Vitražinėje menėje – meninė instaliacija „Aš turiu šaknis“
|
Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto vitražinėje menėje (312 aud., S. Nėries g. 5, Klaipėda) eksponuojama Kornelijos Krasilnikovaitės meninė instaliacija „Aš turiu šaknis“.  Instaliacijos „Aš turiu šaknis“ kūrimo procesas truko metus – autorė važinėjo po Lietuvą ir kvietė žmones įsiamžinti šalia jiems brangių medžių. Projektą iš dalies inspiravo Klaipėdoje kilęs protestas prieš Girulių miško kirtimą. Tačiau ilgainiui tai tapo ne tik iniciatyva, skatinančia žmones atsigręžti ir išsaugoti gamtą, bet ir savotišku būdu ieškoti ir pažinti savo tikrąsias šaknis – istorines, tautines, dvasines. Pasak parodos idėjos autorės ir kūrėjos Kornelijos Krasilnikovaitės, dalyvaudama proteste prieš Girulių miško kirtimą ji supratusi, kad turi kažką daryti, tačiau dar nežinojusi, ką. Vėliau apsilankius šventoje Lietuvai vietoje autorei kilo idėja, ką ir kaip reikėtų daryti. Daugiau nei metus Kornelija keliavo po Lietuvą ir kūrė portretus, siekdama užfiksuoti unikalų žmogaus ir medžio fotoportretą, atkreipti dėmesį į masiškai kertamus medžius, atkurti žmogaus ryšį su gamta ir priminti, kad gamta yra pagrindinis žmogaus gyvybės šaltinis. „Meno kūrinys gali turėti kelis lygmenis. Būti pramoginis, linksminantis. Mes visi turbūt žinome tokių pavyzdžių, tokių kūrinių dauguma. Ir tai nėra blogai, visokių kūrinių reikia. Tačiau, mano supratimu, tikrasis menas galėtų ne tik linksminti, bet ir virsti gydymo priemone. Ypač dabartiniu laikotarpiu tai reikalinga. Aišku, skaudančių sąnarių jis nepagydys, tačiau širdį nuraminti ir atgaivinti tikrai gali. Neteigiu, kad ši paroda yra tokio lygio kūrinys, tačiau prisipažinsiu, kad tai yra mano siekiamybė – kad kūryba ir žodis gydytų žmones. Įkvėptų ir suteiktų vilties. Beje, ant suoliuko galite pamatyti mūsų protėvių aisčių simbolį. Jis simbolizuoja Taiką. Tad, atrėmę nugaras į šį suoliuką, viliuosi, jos pasisemsite”, – apie projektą pasakoja K. Krasilnikovaitė. „Turbūt dauguma esame patyrę, kad vaikštinėdami miške ar prie jūros atsigauname, pailsime ir tarsi pasikrauname naujų jėgų. Tas pat vykdavo ir šio kūrinio kūrimo proceso metu, kai su dalyviu keliaudavome į mišką, parką ar laukymę. Žmogui būnant gamtoje vyksta subtilūs procesai, kurie jį atgaivina. O prisilietus prie medžio, jį apsikabinus, atsirėmus ir leidus sau parymoti bent dešimtį minučių, gydymo procesas vyksta aktyviau. Šis giluminis gamtos pajautimas ir ryšys su medžiais ar akmenimis mumyse užkoduotas kur kas iš seniau nei dabar vis labiau populiarėjanti japonų literatūra apie miško terapiją. Mūsų protėviams medžiai ir akmenys buvo laidininkai, leidę užmegzti ryšį su kosmosu, su Dievu. Kai buvau maža, močiutė mane vesdavosi į mišką ir sakydavo, kad išsirinkčiau savąjį medį, apsikabinčiau jį ir taip pasisemčiau energijos. Būdama maždaug penkerių išsirinkau jauną ąžuoliuką, kurį ir dabar aplankau, kai grįžtu į gimtinę. O mano močiutė dažniausiai renkasi beržus. Po savo bendravimo su medžiais ji sako: „Aš semiuosi jėgų iš kosmoso.“ Taigi, tai yra likę giliai mūsų atmintyje. Mums, lietuviams, medis, akmuo buvo gyvi. Nes jie ir yra gyvi, mes tiesiog užmiršome. Todėl itin svarbu šią atmintį gaivinti, prisiminti savąsias šaknis ir jas gerbti – pradedant tėvais, seneliais, prašant, kad papasakotų apie tradicijas, kuriomis jie gyveno. Taip pat verta domėtis iškiliais lietuvių tautos šviesuoliais. Gilinantis į jų kūrinius, galima pažinti mūsų prigimtį ir suvokti, kad esame ne užkariautojų, o išminčių ir švietėjų tautos palikuonys“, – instaliacijos „Aš turiu šaknis“ inspiracijas atskleidė autorė. Parodos idėjos autorė ir kūrėja: Kornelija Krasilnikovaitė Instaliacija veiks iki 2022 m. balandžio 15 d. |
