Gera idėja verta gero pristatymo

Šiuo metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikiančios parodos „Faces Of Polish Posters” kuratorius, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto dėstytojas, architektas ir dizaineris Saulius Jusionis sakė: „Su studentais nuvykęs į plakatų bienalę Varšuvoje, Wilanowo plakatų muziejuje, jų klausiau, kas padarė įspūdį. „Atrodė, kad ir grįžus namo aplink bus tiek pat įvairios vizualiosios ir faktinės informacijos. O iš tiesų yra labai tuščia”, – kalbėjo jie. Pamaniau, kad būtų gerai atvežti tokią ryškią parodą į Klaipėdą – kad ją pamatytų kuo daugiau žmonių”.

PROFESIONALUMAS. Dizaineris Saulius Jusionis žino, kad įkvepianti aplinka skatina atskleisti save ir savo kūrybiškumą bei išmėginti jėgas netikėtose situacijose. Jo įsitikinimu, tai – būtinoji profesionalumo dalis. Algirdo Kubaičio nuotr.

 Dizaineris Saulius Jusionis žino, kad įkvepianti aplinka skatina atskleisti save ir savo kūrybiškumą bei išmėginti jėgas netikėtose situacijose. Jo įsitikinimu, tai – būtinoji profesionalumo dalis. Algirdo Kubaičio nuotr.

Apie stimulus domėtis

– Klaipėdoje įsikūrėte prieš ketverius metus, prieš tai daugiau kaip du dešimtmečius praleidęs Vokietijoje, Kanadoje, JAV. Ar nepatyrėte panašaus įspūdžio, kaip tas, kurį minėjo studentai?

– Negali nieko lyginti. Žvelgiu į tai, kas vyksta Lietuvoje, nusiteikęs, kad šitaip ir turėtų vykti. Bet, aplankius kitą šalį ir grįžus, skirtumas, žinoma, juntamas. Ir jis nebūtinai turi žadinti atmetimo reakciją. Tai gali būti stipresnis stimulas domėtis, ieškoti, pažinti pasaulį už įprastų savo ribų. Kadangi dėl suprantamų ekonominių priežasčių labai tolimas keliones su studentų grupe surengti būtų sudėtinga, esu juos vežęs į kaimyninę Rygą, į Lenkiją. Mažai lietuvių žino, kad Rygoje, pavyzdžiui, yra didžiausia Europoje Art Nouveau stiliaus architektūros koncentracija. Lenkijoje labai juntama Vakarų įtaka – daug lemia žmonių skaičius: kai jis yra didelis, idėjų poveikis stipresnis. Čia gal irgi vienas kitas kokią idėją atsiveža, bet tai nėra taip juntama.

– Vienas iš parodos „Faces Of Polish Posters” autorių Tomaszas Boguslawskis savo paskaitoje po vernisažo minėjo formos logikos, vizualiosios retorikos reikšmę – dalykus, kurie labai aktualūs šios srities profesionalams. Kokių specifinių profesinių sumetimų vedamas norėjote surengti parodą Lietuvoje?

– Matyti profesionalumą yra gerai. Pastebėjau, kad dažnas lietuvių dizaineris turi problemų dėl kompozicijos. Dirbant kompiuteriu, viskas atrodo vienaip, nes prieš akis turi konkretų mastelį. Mačiau ir tokių variantų, kai žmonės, sėkmingai dalyvavę dizaino konkursuose ir gavę premijų už savo darbus, susimaudavo parengę planšetus, kurie didesniu masteliu išryškindavo visas silpnąsias vietas: nesubalansuotą kompoziciją, išbyrėjusius, per smulkius šriftus…

Kokia prasmė būti geriausio konkursinio projekto autoriumi, jeigu nemoki jo pateikti? Kas iš to, kad turi puikių idėjų, jeigu nemoki jų įgarsinti? Kas iš tavo darbo, jeigu pristatydamas jį skaitai iš lapelio? Jeigu pasiūlyčiau šveicariško šokolado, įvynioto į laikraštį, ar taip jau ir norėtųsi jo ragauti?.. Gali būti genijus, bet jeigu nemokėsi šito parodyti, deja, tavo idėjos nublanks. Šiuo atžvilgiu man labai patiko Gdansko dailės akademijos profesorių studentams pateikiamos užduotys-galvosūkiai: panaudoti apibrėžtas formas kuriant naują išraišką, išreikšti naują mintį per pažįstamą pavidalą… Manau, jeigu užduotis įdomi, įdomus bus ir rezultatas.

Dizainas ir meilė

– Kokias užduotis savo studentams pateikiate pats?

– Įvairiausias. Nereikėtų iš anksto apsibrėžti: pirmąją paskaitą mokysiu to, trečią – ano. Gali paaiškėti, kad auditorija nėra pasirengusi būtent tokiam maršrutui. Jeigu žmogus nėra pasiruošęs priimti dėstomos informacijos, staigūs viražai nebus naudingi – užuot pakylėję į naują lygmenį, kels susierzinimą. Todėl visuomet atsižvelgiu į publiką.

Man pasirodė labai svarbu sudominti studentus tarptautiniais konkursais – užfiksuoti vertus dėmesio, nuolat domėtis profesinėmis naujienomis, galimybėmis pristatyti save. Jaunas žmogus, kurio biografijoje yra minimos prizinės vietos ar diplomai, pelnyti konkursuose Belgijoje, Šveicarijoje, Brazilijoje, Naujojoje Zelandijoje, gali konkuruoti su vyresniu profesionalu, kuris tokių konkursų turėjo vos du, ar ne? Jeigu per pusmetį dalyvausi vos viename konkurse, baigdamas studijas jau turėsi aštuonis. Todėl pasiūliau VDA Klaipėdos fakultete dėstyti dizainą anglų kalba. Šių paskaitų metu apžvelgiu visas profesines aktualijas, primenu privalomus žinoti vardus, komentuoju populiariausius ir verčiausius dėmesio dizainui skirtus interneto tinklalapius, kurių skelbiamas naujienas studentams privalu prenumeruoti, dizaino konkursų niuansus, kuriuos būtina perprasti.

Kuriozų neišvengsi. Sykį du vaikinai siuntė darbus į plakatų konkursą Danijoje. Eskizai buvo geri – maniau, gali patekti tarp lyderių. Tačiau studentai neskubėjo dalytis atsiliepimais. Sakau, tai ką, negi nesulaukėte jokių žinių? Pasirodo, jų darbai buvo atmesti, nes abu savo plakatuose padarė gramatinių klaidų. Kalbų žinios – viena iš spragų, kurių būti neturėtų. Norėdamas konkuruoti, turi būti visapusiškai pasirengęs.

– O tai prašosi azarto mokytis.

– Taip, kartais atsitrenkus į pasyvumo, apatijos sieną atrodo, kad paprasčiau būtų nieko nedaryti, rinktis minimalų aktyvumą, kuris neišsvies tavęs už komforto ribų. Per ketvertą metų, praleistų Lietuvoje, nutiko labai daug įvairių įvykių. Kartą pabandžiau juos surašyti užrašų knygelėje. Su studentais dalyvauta daugiau kaip dvidešimtyje konkursų, keliauta į Varšuvą, Rygą, Berlyną, Paryžių, Briuselį, Bambergą. Būna, pagalvoji, kam to reikia? Bet buvo ir istorijų, kurios atperka visas abejones. Viena studentė, nuoširdžiai susidomėjusi pramoniniu dizainu, su bičiuliais nuvažiavo į baldų parodą Milane. Ten susipažino su jaunu italu. Vyrukui padarė įspūdį jos užsidegimas fotografuojant Phillipe’o Starcko ir Karimo Rashido kūrinius. „Ką, yra dar dizainerių, išskyrus italus?” – per dantį traukė jis. Keliais mėnesiais vėliau šis italas vyko aplankyti naujosios bičiulės Suomijoje, kur ji buvo išvykusi studijuoti pagal ERASMUS mainų programą. O per diplomų įteikimą ši mergina papasakojo, kad su širdies draugu – tuo pačiu vaikinu vyksta atostogų į Pietų Italiją, o po to planuoja įsikurti Milane. Įdomus gyvenimas, meilė, nauji horizontai, ir visa tai – per interesą studijoms ir profesijai.

Namai prie lempos

– Lietuvą palikote 1988-aisiais, jau turėdamas solidžios profesinės patirties. Kaip pritaikėte ją svetur?

– Taip, prašiausi politinio prieglobsčio Vokietijoje, įsikūriau Miunchene. Sukausi tarp tarptautinės kūrybinės inteligentijos. Jeigu kokį vakarą niekur nenueini – katastrofa. Buvo populiaru leisti vakarus Anglų sode. Čia sutikau architektą, kuris šiek tiek maivydamasis man parodė skelbimuką „Süddeutsche Zeitung” laikraštyje: firma ieškanti darbuotojo, privalu laisvai mokėti prancūzų, anglų ir, žinoma, vokiečių kalbas, išmanyti parodų organizavimą ir „Octanorm”.

– Kas yra „Octanorm”?

– Jis nežinojo, todėl sakė neisiąs, gal aš pamėginčiau? Nuėjau. Paklaustas apie „Octanorm” – tai, kaip jau buvau supratęs iš konteksto, buvo parodų ir mugių įrengimo sistema, – pasakiau, kad konkrečiai su šia nesu dirbęs, bet esą tekę su kitokia… Įmonės vadovas nudžiugo sutikęs išmanantį žmogų. Šitaip ir pradėjau. Parodų verslas buvo labai išplėtotas – palankias sąlygas jam sudarė galimybė įmonėms išvengti tam tikrų mokesčių skiriant juos savo veiklos pristatymui. Tačiau politinio prieglobsčio man nesuteikė – Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, buvau paprašytas palikti Vokietiją. O ir šiek tiek pabodo. Pasvarstęs nusprendžiau kelti sparnus į Kanadą – man pasiūlė dirbti mano ankstesnio darbdavio partnerio firmoje.

– Buvo įdomu?

– Kelerius metus praleidau Toronte. Tiesą sakant, Kanada buvo ne tokia įspūdinga kaip Vokietija. Parodos, kurias teko organizuoti, buvo primityvesnės, keitėsi darbo pobūdis – atsirado tarpininkų grandis: mūsų paslaugas klientams pradėjo pardavinėti tokie vyrai lakuotais nagais ir geromis mašinomis. Tai man nebepatiko, pasiprašiau individualaus darbo. Pasiūlė kurti interjerą bankų tinklui. Keblumu, kad banko skyrių – gausybė, o visų brėžiniai – įslaptinti, siekiant išvengti plėšimų. Bet pavyko visai neblogai.

Vėliau kūriau menus, susidomėjau iliustravimu. Kad išmanyčiau spaudą, įstojau į George’o Browno koledžą studijuoti šilkografijos. Mokykla turėjo puikią bazę, galima buvo išbandyti įvairias medžiagas, eksperimentuoti.

Su vienu kolega brandinau planus leisti iliustruotus albumus. Atsimenu, jis man pasakojo: „Žinai, yra tokia kompiuterinė programa, kur galima įsikelti nuotrauką, pakoreguoti spalvas”. Klausiausi tarsi kosmoso. Tai buvo 1994-aisiais. Jis kalbėjo apie „Photoshop” grafikos redaktorių.

Tuo metu mano draugė vengrė man nežinant pildydavo mano dokumentus žaliosios kortos loterijai. Portretus iškarpydavo iš bendrų fotografijų. O gyvenant Kanadoje, šansas laimėti – labai didelis. Laimėjau. Ir apsvarstęs išvažiavau į Kaliforniją, kur buvo gyvenęs mano senelis. Giminės pasiūlė įsitraukti į šeimos verslą ir kurti interjerus.

Tai buvo labai įdomu. Ilgainiui išnaršiau ne tik visus tiekėjus, bet ir visas Santa Monikos dirbtuves, kūriau pats, mielai eksperimentavau, taikiau įvairiausias inovacijas, susipažinau su gausybe

žmonių. Pažįstu kiekvieną gatvę nuo Kanados šiaurės iki Meksikos. Ketverius metus tiesiog skyriau kelionėms. Galėjau pirkti namus, bet namas – problema, o problemų aš nenoriu. Ir šiaip turiu jau daug daiktų, kurių niekaip negaliu atsikratyti. Tai norisi kokį senovinį baldą įsigyti, tai dar ką.

O iš tiesų turi būti pasiruošęs tam, kad, sulaukęs darbo pasiūlymo iš Šanchajaus, pakiltum ir važiuotum.

Pažinojau daug amerikiečių, kurie turėdavo tokias paprastas halogenines lempas po penkiolika dolerių: įkiši į elektros lizdą, uždedi gaubtą, pasireguliuoji šviesą. Pasiūlo darbą kitur – išsitrauki lempą, susipakuoji ir važiuoji. Nėra namų jausmo. Man tai patinka, šito pavydžiu. Tačiau ilgainiui pasiilgsti senų bičiulių, norisi su jais papliurpti. Kelissyk buvau atvykęs į Lietuvą, į pajūrį, susitikau su vaikystės draugais, Vilniaus dailės akademijos rektoriumi Audriumi Klimu ir Klaipėdos fakultetui vadovaujančiu jo broliu Alvydu. Šitaip ir užsisuko.

Vizitinė kortelė

Gimė 1958 m. rugsėjo 14 d. Vilniuje.

Vilniaus dailės akademijoje studijavo architektūrą.

Nuo 1988 m. gyveno Vokietijoje, Kanadoje, JAV.

Šiuo metu gyvena Klaipėdoje.

Dienraščio „Klaipėda” meno leidinys „Durys”. 2014 m. lapkritis, Nr. 11 (221)

Leave a Reply