„Russian Red“. Sutirštinta raudona
Buitinis konceptualizmas, rusiškas šamanizmas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) lapkritį rezidavusio Kaliningrado menininko Jurijaus Vasiljevo kūrybai menotyrininkai taiko įvairias apibrėžtis. Vienas iš trišalio tarptautinio projekto „Pažink svetimšalį“ („Close Stranger“) dalyvių uostsmiestyje brandino idėjas būsimai parodai, kuri kitąmet apkeliaus projekte dalyvaujančius miestus – Gdanską, Kaliningradą bei Klaipėdą. Ligšiolinėje jo veikloje išskirtinė reikšmė tenka ilgamečiam projektui „Russian Red“. „Russian Red“ (angl. rusiška raudona) interpretuoja XX a. Rusijos kaip mitinės bei ideologinės raudonos spalvos viešpatijos įvaizdį. Autorinį projektą sudaro videofilmai, fotografijos, performansai, instaliacijos. Jis buvo eksponuotas parodose Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Suomijoje, Danijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Latvijoje. Projektą sudaro laisva motyvų ir atskirų epizodų seka, vienijama bendro šūkio, temos ir kai kurių struktūrinių bei techninių dalykų. Pavadinimas žadina asociacijas su propagandine komunizmo retorika. Tačiau iš tiesų ciklo „Russian Red“ darbuose daug baltos spalvos: sniego, šalčio bei žemiškų praktikų dvasingumo. Paties autoriaus teigimu, „Russian Red“ ciklo kūriniai kalba apie universalias žmogiškas patirtis per rusiškumo įvaizdį, neaplenkdami ir kultūrinių stereotipų. Minėtasis plakatinis pobūdis jiems nesvetimas – J. Vasiljevas moka kurti pagaulią, suprantamą, aiškią simboliką, mat daugelį metų dirba spaudos dizaino srityje. Susitikus pokalbio jo laikinais namais tapusioje KKKC rezidencijoje, J. Vasiljevas prisipažino labai nemėgstantis ir net bijantis kalbėti įrašui. Kur kas geriau esą jaučiasi prie darbo stalo. Šiuo metu dažniausiai naudojami jo kūrybos įrankiai – foto- bei vaizdo kameros ir kompiuteris vaizdams apdoroti bei sumontuoti. Kokių dar turite baimių? Dėl vaikų, dėl anūkės Varvaros. Ne dėl savęs. Mano sūnus gyvena kitur, o aš Kaliningrade. Esu kilęs iš Sankt Peterburgo. Trijų mėnesių buvau pakrikštytas Smolensko Dievo motinos ikonos bažnyčioje Vasiljevo saloje. 1974-aisiais gavau paskyrimą į Kaliningradą. Ši sistema kai kuriais atžvilgiais buvo prasminga – dabar daug žmonių negali apsispręsti rinkdamiesi, ką studijuoti, o galiausiai, skyrę daug pastangų priartėti prie svajonės, pagal įgytą specialybę nedirba. Tai keista. Ar atvykęs į Kaliningradą, patyrėte šiokį tokį kultūrinį šoką? O taip. Norėjau grįžti. Bet aplinkybės viską sudėliojo į vietas… Žinoma, visas meno gyvenimas vyksta sostinėse. Samprotaujame su patosu, bet aš gyvenu provincijoje, ir tik Rusijos nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialo, įsikūrusio Kaliningrade, nuopelnų dėka atsirado galimybė ne tik kurti į stalčių, o ir pristatyti darbus viešai. Vadinamasis piaras, karjeros reikalai – visa tai vyksta sostinėje. Esmė ta, kad kaliningradiečiai svajoja gyventi Maskvoje, maskviečiai – Berlyne, berlyniečiai – Niujorke… Labai svarbu meno bendruomenė, kuratorystės sistema, žurnalistai, kurie prisiima didelę atsakomybę ir apie šiuolaikinį meną rašo net daugiau nei menotyrininkai. Meno bendruomenės – uždaros. Kai atvyksti kaip svečias, viskas vyksta gražiai ir maloniai. Būtų kas kita, jeigu atvyktum kaip konkurentas. Bet Jūsų darbai buvo pristatyti Niujorko Guggenheimo muziejuje. Taip nutiko, nes mano kūriniai, vėlgi, Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialo dėka, yra įtraukti į centro kolekciją Maskvoje, ir formuojant parodą buvo ištraukti iš saugyklų. Nemanote, kad menas gali būti patrauklus kiekvienam, bet savo darbuose dažnai pasitelkiate ženklus, kuriuos gali perskaityti ir su meno kontekstais nelabai susipažinę žiūrovai. Taip, yra dalykų, kuriuos skaito visi, nesvarbu, kokios būtų tautybės, kultūros. Žmogaus gyvenime būna laikotarpių, kai prašyti pagalbos nėra ko – belieka tikėtis stebuklo. Simboliai, metaforos – labai svarbi šiuolaikinio meno sudėtinė dalis. Nors, beje, seniau esu kūręs labai formalią tapybą… Tiesiog siekiau išreikšti spalvos energetiką. Kaip pats rinkotės studijas? Nuo vaikystės mėgau piešti. Mokiausi Leningrado dailės mokykloje. Dukart per savaitę mus vesdavo į Ermitažą ir Rusų muziejų, kur žaisdavome slėpynių. Viskas buvo gerai, – šypsosi. Slėpynės Ermitaže, vaizdžiai tariant, yra vykęs būdas patraukti vaiką menu? Taip, manau, kad tai svarbu. Žinau apie europietiškas švietimo sistemas – vokiečių akademija gal tik prieš penketą metų atsigręžė į figūratyvumą, iki tol buvusį nuošalėje. Mūsų šalyje paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį niekas nestojo studijuoti menų – visi norėjo užsidirbti, studijų įstaigos buvo tuščios. Tuo metu kaip tik dariau menų akademijoje projektą „Šiuolaikinis menas tradiciniame muziejuje“. Jos vadovė sakė, kad studijuoja vieni kinai. O mokykla buvo labai gera. Ar šią kokybę pavyko išsaugoti? Sudėtinga kalbėti, nes nebeturiu artimo kontakto su kolegomis, o tuščiai kalbėti nemėgstu. Kokia buvo jūsų specialybė? Taikomoji grafika ir dizainas. Domėjausi plakatu. Mačiau, dabar turėsite lenkų plakatų parodą, tai tikras Lenkijos nacionalinis pasididžiavimas. Paskui ilgą laikotarpį buvau paskyręs tapybai ir grafikai. O tuomet tapo įdomu visa tai sintezuoti. Kurti savo scenarijus, juos įgarsinti. Bet, manau, ankstesnius savo tapybos įgūdžius dar pritaikysiu. Pavyzdžiui, svarstau apie projektus, kuriuose grafika būtų sujungta su tapyba, medijomis. Jūsų kūrybinė, profesinė raida sutapo su ideologijų kaita. Buvo mokykla, kurioje studijavome, o visa kita – savišvieta, literatūra, kinas ir taip toliau… Mokymo įstaiga suteikia amatą. Bet kalbu apie Rusijos tradicinę meno mokyklą – žinoma, yra akademijų, kurios moko kitaip. Štai dabar lankėmės Gdansko dailės akademijoje, kur taip pat kalbėjomės apie mokymo sistemą – ji labai skiriasi nuo rusiškos. Rusų menininko Piotro Pavlenskio lapkritį surengta akcija – prisikalti genitalijas prie Kremliaus aikštės grindinio, pasisakant prieš apatiją ir politinį abejingumą – sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Kaip ir pernykštė, kai menininkas užsisiuvo burną, solidarizuodamasis su grupe „Pussy Riot“. Žinote, prieš daugelį metų lankiausi Vienoje, turėjome parodą taikomosios dailės muziejuje MAK. Ten kaip tik veikė didelė, per kelis aukštus, Vienos akcionizmo paroda. Išmanydamas šią srovę, galėčiau pasakyti, kad mūsų šalyje panašaus tipo akcijos labai ideologizuojamos, jeigu ką susiūva ar prikala, tai būtinai su užuomina, o ten buvo propaguojamos kitokios idėjos. Dešimtajame dešimtmetyje Rusija patyrė akcionizmo pliūpsnį: Olegas Kulikas, Mavromatis, Ter-Oganianas… Tai buvo labai ryšku, bet ir, nenuslėpsi, politizuota. Ką manote – sieti meną su reakcija į politinį režimą yra laiko dvasios ar aplinkybių išdava? Kai kalbame apie meną, kalbame apie estetiką, apie profesionalumą. Bet yra menininkų, kurie dirba puoselėdami nuolatinį sąlytį su politika. Man tai taip pat kartais priskiriama. Iš tiesų man tai neįdomu. Projekto „Russian Red“ pristatymo KKKC Parodų rūmuose metu užsiminėte, kad dingstį jam padiktavo kitas meno projektas – tarptautinė paroda, pavadinta pagal spalvą – „Prussian Blue“, „prūsiška mėlyna“. Tai buvo ironiška reakcija. Nors pati tema ir darbas, kuris gimė – beržai, kurie atsiranda iš baltos nebūties, ir raudonuoja, – man iš tiesų atrodo labai rusiškas, bylojantis apie Rusijos istoriją, jos dramatizmą, tad galbūt aktualus ir dabar. Tai plakatinis kūrinys, šitoks turi teisę į tam tikrą sutirštinimą. Bet gilesnių sąsajų su minėtojo kito projekto sąvokomis nesiekiau. Numanėte, kad šis darbas taps ilgalaikio projekto pradžia? Ne, bet jis sulaukė dėmesio. Turiu pažįstamą, labai įdomų žmogų, menotyrininką Ivaną Dmitrijevičių Čečiotą. Jis apie mano kūrybą parašė kokius penkis tekstus ir šiuo atžvilgiu jau kaip bendraautorius padėjo man kalbėti apie raudoną. Daug dėmesio skyrė raudonos spalvos rusiškumui – rusų sąmonėje raudonos išties yra daug. Labai aktyviai dalyvauja mano veikloje. Man svarbu jo patarimai, jo matymas. Menininkui svarbu mokėti kalbėti – bent jau apie savo kūrinius? Nežinau, iš esmės turi kalbėti pačiais kūriniais. Bet dabar dažnai akcentuojama, neva turi būti pats sau vadybininkas. Tikriausiai tai gali lemti sėkmę, bet ar tai lemia kūrinio gylį, jo kokybę – nežinau. Daug laiko skiriate vadybai? Ne. Šiuo atžvilgiu esu labai neprisitaikęs, – juokiasi. – Manau, tai Dievo dovana, pažįstu žmonių, kurie šituo dega. Skaičiavote, kiek epizodų sudaro projektą „Russian Red“? Ne, neturiu tikslo skaičiuoti. Pavasarį į Klaipėdą atsivešiu projektą be raudonos – kitokia tema. Nors I. D. Čečiotas sako, kad tai vis dėlto „Russian Red“, – šypsosi. – Rusų raudona – tai, vadinkime, bendrinė sąvoka. Tai net ne konkrečiai apie Rusiją, o labiau apie bendražmogiškus dalykus… Ir viešėdamas Klaipėdoje norėčiau padaryti projektą ne apie konkretų miestą, nors projektas ir turi būti urbanistinis, bet jungiantį žmones, kalbantį apie tai, kad yra visuotinai svarbių kategorijų. Visada prisimenu Marinos Cvetajevos eilutes: „Белый был – красным стал: Кровь обагрила. Красным был – белый стал: Смерть побелила.“ Nesvarbu, baltas ar raudonas, rusas ar lietuvis. Yra visiems bendrų dalykų. Gyvename, išeiname… Ar jums svarbi kūrybos terpė, vieta? Ko gero. Yra netgi mūzos – ką darysi su šiuo rūpesčiu, – juokiasi. – Kalbant apie meistrystės paslaptis, yra žmonių, kurie geriau dirba diskomforto sąlygomis, netgi sirgdami, kai paaštrėja pojūčiai. Gustave`as Flaubert`as rašė tik ant tam tikro atspalvio popieriaus, Fiodoras Michailovičius Dostojevskis gerdavo arbatą… Turite nuolatinę kūrybos laboratoriją – Kostromą, kurios gyventojai yra nuolatiniai jūsų videoinstaliacijų veikėjai. Ten gyvena mano sūnus su šeima ir daug draugų, kurie aktyviai dalyvauja mano kūryboje. Šie žmonės yra savaip labai kūrybingi, turi vidinį intelektą, nepaisant to, kad jiems nesvetimos problemos su svaigalais. Jie fantastiški. Jie nėra kaimo gyventojai – daugelis tiesiog atvažiuoja vasaroti. Vienas iš jų net istorikas, dėstytojas. Tiesiog jo toks gyvenimo būdas. Postūmį įtraukti juos į kūrybinius projektus suteikė bendravimas? Taip, ten dirbau šio bičiulio bityne, man patiko jam padėti. Šitaip išmokau pjauti žolę, kitų ūkio darbų… Pamažu įsitraukiau, tapau savas. Todėl darbuose ir nėra dirbtinumo. Pristatymo metu nesyk akcentuota, kad Jūsų darbai – adaptyvūs, juos galima pritaikyti konkrečioje erdvėje. Tiksliau, turėdamas daug darbų galiu užpildyti bet kokią erdvė. Bet kiekviena erdvė pati diktuoja, kas joje būtų svarbiau: ji nulemia, kuris darbas suskambės aštriau. Dažnai juos maišau, supriešinu. Dabar štai darysime instaliaciją bažnyčioje Švedijoje. Tai bus labai įdomu, ten yra altorius ir kitokių kulto atributų. Man įdomu pristatyti kūrinius ir undergroundinėse erdvėse – net labiau nei baltose salėse, nes ten visai kitaip suskamba. Visada reikia įžvelgti erdvės ir kūrinio santykio psichologiją. Tai, manau, taip pat kūryba. Kai šitaip dėliojate instaliacijas, siekiate, kad jos būtų netikėtos Jums pačiam ar žiūrovui? Greičiausiai sau. Noriu parodyti kūrinį kitaip, užuot tiražavęs situaciją. Kartą buvau pakviestas dalyvauti viename simpoziume Suomijoje. Pradėjau galvoti, ką galėčiau šia proga padaryti, svarsčiau, kas sieja su šia šalimi. Nusprendžiau suderinti keletą faktų iš XX a. pradžios rusų politiko, revoliucionieriaus, Sovietų Sąjungos įkūrėjo Vladimiro Lenino gyvenimo. Jis, be kita ko, aktyviai dalyvavo Suomijos politiniame gyvenime, revoliuciniuose įvykiuose. Taip pat žinoma, kad labai mėgo Ludwigo van Beethoveno sonatą „Appassionata“. Nusprendžiau susieti šias dvi temas. Pasikviečiau garso menininką Danilą Akimovą sukurti šiuolaikišką kūrinio variantą. Drauge sukūrėme instaliaciją „Leninas klausosi Akimovo „Appassionatos“ Kelokoskyje“. Ar dažnai dalyvaujate kolaboracijose? Ne, jei atvirai, nemėgstu bendros kūrybos, bet šiuo atveju tai buvo būtina. Lengviau sutarti su pačiu savimi? Poetai neturi duetų – visi duetai baigėsi dvikovomis. Man atrodo, šitaip pasakė vienas iš jų, Andrejus Voznesenskis. Ar yra kolegų, kurių veiklą stebite susidomėjęs? Ši sudėtis keičiasi: vieni traukiasi iš akiračio, kiti išryškėja. Amžius tikriausiai taip pat atlieka korekcijas. Ir pamažu ateina noras grįžti prie tapybos, nuo kurios kadaise buvo pradėta… Taip, tapyba yra fantastika. Manau, kad technologijų galimybės tik dar labiau išryškina jos savitumą. Ar esate sulaukęs sau pačiam netikėtų Jūsų kūrybos interpretacijų? Vargu, ar kas labai gyrė… Bet man labai įdomios nuomonės, ypač – kitokios nuomonės. Būtų keista, jeigu kritikai tau antrintų. Kritika labai blaivina. Kai žmogus išsako nuomonę, kad ir labai radikalią, tai labai įdomu. Lenkijos meno žurnale turi išeiti straipsnis apie mano kūrybą. Jo autorius – griežtas vertintojas. Bet tai labai svarbu, nes šiuolaikinis Rusijos menas, nekalbant apie tai, kas ką prikalė ir susiuvo, netapo Europos kultūros dalimi, išskyrus Kabakovą ir keletą kitokio rango žmonių. Menotyrininkai Barabanovas ir Bakšteinas dėl to iki šiol ginčijasi. Kaip kad ir meno rinkos Rusijoje nebuvimas… Pavieniai kolekcininkai perka kūrinius, jų įsigyja bankai, bet tai tik Maskva, o kur dar visa Rusija!.. Tuo metu talentingų žmonių labai daug. Kaip Jums sekasi parduoti savo kūrinius? Tai labai reta, galima suskaičiuoti ant pirštų, kiek muziejų jų iš manęs įsigijo. Kai šiuolaikinio meno muziejus „Kiasma“ Helsinkyje nupirko kelis, pradėjo pirkti ir kiti. Gyvenu iš pramoninės grafikos, darau einamuosius darbus: atvirukus, kvietimus ir labai nesisieloju – jeigu kibčiau į dizainą, reikėtų jo imtis labai rimtai, o aš tiesiog turiu profesiją ir įgūdžių. Man keistoka paisyti terminų. Pats padarau ir pasiūlau… Tikriausiai esu tinginys. KOMENTARAS Neįprastas dvasingumas Jevgenijus Umanskis, menotyrininkas (Kaliningradas) Su Jurijumi esame pažįstami labai seniai. Vien jo projektui „Russian Red“ jau trylika metų, o mes, vadinasi, dar senesni bičiuliai. Jis yra menininkas, su savo ne pačiomis populiariausiomis, brutaliomis, žemiškomis temomis esantis kiek nuošaliau nuo kolegų, nors drauge matome, kad jo darbuose visąlaik kalbama apie dieviškumą. Rūsčiomis, žemėtomis priemonėmis jis kalba apie aukštus, dvasingus dalykus, nors žodis „dvasingas“ yra neįprastas šiuolaikiniam menui. Jurijaus kūriniai lengvai kombinuojami: bet kokią erdvę galima priversti paklūsti jo menui. Tai man įdomu kaip ekspozicininkui – kiekvienas jo kūrybos pristatymas yra naujas, nekartojantis ankstesnių. Kas dėl jo matymo – kiekvieno menininko savybė yra matyti kitaip nei kiti ir kartais sąmoningai akcentuoti konkrečias temas, kad jos būtų paveikesnės, šaižesnės. Veltiniai, pamuštinis, Sibiras, kažkokia meška, sniegas, šaltis yra Rusijos štampas, bet nepasakyčiau, kad jis tuo spekuliuotų. Kurdamas Jurijus visuomet stengiasi eliminuoti, kaip čia pavadinus, dokumentinį naratyvą. Jo videofilmai sukurti iš smulkių detalių, dažnai sudurti iš pusės sekundės trukmės atkarpėlių, siekiant pašalinti dokumentinį komizmą. Jo, kaip tarptautinio dailininko, ypatybė yra ir ši painiava dėl pavadinimo, kurį visi iškart supranta politiniu ideologiniu kampu, o pamatę darbus suvokia matantys visai ką kita. Rusų raudona Jurijui reiškia XX a. trečiojo dešimtmečio rusų avangardą, suprematizmo, konstruktyvizmo estetiką. Jis pasitelkia skirtingas prasmes ir plotmes: meno istoriją, politinę, žmogišką istoriją, ir žiūrovui tai žadina įvairių konotacijų. Ateini žiūrėti rusų raudonos, o matai veriančiai šaltą baltą. Tai provokuojanti idėja. Jurijus dirba ir su kitokiais projektais, kuriuos mes Klaipėdoje rodysime balandį. Jie susiję su laukimo tema. Ten bus daugiau europietiškų, bendražmogiškų dalykų be brutalių mužikų. Bendrasis projekto „Pažink svetimšalį” tikslas yra plėtoti šiuolaikinės kultūros mainus ir skatinti tarpusavio supratimą tarp Gdansko (Lenkija), Karaliaučiaus (Kaliningrado, Rusija) ir Klaipėdos (Lietuva) gyventojų. Projekto tikslai apima ir pasienio institucijų tinklo ir profesionalų, dirbančių šiuolaikinio meno ir kultūros srityje trijuose partnerių miestuose, trišalių mainų palengvinimą ir informacijos apie šiuolaikinį meną, kultūrą ir socialines problemas sklaidą projekto teritorijoje: Rusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Projektas „Pažink svetimšalį” įgyvendinamas pagal 2007–2013 m. Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programą. Pagrindinis programos, finansuojamos Europos Sąjungos (ES) lėšomis, tikslas – stiprinti Lietuvos, Lenkijos bei Rusijos bendradarbiavimą plėtojant dvišalius ir trišalius santykius. Bendroji „Pažink svetimšalį” projekto vertė – 873 620,59 eurų. Programos įnašas į projektą sudaro 768 786,12 eurų (88%) arba 2 648 468,1 Lt. Partnerių skiriamas finansavimas – 104 834,47 eurų (12%). |