Skulptorius Arūnas Sakalauskas: laikas keičia ir mintis, ir požiūrį

Šie metai skulptoriui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, Klaipėdos kultūros magistrui, Vilniaus dailės akademijos profesoriui Arūnui Sakalauskui ypatingi dvigubai: gegužę dailininkas šventė garbingą asmeninį jubiliejų, be to, šiemet jis mini ir savo kūrybinės veiklos 45-metį.

Skulptorius Arūnas Sakalauskas savo dirbtuvėje. Asmeninio archyvo nuotr.
Skulptorius Arūnas Sakalauskas dirbtuvėje. Asmeninio archyvo nuotr.

Paprašius skulptoriaus susitikti pokalbio, jis bandė išsisukti: turįs tiek darbo, kad sunku bus surasti laiko. „Tas laikas labai greitai prabėga, kažkur pradingsta, išnyksta. Kuo toliau, tuo daugiau prisigalvoji darbų, net ne pats prisigalvoji, bet jie tarsi patys atsiranda, ir visiškai netelpi laike“, – teisinosi. Kai pagaliau darbotvarkėje pavyko surasti laisvą valandėlę, pasiūlė: „O gal pasikalbėkime linksmai? Atšventus tokį jubiliejų, kažkaip jau norisi pradėti juokauti.“ Puiki mintis! Juolab kad visi iki tol skaityti interviu su menininku buvo rimti, apie reikšmingus dalykus. Užbėgant įvykiams už akių, tenka pripažinti, kad vis dėlto ir šis pokalbis nukrypo nuo užsibrėžto tikslo juokauti. Gal taip ir turėjo būti. Nes ilgas kūrybinis kelias ir nuveikti darbai – išties solidūs. Vien stambių skulptūrų ar monumentų, pasak jo paties, A.Sakalauskas sukūrė 28. Mažesnius kūrinius jau ir pats menininkas ne visus prisimena. Bet pokalbio tikslas – ne apžvelgti skulptoriaus kūrybą, tai bus galima padaryti vartant kažkada ateityje žadamą išleisti jo kūrybos albumą. Labiau rūpėjo sužinoti, kokiomis aplinkybėmis tampama tokio masto kūrėju.

Vokiška tvarka

– Iš kur esate kilęs, kokioje šeimoje augęs? Gal iš jos paveldėjote kūrybos geną?

– Net negalėčiau atsakyti, iš kur tas genas. Giminėje praktikavusių vaizduojamąją dailę nebuvo, bet buvo muzikantų, aktorių. Senelė iš mamos pusės vaidino. Žinoma, tas Žemaitijos teatras nebuvo profesionalus, bet kai kurie jo aktoriai vėliau tapo profesionalais. Mama kilusi iš Žemaitijos, tėvas – iš Klaipėdos krašto. Jo tėvai, mano seneliai, buvo emigravę į Ameriką, tėvas ten ir gimė. Į Klaipėdą sugrįžo likus metams iki karo, pradėjo statytis namą Gėlių kvartale. Bet prasidėjus karui lietuviams liepė per 24 valandas išsinešdinti. Taip jie atsidūrė Endriejave. Įsikūrė, pasistatė namą, bet po karo tuoj pat vėl grįžo į Klaipėdą. Gyveno gatvelėje prie autobusų stoties. Aš beveik kiekvieną vasarą praleisdavau Klaipėdoje pas senelius. Buvo didelis skirtumas tarp Žemaitijos senelių, kurie man viską leisdavo, ir klaipėdiškių.

– O ko klaipėdiškiai neleisdavo?

– O Klaipėdoje viskas buvo labai griežtai, viskas ordnung (vok. įsakymas – aut. past.). Buvo vokiška tvarka. Lietuvininkų šeimose tvarka nuo pat mokyklos buvo diegiama. Valgyti – tik tam tikru metu, net maistą iš spintelės senelis išimdavo tam tikrą valandą, kad senelė galėtų pagaminti. Senelis sėdėjo kaip Hitleris su tokiais ūsais (juokiasi). Į kiemą žaisti išleisdavo irgi tik tam tikromis valandomis, aprengtą trumpomis kelnėmis ir baltomis kojinėmis iki kelių. Eidavome su kiemo bernais į senąsias kapines, kur dabar Skulptūrų parkas. Jos buvo subombarduotos, iš Sodų gatvės buvo skylė tvoroje, ir mes ten landžiojome pažaisti – vaikėzams įdomu buvo tuose krūmuose, ir tie antkapiai, ir girtuokliai – ko ten nebūdavo. Ir jeigu tas savo kojines ištepdavau, savaitės pabaigoje gaudavau rykščių. O vaikui baltos kojinės neilgai išlikdavo švarios… Rykštės būdavo pamerktos vonioje, matomoje vietoje, kaip profilaktinė priemonė. Auklėjimas buvo griežtas. Nors šiaip geri buvo seneliai. Bet visas jų gyvenimo būdas ir tvarka buvo vokiški. Nesvarbu, kad jie buvo lietuviai, kad ilgai gyveno Amerikoje. Jie jauni pabėgo norėdami susituokti. Nes senelė buvo iš turtingesnės šeimos, senelis – iš mažiau pasiturinčios. Jie įsimylėjo, sėdo į, kaip jie sakė, laivę Liepojoje ir išplaukė į Amerikę.

– Kokia graži istorija! Nenorite jos kokia nors forma vizualizuoti?

– Galbūt kažkada… Bet tarp visų tų darbų, temų… Kažkaip retkarčiais, kai kas nors paklausia, prisimenu savo vaikystę Klaipėdoje. Danės krantinę dažnai prisimenu, kai dar buvo fontanas su gulbėmis, kaip važiuodavome į Melnragę, keldavomės į Smiltynę. Turgus man darydavo labai didelį įspūdį – visi pardavėjai stovėdavo su baltomis užmaunamomis  rankovėmis. Klaipėda buvo miestas! O Telšiai – tik miestelis.

Skulptorių simpoziume Smiltynėje. 1985. Vyto Karaciejaus nuotr.
Skulptorių simpoziume Smiltynėje. 1985. Vyto Karaciejaus nuotr.

– O kokia jūsų tėvų istorija?

– Tėvas Klaipėdoje mokėsi dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Karo metais jis atsirado Telšiuose, baigė kažkokius kursus ir dirbo „Masčio“ tekstilės fabrike. Vėliau išvažiavo mokytis į Maskvą, tapo inžinieriumi. Mama – buhalterė. Jie jauni apsivedė karo metais. Bet po karo tėvas pateko į kalėjimą kaip politinis kalinys, atsėdėjo septynerius metus, iki pat Stalino mirties. Ir Kuibyševo HES statė, ir Kazachstane buvo, ir kur tik nebuvo. Mama liko su dviem mažais vaikais. Važiuodavo jo aplankyti, siųsdavo maisto, tik jis tų siuntinių negaudavo.

Skulptūros turinys

– Viename interviu esate sakęs, kad skulptūroje svarbiausia – turinys ir forma. Bet kad perprastum asmenybės turinį, turbūt tenka daug gilintis – ne tik skaityti, pavyzdžiui, veikalus, bet ir pažinti to žmogaus gyvenimo „nefasadinę“, pikantiškąją pusę. Kur ieškote medžiagos?

– O čia tai man smagiausia – ta „nefasadinė“ pusė! Kai skaitai bet kurios asmenybės biografiją, ten viskas išgryninta, gražiai sudėliota. Bet nėra to tikro, kasdieniško gyvenimo, paslapčių, kurių niekas neaprašo ar nuslepia. O tai ir yra gyvastis, žmogų pamatai tokį, koks jis yra. Pamatai pilnakraujį gyvenimą – kad jis gali ir klysti, gali būti ir ne toks pasitempęs. Kita vertus, aš dar ir pats prikuriu (juokiasi). Man patinka tokios istorijos, kurios galbūt niekur nėra aprašytos. Žinoma, aš ne koks nors biografas, nestudijuoju to žmogaus asmenybės archyvuose. Bet stengiuosi perskaityti apie jį viską, ką tik randu. Sakykim, kai kūriau vyskupo Antano Baranausko skulptūrą, stengiausi sužinoti apie jį viską – nuo jaunystės, kai jis dar raštininkas buvo Sedoje, Rumšiškėse, Žemaičių Naumiestyje. Štai jūs manęs klausėte apie mano vaikystę. Man irgi labai įdomu, nuo ko viskas prasidėjo, kaip užaugo toks talentas. Galvoju, kad tai mūsų tautos stulpai, genijai, kurie suformavo lietuvišką dvasią, tautos bruožus. Todėl mane domina jų gyvenimo istorijos.

Arūnas Sakalauskas. Vyskupas Antanas Baranauskas. 1993. Anykščiai. Asmeninio archyvo nuotr.
Arūnas Sakalauskas. Vyskupas Antanas Baranauskas. 1993. Anykščiai. Asmeninio archyvo nuotr.

Na, sakykim, A. Baranauskas: juk buvo jo meilės istorijos, iš Sedos jis važinėjo į Telšius. Ko jis ten važiuodavo? Pasirodo, kad ten buvo poetė, rašytoja Karolina Praniauskaitė. Iš pradžių juos siejo tik literatūra, o paskui tai išaugo į meilės istoriją, ir ši istorija jį nuvedė į kunigų seminariją. Man rūpėjo surinkti viską: jis gi buvo matematikas, studijavo lietuvių gramatiką, žinojau net ligas, kuriomis jis sirgo, ar iš kiek kiaušinių prašydavo pagaminti omletą. Prisiskaičius apie jį man, pavyzdžiui, net pradėdavo skambėti: „Duok man savo runkų ir akių sunkų“ – žodžiai, kurių mes nebevartojame. 

– Ar kas nors iš štai tokių A. Baranausko gyvenimo faktų atsiskleidė jūsų skulptūroje? Kiek istorijos patenka į jūsų kūrinį?

– Skulptūra yra lakoniškas menas, negali sutalpinti visos literatūros. Turi rasti kažkokį labai labai trumpą sakinį ar kelis žodžius iš viso to literatūrinio pasakojimo. Man jis – renesansinė asmenybė, apėmusi ir literatūrą, ir matematiką. Juk jis bandė apskaičiuoti pragaro tūrį!

– Tikrai?! Ir jam pavyko?

– Nežinau, kiek jam pavyko. Darė tai Seinuose, bet paskui metė. Jis ir stiklus šlifavo, ir muzikas buvo, kūrė melodijas. Tokia asmenybė – titanas! Jis per daug didelis žmogus, kad paminkle atskleistum jo žmogiškąsias silpnybes. Bet jam už nugaros pastačiau arką – koplyčią, kurioje – lyg ir moters siluetas. Yra kažkokia moteris – stovi gal motina, gal lietuvių tauta, o gal visa Lietuva – tarsi gobtuvas, po kuriuo jis ir atsiranda, toks tvirtai lipantis laiptais, žengiantis į tautą. Galėčiau valandų valandas pasakoti apie tokią asmenybę.

Suskaičiuoti kūrinius

– Paminklas A. Baranauskui – pirmoji didžioji jūsų skulptūra, ji buvo įvertinta ir Nacionaline premija. O ar esate suskaičiavęs, kiek iš viso per tuos 45-erius kūrybos metus esate sukūręs darbų?

– Niekada neskaičiuodavau. Tik šiemet mane privertė pradėti skaičiuoti. Net naktimis prisimindavau: ir tą dariau, o kur tas darbas yra ir kaip jis atrodo? Keldavausi ir užsirašydavau, nes rytą galėjau pamiršti. Ypač antkapiniai paminklai – jų sukūriau ir figūrinių, ir portretinių, ir abstrakčių – kokių tik nėra! Vien jų – per šimtą. Mano meistras padėjo skaičiuoti, jis sakė, kad jų yra 110. Daugiau kaip 45 memorialinės lentos, jų visokių yra – portretinių, bronzinių, visokiems veikėjams, įvykiams ir pan. Stambių skulptūrų, didelių monumentų – 28. O mažų skulptūrinės plastikos kūrinių, sukurtų iki 1990-ųjų, aš net nežinau, kiek yra ir kur jie dabar. Nes tada buvo sudėtingas metas, baigus studijas, norėjosi dalyvauti parodose, stoti į Dailininkų sąjungą. Dirbtuvių neturėjau, užuot pasilikęs Vilniaus dailės institute, išvažiavau į Telšius… Tų darbų buvo nemažai padaryta – apie šimtą, ir kur jie visi išsisklaidė, Dievas žino… Jų buvo ir bronzinių, ir marmurinių, ir iš smiltainio, ir medinių.

– O kokia jūsų mėgstamiausia medžiaga?

– Pradžioje buvo medis. Taigi aš Telšių taikomosios dailės technikume baigiau medžio apdirbimo specialybę. Sukūriau aštuonis baldų komplektus – suprojektavau ir padariau. O paskui, studijų metais, su užsidegimu pradėjau kalinėti varį. Iškaliau kelis portretus. Po to pradėjau kalti iš granito. Ir man labiausiai patiko su juo žaisti.

– Granitas gi kietas akmuo?

Keits, kaip žemaičiai sako (juokiasi). Bet tas kietumas galbūt labiausiai atitiko mano charakterį. Prie granito reikia prieiti lėtai. Kūrybinis procesas lėtas, reikia daug ką apgalvoti, niekur neskubėti. Rezultatas ateina negreitai ir nežinosi, koks jis bus. Gali dieną dirbti, antrą, trečią, ir dar jokio rezultato nematysi. O paskui galvoji, kaip atskleisti visą jo grožį, esybę. Ir tai yra sudėtinga. Kaip jį apdirbti, ką galima iš jo padaryti? Apibendrintą ar labai detalų? Pasidaro labai įdomu, nes ta medžiaga, kai poliruoji, šlifuoji, atskleidžia savo grožį – keičiasi atspalviai, faktūros, forma, visas tūris. Daug kas priklauso nuo apšvietimo… Ta medžiaga man patraukliausia.

Įdomiausia dalis

– O kuri iš sukurtų skulptūrų jums pati brangiausia?

– Visi manęs to klausia. Man kaip tai mamai, kurios klausia: „Kuris vaks pats geriausias?“ Jie visi brangūs. Visi mano darbai skirtingi, ir, kai pradedi naują temą, naują objektą, stengiesi jį visai kitaip kurti. Kaip ir kokią knygą pradedi rašyti, norisi ją visai kitaip atskleisti, kad nebūtų į kažką panašu. Aišku, gali išlįsti tavo išsimokslinimo, dvasiniai, stilistiniai dalykai… Visi klausia, o aš nežinau, ką atsakyti. Jei anksčiau gal ir pasakydavau, kad tas ar anas darbas geriausias, bet kuo toliau, tuo labiau nežinau atsakymo.

Arūnas Sakalauskas. Mečislovo Reinio biustas. 1995. Kaunas. Asmeninio archyvo nuotr.
Arūnas Sakalauskas. Mečislovo Reinio biustas. 1995. Kaunas. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kuri iš jūsų skulptūrų jums daugiausiai pokštų iškrėtė?

– Ooo, apie kiekvieną galėčiau tiek pripasakoti, kad būtų stora knyga. Nes kiekviena turi savo istoriją – ir jos kūrimo pradžia, ir užbaigimas. Man atrodo, darbo procesas – pati įdomiausia ir gražiausia dalis. Skulptorius yra tarsi fabrikas, nes jis vienas pats su tuo akmeniu negali susidoroti. Iškalti gali, bet kai reikia jį apversti ar dar ką padaryti, būtina, kad kas nors pagelbėtų – technika ar dar kas. Ir kai jau prisideda kiti žmonės, tada ir pradeda kurtis visokios istorijos.

– Gal galėtumėte papasakoti bent vieną?

– Dabar kažkaip nė vienos konkrečiai neprisimenu. Bet tų istorijų yra pačių gražiausių. Buvo meistrų, kurie irgi padėjo tas istorijas kurti. Visokių nuotykių būdavo: kai kas nors nuskildavo, nutrūkdavo, reikėdavo perkomponuoti, perkurti. Su užsakovais irgi visokių įdomių dalykų buvo – tai jau atskiros istorijos.

Kartą einu Kaune gatve ir matau memorialinę lentą kunigui Ričardui Mikutavičiui. Sakau: velnias, kažkur matyta! Ir tada prisiminiau, kaip mes su vyrais tą lentą montavome. Buvo labai šalta, gal 20 laipsnių šalčio. Aš su savo sunkvežimiu buvau nuvažiavęs, ir mes, pasilipę ant plieninių to sunkvežimio grindų, iš šalčio visi šokinėjome montuodami lentą. Buvome taip sušalę, kad siaubas. Paskui parvažiavome pas mano uošvę, sušilome, atitirpome ir visi vienu metu užmigome prie stalo. Galvos į lėkštes sukrito (juokiasi).

Arūnas Sakalauskas. Prano Dovydaičio biustas. 1996. Kaunas. Asmeninio archyvo nuotr.
Arūnas Sakalauskas. Prano Dovydaičio biustas. 1996. Kaunas. Asmeninio archyvo nuotr.

– Prisiminėte, kaip kabinote, o kaip kūrėte – neatsiminėte?

– Paskui prisiminiau ir kaip kūriau. Aš R. Mikutavičiui esu padaręs ir didelę skulptūrą kapinėse – pusantros natūros dydžio figūrą, iškaltą iš granito. Dariau ir biustą, ir tą memorialinę lentą. Mūsų bendradarbiavimas buvo labai šiltas. Jis mane pasikvietė. Labai nustebau, nes nebuvome pažįstami, aš apie jį žinojau tik iš spaudos. Kai R. Mikutavičių paskyrė į Kauno soborą, norėjo jį restauruoti, įrengti ir pastatyti skulptūras. Prasidėjo diskusijos, ką ir kaip daryti. Jo idėja buvo labai graži. Kauno soboras iš rusiškos ortodoksų bažnyčios, statytos tvirtovės gynėjams, tarpukario nepriklausomybės metais buvo paverstas Romos katalikų bažnyčia. Tuomet dailininkai Petras Kalpokas ir Vladas Didžiokas su kirviais iškapojo visas freskas, mozaikas, kad ištapytų katalikiškas. O mes pradėjome diskutuoti, kad ši bažnyčia turi didžiausią nepriklausomos Lietuvos atmintį – rusiška bažnyčia virto į Romos katalikų šventovę, ir mes turėtume įamžinti prieškario Lietuvos asmenybes – Nepriklausomybės akto signatarą, ministrą pirmininką Praną Dovydaitį, arkivyskupą Mečislovą Reinį, rašytoją Šatrijos Raganą, kunigą Stasį Ylą, filosofą Juozą Eretą, kitus Lietuvos krikščionybės filosofus. Turėjo būti sukurta visa portretų galerija. Pradėjome ją kurti, bet R. Mikutavičių nužudė. Tokia liūdna istorija. Tespėjome įgyvendinti tik du portretus – P. Dovydaičio ir M. Reinio.

Duoklė Klaipėdai 

– Prieš kelerius metus esate pasakojęs apie Klaipėdos vadovo Alfonso Žalio sumanytą Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų galeriją. Tuomet jos įgyvendinti nepavyko. Gal neatsisakėte šios minties?

– Tuomet iš pradžių buvo norėta pagerbti 24 veikėjus, paskui po diskusijų išsigrynino iki 12. Buvo padarytas ir projektas, ir maketas, ir portretai nulipdyti, numatytos kelios vietos mieste. Bet buvo sovietmetis, ir projektą reikėjo parodyti „šventiems tėvams“ – partijos veikėjams. Ir jie užsiminė, kad gal geriau ta galerija tegul būna pastato viduje. Tuomet ir nusviro rankos…

– O dabar negalvojate įgyvendinti šio sumanymo?

– Dabar turiu kitą sumanymą, susijusį su Klaipėda. Sukūriau visai kitą istoriją. Tiksliau, ne sukūriau – ji yra. Tik nežinau, ar ne per anksti apie tai kalbėti (juokiasi). Bet šis sumanymas bus įgyvendintas, jau turiu ir mecenatą, ir minčių. Tai bus XVIII–XIX a. Klaipėda, kai buvo jos aukso amžius, su 37 asmenybių figūromis.

– Kokio mastelio turėtų būti toks kūrinys? Iš kokios medžiagos?

– Iš bronzos ir granito. Kadangi dabar jau pradedu tingėti akmenį kalti, renkuosi bronzą (juokiasi). Klaipėda kūrėsi iš mecenatystės, pirkliai ir kiti pasiturintys žmonės miestui palikdavo pinigų ir jį statė. Čia gyveno ir pasaulyje žinomų asmenybių. Klaipėda buvo europinio lygio miestas, todėl ir norisi parodyti, kad jis buvo ne provincialus uostamiestis. Norisi padaryti ką nors Klaipėdai. Mano gimtieji miestai yra du: Telšiai ir Klaipėda. Klaipėdoje gimiau, Telšiuose augau, lankiau mokyklą, ten baigiau technikumą, po to studijavau Vilniuje. Bet Klaipėda turi savo keistą trauką. Ir net negalėčiau paaiškinti, kuo ji mane pririšo. Mano žmona (aktorė Virginija Kochanskytė – aut. past.) vis klausdavo: kodėl Klaipėda? Jai būtų geriau Kaune, iš ten lengviau pasiekiama visa Lietuva, nes geografiškai tas miestas yra centre. Bet mane traukia jūra, kiekvieną rytą einu pasivaikščioti, nes gyvenu šalia. To ir norėjau, nes visą laiką su seneliais eidavome prie jūros. Keista ta trauka. Yra dalykų, kurių neįmanoma nusakyti… Kaip magija – traukia, ir viskas. Ir kai nueini, mintys išsigrynina, kažkas tarsi pasikeičia, lyg užuolaidą atitraukus.

Pabėgti į Paryžių

– Prieš dešimtmetį jubiliejaus proga duotame interviu prisipažinote, kad norite įgyvendinti savo žmonos svajonę apkeliauti aplink pasaulį. Dar neišnyko šis troškimas?

– Neišnyko. Norisi keliauti. Bet per tuos darbus esi kaip šuva prie būdos – per grandinės ilgį. Turbūt kiekvienas turime svajonę važiuoti, pamatyti, pagyventi… Kartais išsprunkame ir nuvažiuojame kur nors. Dabartiniai mano atradimai – Ispanija, Portugalija. Anksčiau buvo Graikija, Italija, Prancūzija. Daug kur esame buvę, galima sakyti, kad jau kokį trečdalį pasaulio apkeliavome.

– Svajojote ne apie ištisinę kelionę?

– Tuomet, kai švenčiau praeitą jubiliejų, buvo tokia kalba: gal viską parduodam ir važiuojam (juokiasi). Bet tada prasidėjo abejonės: jai – spektakliai, man – užsakovai, reikia dar kokį darbą padaryti. O tie darbai ne taip greitai „darosi“. Didesnei skulptūrai prireikia metų ar dvejų. Nėra taip paprasta imti ir išvažiuoti. Aišku, galima būtų sėsti į mašiną, ant dviračio ar nusipirkti lėktuvo bilietą ir važiuoti. Ir nesigręžioti atgal. Bet jei tik sudvejoji – liksi. Laikas keičia ir mintis, ir požiūrį į viską. Dabar jau norisi nebe taip rimtai gyventi – gyviau, linksmiau, daugiau pajuokauti. Nors ir mūsų interviu toks rimtas išėjo, o žadėjome juokauti.

Arūnas Sakalauskas. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

– Esate profesorius, dėstote VDA Klaipėdos fakultete. Kokia auga jaunoji menininkų karta?

– Puiki! Graži, protinga, talentinga! Šmaikšti. Galiu vardyti visus geriausius epitetus. Iš tikrųjų tai talentingi, gabūs, sąmoningi žmonės, iš kurių aš ateinu pasimokyti. Nes jie jau perpratę šiuolaikines programas: 3D ir kitas. Reikia jas įveikti, negaliu pasiduoti, apkerpėti kaip kelmas. Man smagu būti su jaunais, nes tuomet pats nesensti. Tas jaunatviškas žavesys duoda gerą impulsą. Patinka su jais bendrauti, kartu gerti kavą su pyragais ir kalbėtis. Į magistrantūros studijas grįžta ir baigusieji studijas prieš kelerius metus. Jie jau paragavę gyvenimo, pakeliavę, pamatę, padirbėję. Tai žmonės, kurie turi tikrą motyvaciją ir žino, ko nori. Su jais gera dirbti, nes vienas kitą labiau suprantame.

– Kokia pravarde jie jus vadina?

– Nežinau (juokiasi). Turbūt tik jie gali pasakyti. Gal neturiu pravardės? O gal ir turiu. Girdėjau įvairiai vadinant. Bet kai studentai atėjo į mano jubiliejinį kūrybos vakarą, vaidino, kad aš esu meškinas, ir atnešė didžiulį didžiulį puodą medaus, net sunku buvo rankose išlaikyti. Bus galima kelerius metus tą medų kopinėti (juokiasi). Nuostabus kursas, nuostabūs studentai – ir tie, kurie šiemet baigia, ir pernai baigusieji. Nepaprastai talentingi žmonės.

– Kokie įspūdžiai po jūsų jubiliejinio kūrybos vakaro?

– Už kūrybos vakarą esu nepaprastai dėkingas Meno bibliotekos vedėjai Birutei Skaisgirienei, kuri yra ir mano studentė. Labai talentingas žmogus. Aš nenorėjau to jubiliejaus švęsti. Galvojau: va, nusipirksiu bilietą į Paryžių ir nuvažiuosiu kokiam mėnesiui. Vaikščiosiu po miestą, aplankysiu visas galerijas, muziejus. Vietoj jubiliejaus įkvėpsiu Paryžiaus oro. Bet teko išklausyti tiek moralų, kad sutikau. Tik buvo svarbu apsispręsti, kokia forma visa tai daryti. Ačiū Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, kad mane įsileido. Žinoma, šešios valandos, praleistos stovint, buvo nemenkas iššūkis. Susirinko daug svečių, buvo linksma. Sako, kad buvo geras vakaras. Rodė filmą, kurį pats pirmą kartą pamačiau. Aš niekada nekaupiau archyvo, net nuotraukų gerų neturiu. Ačiū Birutei, mano žmonai, menotyrininkei Nijolei Tumėnienei ir kitiems, padariusiems didelį darbą ir dabar jau užsidegusiems knygą išleisti. Ir net rėmėjų atsirado tai knygai. Galvojau, ateis gal pusšimtis žmonių. Bet kai ateina daug daugiau draugų ir pažįstamų, matyt, ne visiems blogas esu. Tuomet pagalvojau, kad gal gerai padariau nepabėgęs į Paryžių.

DURYS / 2022 BIRŽELIS / Nr. 6 (102)

Leave a Reply