Lietuviškų restoranų interjerai: antras valgių šventyklos planas
Maistas yra religija. Gero maisto išpažinėjų gretos auga kasdien, o masinei religijai, savaime suprantama, reikia bažnyčios. Kas daugiau, jei ne restoranai ir kavinės gali jomis tapti? Bet apie prabangius restoranus su krištolo sietynais palubėj ar krokodilo oda išmuštais foteliais nekalbėsime. Aptariami interjerai – paprasti, bet įdomūs, su idėja ir netikėtomis istorijomis, nes svarbiausia maisto religijoje – maistas bei virtuvės šefas. O visa kita – antras planas, kuriame ir žadame likti. 01 ČIOP ČIOP kulinarijos studija (Vilnius) Diz. Martynas Kazimierėnas, Paulius Vitkauskas, Rūta Barisaitė Evangelija pagal „Čiop Čiop“. Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo Čiop. Tada atsirado antras Čiop. Tie du Žodžiai tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų – kulinarijos studijos „Čiop Čiop“ pavidalu, o interjerą sukūrė lietuviško dizaino dievai Martynas Kazimierėnas ir Paulius Vitkauskas. Vėliau „Čiop Čiop“ nusprendė nebebūti vienu kulinarijos loftu tarp daugybės kitų Vilniaus loftų, ir susitvėrė naują interjerą. Šį kartą Žvejų gatvėje, prie tekančios upės. Ne receptų, o gaminimo principų, žmonės dabar eina mokytis į tokią pat baltą, bet šviežią, didesnę, šviesesnę ir su dar geresne aura studiją-restoraną, o valgydami pro langus mato ne kitus langus, o upę, pilį ir senamiestį… Dariaus Petrulaičio, Laurynos Narkevičiūtės / ČIOP ČIOP nuotr. 02 ČIOP ČIOP kulinarijos studija (Kaunas) Kažkelintą dieną „Čiop Čiop“ pagalvojo ir tarė: „Padarykime kulinarijos studijas Klaipėdoje ir Kaune pagal Vilniaus paveikslą“. Taip ir įvyko. Kaune „Čiop Čiop“ studija įkurdinta taip pat senamiestyje, Palangos gatvėje, netoli kitos tekančios upės – Nemuno. Studija yra lygiai tokia pat balta su žaliu žolės kilimu, kaip ir pirmasis „Čiop Čiop“ kulinarijos loftas Vilniuje. ČIOP ČIOP nuotr. 03 ČIOP ČIOP kulinarijos studija (Klaipėda) Dar kitą dieną „Čiop Čiop“ rimtai pagalvojo, kad jai daugiau nebeužtenka upių apsupties, ji nori būti dar ir prie jūros. Taip ir įvyko. Pati naujausia „Čiop Čiop“ studija atvėrė duris Klaipėdoje, Trilapio gatvėje, iš kur Danės upė pasiekiama kojomis, o Baltijos jūra – mašina. Paskutinę dieną „Čiop Čiop“ apžvelgė visa, ką padarė, ir įsitikino, kad viskas – labai gera. ČIOP ČIOP nuotr. 04 Restoranas STEBUKLAI (Vilnius) Diz. „New!“ Stebuklus daro ne dievas, o virtuvės šefas – ypač jei jis dirba restorane „Stebuklai“. Pavadinimas sako, kad čia bus fokusų… Restorano, skirto maistui ir grožiui, dizainu – nuo pavadinimo ir idėjos iki interjero ir visų įmanomų spaudinių – rūpinosi kūrybinė reklamos agentūra „New!“. Jie visiems nusprendė priminti, kad stebuklų būna. Ir ne kur nors Kopenhagoje, bet čia pat, Vilniuje. Dar pasakytina, kad „Stebuklai“ neturi nieko bendro su juodąja magija. Delikatus stilius, kaip restorane ir priklauso, išryškina esminį akcentą – maistą. O jį šefai čia gamina ir patiekia kaip meno kūrinį. New!, „Stebuklai“ nuotr. 05 Kafeterija PLANETA (Vilnius) Diz. Ainė Bunikytė Atsidurti kitoje planetoje, sėdint ant orbitos kėdžių, yra paprasčiau nei atrodo. Kosminė odisėja tapo įmanoma, kai seniausiame tebeveikiančiame Vilniaus kino teatre „Skalvija“ buvo atidaryta kafeterija „Planeta“. Būtent šitaip prieš daugiau kaip 50 metų, 1963-aisiais, vadinosi čia įkurtas kino teatras. Tad dabartinės „Skalvijos“ dabartinė kaimynė per vieną sieną, kafeterija „Planeta“, buvo sugalvota ne iš oro, o labiau iš kino kosmoso… Anot interjero dizainerės, ypatinga miesto erdvė, gyvas kultūrinis paveldas pasufleravo, koks turėtų būti naujausios kavinės interjeras. Buvo svarbu sukurti tos atmosferos tęsinį ne tik lietuviško dizaino istorijos kontekste, bet ir stilizuojant Šaltojo karo laikų modernistinį internacionalų dizainą. Kita vertus, kafeterija turėtų būti jauki kaip namai – šis kino teatras iki šiol vienintelis, įrengtas gyvenamajame name. Tai yra mažo biudžeto interjero projektas, kuriame svarbios daiktų istorijos: kaip ir iš kur jie atkeliavo bei kaip atgimsta naujam gyvenimui. Senų spintų durys tapo baro lentynomis ir staliukais. Buvę masyvūs šviestuvai perdaryti – kavinės „dangaus“ skliautas iš vienos pusės išmargintas apvaliomis lempomis lyg žvaigždėmis, iš kitos įrėmintas tolygios šviesos. Kėdės į „Planetą“ atkeliavo iš legendinės 1966 m. Kauno kavinės „Orbita“. Kavinėje yra dvejos skirtingų aukščių staliukų zonos, atskirtos tvorelių, kurias didesnio renginio metu galima iškelti, šitaip apjungiant erdves. Sofutės formuoja „boksus“ arba gali būti sustatytos viena eile pasieniui. Prie įėjimo į kino salę įrengta maža laukiamoji erdvė. Ilgoji vienspalvė siena skirta besikeičiančioms meno darbų ekspozicijoms, o sienos prie langų skirtos seniems kino plakatams. Bendrų renginių metu palangės naudojamos kaip baras. Galimi įvairūs apšvietimo scenarijai: sieniniai šviestuvai yra tarsi gatvės žibintų tąsa – vakarėjant jie gali skleisti blausią rausvą šviesą, o kai sutemsta, įsižiebia ryškiau. „Planetoje“ apstu kino skaitinių ir kitų leidinių, laikomų lentynose ir ant specialių laikiklių-knygų, yra radijas, pianinas, juostinis grotuvas, vyksta maži koncertai, gali būti rodomos vaizdo projekcijos – šitaip kafeterijos interjero detalėse atspindimas jos santykis su kinu ir kitomis medijomis. Kerniaus Pauliukonio nuotr. Karolio Strautnieko grafika 06 MOMO GRILL restoranas (Klaipėda) Diz. Ramūnas Manikas Dar vienas restorano interjeras Klaipėdoje, vertas pagarbos ir plojimų – „Momo Grill“, įkurtas sename pastate Liepų gatvėje. Interjero idėja buvo sukurti šiuolaikišką, demokratišką ir neįpareigojančią aplinką. Tam patalpose buvo suformuota atvira anga į virtuvę, per kurią, restoranui veikiant, matosi dirbantis virtuvės personalas. Sieninės plytelės „išeina“ iš virtuvės zonos ant restorano salės sienų. Jos, kartu su industrinio stiliaus kabančiais ir sieniniais šviestuvais, skandinaviško tipo kėdėmis bei lentynomis, pilnomis įvairių aksesuarų ir kambarinių gėlių, kuria neįprastą įvaizdį – minimalistinį, bet dekoratyvų. Natūralumo jam suteikia klijuotos medienos gaminiai su grubiu nusmėliuotu paviršiumi. Interjere derinamos kelios spalvos. Dominuoja medžio, laminuotų grindų ir dažytų sienų rusvai pilkas atspalvis. Atsvarą jam sukuria dideli baltomis glazūruotomis plytelėmis išklijuoti sienų plotai. Šioje spalvinėje kompozicijoje išryškėja juodos spalvos kėdės, stalų kojos ir lenta, skirta užrašyti meniu. Kita spalvinė grupė – tai plytelių dekoras ir pilki šviestuvai. Balti plastikinių langų rėmai taip pat perdažyti pilka spalva. Ties langais suformuotos palangės apklijuotos plytelėmis. Restorano grindų išskirtinumas – jokių grindjuosčių: jų funkciją atlieka tos pačios baltos glazūruotos plytelės. Taip pat šiam objektui buvo sukurtas logotipas ir išorės reklamos dizainas. Ramūno Maniko nuotr. 07 GRILL BRAZIL restoranas (Vilnius) Diz. Rytis Mikulionis, Viktorija Kotova, Paulius Paskačimas, architektūros studija „Plazma“ Brazilija Vilniaus senamiesčio vidury – ir dar po Šiuolaikinio meno centro grindimis! Architektūros studija „Plazma“, įrengdama braziliško stiliaus restoraną ŠMC rūsiuose, atidavė pagarbą čia išlikusių gotikinių rūsio sienų kuriamai erdvei ir išvengė lengviausio – karnavalinio – kelio braziliškai nuotaikai sukurti. Interjere dominuoja Pietų Amerikos indėnų meno įkvėptos kolonų mozaikos bei dažytomis medžio šakelėmis dekoruota apšvietimo sistema, o šviesų grindų medį papildo asketiški baldai. Jokios spalvų kakofonijos ir banalių dirbtinių palmių – tik braziliškas maistas. Raimundo Urbakavičiaus nuotr. 08 FLAMENCO CAFÉ & VINO taverna (Kaunas) Diz. Virginija Sabaliauskienė, Jurga Marcinauskaitė Tęsiame šokį per interjerus, dabar jau ispanišku flamenko ritmu… „Flamenco café & vino“ – tai kavinė-vyninė, įsikūrusi legendinėje Laisvės alėjoje, šalia Kauno akademinio dramos teatro. Iš esmės tai šiuolaikinio dizaino taverna, kurios pagrindinį meniu sudaro tapos. Kas tos tapos? Seniau Andalūzijos tavernų lankytojai, gurkštelėję vyno, kaskart uždengdavo savo taurę duonos riekele ar mėsos griežinėliu, kad jos neapspistų įkyrios vaisinės muselės. Ilgainiui tavernų šeimininkai pradėjo gaminti atitinkamo dydžio užkandėles, savotiškus taurių „dangtelius“ – tapas. Taigi, tapų valgymui interjero dizainerės pasiūlė gana paprastą koncepciją – sukurti jaukų, spalvingą ir originalų interjerą gero vyno, alaus ir užkandžių kavinei, pasiūlant šiuolaikiškos tavernos versiją. Būtinos detalės: vyno siena, ažulėjos mozaika, itin patogūs baldai, ranka užrašomi meniu pasiūlymai, kabantys kumpiai, kabanti gitara. Įgyvendinant projektą, pirmiausia buvo atidengtos autentiškos sienos su nišomis, o nuimtos pakabinamos lubos pakoregavo kavinės planą. Apdailai panaudotas netonuotas ąžuolas, uosis, senos lentos ir, žinoma, ispaniškos ažulėjos – melsvai, gelsvai ir žalsvai dažyti kokliai sienoms ir luboms, Rytuose žinomi iš Asirijos laikų, XIV a. maurų įvežti Ispanijon ir čia plačiai naudoti. Kavinės grindys – lietas betonas su ažulėjų lentų intarpais. Parinkta minimalistinė apdaila: tamsiai pilka spalva dažytos lubos su inžinerinėmis komunikacijomis, šviesios sienos. Visa kavinės erdvė suskirstyta į 6 zonas: baro parduotuvėlės, greito pasisėdėjimo, bendro pasisėdėjimo (ilgas minkštasuolis), sofučių zona, leidžianti erdviau įsitaisyti ir jaustis kaip namie, ,,chillout” zona ir lauko kavinė transformuojama pagal poreikius. Interjeras gausus netikėtų detalių: staliukai stilistiškai primena europadėklus, o jų kojos pagamintos iš santechninių vamzdžių; atsisėsti pritaikytos dėžės. O tualete klientai gali mokytis ispanų kalbos! Na, ko tik nebūna… Augio Narmonto nuotr. 09 Restoranas-socialinis klubas SODELIS 1934 (Kaunas) Diz. Audrys Karalius, Ernestas Vonsevičius, Algimantas Sprindys Mes vis dar Kaune. Susitinkame su lietuviškosios architektūros bardo ir guru, kuris daug kalba ir daug daro – Audriu Karaliumi ir jo interjero kūriniu. Restoraną „Sodelis 1934“ nutarta įkurdinti vieno aukšto pastate, kurį, rekonstruojant Karo muziejaus aplinką, dar 1971-aisiais suprojektavo žymiausias pokarinio Kauno architektas Algimantas Sprindys. Restorano pavadinimą „Sodelis 1934“ sukūręs A. Karalius teigė, jog Karo muziejaus sodelis turi tokią stiprią tapatybę, kad beliko tik ištirpti joje, akcentuojant nebent svarbiausią datą. Kadangi 1934-aisiais duris atvėrė Vytauto Didžiojo karo muziejus (architektas Vladimiras Dubeneckis ir Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis), o sodelis tuomet įgavo galutinį pavidalą, nutarta juos ir užfiksuoti. Tuomet ir Laisvės paminklas bei Nykštuko fontanas perkeltas į dabartinę vietą, ir Lietuvos didžiavyrių biustai išrikiuoti. Perlaidotas netgi nežinomas kareivis. Žodžiu, 1934-aisiais sodelis įgavo modernią architektūrinę išraišką, kuria didžiuojamės ir šiandien. O vietoje dabartinio restorano čia veikė kavinė „Liepaitė“ su stacionaria vasaros terasa. Atkūrus Nepriklausomybę, pastatas, o ypač jo interjeras buvo kelis kartus rekonstruotas, kol visiškai prarado savo originalius bruožus. A. Karalius, atlikęs interjero rekonstrukciją, pasistengė kiek įmanoma atkurti kolegos A. Sprindžio interjerą. Nuardžius gipskartonio konstrukcijas, atidengtos originalios, kadaise įstiklintos, lauko terasos lubos, kuriose dabar įrengtas apšvietimas. Taip pat atidengtos aštuntajam dešimtmečiui būdingos „šviečiančios skylutės“ lubose. Prie pat įėjimo buvusį sanmazgą iškėlus į patalpų gilumą, atsivėrė vaizdas į sodelį. Ilgoje restorano verandoje, kuri prieš 20 metų pakeitė stacionarią lauko terasą, dominuoja akių lygyje kabantys vazonai su vijoklinėmis gebenėmis ir „sprindinės“ šviečiančios lubų nišos. Žaliosios architektūros dėka suformuotos privačios erdvės kiekvienam stalui, kur pagrindinis pranašumas – gyvas Kristijono Donelaičio gatvės peizažas už lango. Ilgoji verandos siena, nudažyta asfalto spalva, tapo vizualiai pasyvia ir tarsi praplėtė siaurą patalpą. Ant sienos bus eksponuojama daugiau nei 30 autentiškų tarpukario Kauno nuotraukų. Baras suformuotas prie pat įėjimo, greta nedidelės muzikavimo aikštelės. Šitaip restorano erdvė padalinama į dvi zonas: gausiai įstiklintą verandą ir uždaresnę L formos salytę, kurios pagrindinė tema – „senelio marškiniais“ tapetuotos sienos. Juozo Kamensko nuotr. 10 SOYA rytietiškų restoranų tinklas (Vilnius) Diz. Vaidas Stankauskas, Jūratė Valančiūtė-Zenkienė Per pietus keliaujam į Rytus! Geresnės opcijos dienos pietums sunkiai berasime: SOYA – ko gero, vienintelis tinklinis restoranas, kuriame per pietų pertrauką gali išbandyti iškart keturias Azijos virtuves po vienu stogu. Pats apie save restoranas kalba labai poetiškai, sako, kad po vienu stogu sutalpino Kinijos civilizacijos didybę, tekančios saulės šalies Japonijos meniškumą, Geltoniosios jūros skalaujamos Korėjos aštrius pojūčius bei Indokinijos ir Malakos pusiasalyje įsikūrusio paslaptingo Tailando egzotiką… Architektai kalba paprasčiau. Pradėkime tuo, kad SOYA yra naujas rytietiškų restoranų tinklas Lietuvoje, reprezentuojantis šiuolaikines asian fusion tendencijas. Tad interjeras buvo kuriamas pasitelkus paprastas, lakoniškas formas, šiltą apšvietimą. Didelis dėmesys skiriamas paviršių faktūroms. Dekoratyvumo suteikia dryžuotas ažūrinių pertvarų piešinys, stilistiškai artimas SOYA logotipui ir atsikartojantis grindų rašte. Panaudota daug natūralių medžiagų: medis, natūralus MDF, fanera, drobė. Pasirinkta santūri spalvinė gama: rusvi atspalviai kontrastuoja su sodria žalia ir juoda. Spalvingas akcentas – apšviestos įvairių rytietiškų prieskonių stiklainių lentynos. Prie įėjimo „į Rytus“ valgyti einantį klientą pasitinka masyvi natūralaus medžio pertvara su šviečiančiu SOYA logotipu. Apjuosdamas sušių zoną ir didelę atvirą virtuvę, toliau vingiuoja baras,. Apie 20 m ilgio paaukštintą baro sienelę puošia natūralaus MDF reljefas su pašvietimu. SOYA restorano salės erdvės skaidomos minkštų baldų zonomis ir lengvomis, kai kur – stumdomomis, ažūrinėmis pertvaromis. Grindys – natūralaus alyvuoto ąžuolo su tamsiais intarpais atskirose zonose. Jaukumo ir šviesos suteikia didelių drobinių šviestuvų gausa. Viską apjungia lengvų „stogų“ konstrukcija: netaisyklingų formų, skirtingų aukščių tarpusavyje persidengiančios plokštumos ant ilgų laibų atramų, tarsi aliuzija į ryžių laukų terasas, išsibarsčiusias Azijos slėniuose. Ryčio Kurkulio nuotr. |