Šviesą spinduliuojanti būtis
|
Uostamiesčio Baroti galerijoje dvi savaites (balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje) vyko šiaulietės menininkės, Šiaulių universiteto dėstytojos Lauros Guokės personalinė paroda „Ten, kur esi”. Trijų dalių instaliacijoje menininkė pristatė naujausius savo kūrinius, kuriuose analizuojami jos kūrybai jau būdingais tapę egzistenciniai klausimai, glaudžiai susiję su autorės asmeniniais išgyvenimais ir patirtimis.  L.Guokės instaliacijos „Ten, kur esi“ fragmentai. Vytauto Petriko nuotr. Nuo 2006 m. aktyviai parodose dalyvaujanti menininkė, pirmą kartą savo personalinę parodą pajūryje surengė 2012 m. (paroda „NeBuvimo Meditacijos” „Ramybės” galerijoje Palangoje). Prieš metus išsamesnis Lauros kūrybos pristatymas vyko Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje, kur visą mėnesį buvo eksponuojama autorinė jos paroda „Sunaikinta Visata / Destructed Universe” (kuratorė – Rūta Jakštonienė). Ten, kur esi Meditatyvinio pobūdžio parodoje „Ten, kur esi”, izoliuotoje nuo įprastinės Baroti galerijos erdvės, jauna menininkė skatino panirti į žmogaus santykio su išoriniu pasauliu analizę. Apmąstant ne tik jo egzistenciją čia, žemėje, bet ir ryšį su visata ir anapusybe, kurioje neišvengiamai baigiasi gyvenimas. Tačiau tai nėra absoliuti baigtis. Nors mirtis reiškia žmogaus kūno sunykimą, ji negali sunaikinti jausmų, nutraukti mūsų sielų jungčių, užsimezgusių egzistavimo žemėje metu. „Kalbant apie gyvenimo prasmę, vienas žmogus man pasakė – visada būk ten, kur esi. Atrodo, tai yra taip paprasta ir aišku, bet reikia prisipažinti, kad dažnai taip nebūna”, – parodos atidarymo metu kalbėjo autorė. Anot jos, ši mintis, inspiravusi parodos pavadinimą, apibendrina tai, ką ji nori pasakyti savo kūriniais: „Ten, kur esi” – tarsi nubrėžia nematomą liniją, už kurios randame paviršių, per kurį žiūrime į pasaulį ir iš jo pasiimame tam tikrus dalykus, bandydami suprasti ir pažinti, kas tai yra, apie ką mūsų gyvenimas ir kad jis nėra nereikšmingas”. Akcentuodama žmogaus (ne)savivokos priežastis, nuolatinį jo skubėjimą, beatodairišką veržimąsi pirmyn, susikoncentravimą į neesminius dalykus ir pan., autorė pabrėžia, kad prarasdami galimybę (ar norą) sustoti, mes prarandame gebėjimą / norą įsiklausyti į save, pajusti save ir suvokti save ne tik kaip visatos, bet ir kaip žmonijos, susietos abipusės priklausomybės ryšiais, dalį. Autorės teigimu, „egzistuoja ypatingos tarpusavio gijos, siejančios visus žmones, nesvarbu, iš kur tu ir kur esi. Visus mus jungia ta pati energija ir sąmoningas ar nesąmoningas noras ja dalytis”. Būtent šios jungtys, šis ryšys, esantis tarp žmonių, yra kaip energijos laidininkas, visaverčio egzistavimo sąlyga ir išlikimo garantas net ir po mirties. Visa ligšiolinė Lauros kūryba – egzistenciniai apmąstymai. Čia nuolat tyrinėjamos ribos tarp tikro ir menamo, buvimo ir išnykimo, tarp tikėjimo ir jo ignoravimo, tarp gyvenimo ir mirties. Akivaizdu, kad Laura tiki žmogumi, tiki jo buvimo prasme, o apie mirtį kalba kaip apie neišvengiamą, tačiau anaiptol ne lemiamą žmogaus egzistencijos momentą. „Nesinori būti sentimentaliai, tačiau vienintelį tikslą ir būtinybę, kurią aš matau, tai – kalbėti apie žmogų”, – teigė menininkė. Jos kūriniuose vienokia ar kitokia forma materializuojasi asmeninės patirtys, išgyvenimai, apmąstymai, atėję po susidūrimo su tam tikra informacija ar įvykiais. Tačiau, Laura visa tai analizuoja ne siaurame, lokaliame kontekste, bet apibendrindama iki bendražmogiškų pajautų. Galiausiai užaštrina iki problemų. Todėl visa tai, apie ką ji kalba, neišvengiamai paliečia visus ir tampa aktualu kiekvienam. Metaforos ir potekstės Ekspozicinėje salėje sukurta tamsi – juoda erdvė skirta ne tik susikaupimui ir / ar meditacijai. Ji padeda atsiriboti nuo kasdienių potyrių, praeities, dabarties, ateities ir jausti tik save. Be to, ši erdvė simuliuoja patirtis, kūrybinio impulso momentą, patiriamą menininko kūrybinio proceso metu, kad žiūrovas galėtų suvokti ir išgyventi jeigu ne tą patį, tai kažką labai panašaus. Kaip sąlyga, reikalinga visavertei komunikacijai įvykti, čia pateikiama ir šviesa – balta spalva. Ji tamsoje „piešia” įtampos kupinus žmonių kūnus, iš juodos erdvės ištraukia atskirus objektus, užaštrindama ir akcentuodama tai, kas autorei yra svarbiausia. Šioje parodoje L.Guokė jau ne pirmą kartą savo kūryboje naudoja tamsoje švytinčius (ultravioletinius (UV) dažus ir specialias UV lempas, taip sukurdama įtikinamą piešinių-kūnų spindėjimo efektą. Ryškus švytėjimas čia simbolizuoja žmogaus individualumą, iš kiekvieno sklindančią nematomą energiją, kuria jis dalijasi ir su savo artimaisiais, ir su visu pasauliu. Lauros darbuose švytėjimas yra kaip metafora mūsų požiūrio tiek į realius reiškinius, gyvenimą, tiek ir į žmogaus kūrybą. L.Guokė ir šį kartą savo pačios kūną naudoja kaip medžiagą, plokštumą, nuorodą – ant jo arba juo perduoda žinutę suvokėjui. Menininkei yra svarbu kaskart vis atrasti kitas kūrybinės raiškos priemones. Kaip ir ankstesnėje jos kūryboje, nors temos iš esmės nesikeičia, tačiau jų analizavimo būdai ir formos nuolat kinta. Laura nori kalbėti tiek vaizdu, tiek garsu, tiek šviesa, tiek tamsa. Visais įmanomais būdais.  L.Guokės instaliacijos „Ten, kur esi“ fragmentai. Vytauto Petriko nuotr. Ekspozicijos pradžioje L.Guokė pateikia Antrojo pasaulinio karo metais Radviliškio, Šeduvos, Rozalimo ir kitose gretimose apylinkėse (kur šiuo metu gyvena autorė ir kur gimė jos seneliai) žuvusių partizanų sąrašą. Kaip ji teigia, tik dėl to, kad tame sąraše nėra jos senelių, ji dabar yra. Balta drobė, išmarginta žuvusiųjų vardais ir pavardėmis, apjuosiama tokia tautine juosta, kokios buvo naudojamos žuvusiojo karstui į kapą nuleisti. Simbolių kalba tuo nesibaigia. Ją autorė pratęsia vizualiai susitapatindama su prancūzų nacionaline didvyre, partizane Jeanne d’Arc. Geriau įsižiūrėjus, enciklopediniame J.d’Ark atvaizde atpažįstama pati Laura. Apie bendras patirtis liudija ir Laiminančio Kristaus skulptūros, kuri Palangos parke buvo nugriauta sovietmečiu ir atstatyta tik prieš porą dešimtmečių, piešinys. Dar vienas autorės sprendimas, turintis taip pat ryškią politinę potekstę, – prie rašomosios mašinėlės „Maskva” palinkęs žurnalistas, politikas, aktyviai prisidėjęs prie sovietinės santvarkos įvedimo Lietuvoje Justas Paleckis (g. 1899 m.)… Nors galerijos parodinė erdvė šįsyk komplikavo kūrinių išdėstymą, išbalansuodama pradinį autorės sumanymą ir suardydama jos konstruojamo pasakojimo nuoseklumą, bet kartu atsiradusi beveik atsitiktinė ekspozicijos suvokimo galimybė leido patiems žiūrovams su(si)dėlioti pasakojimą į tokią vaizdų / prasmių virtinę, kuri jiems būtų lengviausiai suvokiama. Vizualizavo energiją Įspūdingų mastelių (3×8 m) aerografu ant audinio atliktas piešinys labiau stimuliuoja jausmus nei istorinę atmintį. Amžinoje naktyje intensyviau ar blyškiau spindintys šviesuliai mezga aliuzijas į dangaus kūnus. Ir tik ryškios žmogaus figūros išduoda, kad šviesuliai – ne dangaus, o žemiški (žmonių) kūnai. Pasak autorės, „tai – mes ir mūsų mylimi žmonės, taip pat ir tie, kurių jau nėra, tie, kurie dar bus. Galybė tų pačių vilčių, siekių, norų ir pasibaigusių gyvenimų”. Menininkė tokiu būdu pabandė vizualizuoti tą energiją, kurią žmogus jaučia būdamas su kitu žmogumi. Energiją, kuri yra duota kiekvienam iš mūsų. Dramatiškos, visu ūgiu į dangų besitiesiančios ar į kamuolį (ne)vilties akimirką susirietusios figūros… Tai – situacijos, kurios yra lengvai atpažįstamos, kažkada išgyventos ir todėl nesunkiai prisiimamos kaip savos. Unikalaus vokalistės Kathryn Dawn Lang balso apgaubti iš tamsos išnyra šviesuliai (videoįrašas), kurie pamažu artėdami išsiskleidžia moters ir vyro kūnais. Kūrinio „Aleliuja” (angl. Hallelujah, aut. Leonardas Cohenas) fone tekantis vanduo kaip baltas lietus ar maistingas pienas pažyra ant nematomo kūno, „apibrėžia” jo kontūrus, išryškina veido bruožus, atskleidžia judesius. Vanduo čia – dar vienas simbolis, įprasminantis gyvybę, energiją, šviesą. Išryškindamas kūno linijas, jis atsargiomis užuominomis byloja apie fiksuojamo subjekto išgyvenamas patirtis. Asociacijų lauką dar labiau praplečia vėjyje besiplaikstanti drobė. Plonytė, beveik perregima riba tarp čia ir ten. Kur ne kur ji užkliudo žmogaus kūną. Kūnas tai išryškėja, tai nublanksta. Galiausiai išnyksta suvisam ir įsivyrauja tyla. Bet tai – ne pabaiga. Po akimirkos viskas prasideda iš naujo… „Klaipėda”, 2014 05 29 / kultūros ir meno žurnalas „Durys”, Nr. 5 |