Viktoro Paukštelio „Gambitas“: interpretacijos kultūrinės atminties tema

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2021 m. balandžio 2 – 30 d. eksponuojama Viktoro Paukštelio personalinė paroda „Gambitas“. Parodą pristato jos kuratorė dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Raminta JURĖNAITĖ.

Viktoras Paukštelis. Gambitas. 2021 m., aliejus, drobė, 185x145 cm
Viktoras Paukštelis. Gambitas. 2021 m., aliejus, drobė, 185×145 cm

Kultūrinės atminties pėdsakai

Virtuoziškai interpretuojantis klasikų kompozitorių kūrinius žinomas pianistas Viktoras Paukštelis (g. 1983) taip pat natūraliai užmezga dialogą su tapybos tradicija. Jis „skolinasi” ikonografinius meno istorijos simbolius, alegorijas ir kitus motyvus iš senųjų ir moderniųjų meistrų paveikslų. Menininkas eruditas inspiracijų randa ir moksliniuose, biografiniuose ar literatūriniuose tekstuose.

Atsirinkdamas paveikslus iš meno istorijos V Paukštelis apeliuoja į kolektyvinę atmintį. Pirmiausiai jam svarbu senųjų meistrų vaizdinių universalumas. Praeitis V. Paukštelio kūriniuose susiejama su šių dienų įvykiais – per šimtmečius iš kartos į kartą atsikartoja panašūs tragiški išgyvenimai, viltys ir nusivylimai. Klasikos meistrų paveiksluose išsikeltiems uždaviniams tapytojas pateikia šiuolaikinius komentarus.

V. Paukštelis tapo ne tiek pačius meno istorijai svarbius paveikslus, kiek jų pėdsaką kultūrinėje atmintyje. Iš Mikelandželo, Karavadžo, Karlo Dolčio, Žano Batisto Simeono Šardeno, Eduardo Manė ar Polio Gogeno šedevrų jis perima tik pavienius kompozicinius motyvus. Tokį fragmentą jis perkelia į tuščią erdvę arba sujungia su kitais fiktyviais vaizdais. Cituojami atvaizdai „išblukinami“ ar kitaip keičiami. Kai kada inspiracijų šaltiniu tampa ne konkretus kūrinys, bet pasirinkto žanro skirtingų istorinių epochų charakteringos ypatybės. Patyręs déjà vu jausmą žiūrovas įtraukiamas į V. Paukštelio interpretuotų kūrinių atpažinimą. Tai ne visada lengvas procesas. Tik kai kada tapytojas į pagalbą ateina su nuoroda į šaltinį savo paveikslo pavadinime. Spėliodamas žiūrovas mėgaujasi vizualiniais rebusais, atidžiai gilinasi į detales, niuansus.

Panašus išeities taškas V. Paukštelį sieja su garsiais šių laikų tapytojais Luc Tuymans, Jan Vanriet, Michael Borremans, Marlen Dumas, Cecilia Edefalk ir Rudolf Stingel. Visi jie pagrindine tema pasirinkę būties ir nebūties, atminties ir užmaršties santykius, tapo ne iš natūros, o iš senų meistrų paveikslų reprodukcijų ar fotografijų. Atsisakę ryškių spalvų ir tapydami tik blyškiomis, prigesinę spalvas ir redukavę iki juodai pilkos grisaille tapybos, šie menininkai savo paveikslų vaizdams suteikė nykstantį, nematerialų charakterį. Artimiausi pastarųjų tapytojų kūrybai – V. Paukštelio portretai.

Portretų pasakojimų gija

Viktoras Paukštelis. Be pavadinimo. 2020 m., aliejus, drobė, 17x20 cm
Viktoras Paukštelis. Be pavadinimo. 2020 m., aliejus, drobė, 17×20 cm

Didelėse drobėse vienišos medžiotojo ar raitelio figūros kalnų papėdėje, pamiškėje savo kompozicija pirmiausiai asocijuojasi su XVII–XIX amžių reprezentaciniais portretais. Tik čia jų siluetai kone susilieja su rūke skendinčia aplinka, įgaudami miražo pavidalą.

Motyvų pasirinkimas asocijuojasi su autobiografinėmis refleksijomis. Nuo vaikystės šeimoje su klasikine muzika susijęs menininkas neatsitiktinai vis grįžta prie Eduardo Manė berniukų su muzikos instrumentais portretų interpretacijos.

Dauguma kitų V. Paukštelio portretų skiriami šlovingos atminties garbinimo ir išnykimo užmarštyje dualizmui. Visi šie intymūs mažo ir labai mažo dydžio paveikslai suveriami į vėrinį, tą pačią pasakojimo giją, skirtą garsioms istorinėms asmenybėms – karvedžiams, filosofams, menininkams ar šventiesiems, taip pat ir nežinomiems atvaizdams, kuriuos tik sąlygiškai galima vadinti portretais. Jie, kaip ir žirgo ar ėriuko galvų atvaizdai, – motyvas, fragmento pavidalu perkeltas iš žinomų meistrų drobių. Sumažinus, priartinus ir pakeitus polichromiją bei grisaille tapybą, šie motyvai subjektyviai interpretuojami. Pilka odos spalva čia – nuoroda į reginio nerealumą. Kai kurių personažų veidai nusėjami balzganų ir tamsių degimo žymes primenančių dėmių. Praradę pilnakraujiškumą šie atvaizdai – tarsi atspindys patina aptrauktame sename veidrodyje. Asmenis sunku atpažinti, prisiminimai apie juos blėsta.

 Nėra vietos atsitiktinumui

Dar neseniai žanrai tapyboje buvo tapę anachronizmu. Tuo tarpu šiandien V. Paukštelio kartos tapytojai, skirtingose šalyse tapydami portretus, natiurmortus ir daugiafigūres kompozicijas, žengia į žanrinės tapybos teritoriją, kuri labiau asocijuojasi su istoriniu, nei šiuolaikiniu menu. V. Paukštelio kūryboje dėl sąsajų su vanitas simbolika ir atminties įamžinimu dominuoja natiurmorto ir portreto žanrai. Peizažo žanrui jis skiria mažiau dėmesio, bet ir čia jam svarbus santykis su istorine tradicija – romantizmo dvasioje nutapytos snieguotų viršukalnių panoramos Alpėse, laukymės kalnų papėdėse ar pamiškėse. V. Paukštelio paveiksluose – egzistencialaus vienatvės jausmo išraiška. Riba tarp šių trijų žanrų ir figūrinių kompozicijų menininko kūryboje nusitrina.

Viktoras Paukštelis. Be pavadinimo. 2020 m., aliejus, drobė, 30x35 cm
Viktoras Paukštelis. Be pavadinimo. 2020 m., aliejus, drobė, 30×35 cm

Apgalvotose V. Paukštelio kompozicijose nėra vietos atsitiktinumui. Laukymių pamiškės ar jūros peizažo panoramos, kaip ir tuščias fonas, čia atlieka teatro kulisų vaidmenį. Žmonių ar gyvūnų grupės, kaip ir pavienės jų figūros, išdėstomos pirmame kompozicijos plane tarsi scenos aikštelėje. Paklusdamos paslaptingai choreografijai, būtybės stabteli akimirkai ar sustingsta amžinu miegu. Taip kiekvienam veiksmui, gestui ir objektui suteikiama ceremonialaus iškilmingumo. Šį įspūdį dar labiau sustiprina istoriniai personažų kostiumai ir aksesuarai.

Paskutiniuose paveiksluose tapytojas atsisako statiškumo dėl giluminio erdvės vaizdavimo ir dinamiškų, asimetriškų kompozicijų. Monumentaliame diptike miegančių matadorų kūnai vaizduojami rakursu iš šono. Kitoje drobėje padangę užtemdo veržlia diagonale kylančio naikintuvo siluetas. Peizažai ir natiurmortai dabar gali būti komponuojami iš kelių erdvinių planų. Emocinė įtampa sukuriama efektinga šviesos ir tamsos dramaturgija. Noktiurnai kaitaliojami su scenomis, panardintomis į prislopintą prieblandos ar akinančią šviesą. Gilūs juodi šešėliai perskrodžiami baltos blyksnių. Achromatinių spalvų deriniai papildomi kontrastais su švytinčiomis geltona ir violetine.

Svarbus vaidmuo tenka ir kruopščiai ištapytų partijų derinimui su eskiziškomis, tiršto dažo dengimo su transparentiškomis akvareliškomis partijomis. Galiausiai pasiekiamas balansas tarp griežtos struktūros ir emocionalios improvizacijos.

Persipynę paukščių pasauliai

Visais kūrybos periodais V. Paukštelis tapo paukščius. Anot tapytojo, taip jis ironizuoja autoportretą ir savirefleksiją pasitelkdamas žodžių žaismą su savo pavarde. Paukščių atvaizduose išorinis ir vidinis pasauliai persipina. Anot menininko, „paukščiai turi tą jėgą savyje – trapumą ir lengvumą. O dar tas skrydis, kuriuo jiems neprilygsime“.

Ankstyvojoje kūryboje menininkas ekspresyviai tapydavo paukščius tą akimirką, kai jie trumpam nutupia tarp skrydžių. Pastaruosius metus paukščių tema jo kūryboje atsiskleidžia visai kitu pavidalu. Veržlius, gyvus paukščius pakeitė jų kruopščiai preparuotos iškamšos. Sparnuočiai šiuose paveiksluose – didingas, bet kupinas grėsmių ir paslapčių gamtos įsikūnijimas. Tapydamas negyvus paukščius menininkas, kaip ir aibėje kitų kūrinių, prisiliečia prie mirties temos.

Medžioklės trofėjus – paukštis tapo pirmojo meno istorijoje natiurmorto motyvu, kai 1504 m. Jacopo de’ Barbari nutapė negyvą putpelę su geležinėmis pirštinėmis. Monumentalius sumedžiotų paukščių natiurmortus išpuoselėjo jau Peteris Paulius Rubensas ir Fransas Snaidersas. Vanitas simbolika jų paveiksluose persipindavo su prašmatnios puotos pažadu. V. Paukštelio medžioklės trofėjų natiurmortai ne mažiau monumentalūs, bet, kontrastingai flamandų meistrams, jie kartu asketiški.

Viktoras Paukštelis. Kiautas II. 2020 m., aliejus, drobė, 176x147 cm
Viktoras Paukštelis. Kiautas II. 2020 m., aliejus, drobė, 176×147 cm

Pritvirtintos prie stovų paukščių iškamšos primena muziejaus eksponatus, bet dėl atvaizdo dydžio turi reprezentacinio portreto poveikį. Tuščiame neutraliame fone izoliuoti nuo aplinkos paukščiai prieinami atidžiam, tyrinėjančiam žvilgsniui. Tapytojas suvokia ir perteikia paukščių sandaros, griaučių, raumenų ypatumus. Jis atidžiai modeliuoja kūnų apimtis, kruopščiai ištapo akis, snapą, skiauterę, nagus ir plunksnas bei plunksneles. Kiekvienas paukštis kitoks. Į dėmesio centrą patenka erelis, vanagas, gervė, kovas, varnas, kaip ir žvirblis. Šalia didžiulių natiurmortų menininkas tapo ir paukščių miniatiūras, kurios pareikalauja dar labiau preciziškų detalių studijų.

Visi, dideli ir maži, paukščių atvaizdai nutapyti pasitelkus redukuotą, prislopintą rudos ir pilkai žalios spalvų gamą.

Į paukščius žvelgiama iš skirtingų – ornitologo, medžiotojo, kolekcininko ir menininko – pozicijų. Moksliškai tikslus paukščių atvaizdų natūralizmas čia apgaulingas. Visi jie sukurti pasitelkus stebėjimo ir vaizduotės mišinį. V. Paukštelis ir čia užmezga dialogą ne tik su senųjų meistrų natiurmortais, bet ir su George Baselitzo ar Michaëlio Borremanso paveikslais paukščių motyvais. Tokį paukščių stebėjimą taikliai apibūdina vieno iš paveikslų pavadinimas „Ornitologo sapnas”.

Būties trapumo tema

V. Paukštelio tapyboje galime atsekti ir paralelių su jo kartos Krokuvos tapytojais, naujaisiais siurrealistais Jakub Julian Ziolkowski, Dawid Czycz, Monek Chlebek, Lukasz Stoklosa, Kamil Kukla, kurie motyvų ieško labiau savo vaizduotėje nei supančioje tikrovėje. Kaip ir pastarieji, koliažo principu jis kombinuoja motyvus ir išraiškos priemones iš skirtingų šaltinių, hiperrealistiškai perdirbinėja tikrovę. Anot Andrej Szerski: „Siurrealistinė vaizduotė puikiai tinka pasaulio aprašymui po pasikeitimų. Kai situacija keičiasi radikaliai ir nesinori ar neįmanoma su ja suspėti, geriausia išeitis atrodo alternatyvus pasaulis.“

Pastaraisiais mėnesiais per užsitęsusią priverstinio karantino izoliaciją nutapytuose paveiksluose atsiskleidžia prieštaringos kūrėjo nuotaikos. Tapytojas įtaigiai grįžta prie pamėgtos „tapybos apie tapybą“. Pagal Eduardo Manė paveikslo motyvą nutapo diptiką „Miegantis matadoras”, skausmo ir išraiškos jėga pralenkiantį visus ankstesnius V. Paukštelio kūrinius būties trapumo tema. Tuo pačiu metu V. Paukštelis atskleidžia melancholiško humoro pojūtį ir net aštrią ironiją nutapydamas aibę paveikslų su trikdžiais. Jis jungia nesuderinamus siužetus, netikėtai įterpia į paveikslus kompozicijos elementų ir spalvų disonansus. Pagaliau „Fluorescenciniame peizaže“ V. Paukštelis sukuria amalgamą iš trivialaus kičo ir šiuolaikinio meno ikonų motyvų.

V. Paukštelio piešiniuose motyvai panašūs kaip tapyboje, tik visai kitaip perteikiami. Atsargų ir ilgą artėjimą prie temos čia pakeičia siekimas skubiai keliomis linijomis pagauti veido ar figūros silueto charakteringus bruožus. Aštrius tamsos ir šviesos  susidūrimus ir švelnius perėjimus pakeičia vienintelė išraiškos priemonė: taikli ir ryžtinga kontūrinė linija.

Viktoras Paukštelis. Miegantis matadoras. 2020 m., aliejus, drobė, 130x164 cm
Viktoras Paukštelis. Miegantis matadoras. 2020 m., aliejus, drobė, 130×164 cm

Ekspozicija – tarsi klaidus labirintas

Skirtingai nei dauguma tolygiai aistringai muzikai ir tapybai atsidavusių menininkų, V. Paukštelis nesusitelkia į dailės ir muzikos sintezės paieškas ar garsinės spalvų prigimties tyrimus.

Tapyba jam svarbi tomis saviraiškos galimybėmis, kurių nesuteikia muzika. Todėl neatsitiktinai jis pasirenka ne abstrakčią, o vaizduojamąją tapybą. Vis dėlto ryšys su muzika V. Paukštelio tapyboje, nors ir netiesiogiai, – apčiuopiamas. Tai visų pirma rodo atspindį polinkyje į improvizacijas ir kartotes su subtiliomis variacijomis. V. Paukšteliui būdingas temų interpretavimas per paveikslų ciklus, serijas bei diptikus. Prie tų pačių motyvų jis ne kartą grįžta ieškodamas vis kitų prasmių ir konotacijų.

Ekstremaliai skirtingo dydžio drobės – nuo monumentalių iki miniatiūrinių – tapytojo parodose sujungiamos į grupes, tarp jų sukuriant ryšius. Paveikslų išdėstymas erdvėje ir ant sienų jam yra sudėtinė meninės raiškos dalis. Svarbi reikšmė čia tenka pauzei. Paveikslai ant sienų kabinami taip, kad liktų daug neužpildytos tuštumos. Sudaromos sąlygos į mažą paveikslėlį įsižiūrėti tiek pat atidžiai, kaip į didelę drobę. Ekspozicija – apmąstymo ir intuicijos rezultatas, panašiai kaip šachmatų kompozicija. Čia, Klaipėdoje, kaip ir ankstesnėse V. Paukštelio parodose, nekuriamas linijinis pasakojimas su užuomazga, kulminacija ir atomazga. Eidamas iš salės į salę stebėtojas patenka į gražų, bet klaidų labirintą, aidu atkartojantį vienos istorijos fragmentus.

Apie menininką: https://www.victorpaukstelis.com/

Viktoro Paukštelio personalinė paroda „Gambitas“ (kuratorė dr. Raminta Jurėnaitė) Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) – 2021 m. balandžio 2 – 30 d.

Leave a Reply