„Dangė Dubline, o Džoisas Dangėje“. Nebūti ten, kur esi

Džeimsas Džoisas (James Joyce), airių rašytojas ir poetas, literatūros klasikas, kartą yra pasakęs: „Klaidos yra atradimų vartai.“ Ši Džoiso mintis įkvėpė keturis kūrėjus – Klaipėdoje gyvenančius ir kuriančius Remigijų Treigį ir Beną Šarką bei Dubline gyvenančius ir kuriančius klaipėdiečius emigrantus Gintarą Varnagį ir Vaidą Varnagienę – pradėti naują vaizdų diskusiją apie tai, ką jiems reiškia kultūrinė vietos tapatybė ir miesto ryšys jų kūryboje. Klaipėdoje ar Dubline yra atradimų vartai? Beieškant atsakymo užgimė Kūrėjų sąjungos fotografijų projektas „Dangė Dubline, o Džoisas Dangėje“.

Espresso baras ir pusamžis vyras lange. Žingsniai ir vėl žingsniai tuščioje gatvėje. Žmogaus, o po to – besibastančio šuns siluetas. Minkštos šviesos liejamos formos ant kietų paviršių ir nuo ilgo nešiojimo dylančios dienos spalvos. Čia pat – drėgme alsuojantys langai iškvepia matytas, o gal tik sapnuotas tikrovės korekcijas. Jau kito lango stiklu nuvarva lietus, kol kas nerandantis kur įsiskverbti. Bet pasiekęs žemę tikrai ras. Turbūt tik tuo jis panašus į laiką, kad visada susigeria į kitą ir pats galiausiai išnyksta. Visa tai – jausenų / būsenų įvaizdinimas panašiai skirtingose laiko erdvėse. Jungtis – Klaipėda, iš kurios išėjo ir į kurią sugrįžta (nebūtinai fiziškai) du iš keturių fotografinių pasakojimų autorių. Iškeliaujama ne taip toli – iki Dublino, drėgme persisunkusiu oru primenančio Lietuvos uostamiestį. Ir nors fotografuojamos vietos skirtingos, jose daugiau panašumų, nei skirtumų. Pirmiausia – šios vietos autoriams savos. Bent dabar.

Asmeninio laiko pojūtis netrukdomas išveši. Todėl klausimas Kodėl išvykstama? nuskamba lygiai taip pat priekaištingai, kaip ir Kodėl pasiliekama? Ilgesio ilgesys. Kai dar neišvažiavęs pradedi jausti nostalgiją tai vietai, kurioje esi. O atsisveikindamas jau nori pasisveikinti. Kad tai patirtum, turi išjudėti iš savo vietos, palikti miestą, žmones, iš dalies – įprastą save. Tuokart atsitraukimas suteiks suvokimo galimybę, kaip ir užmerktos akys – matymą. Tiek pirmu, tiek ir antru atveju kasdienės ribos bus pažeistos. Jeigu ne judesiu, tai mintimis. „Užmerk akis ir žiūrėk“ (1). Tik tada atsiplėšus nuo realybės paviršių ir įžengus į tamsą atsivers laiko įžvalgos. O jeigu pasiseks – ir daugiau.

Panirimas į tirštumą (rūką, miglą, tamsą etc.) leidžia ignoruoti trukdžius ir susikaupti, išgryninti ne tik mintis, bet ir vaizdus. Autoriai puikiai tai žino ir sumaniai naudojasi. Dublinas, kaip ir Klaipėda – tuščiomis gatvėmis. Jame gali sutikti nebent Jameso Joyce‘o fantomą, paskui save herojų pavidalu jau antras šimtmetis vedžiojantį nekintančias žmogaus patirtis (2). Bet tai – tik pradžia. Laikas matuojamas ne tik gimtojo ar prisijaukinto miesto erdvėse. Kartais autorių žvilgsnis ištrūksta į žymiai platesnius horizontus, trumpam stabtelėdamas prie paskirų detalių. Gali būti, kad taip bandoma įtvirtinti būties matmenis ir nužymėti su kiekviena diena didėjantį atstumą tarp to, kas buvo, ir to, kas yra. Ar dalyvavimas gyvenime jau reiškia gyventi? Juk brisdamas į svetimus vandenis nebūtinai juos matuosi pirmą kartą. Niekas čia nei įgyjama, nei prarandama – įmanomi tik mainai. Teisingus sprendimus keičia klaidos, praradimai – atradimus, gyvybę – mirtis. Lyg ir viskas pažįstama. Nusileidžia veik perregima draperija ir tai dar kartą konstatuoja faktą, kad nėra ko slėpti. Dubline lietus / laikas susigeria taip pat greitai, kaip ir Klaipėdoje. O Jameso Joyce’o pastangos į vieną dieną sutalpinti begalybę pasiteisina (3). Jei abejoji, užsimerk.

Medis, lova prisnigtoje laukymėje ir juodas šuo. Atspindys – ne pirmą dieną žiūrinčiame veidrodyje, savame / svetimame žvilgsnyje stingstantis kraštovaizdis. Visi kartu vieniši ir kiekvienas atskirai draugėje. Tik tai – ne apie juos. Ir ne apie atskirtį. Vienatvė čia – kaip papildoma galimybė, asmeninės erdvės tąsa ir įkyrėjusių riboženklių naikinimas. Tačiau ne visuomet autoriams užtenka aplinkos kalbėjimo, todėl kartais jis papildomas jų pačių vaidmenimis. Gal dėl to įsikūnijimas į tam tikrus personažus atrodo kaip būtinybė. Kita vertus, tai bene vienintelė priemonė neskausmingai dekonstruoti save, asmeninius suvokimus išskleisti įdėmesniam apžiūrėjimui. Saikinga (savi)ironija tiksliai skrodžia paviršinį būties sluoksnį, o žaidybinė forma tarsi atleidžia nuo atsakomybės ir suteikia imunitetą. Kartkartėmis objektus išstumia spalva, iki pat kadro kraštų užliedama fotografiją pratisa pauze. Bet ir tada realybės neatsisakoma. Ji tik dar labiau prislopinama, kad vyraujančias pozicijas perimtų tyla. Būtent tada erdvės užsidaro ir jau sunku nuspėti – Dublinas tai ar Klaipėda. Pagaliau, juk ir nesvarbu.

Pokalbį tarp autorių pratęsia kuklus šviesos šuoras – vietomis aštriu plyšiu, kitur išsisklaidęs iki blyškios dėmės, nuglostantis skirtingas tos pačios būties atbrailas. Toks tylos čiupinėjimas plikomis rankomis ramina. Norisi išsaugoti kiekvieną dulkę, užpildančią gruoblėtas būties faktūras ar trapiu voratinkliu pridengiamus jos aštrius kampus. Galop suvoki, kad niekada neatsidursi ten, kur buvai, nors ir grįši. Ir niekada nebūsi ten, kur esi, jeigu ir pasiliksi. Kiekviena akimirka, kiekvienas įkvėpimas žymi nueinantį laiką, tik tu kol kas lieki.


1 Stephen Dedalus (Jameso Joyce‘o literatūrinio alter ego) ištarti žodžiai.

2 Jameso Joyce’o romano „Ulisas“ herojai: Stephen Dedalus, Leopold Bloom ir Molly Bloom įkūnijo dvasinę, moralinę, mokslinę, seksualinę ir kt. žmogaus patirtis.

3 Jameso Joyce‘o romane „Ulisas“ aprašoma viena diena – 1904 m. birželio 16 d. Dubline.

Leave a Reply