Fotografijos šventės tęsinys: „Dainuojanti duobė“ ir Ukrainos fotografija

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius ir asociacija „Menų zona“ 2022 m. gruodžio 16 d., penktadienį, 17.30 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) pristato Fotografijos šventės tęsinį – keturias ukrainiečių fotografų parodas ir Ukrainos menininko Nikita Kadan parodą.

Jau tapo tradicija, kad KKKC Parodų rūmuose paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos bei šiuolaikiniam menui. Septintosios Fotografijos šventės antrojoje dalyje pristatomos ukrainiečių fotografijos parodos: Anos Melnikovos fotografijų paroda „Miestas be pavadinimo“, Dmitro Kupriano fotografijų paroda „36 Hoverlos kalno vaizdai“, Pavlo Dorogojaus fotografijų paroda „Auksiniai žmonės“ bei Stanislavo Ostrouso fotografijų paroda „Charkivas – forpostas“. Parodų kuratorius Darius Vaičekauskas pristato ir uostamiestyje ilgai lauktą įvykį – vieno garsiausių Ukrainos šiuolaikinio meno kūrėjų Nikitos Kadano parodą „Duobė dainuoja“.

Nikita Kadan. Tigro šuolis.
Nikita Kadan. Tigro šuolis.

Nikitos Kadano paroda „Duobė dainuoja“

Parodą „Duobė dainuoja“ sudaro darbai, sukurti 2014-ųjų Rusijos ir Ukrainos karo metu, taip pat ir nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios 2022 m. vasario 24 d. Šie darbai susiję su atminties politikos tyrinėjimais, kolektyvinių traumų analize, su naujomis masinio smurto ir žmonių buveinių naikinimo patirtimis. Parodos pasakojimas veda nuo istoriografinių kūrinių, sprendžiančių praeities žaizdas, iki „įrodymų skulptūros“, fiksuojančios karo padėtį realiame laike. Tačiau visi šie kūriniai pasižymi tuo, ką galima pavadinti „eschatologiniu optimizmu“ – noru susidurti su katastrofa ir perimti sunaikinimo energiją, paverčiant ją pasipriešinimo ir virsmo energija.

Kūriniai „Tigro šuolis“ ir „Pastabos apie archyvus“ siejami su šiuolaikinės Ukrainos ir šalių, priklausiusių socialistiniam blokui, požiūrio į savo XX amžiaus patirtį paradoksais, taip pat su posovietinės būsenos pabaigos idėja. „Augalų apsaugos“ ciklas, plėtojamas nuo karo pradžios 2014-aisiais iki šių dienų, fiksuoja karinius griuvėsius Ukrainos kraštovaizdžiuose nuo Donbaso iki Kyjivo srities, didžiausią dėmesį skiriant ekocidui – mus supančios aplinkos naikinimui. Kūriniai „Perėjimas“ ir „Mes esame kaina“ yra apie bandymą pažvelgti tiesiai į istorijos tamsą ir atrasti naują atsparumą katastrofos akivaizdoje. Kūrinyje „Provincijos žvaigždės“ tiesiogiai pateikiama medžiaga iš karo nuniokoto Gostomelio, susiejant ją su eschatologinę pradžią turinčiu Bruno Šulco tekstu.

Visavertį pasirengimą parodai nutraukė prasidėjusi Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą. Planuotas Nikitos Kadano vizitas į Klaipėdą, kurio metu norėta dalį parodos kūrinių sukurti Lietuvoje, paliečiant vietinius istorijos kontekstus, neįvyko. Parodos visumą daugiausia lėmė kūrybiniai bei užsienio meno kūrinių ekspozicijos apribojimai ir galimybės karo metu.

Anos Melnikovos fotografijų paroda „Miestas be pavadinimo“

Aplinkos, kurioje gyvename, įvaizdį lemia žmogaus fantazijos, sukuriančios naują kraštovaizdį. Naujoje realybėje magiška kraštovaizdžio atmosfera susiduria su iškylančių miestų geometrinių tūrių standumu. Greitėjantis gyvenimo ritmas sugeria ir nuasmenina žmogų. Pasiklystame savo pačių susikurtose aplinkybėse. Mes tampame tik siluetu, nepagaunamu vaizdiniu.

Ana Melnikova. Iš serijos „Miestas be pavadinimo“.
Ana Melnikova. Iš serijos „Miestas be pavadinimo“.

Anos Melnikovos projektas, atliktas tradicine analogine nuotraukų spausdinimo technika, yra eksperimentas ir bandymas parodyti naują tikrovę ir naujo kraštovaizdžio portretą. Kiekviename vaizde sujungtos skirtingų miestų ir šalių, kuriuose fotografei teko kada nors gyventi, detalės, sutiktų žmonių portretai.

Dmitro Kupriano paroda „36 Hoverlos kalno vaizdai“

Hoverlos kalnas yra aukščiausias Ukrainos taškas ir, analogiškai šventajam Fudži kalnui Japonijoje, ukrainiečiams yra beveik šventa ir mitinė vieta. Beje, šie du kalnai išoriškai panašūs ir yra beveik tobulos kūgio formos.

Dmitro Kuprian. Iš serijos „36 Hoverlos kalno vaizdai“.
Dmitro Kuprian. Iš serijos „36 Hoverlos kalno vaizdai“.

Šiomis nuotraukomis fotografas nori užpildyti Ukrainos vizualiojo meno spragą, kartu apeliuodamas į Katsushika Hokusai seriją „Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai“ ir jo metafizinį bei autentišką santykį su Fudži kalnu.

Fotografas savo kūriniuose pateikia Hoverlos kalną kaip ukrainiečiams šventą vietą, kuri šiuo metu yra tapusi ir turistų traukos centru. Į Hoverlos viršūnę labai lengva patekti keliais maršrutais, pakeliui į ją žmogus gali pasinerti į vietines Karpatų regiono kalniečių tradicijas.

„Kelerius metus fotografavau toje vietovėje. Fiksavau, kaip žmonės gyvena, ką veikia, kaip dirba. Taip pat fotografavau kalnus ir gamtą. Visomis šiomis nuotraukomis noriu palikti istorijai aplinkos, kurioje gyvena vietiniai žmonės, jiems būdingų papročių ir darbo – įprasto gyvenimo kasdienybės akimirkas. Bet, kita vertus, noriu, kad šios nuotraukos, papildytos sena nespalvotų fotografijų spalvinimo rankomis technika, taptų ir „ne šio laiko“ kūriniais, kurie bėgant metams išliktų aktualūs. Parodoje rodomi darbai – tai mano atspausdintos juodai baltos fotografijos, kurias nuspalvinau aliejiniais dažais“, – parodą pristato Dmitro Kuprianas.

Pavlo Dorogojaus fotografijų paroda „Auksiniai žmonės“

Pavlo Dorogojus. Iš serijos „Auksiniai žmonės“.
Pavlo Dorogojus. Iš serijos „Auksiniai žmonės“.

Fotografija yra produktas, kurio galiojimo laikas ribotas. Fotografijose dokumentuojamos žmonių ir vietų reikšmės, prisiminimai dažniausiai prarandami laikui bėgant. Fotografijai reikia, kad netaptume tylūs. Apima melancholija matant parduodamų nebylių portretų eiles sendaikčių turguose. Pastarieji yra būtent tos vietos, kuriose Pavlo Dorogojus randa savo serijos „Auksiniai žmonės“ veikėjus.

Savo kūryboje Pavlo dažnai remiasi nuotraukų archyvais, kurių dauguma yra skirti architektūrai. Todėl rastų fotografijų panaudojimas jam neatrodo nauja kryptis. Tačiau parodos seriją įkvėpė daug asmeniškesnis impulsas – menininką sujaudino portretų, kuriuos jis atrado Charkivo sendaikčių turguose, pažeidžiamumas. Dorogojus sugalvojo lengvabūdišką idėją aplink kai kurias figūras nuotraukose nupaišyti aureolę, suformuotą iš žalvario lapo, taip bandant empatiškai meno kūrinio pavidalu suteikti joms antrą gyvenimą.

Tie paauksuoti ir lakuoti vaizdai perteikia ironišką monumentalumą, aiškiai kontrastuojantį su temomis – darbo susitikimais, laisvalaikiu, šeimos susibūrimais. Nenoromis žiūrovas įtraukiamas į žaidimą, raginamas atidžiai išnagrinėti kiekvieną nuotrauką, kad surastų atsakymus į daugybę klausimų, pavyzdžiui: kas tie žmonės? Kodėl kai kurie iš jų yra su aureole, o kai kurie – ne? Ką iš tikrųjų reiškia šios užuominos į šventumą? Šioje situacijoje beprasmiška ieškoti logikos ar priežastingumo, nes viskas remiasi estetine autoriaus intuicija. Tačiau tam tikro pasakojimo fantomas verčia mus daryti tai, ko paprastai nedarytume – investuoti savo laiką į tuos vaizdus ir atgaivinti juos savo dėmesio šiluma.

Nors ir anonimiški, šie nuo 20 a. ketvirtojo iki devintojo dešimtmečių vaizdai alsuoja individualizmu. Be asmeninių istorijų sunku kritiškai analizuoti kolektyvinę atmintį, kuri šiuo metu yra vienas aktualiausių Ukrainos iššūkių. Užmarštis sugeria žmones, kai šeimos albumas praranda balsą.

Stanislavo Ostrouso fotografijų paroda „Charkivas – forpostas“

Stanislav Ostrous. Iš serijos „Charkivas – forpostas“.
Stanislav Ostrous. Iš serijos „Charkivas – forpostas“.

Karas! Nuo vaikystės apie karą mes žinome viską! Žaidėme karą. Skaitėme apie karą. Žiūrėjome filmus apie karą. Įsivaizdavome save kaip didvyrius – žvalgus, lakūnus, tankistus! Geidžiamiausi žaislai – pistoletai, šaudantys pistonais! Kad būtų garsu, kad kvepėtų siera!

Šis laimingas, kvailas tolimas laikas liko atmintyje ir keliuose nespalvotuose atspauduose. Laikas, nepaaiškinamai įsiveržęs į mūsų tikrovę kaip kitas, jau tikras karas! Su sprogimais, raketų atakomis, griuvėsiais, baisiomis žiniomis apie žuvusius ir sužeistuosius. Oro antskrydžio sirenos, niūrus, ištemptas, varginantis kauksmas. Mirties ir naikinimo pranašai. Užsitęsusioje tyloje belieka laukti naujo smūgio. Laukti, kol raketa, paleista iš priešo pusės, pasieks taikinį ir sukels žmonėms gniuždantį skausmą.

Statybos sustojo, parkai ištuštėjo. Gatvėse buvo tiek mažai žmonių, kad mes pradėjome sveikintis vieni su kitais, kaip įprasta kaimuose. Dalis gyventojų persikėlė į metro. Ten, apačioje, jie gyvena kaip čigonai, miega ant pripučiamų čiužinių ir valgo nemokamą savanorių atneštą maistą.

Gyvenimas apšaudomame mieste supaprastinamas iki pačių elementariausių funkcijų. Svarbiausia – išgyventi. Nepatekti į apšaudymą. Patartina nebūti atvirose vietose. Skeveldros. Visi namų fasadai paženklinti skeveldrų paliktais pėdsakais. Mažos ir didelės jos skraido į visas puses. Tiesioginis smūgis vargu ar įmanomas, bet skeveldrų yra visur. Stiklo traškėjimas po kojomis. Stiklo duženos, kad ir kaip didvyriškai komunalininkai jas šalintų, pasirodo vėl ir vėl. Miesto centre nedužusių stiklų visai neliko. Atsivėrusios juodos langų ertmės paskubomis dangstomos fanera. Miestas anka ir kursta nuo sprogimų.

Rytais mieste suaktyvėja judėjimas. Reikia suspėti pastovėti eilėje prie maisto produktų, užeiti į vaistinę, ir vėl namo. Į slėptuvę!

Kasdien atvažiuodamas į miestą priemiestiniu traukiniu, centro link einu pėsčiomis, nes viešasis transportas neveikia. Gatvės apleistos, miestas ištuštėjęs. Pakelėse apdegę, į apšaudymus pakliuvę žmonių palikti automobiliai. Kariškiai dažnai juos naudoja eismui blokuoti, kartu su prieštankiniais ežiais. Oras kvepia degėsiais ir artėjančiu pavasariu. Pačiu baisiausiu ir šalčiausiu pavasariu mano gyvenime.

***

Parodų kuratorius – Darius Vaičekauskas.

Parodas iš dalies finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Parodas organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, asociacija „Menų zona“. Parodų partneris – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Parodos veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.

Leave a Reply