Dekonstruktyvi vizualinė komunikacija

SEB banko būsto kredito kampanijos reklama, 2011

Suvokiant šiandieninę fotografijos dekonstrukciją kaip vizualinę komunikaciją kyla klausimas, koks tokio dekonstruktyvaus bendravimo tikslas ir poveikis? Šiandien pasaulinėje praktikoje atvaizdo dekonstrukcija tapo neatsiejamu grafinio dizaino, reklamos ir net televizijos įrankiu, kurio pagalba daug greičiau pasiekiama visuomenės refleksija. Naudojant įvairias skaitmenines technologijas, keičiant, jungiant ir papildant visuomenei gerai žinomą vaizdą, sukuriami naujos tikrovės vaizdai, kuriais žiūrovo sąmonėje formuojama nauja tikrovė arba tiksliau – naujas požiūris į esamą tiesą.

Lietuvoje komercializuotame vizualinių komunikacijų dizaine daugiausiai naudojamas tiesioginis fizinis (skaitmeninis) fotografijos dekonstravimo metodas. Naujo vaizdo kūrimui fotografija pasirenkama kaip pirminė medžiaga, darbo priemonė, kuri savyje talpina elementus, simbolius. Tokiu būdu, taupant laiką ir pinigus, užuot kūrus visiškai naują dekonstrukcinį vaizdą pasinaudojama atvaizdu, kuris horizontaliai ir vertikaliai karpomas, kaip D. Vaičekausko kūryboje – taip dalinai išsaugojamos buvusio vaizdo reikšmės. Fizinė (skaitmeninė) fotografijos dekonstukcija arba tiesiog supjaustymas pasirenkamas kaip tiesioginė ir primityvi vizualinė dekonstukcija, žiūrovui lengviau ir paprasčiau suprantama informacija. Reklamoje komercinio turinio perdavimo kontekstas yra labai svarbus, tačiau šiuolaikinė visuomenė, nuolat bombarduojama vizualinių žinučių, ir taip gyvena greitėjančio gyvenimo ritmu. Nebeturintys stimulo, informacijos gausa pertekę žmonės išmoko ignoruoti didelį informacijos kiekį taip apsaugodami save, todėl tapo nejautrūs ir apatiški informacinei aplinkai.

„Silence Family” albumo viršelis, 2011

Dėl šių priežasčių vaizdo dekonstrukcija tapo efektyviu būdu siekiant pritraukti auditorijos dėmesį, galinčiu tiesiogiai ir ryškiai sudominti; pradėtas naudoti ne toks informatyvus ir komerciškai efektyvus grafinis vaizdas, labiau skirtas susisiekti su žiūrovu. Vaizdo dekonstrukcija sukuria stiprią ir galingą žinutę, kuri sąlygoja sąveiką su abejingu ir nuvargusiu skaitytoju. Tačiau iškyla konfliktas tarp vaizdo formos ir ja perduodamos žinutės, nes dekonstrukcija naikina vaizdo funkcionalumą. Pasak Douglas C. McMurtrie, matoma kompozicinė forma pati savyje turi menką reikšmę, o lengvas žinutės suvokimas atstovauja funkcijai, todėl tai yra formos lemiamas veiksnys. Vaizdas, kaip „graži kompozicija”, nukreipia dėmesį nuo žinutės, pamirštamas pagrindinis spaudos tikslas – vaizdas tarnauja kaip priemonė žiūrovui pasiekti, žinutė privalo būti perskaityta. McMurtrie teigimu, „papuošalai” turi būti organiniai, padedantys skatinti kompozicinės visumos suvokimą. Tačiau šiuolaikinėje sociokultūroje, Virginia Postrel apibrėžtoje kaip „vizualinė kultūra”, regėjimo svarba užaugo dėl vizualinės komunikacijos žiniasklaidoje. Iš tikrųjų, šiandien forma ir žavūs vaizdai sugeba patenkinti iracionalios žmonijos poreikį. Estetika yra būdas, kuriuo mes komunikuojame per pojūčius, tai suvokiama ir emocionalu. Šiandieninis skaitmeninės grafikos požiūris – forma seka emociją, užuot teisingai funkcionavęs šis estetinis imperatyvas atstovauja komunikacijos malonumo ir savo egoistiškumo poreikiams, nusiteikia prieš kietumą ir nuobodumą, jau seniai pamirštos modernizmo laikotarpiu garbintas monotoniškos kompozicijos vertybes.

Filmo „Aurora” plakatas, 2013

Dekonstrukcinė prieiga, peržengianti iracionalios aplinkos ribas, sustiprina emocinę vaizdo žinutę, kurią lengviau priima ir supranta šiandieninis vartotojas, nes vizuali komunikacija  kuriama iš visuomenei nusibodusio ir jos nemėgiamo informacinio lauko. Trumpai tariant, visuomenės dėmesys ir simpatijos pelnomos sugriaunant, dekonstruojant arba kitais būdais transformuojant agresyvų komercinį turinį. Žiūrovas įsivaizduoja prisidedantis prie kovos su įkyriais informaciniais vaizdais, tačiau nesuvokia esąs dar kartą apgautas to paties vaizdo. Dekonstrukcija pati savaime yra emocija, todėl tik nuo kūrėjo priklauso, kokias žiūrovo emocijas norima pasiekti – neigiamas ar teigiamas, kuriančią ar griaunančią individo prigimtį. Fotografija, kaip priminė duotybė, – pagrindas, kuris naudojamas beveik visose šiuolaikinės informacinės sistemos idėjose. Taikant fotografijos dekonstravimo metodus pasiekiamas didesnis sociokultūrinės aplinkos dėmesys ir inovatyvumas, nes dekonstruktyvistinis dizainas keičia nusistovėjusias visuomenės nuostatas, taip sugriaunama egzistencinė ramybės būsena, t. y. nuolatinė žmogaus siekiamybė – pastovumas.

Kulturpolis.lt