Apie akių mirksnį

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje 2022 m. rugpjūčio 5–30 d. veikė fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“. Paroda skirta Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui, joje – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų portretai.

Pirmą kartą šie A. Aleksandravičiaus darbai buvo eksponuoti 2021 m. pavasarį Vilniaus gatvėse. Tada skaitmeninėse vitrinose buvo galima pamatyti net 125 įžymybes. Vėliau dalis šių portretų buvo pristatyti ir kituose Lietuvos miestuose – Šiauliuose, Birštone, Utenoje, Elektrėnuose, Ukmergėje, Mažeikiuose, Trakuose, Rokiškyje, Jonavoje, Panevėžyje. Klaipėdoje surengtoje parodoje autorius rodo trisdešimt šio ciklo fotografijų, apimančių gana platų jo kūrybos periodą (1997–2020). Parodos iniciatorius – Vilniaus kultūros centras.

Pastanga atkurti ryšį

Pirmiausia turbūt derėtų paminėti, kad iš Klaipėdos kilusiam A. Aleksandravičiui 2011 m. taip pat buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „Už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, už LDK paveldo poetiškus atspindžius“.

Portretus šis fotomenininkas kuria nuo 1997 m. Jo asmeninės kūrybos kolekcijoje – daugiau nei 20 fotografijos ciklų ir 16 fotografijos knygų. Tai vienas dažniausiai savo kūrybą parodose (Lietuvoje ir užsienyje) bei albumuose pristatančių autorių, jau senokai pelnęs pripažinimą portreto žanre. Todėl A. Aleksandravičiaus fotografija Klaipėdoje, kaip ir visoje šalyje, yra gerai žinoma. Paskutinį kartą uostamiestyje ji buvo pristatyta prieš septynerius metus  jubiliejinėje parodoje „Sugrįžimai – veidai ir ne tik…“.

Anuomet A. Aleksandravičiaus paroda buvo įvardyta kaip grąža gimtajam miestui. Jau tada buvo galima pamatyti ne vieną šiuo metu bibliotekoje eksponuojamą portretą. Dabar Klaipėdoje vykstanti paroda vėlgi vadinama sugrįžimu ar pastanga atkurti gimtojo miesto ir menininko ryšį. Galima sakyti ir taip. Toks ryšys Klaipėdai tikrai praverstų, nes fotografinis gyvenimas čia gerokai apstingęs. Tačiau stebint jau antrus metus vykstantį intensyvų parodos turą po Lietuvos miestus, iškyla klausimas – kiek (ar) toks susitikimas reikšmingas pačiam autoriui ir kiek (ar) naudingas parodos žiūrovams. Ir kas tokiu atveju vyksta su fotografijos kūriniu. Tikėkimės, kad tiek autorius, tiek parodos iniciatoriai argumentų tokiam planui turi.

Įvertinti ir įamžinti

Rašyti apie A. Aleksandravičiaus sukurtus įžymybių portretus – tai proga priartėti ne tik prie šio autoriaus fotografinės kūrybos, bet ir prie ypatingų, išskirtinį gyvenimą gyvenusių ir gyvenančių žmonių, palikusių ar paliekančių ryškų įspaudą šalies ir kiekvieno iš mūsų gyvenimuose. A. Aleksandravičius juos dokumentavo visus tris dešimtmečius, nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos įsteigimo (1989 m.) iki 2020-ųjų. Žmonės jo fotografijose – jau laisvos šalies kultūros ir meno kūrėjai. Nepaisant to, kad dauguma jų kūrybinę brandą pasiekė dar sovietmečiu ir jų kūryba patyrė cenzūrą, buvo saistoma įvairiausių apribojimų, dabar jie išsiskiria kaip unikalūs ir šaliai nusipelnę kūrėjai, visus tuos metus atsakingai lipdantys mūsų kultūros ir meno lauką. Tai nenuginčijamai svarbu. Svarbu ne tik pastebėti, bet ir įvertinti. Žinoma, svarbu ir įamžinti. Būtent tai A. Aleksandravičius ir daro.

Autorius savo kuriamuose portretuose lieka tikslus, žiūrovų pernelyg neapkrauna daugiasluoksnėmis prasmėmis, nors beveik visuomet išnaudoja nutylėjimo ar užuominų teikiamas galimybes. Surengdamas savotišką akistatą su portretuojamuoju, jis visada palieka erdvės suvokėjo interpretacijoms ir neįpareigojantiems apmąstymams. Fotomenininkas siekia ne tik asmenybės atpažįstamumo, bet ir, kas svarbu šių portretuojamųjų atveju, jis dažniausiai palieka akivaizdžius veiklos identifikavimo ženklus. Neiliustratyviai, improvizuodamas, kartu ir savotiškai provokuodamas žiūrovus. Be abejonės, A. Aleksandravičius daugelį (o gal ir visus) portretuojamuosius pažįsta asmeniškai, todėl jam nėra labai sudėtinga pastebėti šių žmonių vidinius šešėlius ir šviesas, atrinkti ir užfiksuoti būdingiausias jų veidų išraiškas.

Meistriškas, įtaigus

Nuo tradicinio sprendimo A. Aleksandravičius niekada nenutolo pernelyg toli. Bent jau ne tiek, kad reikėtų didesnių pastangų perskaityti jo konstruojamą žinutę. Autorius elgiasi labai apdairiai. Jis vaikšto aplink savo tikslą, tarsi atsitiktinai fiksuoja (ne)pagautą žvilgsnį, atsainų rankos mostą, neapdairiai ir visai nefotogeniškai (?) sudėtas kojas, užsisklendimo ar priešingai – atsivėrimo momentus. Tačiau toks tik pirmas įspūdis. Ilgainiui tampa akivaizdu, kad ryšys tarp abiejų pusių gana glaudus, grįstas pasitikėjimu ir atsidavimu. Nors A. Aleksandravičius priklausomas nuo konkretaus, surežisuoto momento, panašu, kad jis vis dar pasikliauja atsitiktinumu. To pasekmė – įtaigumas, suteikiantis galimybę pajusti portretuojamojo alsavimą, išgirsti jo balsą, sustingusiame vaizde pastebėti akių mirksnį. Visa tai – portreto žanro galimybės, kurias tikrai ne visiems pasiseka išnaudoti. Tačiau A. Aleksandravičius geba būtent taip. Meistriškas šviesos valdymas, iki smulkmenų apgalvotas kompozicijos dėliojimas, tikslios formos, švara ir pasitikėjimas ne tik portretuojamuoju, fotografijos medija, bet ir savimi. Ko gero, būtent taip atsiranda kūriniai, kurie apima žymiai daugiau, nei geba aprėpti akys.

DURYS / 2022 rugpjūtis / Nr. 8 (104)

Leave a Reply