Kai #Laikonėra

Šiandieninė situacija šalyje, o taip pat ir pasaulyje, neleidžia pamiršti to laiko, kai visi kartu ir kiekvienas atskirai išgyvenome asmeninį ir visuotinį sąstingį. Užsidarėme namuose, o aktyvus gyvenimas, vykęs TG (tikrame gyvenime), kurį laiką buvo užšaldytas.

2_B_Sarka_2a_Treigys_2b

Iš kairės: Benas Šarka, Remigijus Treigys, „Laiko nėra“, 2020 m.

Vieni, ignoruodami pandemijos situaciją, dirbo toliau įprastu ritmu, tik kitoje vietoje. Kiti, atsidūrę profesinio neveiksnumo būsenoje, prisiminė apie bendravimo su artimaisiais pranašumus ir ramiai leido dienas jų draugijoje. Kad ir kaip ten būtų, bet tada net ir skeptikams teko pripažinti, jog socialiniai tinklai nėra visuotinis blogis, darantis nepataisomą žalą žmonių bendravimui. Tapo akivaizdu, kad kai kuriais atvejais tai gali tapti gal ir ne vienintele, bet itin svarbia galimybe neprarasti ryšio su pasauliu ir išlikti aktualiems sociume.

Benas Šarka, ko gero, buvo iš tų, kurie pandemijos lyg ir nepastebėjo. Jo veikla nepakito. Bent jau taip buvo galima manyti stebint Beno paskyrą Facebook’e. Asmeninio buvimo vietas įamžinusias iškarpas – fotografijas – pradėjęs kolekcionuoti prieš kelerius metus, jomis čia dalinosi ir toliau. Panašiai elgėsi ir Remigijus Treigys. Šių menininkų vizualūs pokalbiai, socialiniame tinkle prasidėję 2018 metais („Vidurnakt ir giliau”), tapo tarsi įžanga, savotišku paruošiamuoju darbu pandemijai ir karantinui. Nors tada dar nebuvo pažeistos nė vieno įprastos judėjimo trajektorijos, šie menininkai jau aktyviai tyrinėjo socialinių erdvių galimybes bendraujant tiek tarpusavyje, tiek ir su atsitiktiniais internautais. Į Facebook’ą jie periodiškai įkeldavo fotografijas, adresuodami jas vienas kitam, taip pasitikrindami tarpusavio ryšį ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Tokiu būdu Facebook’e buvo išeksponuota per tūkstantį fotografijų.

3_B_Sarka_3a_Treigys_3b

Benas Šarka, Remigijus Treigys, „Laiko nėra“, 2020 m.

Prasidėjęs tarsi savaime, šis procesas truko daugiau nei pusantrų metų. Kiekvieną dieną vidurdienį ir vidurnaktį buvo keičiamasi vaizdais. Toks pokalbis be žodžių tąkart įtraukė ir kitus, besilankančius socialiniame tinkle. Vieni iš jų tik stebėjo, kiti komentavo tekstais, treti atsiųsdavo savo nuotraukas, taip įsiterpdami į šių dviejų menininkų vizualius pokalbius. Po to ši internetinė Beno ir Remigijaus diskusija buvo perkelta į albumą – dėžutę su 124 fotografijomis. Kaip Lenkijos spaudoje rašė meno kritikė Agnieszka Wołodźko, tai buvo vienas iš labai sėkmingų būdų nepalankiomis izoliacijos sąlygomis atvirai (socialiniame tinkle) tęsti kūrybinius procesus. Nors tada dar tokios būtinybės nebuvo. Jeigu tai neskambėtų pernelyg spekuliatyviai, galima būtų teigti, kad „Vidurnakt ir giliau” buvo nuojauta.

Šiandien pranašiškai atrodo ir tie momentai, kai prieš dvejus metus apžiūrinėdami Remigijaus ir Beno fotografijas fizinėje erdvėje žiūrovai buvo paprašyti mūvėti pirštines. O apsilankę dvi valandas trukusioje ekspozicijoje galerijoje – apsimauti antbačius. Tikslas tada tikrai nebuvo apsisaugoti nuo koronaviruso, nors tikėtina, kad jis kažkur jau tūnojo. Tuokart autoriai norėjo apsaugoti savo fotografijas nuo pažeidžiamumo. Kita vertus, tokiu būdu nuo kūrinių buvo apsaugomas ir suvokėjas. Meno asistavimas jam išliko sterilus. Dabar jau tampa įprasta, kad laikomasi atstumo, vengiama fizinio kontakto, dėvimos apsauginės kaukės ir pirštinės. Ar apsimausime ir antbačius? Bus matyt. Kol kas fizinio kontakto su savo kūriniais autoriai nesiūlo ir jų procesą galime stebėti saugioje asmeninėje erdvėje. Taip apsaugodami ne tik jų kūrinius, bet ir save.

5_R_Treigys-5a_Benas_5b

Remigijus Treigys, Benas Šarka, „Laiko nėra“, 2020 m.

Praėjusią vasarą, atnaujinę savo bendravimą vaizdais virtualioje erdvėje, menininkai jį kreipia kiek kita linkme. Nors jis organizuojamas panašiu principu, toje pačioje Facebook’o platformoje, bet jo tema koreguojama. Laiko nėra, jis išnyksta. Ko gero, taip ir turėjo nutikti, nes dar prieš porą metų, gilinantis į „Vidurnakt ir giliau” jie save ir savo bendravimą savotiškai pa/klaidino laike. Šiandien autoriai dar laisvesni, nepririšti prie konkretaus paros meto, tik bendravimo ritmas išlieka – vaizdais keičiamasi kasdien. Kiekvieną dieną Facebook’e Remigijus arba Benas įkelia savo fotografiją ir taip pradeda pokalbį apie laiką. Kitas – parengia ir pateikia vizualų atsakymą. Internautų įsiterpimas ir čia yra pageidautinas. Komentuoti galima tiek tekstu, tiek ir vaizdu, tačiau tokie įsikišimai čia kol kas nuosaikesni. Kitaip ir negalėtų būti, nes laiko nėra.

Fotografuojama ir šįkart parankia priemone – mobiliuoju telefonu. Remigijaus ir Beno bendravimas ir toliau išlieka kasdieniu ritualu, skatinančiu rinkti ir kolekcionuoti aplink save esančius vaizdus. Čia – ta pati poezija, kurią menininkai pradėjo kurti fiksuodami savo vidurnakčius ir vidudienius. Anuomet prasidėjęs jų bendravimas išlaiko beveik identišką formą, bet pasipildo nauju prasminiu krūviu. Ir toliau kalbama apie kasdienybę, poeziją, atrandamą kiekvienoje akimirkoje, bet žymiai ryškesnis laiko aspektas. Gilinamasi į tai, kas ne/egzistuoja – laiko skirtumus – skirtingomis sąlygomis skirtingus jo patyrimus ir įvairias laiko sąvokos interpretacijas. Ar kas nors keičiasi, kai niekas nesikeičia? Juk minutę tiek tada, karantino metu, tiek ir dabar, kai skubama nudirbti visus susikaupusius darbus, sudaro tos pačios šešiasdešimt sekundžių… Tačiau sąvoka „laiko nėra” Beno ir Remigijaus atveju apima žymiai daugiau. Kartais jo nelieka mums įprastu būdu, jis tiesiog iš/nyksta tarp darbų ir rūpesčių, nuolatinio lėkimo paskui kažką į kažkur. Kitais atvejais taip įvardijamas suvokimas, kad laikas iš viso neegzistuoja, jo tiesiog nėra. Kaip nėra nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Yra tik tai, kas yra prieš akis. Kaip toli nukeliaus autoriai su savo apmąstymais, kol kas sunku prognozuoti. Jie ir dabar veikia spontaniškai, laisvai, be konkretaus plano. Menas ir gyvenimas, išsaugant abipusį priklausomumą, sulydomas į nedalomą visumą ir įpakuojamas į vis talpesnę laiko pakuotę. Šiuo originaliu dariniu jie žongliruoja tarsi kamuoliukais, kol galutinai pranyksta fizinės ir virtualios erdvės ribos, taip pat ir įprasti laiko suvokimai.

6_B_Sarka-6a_Treigys_6b

Benas Šarka, Remigijus Treigys, „Laiko nėra“, 2020 m.


1_R_Treigys-1a_Sarka_1b

Remigijus Treigys, Benas Šarka, „Laiko nėra“, 2020 m.


4_R_Treigys-4a_Benas_4b

Remigijus Treigys, Benas Šarka, „Laiko nėra“, 2020 m.


7_R_Treigys-7a_Benas_7b

Remigijus Treigys, Benas Šarka, „Laiko nėra“, 2020 m.


8_R_Treigys_8a_Sarka_8b_1

Remigijus Treigys, Benas Šarka, „Laiko nėra“, 2020 m.

Projektas „Laiko nėra” tęsis iki metų pabaigos. Pradedant rugsėju, kiekvieną mėnesį bus pristatoma po vieną skaitmeninio fotografijų albumo dalį, kurioje bus pateikiamos B. Šarkos ir R. Treigio fotografijos, D. Ruškienės tekstas (leidėjas – „Kūrėjų sąjunga”, fotografijos – Remigijus Treigys ir Benas Šarka; tekstas – Danguolė Ruškienė; sudarytojas – Vladas Balsys). Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projekto „Laiko nėra” diskusijų platforma: www.facebook.com/hashtag/Laikonėra.

Daugiau informacijos: https://kurejusajunga.lt/2020/09/20/laikonera/

Leave a Reply