Vaiski skaidruma palaimintojo karalaičio garbei

Nauja sieninė tapyba Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje Klaipėdoje

Tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius liepos viduryje baigė tapyti kompoziciją ant Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčios altorinės dalies sienos ir pradėjo kurti paveikslą, skirtą šv. Kazimierui. Paveikslas užbaigs vieningą altorinės dalies meninį sprendimą, nors pačios koplyčios interjero atnaujinimas ir tvarkymas tuo nesibaigs. Susitikome su dailininku koplyčioje tik tik padėjus simboliškai paskutinį potėpį. Grindys dar tebebuvo uždengtos apsaugine plėvele, stovėjo dažų kibirėliai, kopėčios ir kiti nelabai įkvepiantys rakandai.

J. Vosyliaus freskos Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.
J. Vosyliaus freskos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.

Kuria šventovėms

J. Vosylius šiandien yra nuosekliausiai sakralinės dailės srityje kuriantis dailininkas Vakarų Lietuvoje. Jo darbų sąrašas katalikų šventovėms atrodo išties įspūdingai. Paminėsiu tik kelis objektus: sieninė freska ir kupolo tapyba Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje Klaipėdoje, Kryžiaus kelio stotys ir altorinė freska Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės bažnyčioje Šventojoje, Kryžiaus kelio stotys paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune. Būtent tapytojo monumentalisto gebėjimai po 1990 m. religinėse kompozicijose atsiskleidė nuosekliausiai.

Šv. Kazimiero parapija Klaipėdoje buvo įkurta 1992-aisiais, tais pačiais metais padėtas kertinis naujos bažnyčios akmuo, o 2007 m. bažnyčia pašventinta. Pastatą projektavo architektai Ričardas Krištapavičius ir Adomas Skiesgelas. Užmojumi, dydžiu, erdviškumu tai būdingas pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų kulto statinys. Natūralu, kad interjerų tvarkymai užtruko ir tęsiasi iki šiol, jų apgyvendinimui pagal kulto pastato kriterijus dar prireiks laiko. Ryškūs pokyčiai vyksta bažnyčios klebono, kunigo teologijos licenciato Rolando Karpavičiaus pastangomis. Verta priminti 2016 m. pašventintą unikalų, vieną didžiausių Lietuvoje erdvinį altorinį vitražą „Prisikėlęs Kristus“ (dail. Kazys Morkūnas). Ir šv. Kazimiero koplyčios altorinės sienos „prakalbinimas“ – taip pat klebono R. Karpavičiaus idėja. Sieninė tapyba Šv. Kazimiero bažnyčioje – pirmas J. Vosyliaus darbas šioje šventovėje ir pirmas susitikimas su šventojo Kazimiero istorija.

J. Vosyliaus freskos Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.
J. Vosyliaus freskos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.

Šventojo garbei

Visi mėgstame Kaziuko mugę, gal rečiau, bet kartais pavadiname savo vaikus Kazimierais. Žinome, kad  šv. Kazimieras yra dangiškasis Lietuvos ir jaunimo globėjas, dažnai jam priskiriama ir amatininkų globa. Kazimieras, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės karalaitis, gyveno XV a. ir, susirgęs džiova, jaunas mirė. Nors gyveno karališkoje prabangoje, pramogos jo netraukė. Dėl dorumo, atjautos varguoliams, pamaldumo gyvam esant, stebuklų ir stebuklingų išgijimų, įvykusių prie jo palaidojimo Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčioje, Kazimieras 1604 m. buvo kanonizuotas šventuoju.

Šv. Kazimieras paprastai vaizduojamas kaip jaunuolis su karališkais drabužiais, karūna ant galvos, kryžiumi ir trižiede lelija rankose. Kokia šv. Kazimiero vizija iškils būsimame J. Vosyliaus paveiksle, dar pamatysime, bet užbaigta sieninė kompozicija jau pasirengusi tapti iškalbingu fonu palaimintojo karalaičio atvaizdui.

Koplyčios sienos tapybos organizaciniai ir parengiamieji darbai prasidėjo 2020-ųjų pradžioje. Tų pačių metų vidurvasarį J.Vosylius jau buvo ištapęs dešinės pusės viršutinį fragmentą, kai netikėtai teko nutraukti darbus ir susirūpinti ne kūrybos, o sveikatos reikalais. Pasak dailininko, visą laiką labiausiai ir kėlė nerimą mintis, o kaip bus su pradėta siena? Bet, kaip matome, viskas gerai, siena sėkmingai pabaigta ir galima ją pristatyti.

J. Vosyliaus freskos Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.
J. Vosyliaus freskos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.

Apie dorybę ir nuodėmę

Tapybos plotas yra apie 17 kv. m, ji užima sienos dalį į dešinę nuo altoriaus, o nedideli fragmentai pasklinda į kairę nuo altoriaus ir ant koplyčios šoninės sienos. Pagal katalikų bažnyčios tradiciją į dešinę nuo altoriaus visada yra įrengiamas tabernakulis. Šiuo atveju tabernakulis, eucharistijos (ostijos) saugojimo vieta, atsiduria sieninės tapybos centre. Lakoniškos ir paprastos formos pilkšvo atspalvio spintelė nebuvo perkelta ir tapo tapybos centru, dviejų sąlyginių dalių riboženkliu, ant kurio išauga fantastiškas, skaidrus augalas, rasojantis tyro vandens ir vaiskaus kraujo lašais.

Tokiu atveju apie sieninės tapybos struktūrą galima kalbėti beveik kaip apie diptiką, kurio pusių / dalių prasmės veriasi palaipsniui, „minkštai“ ir priklauso nuo vaizdo skaitymo nuoseklumo iš kairės į dešinę.

Negali sakyti, kad pirmas optimistinis įspūdis – šventiškai trykštantys žalios spalvos ir jos atspalvių fontanai, susipinantys įvairiausių augalų, gyvulėlių ir vabzdžių motyvai, vaiskiai skaidrus visumos pojūtis – apgaulingas. Tiesiog tam tikru žvelgimo (gal susikaupimo) momentu ateina suvokimas, kad dailininkas labai paprastai, nuosekliai ir neslėpdamas savo santykio pasakoja istoriją apie dorybę ir nuodėmę. Sienos kontekste šios dvi sąvokos tampa labiau artimos romumo ir hedonizmo sąvokoms.

J. Vosyliaus freskos Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.
J. Vosyliaus freskos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.

Iššūkis ir paskirtis

Iš dalies tai skatina prisiminti senas ištakas turintį krikščioniškosios dailės siužetą, kuris kartu su altoriniais suveriamais paveikslais gotikos pabaigoje išplito Nyderlandų tapyboje ir būdingas visai Šiaurės renesanso dailei. Galima paminėti Hieronymuso Boscho, Hanso Memlingo, Matthiaso Grünewaldo ir kitų dailininkų triptikus ir poliptikus. Juose dangiško ir pragariško, gėrio ir blogio, Rojaus ir Paskutinio Teismo vizijų priešpriešinimas itin aštrus, drastiškas, bet ir bauginamai patrauklus. Šiandieninio meno formatai leistų agresyvųjį aspektą įtraukti į sakralinio meno kūrinį ir visuomenės daliai būtų priimtini.

Beje, kalbant apie sakralinio meno moderninimą (juk ir liturgija palaipsniui keičiasi, modernėja), tikriausiai turima galvoje ne vien išorinis šiuolaikiškumas ar menininko drąsa. Mūsų dienomis sakralinė dailė, religiniai motyvai dailininkams gali tapti tikru iššūkiu, savotiška Scile ir Charibde. Tačiau kartais pamirštama pamatinė religinio meno paskirtis, kuo kūrinys, universaliai kalbantis apie viltį, atleidimą ir tampantis Kryžiaus kelio stotimis, altoriniu vitražu, skulptūra, paveikslu, yra kitoks. Arba ko tikisi tikintysis iš menininko ir jo meno, kurį jis mato maldos namuose.

J. Vosyliaus freskos Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.
J. Vosyliaus freskos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.

Kūrinijos grožio vizija

Apie gėrį ir jo galimą tapsmą blogiu J. Vosylius kalba paprastai, bet ne primityviai.  Nemoralizuoja, nerodo atgrasių pavidalų, tiesiog primena vaizdais – žiūrėk, kažkuriuo momentu mano, tavo, mūsų puikybė, egoizmas, malonumų siekimas, garbėtroška, pasitenkinimas savimi gali tapti liūdesio, nevilties, laikinumo, nestabilumo jausmo priežastimi, nuvesti ten, kur sielai taps ankšta. Pasakojimui tapytojas pasitelkia tikroviškas gamtos formas, kurias meistriškai perverčia, derindamas su turtingu simboliniu diskursu.

Dar nė viename savo kūrinyje, monumentaliame ar molbertiniame, dailininkas nebuvo nutapęs tiek daug augalų, nors peizažo žanras jam labai artimas, o Klaipėdos universiteto Botanikos sodas nuo seno yra jo pamėgta vieta tapybai. Tai tikra gyvybės, augalijos apoteozė. Alegorijų, šaradų, perkeltinių prasmių, inversijų gausa pasižymi visa J. Vosyliaus kūryba. Tačiau šioje kompozicijoje autorius tarsi išsilaisvino nuo itin sudėtingų, keliapakopių prasmingumų.

Vos pagaunamas žaismės niuansas čia nugali žemiškąją trauką, o visaapimanti tyla slopina žemiškąjį triukšmą. Prasmė atrandama tyloje, sekant dvylikos avinėlių keliones ir patyrimus, stebint nerūpestingų vienadienių drugelių plazdėjimą, šiugždant džiūstančių vijoklių lapams, linkstant aguonų žiedams ir iš padūmavusio oro besiformuojant voratinkliams… Iš dešinės pusės į visa tai kartu su tikinčiaisiais žvelgia Gerasis Ganytojas. Visa matantis Sergėtojas ateina su gaiviu vėjo dvelksmu, jo nešamas žibintas skleidžia nušvitimą ir patvirtina – viltis yra visada.

J. Vosyliaus freskos Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.
J. Vosyliaus freskos Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje fragmentas. Kristinos Jokubavičienės nuotr.

Tiesiog su vaikišku ilgesiu ir džiaugsmu į sieninės tapybos audinį dailininkas perkėlė regimojo pasaulio, kūrinijos grožio viziją, trapią ir jaudinančią, kaip jaunojo karalaičio pamaldus tikėjimas. Manau, tai pirma J. Vosyliaus religinė (ir ne tik) kompozicija, kurioje autorius priartėja prie kažko, ką galima įvardyti ir dailės požiūriu, ir asmeniškai. Gal prie atvirai naiviojo meno, prie kurio dailininkas artėjo tiek metų. Gal prie atviro, išmintingo, tikinčio žmogaus, esančio nuolatinėje Apvaizdos akivaizdoje, galbūt jau galinčio praprastai pasakyti kartu su pranciškonu kunigu ir gydytoju Jurgiu Ambraziejumi Pabrėža (1771–1849): „Dievas mato, laikas bėga, mirtis vejasi, amžinybė laukia.“

DURYS / 2021 rugsėjis / Nr. 9 (93)

Leave a Reply