Fotografijos šventėje – alternatyvūs kūrybos ir gyvenimo būdai

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmai 2021-ųjų pabaigoje vėl atvėrė duris Fotografijos šventei. Ją Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius surengė jau šeštąjį kartą, taigi jos parodas galima vertinti kaip įsitvirtinusios tradicijos tąsą – ieškoti ne pirmus metus Fotografijos šventės Klaipėdoje išskirtinumą lemiančių jos bruožų ir dairytis naujų atradimų, kuriuos pasiūlė naujos ekspozicijos.

Toks, iš dalies retrospektyvus, žvilgsnis pirmiausia leidžia pastebėti, kad šeštosios Fotografijos šventės programoje buvo mažiau Lietuvos fotografijos lauke jau gerai žinomų autorių vardų. Jų vietą užėmė tam tikrai kūrybinei alternatyvai atstovaujančių autorių darbai, o ir gerai lietuvių žiūrovams žinomi menininkai parodoje eksponavo eksperimentinių formų darbus. Daugeliui parodų lankytojų nematyti ir Klaipėdoje pristatyti Ukrainos menininkų kūriniai. Taigi, anot Fotografijos šventės kuratoriaus Dariaus Vaičekausko, „Fotografijos šventėje šį kartą buvo mažiau išankstinių lūkesčių ir daugiau intrigos bei atradimų galimybių“.

Pasiduoti nuostabai

Keletas ankstesnių Fotografijos švenčių žiūrovams leido pamatyti žymių lietuvių menininkų darbus: 2018 m. čia eksponuoti Jono Meko ir Arūno Kulikausko bendri kūriniai bei Remigijaus Pačėsos fotografijos; 2019 m. buvo galima išvysti Rimaldo Vikšraičio, Arūno Baltėno ir Edžio Jurčio kūrybą. Galimybė pamatyti tokių žinomų ir kartu skirtingų menininkų parodas vieno fotografijos renginio programoje, be abejo, kūrė šventės – išsipildančių lūkesčių ir žymių darbų atpažinimo džiaugsmo – įspūdį.

Arturas Valiauga. Garažo istorijos. 2009–2018.
Arturas Valiauga. Garažo istorijos. 2009–2018.

Šeštojoje Fotografijos šventėje net žinomi autoriai Arturas Valiauga ir Linas Liandzbergis pristatė eksperimentinius, konceptualius kūrinius, kurie ne tiek traukė atpažinimo malonumu, kiek skatino pasiduoti nuostabai. Bendroje šių autorių darbų ekspozicijoje „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“ emociniu, estetiniu įtaigumu, išgryninta koncepcija įsiminė A. Valiaugos instaliacija „Mirusio fotografo skaidrių dėžė“. A. Valiaugos rastos nenurodytos autorystės didelio formato skaidrės instaliacijoje sudarė tarsi kolektyvinės atminties koliažą, kurio skaidrumas, švytėjimas priminė prisiminimų efemeriškumą, o instaliacijai panaudotos tarybinių laikų šviesdėžės bylojo, kad subjektyvi ir neapčiuopiama atmintis vis dėlto yra susijusi su konkrečiu istoriniu laikotarpiu ir materialiomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis. Atpažįstami Vilniaus, Kauno, lietuviško peizažo ir praeityje likusių švenčių atvaizdai neabejotinai vieniems žiūrovams priminė asmenines patirtis, kitiems, jaunesniems, galbūt sukėlė konkretaus objekto neturinčios nostalgijos jausmą, būdingą nemažą dalį šiandienos kultūros užvaldžiusiai retro- estetikai. Tačiau A. Valiaugos išryškintos fotografijos, mirties, atminties sąsajos nėra apribotos konkretaus laikotarpio ar vietovės ir leido dar kartą prisiliesti prie universalių egzistencinių patirčių per meno kūrinį. O labiau A. Valiaugai būdingos kūrybos pavyzdžiai iš tokių serijų kaip „Garažo istorijos“ ar „Perkurtos Velso istorijos“ parodoje iš dalies prarado savo aktualumą. Gerai autoriaus kūrybą pažįstantiems žiūrovams pateikti darbai gali būti prasmingi kaip nuorodos į jau matytas fotografijų serijas, tačiau kaip savarankiški kūriniai jie pakeičia savo prasmę ir labiau primena trumpus vizualinius „anekdotus“, nei nuoseklų ir išsamų kūrybinį pasirinktų temų tyrimą, būdingą A. Valiaugai.

Žaidimas prasmėmis

L. Liandzbergis eksperimentuoja fotografijos, tapytų paveikslų ir teksto sąsajomis. Menininko darbuose šie trys tikrovės reprezentacijos ar, tiksliau tariant, ženklinimo būdai kuria žiūrovus trikdančias, daugiaprasmes nuorodas, kurios neleidžia sugauti prasmės, jos aiškiai apibrėžti ir sutraukyti uždarą viena kitą paneigiančių interpretacijų ratą. Tokio žaidimo prasmėmis išeities tašku galima laikyti mažus fotografijų atspaudus, kurie, pateikti šalia didelio formato tapybos darbų, skatina žiūrovus kritiškai vertinti fotografinį realybės atvaizdą, suprasti vaizdinės reprezentacijos ribotumą. Pavyzdžiui, kūrinyje „Paukščių takas“ fotografijoje, atrodo, užfiksuota ligoninės operacinė, tapybos darbas vaizduoja tarytum fotografiniame negatyve matomą koridorių, perėjimą į nematerialią būtį pasibaigus žemiškajam gyvenimui, o šį virsmą metaforiškai įvardija kūrinio pavadinimas. Fotografija tiksliai fiksuoja matomą realybę, tačiau dažnai yra nepajėgi išsaugoti asmeninės, gyvos tos realybės patirties, kurią gali perteikti į įsivaizduojamas erdves žiūrovus nukelianti tapyba, tačiau ir jos prasmei galutinai apibrėžti reikia teksto. Objektyvi realybė, tos realybės subjektyvus asmeninis išgyvenimas ir jam suteikiama prasmė L. Liandzbergio darbuose nuolat prasilenkia, niekada nesutampa ir provokuoja suabejoti racionaliu pasaulio suvokimu bei objektyvios realybės reprezentacijos galimybe.

Lino Liandzbergio kūriniai iš parodos „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“.
Lino Liandzbergio kūriniai iš parodos „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“.
Lino Liandzbergio kūriniai iš parodos „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“.

Kitas ekspozicijos „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“ akcentu tapęs L. Liandzbergio kūrinys „Čia buvo pieva“ poetiškai ir kartu dramatiškai nurodo tai, kad siekis įvardyti, apibrėžti, moksliškai tiksliai perprasti tikrovę ir gyvenimą turi priešingą efektą ir norimą suprasti ir išsaugoti gyvybę iš tiesų nužudo – lygiai kaip herbariumas neatstoja žaliuojančios pievos, bet labiau nurodo jos mirtį ir prarastą autentiškos gyvenimo patirties galimybę. Beje, A. Valiaugos ir L. Liandsbergio paroda Klaipėdoje – tai jau ne pirmas bendras šių autorių bandymas kvestionuoti įprastus meno, pasaulio ir jo prasmės suvokimo būdus. 2014 m. menininkai kartu su Roku Valiauga surengė bendrą videoprojekcijų, objektų ir instaliacijų parodą „Duona, vynas, laikmena“ galerijoje „Meno forma“, festivalyje „Kaunas mene. Sklaida. Pažintys“.

Tirpstanti Klaipėda

Kiti Fotografijos šventėje pristatyti autoriai sietini su alternatyvia fotografijos ir šiuolaikinio meno scena. Bene didžiausiu atradimu šioje srityje galima laikyti Juozapo Kalniaus parodą „Tirpstanti Klaipėda“. Fotografija besidomintiems klaipėdiečiams šis autorius pažįstamas iš 2015 m. jo kuruoto tarpdisciplininio, konceptualaus projekto „Fotofobija“ ir jo metu Klaipėdos fotografijos galerijoje surengtų parodų „Menamieji atvaizdai“, „Nereikalingos fotografijos“ ir „Baimės geometrija“.

Tačiau šeštojoje Fotografijos šventėje J. Kalnius išskleidė kitą savo kūrybos aspektą – senųjų analoginės fotografijos technologijų panaudojimą. Autorius parodė, kad vis populiarėjančioje, tačiau iš esmės nišinėje „lėtosios“ fotografijos srityje Lietuvoje galimi ne tik pavieniai technologiniai eksperimentai ar savitikslis mėgavimasis praeitų amžių fotografijos estetika, bet ir motyvuotas, nuoseklus senųjų technologijų panaudojimas didelės apimties fotografijų serijoje.

Juozapas Kalnius. Tirpstanti Klaipėda.
Juozapas Kalnius. Tirpstanti Klaipėda.

Akivaizdžiausias J. Kalniaus fotografijų turinys, atrodytų, yra dokumentinis – autorius siekia atskleisti 1945 m. prasidėjusį ir iki šių dienų besitęsiantį Klaipėdos miesto irimą, jo senųjų pastatų nesustabdomą nykimą ir istoriniu aspektu vertingų architektūros objektų praradimą. Tačiau iš tiesų J. Kalniaus darbuose svarbiausia ne miesto kaitos ir praradimų dokumentacija, o labai subjektyvus santykis su miestu ir jo transformacijomis. Kažkada ir garsusis prancūzų fotografas Eugène Atget tvirtino, kad jo nuotraukos yra tik senąjį Paryžių įamžinę dokumentai, bet vis dėlto fotografijos istorijoje jis išliko kaip siurrealistinio meno atstovas. Panašiai ir J. Kalniaus fotografijose tirpsta ryškūs, apčiuopiami Klaipėdos kontūrai ir ji, nors išlaikiusi atpažįstamus bruožus, tampa ištuštėjusiu, nuo konkretaus laikotarpio atsietu sapniškos realybės miestu. J. Kalniaus žvilgsnis į miesto aplinką atrodo nešališkas, bet lokacijų, objektų, šviesos sąlygų pasirinkimas, miesto kaitos sukurtų siurrealistinių sugretinimų pastebėjimas išduoda menininko jautrumą ne dokumentiniam, o asociatyviam, emociniam vaizdų turiniui. Tokį miesto matymą autorius nuosekliai įkūnija didelio formato tiesioginiuose pozityvuose – vienetiniuose fotografiniuose atvaizduose, kurie savo unikaliu medžiagiškumu pabrėžia vaizdų dokumentinę prigimtį, bet kartu atitolina Klaipėdą nuo šiandienos kasdienybės ir buities praėjusius amžius menančia fotografijų estetika.

Žinutės pasauliui

Alternatyviai Lietuvos fotografijos scenai neabejotinai atstovauja ir dar vienas Fotografijos šventės dalyvis Tomas Terekas. Jo darbų serija „ISOliacija“ taip pat sukurta naudojant analoginės fotografijos technologijas ir jų techninį netobulumą paverčiant fotografijos estetikos dalimi. Tačiau šiuo atveju kūrybinis rezultatas visiškai kitoks – sąmoningai pasirenkamas technologinis brokas tampa tarsi pankiškos D.I.Y (liet. – pasidaryk pats) filosofijos deklaracija fotografijose srityje.

Pirmojo karantino metu menininkas ant savo lango lipnia juosta klijuodavo įvairius daiktus ir žodžius, taip sukurdamas ironiškas, iš kasdienės buities daiktų sukomponuotas žinutes išoriniam pasauliui. Šiuos savadarbius karantino metu išgyvenamos vienatvės, atskirties, baimės, nežinomybės ženklus autorius įamžino naudodamas analoginę vidutinio formato kamerą, o fotografijas atspaudė ant pasenusio fotopopieriaus. Tai, pasak menininko, tapo savotišku kasdieniu ritualu, padedančiu sukurti naują ryšį su pasauliu ir žmonėmis, nuo kurių staiga tapome atskirti.

Taigi ne tik kompozicijos ant lango, bet ir pačios fotografijos pabrėžia „pasidaryk pats“ principą ir maištą prieš tradicinės meninės fotografijos techninį tobulumą ir estetinio grožio siekį. Vietoje to autorius siūlo (savi)ironišką, provokuojantį požiūrį į aktualias problemas ir asmeninius sunkumus, o fotografijas paverčia šio pankiško žaidimo ikonomis, kurios, kaip ir kompozicijos ant autoriaus lango, pirmiausia skirtos gyvam, išankstinių lūkesčių nesuvaržytam santykiui su žiūrovais užmegzti.

Kūniškumo aspektai

Panašus fotografinių atvaizdų ženkliškumas, juose užfiksuotų veiksmų rituališkumas būdingas ir kolektyvinei parodai „Zefyras“, tik čia šie fotografų kūrybos bruožai atrodė įgyvendinti labiau eskiziškai, tarsi išbandant konceptualias idėjas ar alternatyvius fotografijos metodus. Galbūt toks įspūdis neišvengiamas, nes šioje Fotografijos šventės parodoje pristatyti ne ilgalaikiai menininkų kūrinių ciklai, o darbai, sukurti 2019–2021 m. vykusių menininkų rezidencijų Klaipėdoje metu.

Parodoje dalyvavo autoriai iš Ukrainos Andrejus Boyko, Igoris Chekachkovas, Artemas Humilevskis, Sasha Kurmaszas, Anastasia Leonova, Sergejus Melnitchenka, Elena Morozova, Stanislavas Ostrousas ir lietuviai T. Terekas, J. Kalnius, Artūras Šeštokas. Pastarasis autorius ambrotipuose (šlapio kolodijaus būdu ant stiklo plokštelių gaunamuose atvaizduose) įamžino rezidencijose dalyvavusius menininkus.

Elena Morozova, Artemas Humilevskis. Geltonos iliuzija.
Elena Morozova, Artemas Humilevskis. Geltonos iliuzija.

Šioje jungtinėje parodoje išryškėjo dar vienas šeštosios Fotografijos šventės leitmotyvas – įvairūs kūniškumo aspektai. Žmogaus kūnas fotografijose neretai atrodo atsietas nuo konkretaus asmens tapatybės ir individualumo, taip pat – ir nuo įprastų nuogo kūno atvaizdui poetiškumo ar metaforiškumo konotacijų. Daugelio šios parodos dalyvių darbuose apnuogintas kūnas dalyvauja ironiškuose performansuose (E. Morozovos ir A. Humilevskio „Geltonos iliuzija“, A. Boyko „Saldi porelė“) arba tampa tik stebimu objektu, praradusiu dvasingumą ir žmogiškąsias savybes (S. Melnitchenkos ir S. Ostrouso „Kokonas“).

Laiko ženklas

Radikaliausią įprastų asmens tapatybės ribų, socialinio bei seksualinio elgesio normų ritualinį peržengimą rodė ukrainiečių menininkės AntiGonna paroda „Velniai“. Čia taip pat labiausiai atitolta nuo fotografijos meno lauko – ekspozicijoje dominavo menininkės performansų dokumentacijos, videomeno kūriniai, įvairūs objektai ir erdvinės instaliacijos. Asmeninę patirtį AntiGonna kūryboje transformuoja į meninę, simbolinę universalių geismo ir mirties, laisvės ir aukos temų išraišką. Nors menininkės darbai gali atrodyti gana tiesmuki, o pasikartojantis įvairių tabu laužymas iš dalies savitikslis, tačiau tikriausiai tokia ir yra „natūrali“ tik neseniai pripažinimą įgijusio alternatyvaus meno būsena šalyje, kovojančioje už laisvę ir išlikimą. Atvira provokacija ir transgresyvumo sureikšminimas galbūt kaip tik ir yra laiko ženklas, kuriame telpa ir asmeninių, ir politinių permainų, išsilaisvinimo siekis.

AntiGonna. Vaiko albumas.
AntiGonna. Vaiko albumas.

Taigi akivaizdu, kad daliai Fotografijos šventės dalyvių iš Lietuvos ir Ukrainos fotografija nėra tik realybės atvaizdas ar estetinio pasigėrėjimo objektas. Alternatyvios meninės scenos atstovai fotografinį atvaizdą traktuoja kaip ritualo ar transgresyvaus performanso dokumentaciją, pėdsaką. Meninė kūryba šiems autoriams padeda simboliškai įprasminti asmenines traumines patirtis. Jų kūryba pagrįsta ne aukštojo, o pogrindinio meno logika. Jie ne produkuoja autonomiškus meno kūrinius, o siekia simboliškai pažymėti, suteikti prasmę pačiam gyvenimui ir žmogaus egzistencijai. Panašiai kaip tatuiruočių meistrai ar gatvės grafičių piešėjai. Tokia kūryba svarbią vietą užėmė jau ne vienoje Fotografijos šventėje, taigi galima daryti prielaidą, kad tai ne tik autorių, bet ir parodų kuratoriaus D.Vaičekausko pasirinkimų rezultatas.

Priežastis apmąstymams

Kiti Fotografijos šventėje dalyvavę autoriai taip pat tęsė ankstesnių metų parodų tradicijas – pristatyti tarpdisciplininius, netradicinių meninių formų darbus. Nuotrauka jiems nėra tik regimosios tikrovės tikslus atvaizdas. Priešingai, fotografija tampa priežastimi dar kartą apmąstyti komplikuotą realybės ir jos reprezentacijos santykį, neapsiriboti akivaizdžiu atvaizdų turiniu ir praplėsti įprastą tikrovės suvokimą.

Valentynas Odnoviunas. Stebėjimas.
Valentynas Odnoviunas. Stebėjimas.

Šios alternatyvos ir konceptualaus meninio eksperimento tendencijos, šeštojoje Fotografijos šventėje nedalyvaujant gerai žinomiems labiau tradicinės fotografijos atstovams, tapo ypač ryškios.

Fotografijos šventę gruodžio 17–sausio 16 dienomis pratęsusios dar dvi parodos turėjo tematinių sąsajų su jau įvykusiomis. Fotografija pagrįsto Baltarusijos šiuolaikinio meno jungtinė paroda „Raudonoji linija“ reflektavo kūno – kaip realaus pasipriešinimo įrankio ir kartu rezistencijos simbolio – tematiką neseniai Baltarusijoje vykusių politinių protestų kontekste. O Lietuvoje gyvenančio ir kuriančio ukrainiečių fotografo Valentyno Odnoviuno paroda „Nuosekli fiksacija“ konceptualia fotografija atkreipė dėmesį į tai, kaip XX a. skirtingose Europos šalyse egzistavę politiniai režimai stebėjo ir kontroliavo visuomenę bei ėmėsi fizinių represijų prieš konkrečius asmenis.

Fotografijos šventės proga žiūrovai taip pat pakviesti aplankyti nuolat atvirą virtualią žymaus Lietuvos fotografo Vaclovo Strauko (1923–2017) parodą „Neringos kopos“: www.photoklaipeda.lt/vt/vstraukas/. Ją Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius parengė, įprasmindamas 2021-aisiais autoriui skirtą Neringos savivaldybės mero fotografijos premiją.

DURYS, 2022 sausis, Nr. 1 (97)

Leave a Reply