Pramoninis dekonstruktyvistinis dizainas

Pramoninis dizainas – tai masinės gamybos, plataus vartojimo produktų dizainas. Pagrindinis šios srities dizainerių tikslas – sukurti praktiškus, plataus naudojimo, savo  išvaizda išsiskiriančius gaminius, komerciškai patrauklius, naudingus dizaino objektus.

Hannes Grebin, German parlour living room, 2009.

Hannes Grebin, German parlour living room, 2009.

Pramoninio dizainerio darbas susijęs su grafiniu dizainu, pavyzdžiui, reklamos ir pakuotės dizainas, įmonių įvaizdžio ir prekės ženklo dizainas, ir interjero dizainu. Pramoninis dizainas, turėdamas glaudžių sąsajų su architektūra ir grafiniu dizainu, savaip interpretuodamas lengvai perima dekonstrukcijos teorijos sudedamąsias dalis.

1980-aisiais taikydami dekonstrukcijos metodiką architektai Michael Graves, Stanley Tigerman, ir Hans Hollein sukūrė namų apyvokos reikmenis kompanijoms „Alessi“ Milane ir „Swid Powell“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tam tikri dizaineriai, tokie kaip Ettore Sottsass ir jo kolega iš Austrijos Matteo Thun, tapo visiems gerai žinomais vardais, beveik kaip Ludwig Mies van der Rohe ir Marcel Breuer modernizmo laikais, kai jų baldų projektai buvo pakartotinai išleisti „Knoll Associates“ ir kitų garsių kompanijų. Tarptautinės parodos ir publikacijos, tokios kaip “Design Heute”(„Design Today”, 1988), keliaujančios parodos, organizuotos Frankfurto architektūros muziejaus, skelbė apie šį keistą postmodernistinį dizainą visuomenei ir dizaino profesionalams. Šis individualizmas pasiekė savo viršūnę 1980-ųjų pabaigoje, kaip tik prieš tai kai 1990-ųjų pradžios recesija paskatino dizainą daugiau nukrypti į architektūrą, dizaino objektų vertės projektavimą, siekiant geresnio santykio tarp kainos ir funkcinės kokybės.

John Zukowsky savo esė “Postmodern design and its aftermath” (2013), kalbėdamas apie pramoninį postmodernistinį dizainą išskiria dvi pagrindines kryptis. Pirmoji kryptis susijusi su individualaus dizaino kūrimu, kai talentingi pavieniai diziaineriai kuria meno kūriniams prilygstančius dizaino objektus. Kita kryptis remiasi komandinio darbo tarp dizainerių ir inžinerijos specialistų suformuotu galutiniu produktu.[1] Pastarasis modelis akivaizdus architektūros lauke. Prisiminkime architektą F. Gehry ir jo suprojektuotą Guggenheim muziejų Ispanijoje (Bilbao, 1991-97). Produkto diziane ir pramoniniame dizaine 21-ojo šimtmečio pabaigoje tokio lygio šlove galėjo pasigirti vos keli dizaineriai. Išimtis, dizaineris iš Prancūzijos Philippe Starck, kurio kibiro formos kėdė iš faneros, pavadinta „Costes chair“ (1982) išpopuliarėjo, plačiai panaudojus ją kavinių tinklo „Café Costes“ (1984) interjeruose.

P. Starck  iki 90-tųjų metų daugiausia projektavo interjerus viešbučiams, po to plataus vartojimo prekes, tokias kaip vazos ir dantų šepetėliai. Padidėjus šio „dizaino“ produkų paklausai prekybos centrų tinklas „Target“ pasamdė dizainerį Michael Graves, kad sukurtų namų įrengimų dizaino liniją. Dizaino objektus lydėjo sėkmė, todėl prekybos centrų tinklas pasamdė ir P. Starck. Jo sukurti namų apyvokos daiktai pasiekė parduotuves dar 2002 metais. Tuo metu, kalbant apie postmodernistinį pramoninį dizainą, visuomenės informavimas apie P. Starck dizaino objektus buvo išimtis.

Nagrinėjant įvairius literatūros šaltinius[2], susijusius su postmodernistiniu pramoniniu dizainu, tampa aišku, jog tokia sąvoka kaip „dekonstruktyvistinis pramoninis dizainas“ neegzistuoja. Literatūroje postmodernistinis pramoninis dizainas tyrinėjamas bendrai neišskiriant šiam istoriniam laikotarpiui būdingų dekonstruktyvistinio dizaino elementų.

Tiesa, panaši sąvoka, kaip “Deconstruction design” egzistuoja, tačiau ji susijusi su kitai procesais. “Deconstruction design” terminas plačiai taikomas literatūroje, susijusioje su antriniu medžiagų panaudojimu, aplinkos tausojimu ir ekologija. Ši tema aktuali, todėl mokslinių leidinių, straipsnių gausu. Pastarojo pobūdžio literatūroje dekonstrukcija apibrėžiama kaip procesas, kurio metu kažkas pastatytoje aplinkoje metodiškai išmontuojama siekiant pakartotinai panaudoti arba išgelbėti įvairius pastato komponentus ir medžiagas.

Dar vienas dekonstrukcijos apibrėžimas pristatomas William Lidwell ir Gerry Manacsa knygoje “Deconstructing Product Design” (2011).[3] Leidinyje susirinkti geriausi ir daugiausiai sėmės susilaukę pramoninio dizaino produktai, kuriems sukurti buvo panaudotas išardymo metodas. Knygoje dekonstrukcija pateikiama tiesmukai ir paviršutiniškai, išskiriant vieną dekonstravimo metodą – išardymą.

Pristatant dizaino objektą atskleidžiama jo atsiradimo istorija ir sudėtis, t.y. iš kokių dizaino objektų jis buvo sukurtas. Pagrindinė knygos mintis – atskleisti dizaino objektų populiarumo paslaptį, pabrėžiant jog visi pastarojo meto “geriausi” dizaino objektai sukurti remiantis dekonstrukcija. W. Lidwell ir G. Manacsa nesirišdami prie J. Derrida dekonstrukcijos teorijos savo knygoje akcentuoja dizaino objektų išardymo ir surinkimo proceso naudą pramoniniam dizainui.

Minėti pavyzdžiai neatsako į klausimą, kas yra dekonstruktyvistinis pramoninis dizainas, tačiau analizuojant šiandien pramoniniame dizaine vykstančius procesus, galima nustatyti pagrindines pramoninio dizaino vystymosi kryptis. Kaip matysime vėliau, šiandieninis pramoninis dizainas glaudžiai susijęs su dekonstrukcijos teorija.

1. Autoriaus iliustracija, Pramoninis dekonstruktyvistinis dizainas, klasifikacija, 2014.

1. Autoriaus iliustracija, Pramoninis dekonstruktyvistinis dizainas, klasifikacija, 2014.

Dekonstruktyvistinį dizainą galima priskirti pirmajai J. Zukowsky pramoninio dizaino krypčiai – individualaus dizaino kūrimas, ir P. Starck sėkmės atvejui. Būtent dėl savo individualumo dekonstruktyvistinis dizainas tik retais atvejais gali būti pavadintas pramoniniu. Dauguma dizaino objektų sukurti pavienių dizainerių arba dizaino namų, kaip koncepcijos ir eksperimentai. Didžioji pramoninio dekonstruktyvistinio dizaino objektų dalis priklauso griaunančios dekonstrukcijos kategorijai.

Griaunanti dekonstrukcija – kuriant dekonstrukciją naudojami sukurti vaizdai, istorijos ir objektai. Sugriaunamos anksčiau sukurtos taisyklės, jos performuluojamos. Išardant ir perkonstruojant egzistuojančius objektus dekonstruojamos ir jų istoriškai susiklosčiusios visuomeninės kolektyvinės reikšmės. Perkonstravimo principu sukurta dekonstrukcija dažniausiai pasirenkama nagrinėjant aktualią problematiką, tokiu būdu suvokėjui lengvai perduodama socialinė žinutė.

Ši kategorija apima pavienius smulkius dizaino objektus, sukurtus kaip instaliacijos, performansai, įvairios koncepcijos su istoriniu ar ideologiniu kontekstu, formos eksperimentai. Pagrindinis skirtumas tarp šio dizaino ir konceptualaus meno yra tas, jog dekonstruktyvistinis dizainas orientuotas į  plataus vartojimo produktus. Kita pramoninio dekonstruktyvistinio dizaino kryptis – kurianti dekonstrukcija. Susijusi su plataus vartojimo dizaino objektais, tai masiškai gaminamos dekonstuktyvistinio dizaino koncepcijos, įvairūs objektais, turintys tik dekonstruktyvią išvaizdą – be ideologinio ar istorinio turinio.

Kurianti dekonstrukcija – kuriant dekonstrukciją tiesiogiai nenaudojami esami, jau sukurti objektai arba jų dalys. Dekonstrukcijai įgyvendinti sukuriami nauji vaizdai ir objektai, priskiriant tik jiems būdingas sąvokos ir intelektualias kolektyvines reikšmes. Tokiu būdu sukurtas dekonstrukcijas sudėtingiau pritaikyti, visuomenėje jos ne iškart pripažįstamos, nes savyje neturi istoriškai susiklosčiusių, dažniausiai esamiems ir žinomiems objektams būdingų, kolektyvinių reikšmių.

Išskiriant skirtingus dekonstravimo metodus šias dvi dekonstuktyvistinio pramoninio dizaino kryptis galima skirstyti į dar smulkesnes kategorijas. Kurianti dekonstrukcija: a) gamtinių formų kompozicija, parametrizmas, b) beformė – estetinė kompozicija.  Griaunanti dekonstrukcija: a) ekologiškas dizainas, b) objekto perkonstravimas, c) asociacinis dizainas, d) skirtingų objektų konstruktas. [1. il.]

Parametrizmas / gamtinių formų kompozicijaviena iš sparčiausiai besivystančių dekonstruktyvistinio dizaino krypčių, veikianti pramoniniame dizaine, grafiniame dizaine ir architektūroje. Pasižymi sudėtinga gamtinių formų kompozicija, sukurta skaitmeninio projektavimo metu arba atsitiktiniu – meniniu būdu. Pastaruoju keliu dažniausiai eina menininkai, tokie kaip „Campana Brothers“ (Ryan Gander) [2.a. il.] arba Stefan Wieland [2.c. il.], kurių pagrindinis tikslas – ištirti medžiagas. Naujausi jų projektai tiria fizines skirtingų medžiagų savybes, kurios gali būti panaudotos kuriant  naujo tipo baldus.

2. a. Ryan Gander, Reconstruction and deconstruction of furniture, 2010. b. Jessica Rosenkrantz, Jesse Louis-Rosenberg, Cell Cycle line, 2007. c. Stefan Wieland‘s, White of My Eyes, 2012.

2. a. Ryan Gander, Reconstruction and deconstruction of furniture, 2010. b. Jessica Rosenkrantz, Jesse Louis-Rosenberg, Cell Cycle line, 2007. c. Stefan Wieland‘s, White of My Eyes, 2012.

Kita dizainerių grupė kuria pramoninius dizaino objektus remiantis skaitmeninio projektavimo metodais. Čia susikerta mokslas, menas ir technologijos. Jessica Rosenkrantz ir Jesse Rosenberg savo kūryboje naudoja sudėtingus kompiuterinius algoritmus, pagrįstus gamtoje vykstančiais procesais, “natūralia” struktūra ir geometrija. Sukuriamas unikalus ir “įperkamas” menas, papuošalai, įvairūs namų apyvokos daiktai. Kurdami papuošalų liniją “Cell Cycle line” [2.b. il.], dizaineriai naudoja “skaitmeninį gaminimą”. Sukurtos geometrinės formos spausdinamos trimačiais spausdintuvais, todėl gaminys vientisas, neturi sujungimo žymių. Užuot projektavę specifinę formą, jie sukuria sistemą, kurios rezultatas – nesuskaičiuojama skirtingo rezultato galimybė. Šios sistemos interaktyvios, reaguoja į specifinių kintamųjų pakeitimus ir į fizines įvestis. Galiausiai išsirenkamas vienas iš variantų, kuris atsižvelgiant į masinį pritaikymą tampa galutiniu produktu. [4]

3. a. Alexander Gendell, The Leaf chair, 2013. b. Tembolat Gugkeav, Tectonic Bookcase, 2013. c. Linda Kostowski, The T-Shirt, 2013. d. Kitaplik Modelleri, Beyaz modern, 2013.

3. a. Alexander Gendell, The Leaf chair, 2013. b. Tembolat Gugkeav, Tectonic Bookcase, 2013. c. Linda Kostowski, The T-Shirt, 2013. d. Kitaplik Modelleri, Beyaz modern, 2013.

Dar viena, plačiai pramoniniame dizaine taikoma, kuriančios dekonstrukcijos kryptis – beformė / estetinė kompozicija. Dizaino objektų kompozicija, neturinti nieko bendro su gamtinių formų geometrija, pasižyminti sudėtinga konstrukcine sistema. Chaotiškas kompozicinis darinys, sukurtas vadovaujantis dizainerio menine išraiška, todėl formos prasmė ir tikslas neatskleidžiami. [3. il.] Dažniausiai taikomi dekonstravimo metodai: destrukcija, konstravimas, perkonstravimas. Analizuojant skirtingus šios krypties pramoninio dizaino objektus galima padaryti išvadą, jog vyraujantis ir dažniausiai dizainerių taikomas dekonstrukcijos metodas – destrukcija.  Dizaino objekto kompozicijos išreiškia dinaminę griūtį, nestabilumą, taip pat nepastovumą ir tuo pačiu sustingusio laike judesio (veiksmo) momentą. Destrukcija konstruojama remiantis kasdienine aplinka, todėl atspindi šiandieninio pasaulio chaosą ir tragedijas. Tokio pramoninio dizaino pavyzdys yra Rusijos pramoninio dizainerio Tembolat Gugkeav sukurta „Tectonic Bookcase“ knygų spinta. [3.b. il.] Viename iš interviu[5] dizaineris prisipažino, jog kurdamas šios knygų lentynos dizainą buvo įkvėptas nesenai išgyvento žemės drebėjimo. Šios krypties dekonstruktyvistiniai dizaino objektai prilygsta meno kūriniams, kurių prasmė neaiški, o pagrindinė paskirtis – estetinė. Sukurta dekonstruktyvi estetinė išvaizda intuityviai veikia meno lauką (įkvepia kurti dekonstruktyvistinį dizainą) ir individų sąmonę (moko suprasti dekonstrukciją).

4. a.Thomas Bina, Environment Furniture, 2010. b. Shao Fan, 'Deconstructed' chairs, 2005. c. Hannes Grebin, German parlour/living room, 2009.

4. a.Thomas Bina, Environment Furniture, 2010. b. Shao Fan, ‘Deconstructed’ chairs, 2005. c. Hannes Grebin, German parlour/living room, 2009.

Griaunančia dekonstrukcija besiremiantis pramoninis dizainas sudėtingesnis ir įvairesnis. Šio dizaino objektai konstruojami iš kitų plataus vartojimo prekių, sintetinamos skirtingos medžiagos, kompozicijos ir stiliai. Galima išskirti tris pagrindines sintezės grupes, kurios plačiausiai taikomos konstruojant griaunančios dekostrukcijos principais paremtą dizainą. Tai stiliaus dekonstrukcija [4.b. il.], formos dekonstrukcija [4.c. il.], medžiagos dekonstrukcija [4.a. il.].  Visas šias sintezės grupes galime sutikti tyrinėjant ekologišką dizainą. Ekologiškas dizainas (angl. “Sustainable design”), arba kitaip “Deconstruction design” remiasi ekologiškumo principais ir kaip pagrindinį dekonstravimo metodą naudoja perkonstravimą. Dizaino objekto perkosntrsvimas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Pirmuoju atveju dizaino objektas išardomas –  jo medžiagos panaudojamos kuriant naują objektą. Antruoju atveju, perkonstruojant daugiau dėmesio teikiama dekonstuojamo objekto reikšmei – keičiama forma, stilius. Tiesioginio perkonstravimo pavyzdys, susijęs su medžiagos dekonstrukcija yra dizainerio Thomas Bina atvejis. Išmestas iš teisės mokyklos Los Andžele, T. Bina iškeliavo į Indoneziją ieškoti savęs. Vietoj to, jis surado savo amatą –  rankų darbo baldai iš perdirbtos medienos. Sugrįžęs į Los Andželą sukūrė savo dizaino liniją “Environment Furniture”(2010) [4.a. il.]. Baldai gaminami iš braziliško kietmedžio jungiant senos, perdirbtos ir naujos medienos rūšis. Norėdamas šiuos baldus gaminti plačiu mastu T. Bina kreipėsi į draugą Brett Hatton, vieną iš kompanijos “Four Hands”, importuojančios ir gaminančios baldus, įkūrėją. “Four Hands”,  viena iš 500 sparčiausiai augančių bendrovių, neseniai sudarė sutartį su dizaineriu T. Bina ir įkūrė naują dukterinę bendrovę, kurią pavadino tiesiog “Bina”.[6] 

5. a. Carl Mitsch, Matryoshka M-Cups, 2009. b. Jay Mug, Sushi Stapler, 2011. c. Dan Corson, Drip IV Seattle, WA, 2008. d. Colarusso Giuseppe, Improbability, 2013.

5. a. Carl Mitsch, Matryoshka M-Cups, 2009. b. Jay Mug, Sushi Stapler, 2011. c. Dan Corson, Drip IV Seattle, WA, 2008. d. Colarusso Giuseppe, Improbability, 2013.

Kita pramoninio dizaino griaunančios dekonstrukcijos kryptis – asociacinis dizainas. Naudojami perkėlimo, sukeitimo ir pakeitimo dekonstravimo metodai. Kaip pagrindinį galima išskirti perkėlimo metodą. Jis susijęs su objekto funkcinės ir sociokultūrinės reikšmės perkėlimu į naujai konstruojamą plataus vartojimo prekę. [5. il.] Ši kryptis vysto dizaino objekto formos transformacijas, sieja jas su visuomenėje gerai žinoma aplinka. Sukuriamas funkcinis objekto formos prieštaravimas. Skirtingų formų ir funkcijų sintezė remiasi kontrasto principu – supriešinami du skirtingi dizaino objektai. Tokia dekonstrukcija atliekama su naujai projektuojamu dizaino objektu priskiriant visuomenėje gerai atpažįstamą reikšmę. Norima pagaminti patrauklų, masinį produktą. Asociacinio dizaino tikslas – sudominti pirkėją nustebinant, taip patraukiant dėmesį siekiama finansinės naudos. Ši dekonstruktyvistinio pramoninio dizaino kryptis veikia panašiai kaip konceptualus menas, tik yra daug plačiau gaminama ir realizuojama. Tačiau, kartais asociacinis dizainas projektuojamas kaip koncepcija, sukuriant prototipą ir neįgyvendinant jo pramoniniu būdu. Pavyzdys, dizainerės Dan Corson iš medicininė lašelinės sukurta šviestuvo koncepcija, pavadinta “Drip IV Seattle” (2008). [5.c. il.] Tiesa, daugelis šio dizaino objektų nepasižymi sudėtingomis koncepcijomis ir yra pritaikyti plačiajai visuomenei. Tokie asociacinio dizaino produktai kaip  Carl Mitsch puodukai “Matryoshka M-Cups” (2009) [5.a. il.]  ir  Jay Mug susegėjęs “Sushi Stapler” (2011) [5.b. il.]  yra tipiniai komercinės naudos siekiantys pavyzdžiai, savyje neturintys jokios socialinės žinutės.

6. a. Martino Gamper’s, 100 chairs in 100 days, 2009. b. Eva Chytilek, Der 5. Stuhl, 2012. c. Martino Gamber, 100 chairs in 100 days, 2009.

6. a. Martino Gamper’s, 100 chairs in 100 days, 2009. b. Eva Chytilek, Der 5. Stuhl, 2012. c. Martino Gamber, 100 chairs in 100 days, 2009.

Skirtingų objektų konstruktas – susijęs su dizainerių meninėmis, egzistuojančio objekto, naujos formos paieškomis. Ši pramoninio dizaino kryptis turi du pagrindinius veikimo principus: a) seno ir naujo objekto kompozicija, b) nauja objekto formos konstrukcija. Pirmasis principas veikia panašiai kaip asociacinis dizainas – naujo objekto sukūrimui naudojamos fizinės egzistuojančių dizaino objektų dalys, konstrukciniai elementai. Su fizinėmis objekto savybėmis į naujai konstruojamą dizaino kūrinį perkeliamos ir jo sociokultūrinės reikšmės (populiarumas, žinomumas). Seno ir naujo objekto kompozicija išreiškiamas kontrastas tarp socialinių laikotarpių, tuo pačiu ir skirtingų meninių stilistikų. Dizainerio iš Kinijos Shao Fan sukurta medinių kėdžių linija “Deconstructed chairs” (2005) [4.b. il.] yra puikus tokio dekonstruktyvistinio dizaino pavyzdys. S. Fan kurdamas kėdžių stilistiką naudoja tradicines kinų architektūros ir dizaino detales, istoriniai baldai perkonstruojami į naujus objektus – dekonstrukcija ir rekonstrukcija viename. Perkonstruojant istorinį diziano objektą į jo kompozicinę sudėtį įterpiama šiuolaikinio baldo dalis.[7] Nauja objekto formos konstrukcija kuriama taip pat naudojant perkosntravimo metodą. Skirtumas, tas jog šios krypties dizaino objektai dekonstruojami nenaudojant kitų dizaino objektų ar jų dalių. Siekiant atgaivinti susidomėjimą perkonstruojamas egzistuojantis, “socialiai atsibodęs” dizaino objektas ir pateikiamas senos formos eskizinis variantiškumas. Šios dekonstuktyvaus pramoninio dizaino krypties atstovai yra dizainerė iš Vokietijos Eva Chytilek (“Der 5. Stuhl”, 2012) [6.b. il.] ir dizaineris Martino Gamber (“100 chairs in 100 days”, 2009) [6.a,c. il.]. Naudojant dekonstrukciją tiriamos vieno dizaino objekto formos galimybės, šiuo atveju, tai pirmųjų pramoniniu būdu pagamintų kėdžių “Thonet chairs” linija. Bandoma parodyti visus įmanomus kompozicinius variantus, kuriais galėjo būti sukurta šio tipo kėdė. Galima išskirti pagrindinius dekonstravimo metodus, naudojamus šios krypties dizaine, tai: perkonstravimas, konstravimas ir pakeitimas. Bet kuriuo atveju dizaino objekto perkonstravimas susijęs su laiku, funkcija, forma arba sociokultūrine reikšme.

7. Autoriaus iliustracija, Kurianti dekonstrukcija- kultūrinis laukas, griaunanti dekonstrukcija- socialinis laukas, 2014.

7. Autoriaus iliustracija, Kurianti dekonstrukcija- kultūrinis laukas, griaunanti dekonstrukcija- socialinis laukas, 2014.

Galima abejoti pramoninio dekonstruktyvistinio dizaino apibrėžimu, nes tik nedidelė jo dalis realizuojama plačiu mastu. Ši dizaino sritis turi glaudų santykį su menu, ji tarsi tarpinė grandis laviruoja tarp meno ir pramoninio vartojimo. Pramoninis dekonstruktyvistinis dizainas skirtingas ir individualus, todėl sudėtinga išskirti jam būdingas bendrybes. Dizaineriai kuria kaip individualūs menininkai, visų pirma galvodami apie dizaino objektą kaip apie meno kūrinį, o tik po to kaip apie pigią visiems prieinamą prekę. Tokio diziano praktika ir pavyzdžiai rodo, jog objektai realizuoti pramoniniu būdu susilaukia sėkmės ir tampa populiarūs visuomenėje. Kaip teigiama William Lidwell ir Gerry Manacsa išleistoje knygoje “Deconstructing Product Design” (2011) pagal dekonstrukcijos teoriją sukurti dizaino objektai yra neginčijami dizaino pramonės lyderiai, savyje talpinantys stiprų emocinį ir socialinį turinį.  Analizuojant dekonstruktyvistinio grafinio ir pramonino dizaino pavyzdžius remiantis kuriančios ir griaunančios dekonstrukcijos sąvokomis galima nustatyti du pagrindinius šio dizaino poveikio  laukus. [7. il.] Dekonstruktyvistinis dizainas, sukurtas taikant kuriančios dekonstrukcijos principus inovatyviai veikia kultūrinį lauką, o griaunančios dekonstrukcijos – socialinį laiką. Dizainerių (menininkų) naujai sukurti dekonstruktyvūs dizaino objektai dėl savo ideologinio sudėtingumo visuomenėje nesuvokiami, todėl inovatyviai veikia tą pačią terpę, kurioje buvo sukurti, t. y. daro įtaką kitiems dizaineriams (menininkams), galvojantiems kurti dekonstruciją. Kita pavyzdžių grupė, leidžia daryti  išvadą, jog dekonstruktyvistinis dizainas, kuriamas pagal griaunančios dekonstrukcijos principus inovatyviai veikia socialinį lauką. Iš skirtingų elementų sukurtos dizaino objektų funkcijos, formos ir reikšmės transformacijos visuomenėje yra nesudėtingai suvokiamos ir įsisavinamos, todėl daro įtaką didžiajai visuomenės daliai. Kalbant apie dekonstruktyvistinio dizaino inovatyvumą galima pabrėžti, jog inovatyvumo kelias gali būti suvokiamas kaip uždaras ratas, kurio pradžia – dekonstruktyvi aplinka. Dekonstruktyvią aplinką savaip atvaizduoja menas, kurio kūrybą inovatyviai išreiškia dizaineriai ir projektuotojai. Jų sukurti dizaino objektai daro įtaka sociumui, kuris savo ruožtu kuria naują dekonstruktyvią aplinką.


[1] Zukowsky John, Industrial design, Postmodern design and its aftermath, in: Encyclopædia Britannica / [interaktyvus], įkelta 2013-11-14, [žiūrėta 2014-03-18], http://www.britannica.com/EBchecked/topic/286993/industrial-design.

[2] Heskett John, Industrial Design, Thames & Hudson, 1980, reissued 2003.

Albus Volker, Kras Reyer, Woodham Jonathan M., Icons of Design: The 20th Century, Prestel Publishing, 2004.

Fiell Charlotte, Fiell Peter, Designing the 21st Century , Taschen, 2001.

McDermott Catherine, Design Museum book of 20th century design, Overlook Press Peter Mayer Publishers, 1997.

Tambini Michael, The Look of the Century, DK ADULT; 1st American ed edition, 1996.

Fay Sweet, Frog: Form Follows Emotion (Cutting Edge), Watson-Guptill, 1999. 

[3] Manacsa Gerry, Lidwell William, Deconstructing Product Design, Rockport Publishers; Reprint edition, 2011. 

[4] Seward Aaron, Focus on Fabrication > Nervous System, in: Archpaper / [interaktyvus], įkelta 2013-05-16, [žiūrėta 2014-03-20], http://archpaper.com/news/articles.asp?id=6653.

[5] Haddi Gil, Grungy Design: The Devolution of Luxury, in: TrendReports/ [interaktyvus], įkelta 2013-11-12, [žiūrėta 2014-03-20], http://www.trendreports.com/article/grungy-design.

[6] Four Hands Partners With Innovative Furniture Designer, Thomas Bina to Launch New Label and Collection: bina, in: PR Newswire / [interaktyvus], įkelta 2013-09-03, [žiūrėta 2014-03-22], http://www.prnewswire.co.uk/news-releases/four-hands-partners-with-innovative-furniture-designer-thomas-bina-to-launch-new-label-and-collection–bina-152881055.html.

[7] Mason Christopher, A Shanghai Auntie Mame, in: The New Yourk Time / [interaktyvus], įkelta 2007-12-20, [žiūrėta 2014-03-23], http://www.nytimes.com/2007/12/20/garden/20pearl.html?pagewanted=print&_r=0.

Leave a Reply