Vėlyvoji gotika: radikali istorija – radikali mada (I dalis)
|
Tai mada, egzistavusi prieš daugiau nei pusę tūkstančio metų. Istorija, kurią gaubia paslaptys, prabangiausi audiniai, kelių aukštų galvos apdangalai, skutamos moterų galvos, religinis kultas ir daugybė nuodėmių – stulbinantis ir šokiruojantis rinkinys, telpantis į vieną, bet sunkiai aprėpiamą istorinį terminą – VĖLYVOJI GOTIKA. Tema, kurią mums pasiūlė jauna, perspektyvi dizainerė iš Lietuvos – Marija Popadničenko – mergina, kuri vos pabaigusi mokyklą išrūko studijuoti mados dizainą į pačią Florenciją.
Vėlyvosios gotikos laikų moteris Marija, kurios kolekcijos įkvėpimu tapo būtent vėlyvoji gotika, prasitaria sugaišusi daug laiko besirausdama Londono biliotekose, ypač Viktorijos ir Alberto muziejaus bibliotekoje, kuri šia tema turėjo daugiausiai knygų. „Kurdama savo kolekciją norėjau išsiaiškinti, kokią poziciją visuomenėje ir šeimoje užėmė to laikotarpio moteris, kokia buvo jos mąstysena ir kaip visa tai atsispindėjo jos aprangoje. Mane ypač įkvėpė faktas, kad vėlyvosios gotikos moterys skusdavo priekinę galvos dalį, siekdamos išryškinti kaktą ir tai turėdavo simbolizuoti išmintį bei protą. Įkvėpė ir galvos apdangalai, aukštos kepurės, prie kurių būdavo tvirtinamos ilgos plonos vielos, ant kurių lengvai krisdavo labai lengvas permatomas šilkas. Ties kakta moterys dar pritvirtindavo pasagos formos metalinį aksesuarą, kuris būdavo lyg pagalbinė „rankenėlė”, skirta pasitaisyti kepurę, jei kartais ji netyčia pakryptų ar nusmuktų…”, -pasakoja Marija. Bėgant dešimtmečiams ir besikeičiant gotikinės mados tendencijoms, aukštosios kepurės patyrė įvairių trasformacijų, atsirado aukštos kūgio ir varpinės formos kepurės, kai kurios jų net priminė puošniausius gotikinių bažnyčių skliautus. Beje, moterys tuo laiku skuto ne tik galvas, bet ir antakius, o nenuskusti moterų galvos plaukai būdavo supinami į dvi kasas ir suraitomi ausų srityje ir kyšodavo lyg ragai. Kitos aristokratės ragų nerišdavo, o tiesiog sukeldavo plaukus ant viršugalvio bei pridengdvo juos aukšta kepure.
Be abejo, heniną galėjo nešioti tik kilmingos moterys, o jo aukštis rodė moters vietą visuomenėje: kuo didesnis henino aukštis, tuo kilmingesnė moteris. Paprastai jis siekė apie 40 centimentrų, tačiau pačių kilmingiausių moterų, pavyzdžiui, monarchių heninai galėjo siekti net ir metrą. Kalbama, kad rūmų ir bažnyčių architektams net tekdavo paaukštinti duris, kad karalienės be vargo pro jas praeitų… Viduramžių mados sostinė – Burgundija
Prancūzijos karaliaus pamišėlio Karolio VI-ojo žmona Izabelė Bavarietė, pagarsėjusi ne tik palaidu gyvenimo būdu, bet ir pomėgiu puoštis, o taip pat itin ekstravangtiškos išvaizdos Portugalijos karalienė bei Burgundijos hercogienė Izabelė, ir žinoma, viena turtingiausių, galingiausių ir to meto supratimu stilingiausių Europos valdovių hercogienė Margarita – visos šios moterys buvo vėlyvosios gotikos mados etalonai. Apsirengusios prabangiais kelių sluoksnių rūbais, kelių aukštų heninais ir nuo jų nutįsusiais įspūdingo ilgio šleifais jos labiau priminė ne moteris, o 3D figūras, išsiplėtusias kelių dimencijų erdvėje. Jų apdaruose buvo galima pamatyti tikrą gotikinės mados kulminaciją, nes Burgundijos rūmų kostiume buvo sudėtos visos iki tol egzistavusios drabužio formos, raštai ir puošybos elementai. Kalbant apie spalvas, pati madingiausia ir geidžiamiausia vėlyvosios gotikos laikotarpio spalva buvo raudona. Tiesa, raudonus apdarus vilkėti galėjo tik privilegijuotasis luomas, tuo tarpu geltona spalva buvo pati nepopuliariausia, mat šios spalvos drabužius vilkėjo tik kekšės. Per vestuves kilmingosios damos taip pat vilkėjo raudonas sukneles. Pirmoji anarchistė, išdrįsusi per vestuvių ceremoniją apsivilkti baltą suknelę, buvo karalienė Marija Stiuart, kuriai vėliau, kaip žinia, buvo nukirsta galva… Tuo tarpu vėlyvosios gotikos laikotarpio vyrai vilkėdavo mažiausiai po penkis rūbus vienu metu taip, kad kiekvienas iš jų būtų matomas. Drabužiai buvo pasiūti iš brangių medžiagų: brokato, aksomo, tuo metu madingų gobeleninių audinių. Vyrų galvas puošdavo ekstravagantiškos, įmantrių formų kepurės, o populiariausia iš jų buvo – šaperonas. Be to, joks save gerbiantis vyras į gatvę neišeidavo be… kapšelio, kuriame slėpdavo pinigus, šukas, valgymo šaukštą ir kt. Iš tiesų Burgundijos kilmingieji vyrai puošėsi net labiau nei moterys, o savo šukuosenomis ir smailiomis barzdomis rūpinosi labiau nei karalienės makiažu… 
Kulturpolis.lt |
Prieš jūsų akis mūsų kelių mėnesių koloboravimo su Marija rezultatai, o tiksliau – tik nedidelė dalelė to, kas buvo sukurta prieš daugiau nei penkis šimtus metų ir inspiravo šiandienos kūrėjų darbus: nuo legendinio Alexanderio McQueeno iki jaunos lietuvaitės, nuo galvos iki kojų pasinėrusios į viduramžius ir sukūrusios kolekciją „Flemish Gothic” (angl. Flamandų gotika).
Ta aukšta kepurė – heninas – buvo vėlyvosios gotikos „dizainerių” išradimas, itin išpopuliarėjęs flamandų žemėse – Burgundijoje, taip pat Prancūzijoje, Anglijoje, Šiaurės Europoje, Italijoje ir kitose monarchijose. Kai kurie mados istorikai teigia, kad šį neįprastą galvos apdangalą iš metalinio karkaso ir prabangių audinių: brokato, aksomo bei šilko, sugalvojo Prancūzijos karaliaus pamišėlio Karolio VI-ojo žmona Izabelė Bavarietė.
Vėlyvosios gotikos moters grožio idealas buvo – paauglė, todėl moterys verždavosi krūtinę standžia juosta, o pagalvoti apie krūtų didinimo operaciją niekam net nebūtų šovę į galvą. Figūras moterys slėpė po visa krūva drabužių iš prabangių audinių, o didžiausiomis Europos mados diktatorėmis tuo metu tapo Burgundijos valdovės, nes būtent Burgundija XV-ame amžiuje buvo viena didžiausių Europos valstybių (jai priklausė Nyderlandai, Liuksemburgas ir Rytų Prancūzija).