Fotomenininkė Kristina Gentvainytė: giedras požiūris ir tamsūs siužetai

Į mistiką, paslaptis, nakties istorijas, nežinios keliamą tamsą panardinantis Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus projektas „Tamsioji pasakojimo pusė“ suvienijo penkias autores: Kristiną Sereikaitę, Laurą Valiukevičiūtę, Geistę Kinčinaitytę, Jurgą Lucą ir šio interviu heroję, gyvenančią Belgijoje – Kristiną Gentvainytę.

Kristina Gentvainytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kristina Gentvainytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ne vieną fotografijos parodą surengusi ir grupiniuose projektuose dalyvavusi autorė šiuo metu rengiasi pristatyti savo darbus Bochume, Vokietijoje, ir bendradarbiauja su Belgijoje kuriančiu dizaineriu Aleksejumi Golubevu. 

BALTA 

Interneto platybėse radau Jus vadinant „jauna fotografe“. Kaip pati prisistatote?

Dažniausiai prisistatau menininke. Fotografe įvardyti irgi tiktų, bet vien fotografija neapsiriboju. Taip pat užsiimu grafikos dizainu, kartais net tapau ir muzikuoju! 

Gimėte ir gyvenote Klaipėdoje…

Taip. Gimiau ir užaugau prie jūros. Belgijoje atsidūriau visai netikėtai – susipažinau su savo dabartiniu vyru, – šypsosi. – Tuo metu kaip tik baiginėjau studijas, tad faktiškai niekas nelaikė. Labai džiaugiuosi, kad gyvenimas manęs nenupūtė tolėliau – namų pasiilgstu neapsakomai!

Gebėjimas sustabdyti akimirką, sugauti „nematomus“ dalykus ir pan. Kur regite didžiausią fotografijos galią ir žavesį?

Kartais labai banaliose vietose, tokiose kaip miškai, gamta, jūra. O kartais nufotografuoju visiškai neįdomų dalyką, bet kai tik prisėdu prie kompiuterio, kyla gausybė idėjų. Labiau mėgstu eksperimentuoti su „nevykusiais“, „nepagautais“ kadrais. 

Esate ištikima juodai baltai fotografijai, tiesa?

Taip, monochroninė fotografija mano kūryboje dominuoja. Kartais mėgstu pridėti šiek tiek atspalvio (melsvo ar gelsvo). Beje, originalus „Kaukių“ rinkinys buvo šiek tiek pasendintas gelsvumu, bet, pasitarę su Dariumi Vaičekausku (parodos „Tamsioji pasakojimo pusė“ kuratoriumi. – Aut. past.), nusprendėme eksponuoti juodai baltus darbus.

O spalvas mėgstu, bet niekada nemokėjau jų gražiai perteikti… Juodai baltai fotografijai likau ištikima po savo pirmųjų kadrų (2006–2007 m.) ir tikriausiai liksiu iki gyvenimo pabaigos. 

Eksperimentas, urbanistinės detalės, fotomontažas, abstrakcija – pagrindiniai Jūsų kūrybos poliai?

Tiesiai į dešimtuką! – juokiasi. 

Fiksuojate gana skirtingus objektus: architektūros elementus, gyvūnus, augalus… Ko aplinkos detalėms reikia, jog patrauktų dėmesį?

Tai ir yra mano didžiausia problema, – šypsosi. – Aplinka, atmosfera, laikas, situacijos… Visko tiek daug, kad tiesiog neįmanoma susikoncentruoti ties vienu. Galbūt, kai visiškai subręsiu, gyvenimas išmokys mane labiau susikaupti? 

Darbuose beveik neaptikau žmonių…

Labai retai, bet pafotografuoju ir juos. Tačiau rezultatai patinka ne visiems, – šypsosi. 

Skaitmeninis fotoaparatas – jokia naujiena, o ir save vadinančių fotografais gausu kaip niekad. Fotografijos menas dabar smarkiai nukenčia ar laimi?

Manau, jog nukenčia. Fotografija niekada nebuvo tokia populiari, kaip dabar. Nebuvo padaryta tiek nuotraukų, kiek padaroma dabar. Žmonija skęsta socialiniuose tinkluose: fotografuoja viską, kas papuola. Perkamos didžiulės kameros net nežinant, kaip jos iš tikrųjų veikia. Menas pavirto dideliu chaosu. Labai gaila tų fotografų, kurie gyveno iš savo kūrybos, nes dabar, jei turi ganėtinai kokybišką kamerą, gali pats „pasifotkint“. 

JUODA 

Tamsos estetika – Jūsų stichija?

Galima sakyti ir taip, – šypsosi. 

Tamsiajai pasakojimo pusei atskleisti pasirinkote klasikinius šiuolaikinės siaubo estetikos elementus: kaukes, kukurūzų lauką. Kas šiuos siužetus pasufleravo?

Įkvėpė tipiškas „siaubekas“. O jei rimtai, šios nuotraukos buvo darytos, kai pirmą kartą apsilankiau Belgijoje. Niekada nemačiau tiek kukurūzų plantacijų! Iškart kilo horror tipo idėja… Padedant vyrui, jau kitą dieną šios nuotraukos buvo kompiuteryje. 

Viename tinklaraštyje (kuriame – tebūnie paslaptis) paroda vadinama nepozityvia. Ją teisinga suvokti kaip pozityvumo priešpriešą?

Ak, manau, žmonės turi labiau praplėsti akiratį šioje sferoje. Juk neeksponuosi kas kartą voveraičių, gėlių ir spalvingų peizažų… Visiems vis tiek neįtiksi. 

Teko nugirsti repliką, esą tamsos estetika fotografijoje dabar labai madinga.

Iš tikrųjų net nežinau. Abejoju, ar fotografiją apskritai galima vadinti madinga arba ne. Priklauso nuo žmogaus skonio, pavyzdžiui, pažįstamiems belgams mano kūryba „patinka, bet namuose nekabintų“, – šypsosi. 

Kristinos Gentvainytės fotografijos

Daugiau autorės darbų galite pamatyti parodoje „Tamsioji pasakojimo pusė“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2). Paroda veikia iki š. m. gegužės 29 d.

Leave a Reply