Tapytojas Rodionas Petrovas – apie meno muges ir sąmyšį drobėse

Susitikti su klaipėdiečiu tapytoju Rodionu Petrovu buvo kelios priežastys. Baroti galerija menininko kūrybą kartu su kitais autoriais pristatė dviejose tarptautinėse meno mugėse: rugsėjį – Berlyno „Positions“, spalio pradžioje – „ArtVilnius“. Pastaroji mugė Baroti galerijai buvo ypač sėkminga – ji pateko tarp septynių geriausių mugės galerijų, o Baroti atstovaujamas fotomenininkas Remigijus Treigys išrinktas geriausiu „ArtVilnius“ menininku.

Tapytojas Rodionas Petrovas. Adomo Tirkšliūno nuotr.
Tapytojas Rodionas Petrovas. Adomo Tirkšliūno nuotr.

R. Petrovas į šias meno muges ne tik siuntė kūrinių, bet ir pats jose dalyvavo, maža to – Berlyne jis kartu su žmona Žana pavadavo Baroti galerininkus ir pristatė ne tik savo, bet ir kitų autorių kūrinius. Taigi matė ir nefasadinę mugių pusę.

Dar viena priežastis pasikalbėti su menininku – rugsėjo pradžioje Meno kieme vykusi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) organizuota tapybos akcija-hepeningas „Laisvė“, kurios metu menininkai Audrius Gražys, Daiva Dašenkovienė ir R. Petrovas interpretavo Niujorko Laisvės statulos tema. Rodionas šioje akcijoje nustebino netikėtu siužeto posūkiu – užuot tapęs pozuotoją, jis drobėje hiperrealistiniu stiliumi perteikė aprašinėtą sovietinio daugiabučio laiptinės sieną su išraižyta Laisvės statula.

Knietėjo pasikalbėti ir apie naują posūkį hiperrealistiniais darbais daugeliui į atmintį įsirėžusio tapytojo kūrybiniame kelyje. Nors naujose menininko drobėse hiperrealizmas išlieka, darbų stilistika kinta, atsiranda viršutinis sluoksnis, fragmentuotomis dažų struktūromis tarsi patina pridengiantis paveikslų siužetus, kuriuose – architektūrinė įvairių Europos miestų sumaištis. Ciklą autorius taip ir pavadino – „Sąmyšis“. Susitikus menininko dirbtuvėje, idėjos užuomazgą Rodionas parodė vizualiai – ant stiklinės paletės mentele pažarstė nugremžtus sudžiūvusius įvairių spalvų dažus ir paaiškino: „Jau seniai stebėjau dažų struktūrą, maišymosi procesą, savo neužbaigtus darbus, kur hiperrealistiškumas susimaišo su tuščiais fragmentais, ir išėjo tai, ką dabar kuriu. Iš tikrųjų tuo keliu galėjau pasukti prieš penkerius metus, bet kažkodėl suabejojau. Gal reikėjo subręsti.“

VIS PASTEBIMESNĖ

– Šį rudenį kartu su Baroti galerija dalyvavote dviejose meno mugėse – Berlyno „Positions“ ir „ArtVilnius 2020“. Kokie autoriai buvo pristatyti Berlyne? Kiek kūrinių jūs eksponavote?

– Berlyno mugėje, be manęs, dar buvo pristatyti Dainius Liškevičius ir Petras Lincevičius. Aš į „Positions“ vežiau keturis savo kūrinius – du iš ciklo „Sąmyšis“ ir diptiką „Pertvarkymas“. Mugėje „ArtVilnius“ buvo trys mano darbai su miestais – kad būtų vientisa ekspozicija.

– Ar buvote vienintelė galerija iš Lietuvos?

– Ne, dar dalyvavo „Meno parkas“ iš Kauno, jie pristatė ir klaipėdietį fotomenininką R. Treigį, AV17 galerija ir „Meno niša“ iš Vilniaus.

 – Kaip sekėsi Baroti galerijai Berlyne?

– Puikiai, galerija gavo „SECCO Pontanova“ fondo dalinį rėmimą. Tai Vokietijos fondas, kuris padeda Rytų šalių menininkams ir galerijoms. Ir pačioje mugėje sulaukėme daug dėmesio. Mūsų stendas buvo vienas iš labiausiai minimalistinių, daug kas sakė, kad jis gaivus, neperkrautas ir patogus žiūrėti meno kūrinius. Buvo jaučiamas lankytojų susidomėjimas, teko daug bendrauti. Palyginti su „ArtVilnius“, abiejose mugėse labai panaši situacija, žmonės taip pat domisi, bet vis dėlto bendrauti labiau nori Vokietijoje. Vilniuje lankytojai eina ir praeina, gal nenori trukdyti, o gal patys susidaro savo nuomonę. Tik iš žiūrovų atsiliepimų ir galima įspūdį susidaryti, nes Berlyne nebuvo nei komisijų, nei recenzijų.

– Ar koronavirusas nesumažino dalyvių skaičiaus? Turbūt ne iš visų šalių menininkai galėjo atvykti?

– Taip, geografiškai dalyvių atvyko iš mažiau šalių. Pats mugės dydis panašus į „ArtVilnius“. Lietuva su keturiomis galerijomis buvo antra šalis pagal dalyvių skaičių po Vokietijos. Keli žiūrovai sakė, kad Lietuva vis pastebimesnė, ypač po Venecijos bienalės. Jiems susidarė įspūdis, kad Lietuvos menas yra stiprus ir gana aukšto lygio.

– Norėčiau paprovokuoti: o gal kitų šalių meno lygis buvo labai žemas?

– Reikia suprasti, kad meno mugė yra tarsi kokteilis, ten galima atrasti visko. Buvo maždaug 10 proc. darbų, kuriuos pamatęs pagalvoji: kaip jie čia pateko? Bet, man atrodo, taip būna visose mugėse.

PRATURTINTI VAIZDUOTĘ

– Kokias ryškiausias meno tendencijas pastebėjote Berlyne?

– Buvo nemažai figūratyvinių darbų, tapyba – nuo ekspresionistinės iki pusiau realistinės, buvo ir abstrakcijų. Man pasirodė, kad eksponuota gana daug geometrinio, optinio meno – tokias tendencijas pastebėjau.

– Kalbant apie komercinę pusę, ar kuo nors domėjosi Berlyne? Ką nors nupirko?

– Domėjosi, nupirko daug P. Lincevičiaus darbų, kelis mano kūrinius. O „ArtVilniuje“ buvo parduoti du  R. Treigio darbai.

R. Petrovo darbai iš ciklo „Sąmyšis“ meno mugėje „ArtVilnius“. Asmeninio archyvo nuotr.
R. Petrovo darbai iš ciklo „Sąmyšis“ meno mugėje „ArtVilnius“. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar žinote, kad Vilniuje buvo parduota ir Klaipėdos galerijos pristatyta Anatolijaus Klemencovo instaliacija „Identitetų laikai“?

– Labai smagu! Man šis A. Klemencovo darbas labai patiko – jis buvo vienas iš stipriausių mugės kontekste. Tai plačiaformatis, aukščiausio lygio darbas. Žmonės po truputį jau supranta, kad menas yra įdomus. Gyvenime nieko nėra įdomesnio nei menas. Bet reikia prie jo įprasti, jį pajausti. Kalbu ne apie materialinę meno vertę, o apie tai, kad menininkai, perleidę per savo mintis, tarsi iš nieko ar iš gana paprastų dalykų sukuria kažką naujo. Tik menininkai gali surišti tokius mazgus ir praturtinti mūsų vaizduotę. Kalbant apie A. Klemencovo instaliaciją – paėmė menininkas kagėbistinius fotorobotus, visus sudėjo kartu, šalia pritvirtino veidrodžius ir paprašė žmonių atpažinti save. Tai ir žaidimas, įtraukiantis į kūrinį ir žiūrovus, ir daug visokių kitokių kontekstų – viskas viename. Super! Būtent menas tai ir sugeba padaryti.

– Kelios galerijos dabar pristato jūsų kūrybą?

– Antverpeno, Malmės, Stokholmo ir Klaipėdos Baroti galerija. Prieš tai dar bendradarbiavau su Frankfurto ir Oslo galerijomis.

– Kodėl dabar nebedirbate su jomis?

– Dirbant su galerijomis taip būna. Jos įtraukia į savo autorių sąrašus, tačiau iš pradžių testuoja, žiūri, ar jiems tinki, ir po to paima arba ne. Tai yra normalu. Šiaip patekti į galeriją, kad tave pradėtų testuoti, be galo sunku. Nes menininkų yra toks storas sluoksnis, kad pro jį prasimušti svetimoje šalyje tikrai labai sudėtinga. Be to, galerijai tu turi būti ne tik įdomus, bet ir komerciškai naudingas, nes ji negali amžinai į tave investuoti. Užsienio galerijoms kultūros taryba nepadeda. Ten viskas šiek tiek kitaip.

TIESIAI Į OBUOLĮ

– Daug kas pastebi, kad menininkai yra savotiški pranašai, jie iš anksto tarsi numato ateitį. Ir jūsų pastarųjų metų kūryba yra šiek tiek apokaliptinė, ypač ciklas „Sąmyšis“. Nebaisu išpranašauti ką nors blogo?

– Aš nenorėčiau būti pranašautoju. Manau, kad veikiau taip sueina keliai, kai darbas pradeda atrodyti pranašiškas. Tiesiog taip viskas susidėlioja, susijungia kažkokie atspirties taškai. Pavyzdžiui, Laisvydės Šalčiūtės darbas, kur pora su kaukėmis bučiuojasi, sukurtas gal prieš penkerius metus. Bet realiai paėmus, niekas gi nepranašauja. Tiesiog kūrinys tapo panašus į šių dienų realybę. Tai gal būtų tiksliausia interpretacija. Gal kiekvienas menininkas norėtų būti Vanga, bet nemanau, kad taip yra (juokiasi). Nors kai pernai prieš Naujuosius metus po savo hiperrealistinių miestų tapiau pirmąjį ciklo „Sąmyšis“ darbą – miestą su sudraskytos architektūros fragmentais, – man buvo kilę visokių nejaukių minčių, galvojau, kas bus su tuo pasauliu. Apėmė jausmas, kad kažkas bus… Ir kai prasidėjo korona, pagalvojau: taip, čia pataikiau į obuolį. Nes nebegalėjome keliauti, tarsi kaleidoskope sukosi nostalgiški prisiminimai. Pradėjome suprasti, kad gal neblogai gyvenome.

Rodionas Petrovas. Iš ciklo „Sąmyšis“. 2020. Drobė, aliejus.
Rodionas Petrovas. Iš ciklo „Sąmyšis“. 2020. Drobė, aliejus.

– Kartu su naujuoju ciklu keičiasi ir jūsų kūrybinė stilistika. Tolstate nuo hiperrealizmo? Kaip įvardytumėte šį stilių?

– Atsirado šiek tiek daugiau ekspresijos. Bet tai natūralus eksperimentavimas. Naujojo ciklo idėja – susilieję prisiminimai, kažkas panašaus į tai, kaip tarpusavyje susimaišo dažai. Tai, kas susilieja, tampa abstrakčiu. Jau seniai stebėjau dažų struktūrą, maišymosi procesą, savo neužbaigtus darbus, kai hiperrealistiškumas susipina su tuščiais fragmentais, ir išėjo tai, ką dabar kuriu. Iš tikrųjų tuo keliu galėjau pasukti prieš penkerius metus, bet kažkodėl suabejojau. Gal reikėjo subręsti. Nes hiperrealistinė tapyba turi rėmus, o man norėjosi daugiau laisvės, galimybės savaip interpretuoti. Tačiau hiperrealizmo mano darbuose vis tiek lieka, nors ir su abstrakčiomis detalėmis.

– Užkoduojate labai daug urbanistinių, architektūrinių simbolių. Kuo jie jums svarbūs?

– Manau, kad, jei pastatai galėtų kalbėti, jie mums papasakotų daugiau nei žmonės. Miestų pastatai yra tarsi praeities kodas. Ir būtent seni pastatai. Nes kai atvažiuojame į naują miestą, dažniausiai einame prie kokio nors bokšto, į senamiestį. Kažkaip jaučiame, kad ten miestas su mumis galėtų pasišnekėti, ar mes su juo pabendrauti. Ir pradedame pažintį su miestu būtent nuo senosios jo dalies. Juk nevažiuojame pasižiūrėti į naujai pastatytą verslo centrą.

Kuriant šią seriją, man buvo svarbu nevirsti miesto peizažo, gražių turistinių vietų tapytoju. Kadangi dirbu tik iš savo nufotografuotos medžiagos, išskyrus kelis darbus, kuriuos specialiai tapiau pagal svetimas fotografijas, man sunkiausia naujame mieste atrasti tokius kampus ir tokias pastatų detales, fragmentus, kurie lyg ir būtų panašūs į tas centrines ir lengvai atpažįstamas vietas, bet kartu tiktų mano kūrybai.

– Kokius miestus savo cikle jungiate į vieną kūrinį?

– Dažniausiai tai sostinės arba antri, treti pagal dydį miestai: Londonas, Briuselis, kažkiek Paryžius, Stokholmas, Dresdenas. Miestai, kuriuose galima rasti daug baroko, masyvios architektūros. Ji turi būti su daug detalių, bet ne puošni. Tokią aš iš karto atmetu, niekada nefotografuoju. Man imponuoja masyvi, su daug detalių, apvadų, portikų, reljefinė architektūra, geriausia be skulptūrų.

LAISVĖS KODAS

– Ankstesni jūsų darbai turėjo pavadinimus, o ciklo „Sąmyšis“ kūriniai įvardijami tik skaičiais. Kodėl?

– Anksčiau buvau įsitikinęs, kad darbų negalima numeruoti, kiekvienas turi turėti pavadinimą, kuris kartu būtų ir kūrinio raktas. Bet būtent ši serija turės vien numeraciją, nes paveiksluose viskas susilieja, nėra naratyvo, nėra žinutės per pavadinimą. Žinutė yra pati serija. Nenoriu fantazuoti ir kurti neegzistuojančių miestų vardų – kokio nors Londbriulio ar dar ko nors (juokiasi).

– Kad jau prabilote apie paveikslų kodus ir žinutes, prisiminkime tapybos akciją „Laisvė“. Trys menininkai gyvai improvizavo Laisvės statulos tema, bet tik jūs vienas pasirinkote visai kitą kelią – tapėte ne statulą, bet daugiabučio laiptinės sieną. Kaip kilo tokia mintis?

– Kai pasiūlė dalyvauti akcijoje ir pasakė temą, turėjau nemažai laiko pagalvoti. Geriausios idėjos ateina, kai pamiršti apie užduotį, ir tuomet mintis netikėtai laisvai iš kažkur parskrenda. Turiu susikūręs tam tikrą savo idėjų generavimo principą – raktinių simbolių kodavimą. Pavyzdžiui, aš pradėjau galvoti apie Laisvės statulą: ką ji man reiškia? Man tai reiškia aštuntąjį dešimtmetį. Kas tuomet buvo? Buvo paauglystė, atsirado hiphopas, grafičių kultūra ir kt. Iš kur tai? Iš Amerikos. Ir man prieš akis iškilo žalia mentolio spalva, kuria tada buvo išdažytos visų laiptinių sienos, mano mokykla irgi buvo tokios spalvos. Atėjo asociacija – siena, ant kurios mes piešdavome savo mėgstamų grupių pavadinimus. Tuomet tai buvo vandalizmas, bet dabar prisimename su nostalgija. Taip ir sugalvojau tapyti laiptinės sienos fragmentą. O pamačiau tą sieną per spalvą – darbą ir pavadinau „Mentolis“.

– Šiemet joks interviu turbūt neįmanomas be klausimo apie COVID-19. Kokią pamoką gavote iš pavasarinio karantino laikotarpio?

– Paaiškėjo, kad mes gyvenime turime labai daug visko nereikalingo. Tuomet supratome, kad gyvename be to, be ano, ir daugelio dalykų net nereikia – nei tiek daug prekių ar maisto, nei tiek žaislų. Kai sėdi ramiai ir esi susifokusavęs tarp šeimos ir veiklos, pradedi suprasti, kad gal kažko jau nebebus, ir kai kurios profesijos tapo visai nereikalingos. Gal tai leido suprasti, kad mes sukūrėme sistemą, kuri reikalauja kurti nereikalingus dalykus.

– Ką priskirtumėte tiems nereikalingiems dalykams? Tikiuosi, ne meną?

– Meno nenorėčiau priskirti. Nors menas irgi turbūt tapo nereikalingas. Bet aš tikiu, kad meną reikia matyti tik gyvai. Bandžiau žiūrėti virtualias parodas, bet tai neįmanoma. Čia kaip plastikinį maistą valgyti.

– Kita vertus, gal uždarytiems namie meno vartotojams lengviau išgyventi su menu nei be jo?

– Norėtųsi tikėti, kad yra nemažai žmonių, kuriems vertingi daiktai sukuria jausmą, padeda išbūti. Uždarytam menininkui kūryba tikrai padeda išgyventi. Nes tu turi daug veiklos, niekas netrukdo, nėra jokių dirgiklių, nebent neapmokėtos sąskaitos. Aš smarkiai nepajutau pirmosios karantino bangos, nes važiuodavau į dirbtuves. Galėjau daugiau laiko skirti šeimai, kartu kurti – darėme kaukes, lėlių teatrą, rodėme spektakliukus.

LYG KELI DAILININKAI

– Pakalbėkime apie jūsų parodas. Kokių planų turite?

– Spalį mano darbai dalyvavo jungtinėje parodoje Paryžiuje. Ji turėjo prasidėti balandį, bet dėl pandemijos buvo atidėta. Paryžiaus menininkų asociacija „Le 4 Paris Art“, bendradarbiaujanti su galerija „Arka“, pernai Vilniuje surengė prancūzų meno parodą ir pagal mainų programą pakvietė menininkus iš Lietuvos. Man pasisekė – komisija atrinko du mano darbus.

– O kada tikėtis parodos Klaipėdoje?

– Planuoju surengti kitais metais. Naujoje mano parodoje bus tikras darbų sąmyšis – atrodys, kad kūrė keli skirtingi menininkai. Todėl ją pavadinsiu „Grupine paroda“.

– Pažvelgus į jūsų kūrybinį kelią, akivaizdu, kad jį galima suskirstyti ciklais. Atrodytų, išsemiate temą iki dugno ir sukate prie kitos stilistikos, lyg kurtų visai kitas menininkas. Buvo hiperrealizmas, po to serija, kurioje naudojote plaukus, ciklas „Archetipinės projekcijos“. Vis dar ieškote savo kelio?

– Ciklai – kaip medis: pirmiausiai užauga kamienas, po to atsiranda šaka, iš jos – dar viena. Kalbant apie skirtingus stilius, iš pradžių, po pirmos parodos 2012 m. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, man pasidarė baisu, galvojau, kad gal neturiu stuburo, išsyk atpažįstamo braižo. Nes atrodė, lyg darbus būtų sukūrę keli skirtingi menininkai. Raminau save, kad gal ateityje nusistovėsiu. Tačiau kai 2017 m. Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje paroda ir vėl atrodė lyg kelių menininkų, suvokiau, kad taip ir turi būti. Aš neskubu kurti, tarp sugalvoto darbo ir sukurto darbo kartais praeina tikrai daug laiko. Idėjas generuoju intuityviai ir nebandau darbų atrinkti pagal dirbtinę liniją, kad jie būtų tarpusavyje panašūs. Todėl nusprendžiau būsimą parodą sąmoningai komponuoti taip, kad jaustųsi, jog darbai skirtingi. Tą mintį jau seniai turėjau, bet dabar pagaliau subrendau Rodiono Petrovo „Grupinei parodai“.

VIZITINĖ KORTELĖ

Rodionas Petrovas gimė 1985 m. Klaipėdoje.

2005–2011 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje (KVDF), įgijo dailės magistro kvalifikacinį laipsnį.

2011 m. – JCE bienalės laureatas.

Nuo 2006 m. dalyvauja parodose.

Surengė 12 personalinių parodų: „Peržymėjimas” – KKKC Parodų rūmuose (2012), „Interferencija” – Rusijoje, Sankt Peterburge (2013), „Abejonės ir ginčai“ – Brösarps galerijoje Švedijoje, Baroti galerijoje Klaipėdoje, „Archetipinė projekcija“ – Švedijoje, Malmėje (2015), „Šviesos suvokimas“ – Vokietijoje, Frankfurte (2016), „Praeities beieškant“ – Švedijoje, Malmėje, „Abejonės ir ginčai“ – Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje (2017), „Triukšmas“ – KKKC Parodų rūmuose ir Švedijoje, Stokholme (2018), Arkos“ galerijoje Vilniuje ir su Klaipėdos Baroti galerija meno mugėje „ArtVilnius 2019“ (2019).

Dalyvavo daugiau nei 40 jungtinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Švedijoje, Belgijoje, Kinijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Slovakijoje.

Nuo 2013 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

DURYS, 2020 lapkritis, Nr. 11 (83)

Leave a Reply