – rašo menininkas. – Pirmą kartą per mano beveik 25-erius fotografavimo metus susidūriau su technologijų keliamu iššūkiu. Tada ir prasidėjo lėta mano kūrinių transformacija – nuo juodai baltų, kruopščiai parinktais tonais fotografijų, darytų drėgname tamsiame kambarėlyje link spalvingų skaitmeninių atspaudų.

Esu šiuolaikinių technologijų priešininkas, man patinka lėta fotografijos „gimimo“ procesų eiga. Man patinka eksperimentuoti tamsioje laboratorijoje (galvodavau, kas būtų, jei numesčiau juostą ar sugadinęs ją gaučiau tai, ką galėčiau panaudoti kaip kūrinį?), patinka naudotis kadrų išklotinėmis. Kurį laiką mane labiau domino tarpai tarp išdėstytų eilėmis (po penkias) fotografijų, o ne pačios mano fotografijos. Man patiko iš pradžių pamatyti negatyvą, o ne pozityvą kadrų išklotinėje. Taip, nuotraukos atrodo paslaptingesnės. Jos atrodo (ir yra) ne tokios statiškos, ne tokios realistiškos. 

Stebint fotografijas, gali atrodyti, kad kalbame su fotografijos subjektu, bet iš tiesų, matydami ir apdorodami vaizdinę informaciją savaip, kalbame su pačia fotografija. Ne su fotografijos subjektu. Tam tikra prasme, sukuriame ryšį ne tik su praeitimi fotografijoje, bet su pačia fotografija, kaip objektu… daiktu, kuris yra fotografija.“