Šiuolaikinis. Lietuviškas. Melancholiškas

Pokalbis su šiuolaikinio Lietuvos meno parodos „Remake” kuratoriumi Ignu Kazakevičiumi

Kaliningrado nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialo nuotr.

Kaliningrado nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialo nuotr.

Savo išvaizda Meno terminalas primena keleivių registravimo į skrydį įrenginį ar mobiliojo telefono sąskaitos papildymo automatą. Bet jis įrengtas ne oro uoste, prekybos centre arba verslo centro vestibiulyje, o vienoje iš Kaliningrado nacionalinio Šiuolaikinio meno centro Baltijos filialui priklausančio bokšto „Kronprincas” palėpių.

Šviečiančiame jutikliniame ekrane žiūrovui siūloma pasirinkti ne mobilaus ryšio operatorių arba skrydžio numerį, o atsakymą „taip” arba „ne” į keblų klausimą apie šiuolaikinį Lietuvos meną. Žaidėjui įminus visas mįsles, terminalas sureaguos įprastu burzgimu ir išduos jam ne paslaugos apmokėjimo čekį, o lapą, kuriame bus aprašytas psichologinis bei meninis žiūrovo tipas, atitinkantis tokį pat vieno iš parodoje pristatomų menininkų tipą. Norintieji tapti šio intelektinio žaidimo nugalėtoju turėtų atidžiai apžiūrėti parodą.

Terminalas turi tik šešiolika mįslių, tiek pat, kiek yra menininkų „Remake” parodoje. Vietoje kūrinių kiekvienas jų turi tik trumpą biografiją, stiklo dėžę, kurioje saugomas vienas objektas arba fetišas – susidėvėjęs batas, plaukų gumytė, žmogaus kaukolė, senas dažytojo teptukas ar aplamdyta pasakų knyga – tarsi asmeninis dailininko daiktas, ir vienas paveikslas, kuriame gintaru yra išryškintos pagrindinės detalės – parodos organizatorių sukurta hiperbolizuota visos menininko kūrybos metafora.

Pasakų knyga yra žinomos videomenininkės Kristinos Inčiūraitės, apie kurą rašėme anksčiau, fetišas. Drobėje pavaizduotas grandininis šuo iš Kristinos filmo „Išlikimas”, gintarais pažymėti nukarusi vilkšunio kalės krūtinė ir antkaklis. Nukarusi iki žemės krūtinė simbolizuoja moterį-motiną. Antkaklio buvimas primena apie tai, kad kažkur netoliese turėtų būti šuns grandinė ir būda – socialiniai rėmai, kuriuos kaskart mėgina įveikti menininkė, filmuodama filmą tai apie merginas, gyvenančias kolonijoje, tai apie policijoje tarnaujančias moteris, tai apie buvusias reformatų judėjimo aktyvistes.

Paroda „Remake” buvo atidaryta Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filiale kaip viena iš projekto „Pažink svetimšalį” dalių. Meno terminalo pristatymas Rusijoje įvyko pirmą kartą, po kurio laiko susikauti su „meno istoriko intelektu” galės ir Europoje atsidarysiančių parodų žiūrovai. O kol kas apie Meno terminalą ir parodą „Remake”, pristatymo problemas, melancholijos jausmą, galimybes papasakoti apie šiuolaikinio Lietuvos meną naudojant šešiolika paveikslų su gintaro gabalėliais ir tiek pat fetišų, pasakoja parodos kuratorius, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius.

Pri(si)statymo problema

Mes su „Remake” projekto kuratoriumi Vidu Poškumi ilgai mąstėme apie bet kokio parodinio projekto pri(si)statymo problemą. Su kuo susiduria menininkas, institucija, kuratorius, parodai keliantis iš vienos vietos į kitą, iš vieno muziejaus į kitą, iš vienos šalies į kitą – ar tuo metu keičiasi jos manifestas, ar atsiranda pokyčių koncepcijoje, kas yra pridedama, o kas išnyksta? Supratome, kad turime reikalų su begaliniu kismu, variacijomis, perdarymais, ir pamėginome išvesti universalią formulę, pagal kurią kiekvienas žmogus, nepaisant jo(s) socialinio statuso, intelektinio konteksto, išsilavinimo ir tautybės, galėtų šį pri(si)statymą suprasti.

Nuo Olimpo viršūnės į papėdę

Išskyrėme keturis labai paprastus esminius aspektus: politinį, kultūrinį, lytinį ir psichologinį, –ėmėme juos kryžminti tarpusavyje ir gavome šešiolika stereotipų. Kiekvienam iš jų parinkome atitinkamą, mūsų požiūriu, šiuolaikinį lietuvių menininką.

Parodoje nėra pačių menininkų, bet yra kažkas iš jų mentaliteto ir emocijų, ir tą „kažką” mes galime perprasti. Apie kiekvieną iš jų buvo parašyta trumpą, patraukli, iš dalies hiperbolizuota biografija. Kiekvienam menininkui parinkome fetišą, įkūnijantį fizinę giminystę su autoriumi, ir jį įdėjome į stiklinę dėžę – linkėjimai archyvinei estetikai!

Biografiją ir fetišą papildo gintaro paveikslas – savotiškas visų ankstesnių šio autoriaus darbų kondensatas (be abejo, mūsų akimis žvelgiant!). Ir svarbiausia, buvo sukurtas Meno terminalas – pagrindinė interaktyvi parodos figūra, bet apie tai vėliau.

Ekspozicija sukurta naudojant šiuolaikines technologijas ir tendencijas – pavyzdžiui, archyvavimo, kai viskas sudėliota į stalčiukus, paaiškinta, aprašyta bei dokumentuota, ir svarbiausia – tai padaryta naudojant kičo estetiką. Kičas reikalingas tam, kad įvyktų požiūrio konversija. Žvilgsnis persikeltų nuo Olimpo kalno viršūnės, kurioje gyvena menininkai, į jo papėdę lygumoje, kurioje vaikšto paprasti mirtingieji. O to Olimpo kalno šešėlis krenta ant visų, kad ir ką kas kalbėtų.

Gintarinis Trojos arklys

Kiekvienam menininkui „sukūrėme” po paveikslą, panaudodami jo paties kūrinio fragmentus, būtent tuos, kurie identifikuoja autorių, o svarbiausias, aktualiausias to paveikslo dalis išryškinome pabarstydami gintarais. Pavyzdžiui, paveikslas apie Jurgą Barilaitę – tapytoją ir performanso menininkę. Jurgos darbai yra labai moteriški, emocingi, ji visada yra ties riba tarsi mėgindama aprėpti neaprėpiama, pasiekti horizontą.

Vienas iš jos žinomų performansų yra liaudies pasakos apie dvi varles, įkritusias į ąsotį su pienu, interpretacija. Jurga tiesiog spurda pieno inde, mėgindama iš jo išlipti, deda visas fizines pastangas į tai, kad pienas jos burzdėjimo dėka virstų grietine arba sviestu.

Mes paėmėme kadrą iš šio videokūrinio, perkėlėme jį į drobę ir indo kraštus išryškinome gintarais. Mano galva, išėjo visai gražiai. Arba, pavyzdžiui, tapytojas Henrikas Čerapas, jo kūrinių išskirtinė ypatybė yra labai platūs, sutirštinti potėpiai, dažai, varvantys, srūvantys per drobę – tuos „varvalus” ir padarėme gintarinius. Įvairiems paveikslams parinkome skirtingos tekstūros gintarą. Kai kuriuose kūriniuose jis yra lygus, apdirbtas, labai primenantis žuvų ikrus, kituose – grublėtas, skaldytas, nevienalytis.

Gintaras šiuo atveju yra mediatorius, padedantis atlikti šiuolaikinio meno konversiją į šnekamąją liaudies, standartinio, paprasto grožiui ir menui neabejingo žmogaus kalbą.

Antai žmogus pamatys mūsų paveikslą ir nepabijos pasikabinti tokio namuose, šalia gintarinės ikonos ar paveikslėlio, kuriame gintarais išdėlioti mieli kačiukai. Man tie gintaro paveikslai yra tarsi Trojos arklys, kurį mes mėginame įgrūsti į trobą… Kam? Kad žmogus paveikslą pasikabintų, pažvelgtų į jį ir pagalvotų: „Oho, kokius keistus dalykus išdarinėja žmonės”. Ir kad imtų toliau mąstyti, kokiu tikslu žmonės tai daro, kodėl daro.

Tačiau kitas, kuris kažkada kažką yra skaitęs, ką nors perprato meno srityje, pamatys šiame gintaro paveiksle ironiją arba kičo estetiką ir perskaitys jį kitaip. Ir tai nėra blogai, juk visi skaitome tekstus įvairiais būdais: vienas – tarp eilučių, kitas – įstrižai, dar ką nors domina ne teksto turinio prasmė, o gramatinių klaidų skaičius.

Estetinis terminatorius

Aš vadinu Meno terminalą dar ir „estetiniu Terminatoriumi” – jis tarsi užpuola žiūrovą, skatindamas šį suvokti meno istoriją per kompiuterinį žaidimą. Jo darbo esmė yra išrasti paprastą formulę, pagrįstą koordinuotu visų meno aspektų (stereotipų) susikirtimu.

Terminalas pristato šiuolaikinę Lietuvos meno sceną ir 16-a jos stereotipų – reiškinių ir menininkų iš skirtingų amžiaus grupių, kurie vienaip arba kitaip atstovauja „laimingajai melancholijai”. Jame pateikiama informacija apie visus projekte dalyvaujančius menininkus. Pradėjęs žaidimą su terminalu ir atsakydamas į jam pateiktus klausimus, žiūrovas gauna glaustos informacijos apie kiekvieną iš šešiolikos autorių. Priklausomai nuo kiekvieno atsakymo terminalas „pasirenka”, kokį kitą klausimą užduoti. Šiaip ar taip, visi 16-a tekstų ir recenzijų fragmentų žaidimo pabaigoje bus perskaityti žiūrovo, žinoma, jei šis nenustos žaisti žaidimo vidury. O galiausiai žaidėjas gaus atspausdintą tekstą, kuriame bus parašyta, kokios emocinės būsenos jis yra šiuo metu – ar jam depresija, ar melancholija, ar entuziazmo antplūdis, ir kuris lietuvių menininkas atitinka jį pagal šią emocinę skalę.

Meno terminalas paliečia ir atsako į svarbų klausimą: kam pervežinėti meno kūrinius, kai galima juos pateikti šiuolaikinėmis technologijomis ir interaktyvaus prietaiso pavidalu. Dėl šios mašinos bei žaidimo žiūrovas nustoja būti pasyvus, tiesiog vaikštantis ir žiūrintis. Žiūrovas tampa tikru meno vartotoju ir pasineria į visus kultūros sluoksnius.

Linksmieji melancholikai

Remake 2Melancholija yra būdinga šiuolaikiniam lietuvių menui, bet tik tam tikros kartos menininkams. Žinai, man nėra tekę sutikti jauno melancholiko. Todėl ir Meno terminale įdiegėme tam tikrą žmogaus būklės vertinimo skalę: nuo entuziazmo iki depresijos. Būdami dvidešimties, visi patiria entuziazmą, lipa ant barikadų – nesvarbu, ką į jas neši, svarbiausia – į jas užlipti. Vėliau aplanko optimizmo būsena: entuziazmas materializavosi, jauti galintis apčiuopti tai, apie ką svajojai. Kita – melancholijos stadija: supranti, kad esi kažką pažinęs ir įgijęs šiame gyvenime, bet matai ir viso to baigtinumą, ir tuomet suvoki, kad svarbiausia yra įsigyti ne daiktą ar įgyti žinių, o patirti kelią, kuriuo atėjai.

Na, o po melancholijos ateina depresija: viskas jau padaryta, visi taškai ant „i” sudėlioti, bet vis dar yra likusi kelio dalis, dėl kurios, vis dėlto, viskas tai pat jau yra aišku. Melancholija atsiranda kartu su gyvenimiška patirtimi, ir daugelis menininkų savo kūriniais labai nenoriai, lėtai, tačiau vis dėlto užsiaugina „storesnį kailį” – net ir tie linijiniai minimalistai!

Manau, kad tie 16-a menininkų, ne savo noru sudalyvavusių parodoje „Remake” ir surinktų į „linksmų melancholikų” kompaniją, nesijaus įskaudinti dėl interpretacijų ir supras mus. Į šią parodą galima žvelgti ne tik kaip į kuratoriaus ar menininko darbą, bet taip pat ir kaip į recenziją. O kai kuratorius ar meno kritikas rašo tekstą, jis neatsiklausia menininko leidimo. Nors aišku, kad pasitaiko įvairių atvejų, kartais menininkas mano, kad kuratorius ir meno kritikas turėtų jį ir jo meną apdainuoti. Bet reikia priminti, kad autoriaus recenzija, kurios pagrindu ir kuriamas projektas „Meno terminalas”, yra žanras, kuris pats turi teisę būti savarankišku meno kūriniu. Mūsų Meno terminalas yra ne kas kita kaip meno kūrinys.

Arterritory.com

Leave a Reply