Geri fotokadrai jauną keliautoją atranda patys

„Keliavimas yra geriau nei pati įtaigiausia knyga apie keliones ar išgirstas pasakojimas, nes keliaudamas įgyji asmeninės patirties, prisiminimų bei susidarai savo nuomonę. Nuotraukos šiuo atveju padeda perteikti tavo matytą pasaulį. Tad kelionėse mano fotoaparatas visada yra po ranka, nes niekada nežinai, kur gali užklysti ir kokioje situacijoje gali atsidurti“, – teigia jauna klaipėdietė Eglė Mineikaitė, praėjusį mėnesį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kieme surengusi autorinę kelionių fotografijų parodą „Mano pasauliai“. 

Didžioji Britanija, Londonas. Karalienės Viktorijos parkas. Eglės Mineikaitės nuotr.

Didžioji Britanija, Londonas. Karalienės Viktorijos parkas. Eglės Mineikaitės nuotr.

Atitrūkti, bet ne ilsėtis 

Skaisčių spalvų kadruose – Italijos ir San Marino pilys, Norvegijos saulėlydžiai, Olandijos blusturgiai, kiti spalvingi kraštovaizdžiai ir miestų vaizdeliai. E. Mineikaitės teigimu, mėgaujantis kelione, gražūs kadrai stebėtoją atranda patys. Šitaip fotografavimas tapo merginos pomėgiu ir neatsiejama kelionių dalimi. 

Geografijos studijos bei „National Geography“ žurnalo fotografijos sustiprino lietuvės įsitikinimą, kad svečios šalys – iš tų dalykų, kuriuos geriau bent kartą pamatyti pačiai nei daug kartų išgirsti. 

„Vadovaujuosi jaunatvišku motto – ilgas miegas bei poilsis lovoje tavęs laukia grįžus namo. Kol esi svetur, išnaudok kiekvieną akimirką prasmingai“, – sakė mergina. Kaskart grįžusi iš kelionės ji ima taupyti pinigus kitai išvykai ir svarstyti, kur ši galėtų nuvesti. Artimiausiuose planuose – Belgija bei JAV. 

Per kelerius metus aplankytos šalys fotografijose išsiskiria būdingiausiais savo bruožais: Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija žavi senąją architektūra, Slovakija, Prancūzija, Norvegija bei Švedija – išraiškingais kraštovaizdžiais, Italija bei San Marinas įsirėžia atmintin savo gamta bei tikrais vaizdais istoriją pasakojančiais miestais bei gyvenvietėmis, Didžioji Britanija, Olandija, Ispanija bei Portugalija fotografijose išsiskiria kultūros įvairove bei spalvomis. 

Geriau užsirašyti 

Olandija, Amsterdamas. Blusturgis.

Olandija, Amsterdamas. Blusturgis.

E. Mineikaitė prisimena filosofo bei keliautojo Liutauro Degėsio žodžius: kai pagalvoji apie keliones, supranti, kad, lygiai kaip ir kasdieniniame gyvenime, iš kelionių prisimeni dažniausiai tai, kas įvyko nors truputį kitaip, kas atvėrė akis ar nors truputį privertė pakeisti sustabarėjusį kasdienybės žvilgsnį. 

Būtinas merginos kelionių atributas – pasidomėti miestų, kuriuos planuoji aplankyti, vietiniais sendaikčių turgeliais („flea markets“, „garage sales“, „car boot sales“). Anot E. Mineikaitės, tai ne tik gera proga praplėsti „turistavimo“ arealą, nes dažniausiai šie turgeliai išsidėstę ne visai miesto centruose, tačiau ir rasti bei įsigyti autentiškų, bei įdomių suvenyrų ar daiktų. 

„Kadangi renku senas monetas, šie blusturgiai yra viena žaviausių mano keliavimo dalių“, – sakė mergina, patarianti pasidomėti blusturgių darbo grafikais prieš keliaujant – dėl skirtingo darbo laiko, bei neaplenkti vietinių maisto turgaviečių, kurios traukia spalvomis ir neatrastais skoniais, ypač – Pietuose. 

Kadangi kiekviena kelionė būna turtinga įspūdžių, juos fiksuoti E. Mineikaitė pataria iš karto. Paskutiniosios kelionės į Italiją metu jai gimė sumanymas vesti kelionės dienoraštį. Šitaip viešnagės detalės: nakvynės vietos, pamėgtų restoranų ar kavinukių pavadinimai – išlieka ne tik atmintyje. 

Ištrauka iš kelionės Italijoje dienoraščio 

Italija, Florencija. Judri gatvelė.

Italija, Florencija. Judri gatvelė.

„Rytas Riva del Gardoje prasideda nuo pasivaikščiojimu link Gardos di Tena (Garda di Tenna) – ežeru tarp dviejų kalnų. Įspūdingas kelias link jo siaurais kalnų keliukai, o pats sodrios žydros spalvos ežeras – dar įspūdingesnis. Netoliese – gilia senove dvelkiantis Kanalė (Canale) miestelis. Aukščiausi kalnai siekia daugiau kaip 2 km, o jų papėdėse įsikūrę maži kaimeliai. Pakvaišęs itališkas vairavimo stilius čia gniaužia kvapą. 

Tik išvykus iš Asijago (Asiago), užklumpa žemi debesys, tad matomumas stipriai sumažėja. Judam link Basano de Grapos (Bassano del Grappa), kurį pasiekiame tik apie 17 val. Oras subjuręs, pradeda stipriai lyti, todėl visas senamiestis paplūsta skėčiais. Pasislėpę nuo lietaus po stogu, suvalgom vietos skanumynų iš labai jaukios kepyklėlės („La Bottega del Pane“, Piazza Liberta 25) – ožkos sūrio „Cannali Saliami“ ir „Tortine di Riccota“ – dangiškas skonis! 

Pakeliui į nakvynės vietą neplanavę sustojame Noalės (Noalė)miestelyje, nes dėmesį patraukia jo centre esanti pilis. Pasirodo, jog tądien miestelyje vyko religinė šventė, ta proga veikė atrakcionai, vyko mugė, viliojusi spalvingais prekystaliais. Pagrindinėje gatvėje akį patraukė du dideli bokštai – galima pakilti į viršų ir apžvelgti miestelio panoramą, tiesa, prieš tai išklausius pusvalandžio trukmės pasakojimą apie bokštą italų kalba. 

Patraukiame link San Marino pilies, tačiau, deja, oras mums tebėra nepalankus – tenkinamės labai ribotu vaizdu, nes pusė kalno skendi debesyse. 

Toliau tęsiame kelionę link Florencijos. Kelio ruožas Emilijos–Romanos (Emilia–Romagna) kalnų teritorijoje pasirodo ypač sudėtingas dėl siaurų bei itin vingiuotų kelių be jokių saugos atitvarų šalikelėse, maža to, kylant aukštyn kalnu, atsiduriame visiškai riboto matomumo zonoje. Tokiomis sąlygomis keliaujame apie valandą. Persiritę per šią grandinę, pagaliau atsiduriame Toskanos teritorijoje. Kraštovaizdis pasikeičia radikaliai – švelniomis banguotomis kalvomis vingiuoja alyvuogių ir vynuogynų gijos, maži ūkininkų nameliai tarp jų, o svarbiausia – vėl išvystame žydrą dangų ir saulę! 

Aplankome nedidelį miestelį Fiesolę (Fiesole), kuris yra 8 km šiauriau Florencijos. Tikrai dėmesio verta gyvenvietė, labai jauki ir žavi savo vienuolynu ant kalvos, senu amfiteatru, arkomis bei nuostabia Florencijos panorama, matoma nuo kalno. Florencija, Florencija, Florencija… Pasiekiame ją jau patamsiais, todėl miestas pasitinka mus šviesų šurmuli ir gausybe motorolerių. Kadangi apsistojama jaunimo hostelyje („Christine Hotel“), esančiame pačiame miesto centre, rasti parkavimosi vietą nėra taip paprasta, o eismas vienpusis. Gerą pusvalandį tenka paturistauti neišlipant iš automobilio ir pravažiuojant pro pat žymųjį Duomą. 

Patraukiame link Mikelandželo aikštės (Piazza Michelangelo), nes nutariame, jog nesuprantami kelio ženklai gali pridaryti bėdų, tad geriau palikti mašiną šioje aikštėje, kuri vienintelė Florencijoje yra nemokama, automobilio nereikia patraukti ir valymo dienomis – tobulas variantas, jei nakvynės vieta netoli ir norisi sutaupyti. 

Vakare iš šios aikštės atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas – anot italų, pačioje geriausioje Florencijos vietoje visa  miesto panorama lyg ant delno. Vakarienės patraukėme į jaukų restoraną („Osteria de‘Peccator“, Piazza San Firenze), kur pagaliau pasimėgavau itališkos lazanijos ir balto namų vyno kombinacija. Desertui, žinoma, tiramisu. 

Einanat gatve akį patraukia gausi žmonių kepyklėlė – užsukę įsigyjame dangiško skonio „Pan del Pescatore“ pyrago: primena lietuvišką keksą, tačiau su kepintais nesmulkintais migdolais ant viršaus. Nutariame kitą dieną įsigyti daugiau. Rastame blusturgyje įsigijau itališką patiekalų iš makaronų receptų knygą, senovinį rankraštį, Mikelandželo eskizo atviruką bei keletą senų itališkų monetų – viskas vos už 8 eurus. 

Apie 9 val. ryto atsiduriame eilėje prie Uficių galerijos. Kadangi bilietų nutarėme nerezervuoti ir šitaip sutaupyti 4 eurus, tenka atsistoti į eilę ir laukti apie valandą. Muziejus – vieta besidomintiems menu, bet ir turint minimalių žinių galima puikiai praleisti laiką ir pajausti tą renesanso dvasią, kurios pilnas visas Florencijos miestas.

Skubame į rezervuotą kavinukę Veni e vechi sapori: apie ją sužinome iš hostelio darbuotojo, o patekti ten – ne taip jau lengva. Meniu – surašytas ranka, „no pizza, no ice, no take away“ (angl. neturime picos, ledų, nepakuojame išsinešti). Viskas paprasta ir aišku. 

Patraukiam link Sirkė Teros (Cirque Terra) – penkių skirtingų miestelių, įsikūrusių ant kalno šlaitų vandenyno pakrantėje. Nuostabą kelia maksimalus žemės išnaudojimas – siauros vertikalios daržovių lysvių terasos. Kadangi esame visai netoli, nutariame aplankyti ir Vinci miestelį, kuriame gimė ir savo vaikystę praleido Leonardo da Vinčis. Nuo Florencijos pasiekti šią vietą nesudėtinga ir greita, tačiau jei norite aplankyti muziejų ir jo vaikystės namus, tikrai prireiks bent poros valandų. 

Palikę Luką (Lucca), pajudam Magros slėnio link, kur mus pasitinka nuostabūs kalnų vaizdai. Pravažiuojam Velnio tiltą, kuris realybėje atrodo daug įspūdingiau nei nuotraukose, bei pamatome įspūdingą Podžijo–Karedžinė–Valji (Poggio–Careggine–Vagli) geležinkelio tiltą. Vėlai vakarė pasiekiame nakvynės vietą netoli Aulos (Aulla) gyvenvietės („La Pergola Bed and Breakfast“, Via G. Emanueli, 36, Bottagna). 

Diena nuostabi, judam toliau link Kararos (Carrara), marmuro kasyklų kalnuose. Apie šią vietą sužinojau visai netyčia, tačiau nuo to momento, kai pamačiau nuotraukas, labai laukiau dienos, kai pamatysiu ją savo akimis. Nuostabus atradimas! Rekomenduosiu visiems, kurie lankysis šiose vietose. Pačios kasyklos dar 2008 metais buvo atviros lankytojams, tačiau šiuo metu viskas uždaryta ir vaizdu gali pasimėgauti tik nuo senojo geležinkelio tilto, kuris tarp baltų marmuro luitų kalnuose atrodo įspūdingai. 

Pakeliui užsukame į vietinę kepyklėlę. Pilna žmonių  – geriausias indikatorius, jog tikrai gausi gerą produktą. Įsigyjame jau ragautų ožkos sūrio pyragaičių (kaip gera buvo prisiminti tą nuostabų skonį) „Pasticceria Migliorini“ kepyklėlėje. Krenta į akis tai, jog Volteros (Volterra) miestelyje labai daug paauglių turistų – būtent čia buvo filmuotas „Saulėlydžio saga“. Bet ir šiaip tikrai yra kuo pasigėrėti. Kita stotelė – San Giminjanas (San Gimignano) – 70 bokštų miestas. 

Vietinėje italų vyninėje įsigyjame originalaus „Chianti“ vyno ir metas judėti link Sienos. Čia iškarto susirandame nakvynės vietą – „Casa del Alfredo“ nakvynės su pusryčiais namus, kurių savininkai – vyras su žmona ir kartu gyvenanti vyro mama (labai tipiška). Užukame ir į Pjencą (Pienzą, įtrauktą į UNESCO sąrašą, kaip ir visas regionas – dėl išskirtinio kraštovaizdžio). 

Susigundome sustoti Rokoje Dorsija (Rocca d‘Orcia) bei Kastiljonėje Dorsija (Castiglione d‘Orcia)  ir pasigailėti netenka. Labai malonus atradimas – jaukūs miesteliai, daug siaurų gatvelių, o svarbiausia – jokių turistų pėdsakų ar suvenyrų parduotuvėlių, todėl malonu vaikščioti su fotoaparatu rankose ir jaustis užklydus ten, ko dauguma neranda (žinoma, norėtųsi taip tikėtis). 

Ilgainiui kraštovaizdis pradeda drastiškai keistis ir suvokiam, jog užnugaryje palikome nuostabiąją Toskaną ir įvažiuojame į Lacijo (Lazio) regioną. 

Surizikuojame ir nutariame aplankyti Pitiljano (Pitigliano) gyvenvietę, dar vadinamai Mažąja Jėruzale. Artėjant prie šios gyvenvietės, suvokiu, jog buvo verta išsukti iš kelio: miestas uolose – nuostabus, lyg kregždžių suręstas, žavi išskirtine architektūra, lyg būtum atsidūręs senovės Maroke. 

Pajudame link Romos. Kelias nuobodus, atsiveria skurdus, pramoninis kraštovaizdis. Tačiau dar nutariame užsukti į antikinį Tivolio miestą, nuo Romos nutolusį apie 30 km, o iš čia judame oro uosto link. 

Kelionės reziumė: per 10 dienų iš viso nukeliauta 2 895 km, apsistota šešiose skirtingo tipo nakvynės vietose (nakvynė per „Couchsurfing“ svetainę, kempingas, hostelis, svečių namai, nakvynės su pusryčiais namais, 4 žvaigdučių viešbutis), aplankyti 35 skirtingi  miestai ir miesteliai. 

Ciao, Italija, arba iki kito karto!“.

Leave a Reply