VDA Nidos meno kolonija: paroda „Lipti nematomomis struktūromis”

Iki birželio 19 dienos VDA Nidos meno kolonijoje (Taikos g. 43, Nida) veikia paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. II dalis: Nida”. Tai antroji iš keturių projekto parodų ir pirmoji, kurioje darbus eksponuoja visi dešimt projekto menininkų.

2

VDA Nidos meno kolonijos paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. II dalis: Nida”, 2016. Andrej Vasilenko nuotr.

Lipimo nematoma struktūra vaizdinys kalba ne tik apie galimybes atrasti paslėptą, bet ir apie kažką svaiginamo bei nepasiekiamo. Ji kviečia „mus” (menininkus ir publiką, kaip dalyvius) bandyti suvokti ir reflektuoti sudėtingą bei daugiasluoksnį nuorodų ir prasmių tinklą, persmelkusį mūsų socialinį gyvenimą ir disciplinuojančias praktikas. Tiesa, ir pati refleksija yra intymus slaptas procesas, kurio metu kruopščiai apmąstome ir atsirenkame. Ji yra, kaip nurodo lotyniška žodžio šaknis, mintis, „nulinkusi atgal” prie savęs.

Šis vaizdinys atitinka plačiai žinomą analogiją tarp minties ir šviesos. Ji siūlo mintį, kad mes įsisaviname ir reflektuojame kitų apmąstymus ir idėjas taip pat, kaip medžiagos ir dangaus kūnai sugeria bei atspindi šviesą. Refleksija reiškia tiek veiksmą, tiek atoveiksmį ir neturėtų būti aiškinama vien kaip mentalinis procesas. Būti paveiktam kitų žmonių minčių, kitų šviesų ir ritualų yra visa apimanti patirtis – intelektinė, emocinė bei fizinė. Šia prasme bandyti suvokti meno kūrinius reiškia bandyti suvokti praeities ir dabarties disciplinas bei ritualus.

4

Kristin Tarnesvik „Populiari mirties valanda”, 2016. Andrej Vasilenko nuotr.

Ritualizavimas taip pat yra tam tikra refleksija, nes jis atgabena praktikas (iš praeities į dabartį), kurios nebėra reikalingos ar nebeveikia, tačiau mes jas išsaugome dėl istorinės ir simbolinės reikšmės. Ritualizavimas taip pat reiškia naujų ritualų, kurie atspindi šiuolaikines praktikas, kūrimą. Taigi refleksija ir ritualizavimas yra du aspektai tų pačių meninių strategijų, to paties metodo. Abu naudojami stengiantis suvokti, permąstyti ir perteikti paslėptą struktūrą, kuri formuoja mūsų supratimą ir tapatybes.

Šios parodos darbai byloja apie įvairiausias ritualizuotas praktikas: nuo senovėje gyvenusių žmonių veiklų iki šiuolaikinių ritualų. Nuo visiems žinomų socialinių bei dvasinių praktikų iki šiuolaikinių strategijų, formuojančių meno kūrybos ir vadybos sąlygas. Jie nagrinėja, tiria, klausia, trikdo, keičia ir beletrizuoja nusistovėjusius įsitikinimus, disciplinas bei kasdienius įpročius ir nubrėžia kryptis kurtis naujiems.

5

Berglind Jona Hlynsdóttir „Baliustrada”, 2016. Andrej Vasilenko nuotr.

Ši paroda yra dalis dvejų metų trukmės rezidencijų ir parodų projekto, apimančio šešias institucijas trijose skirtingose šalyse: Islandijoje, Lietuvoje ir Norvegijoje. Dešimt projekto menininkų buvo pakviesti sukurti darbus keturioms parodoms, kurios eksponuojamos Vilniuje, Nidoje, Žeimiuose (Lietuva) ir Lilestriome (Norvegija).

Menininkai: Mo Abd-Ulla, Eglė Budvytytė, Tanya Busse, Victoria Durnak, Gunnhildur Hauksdóttir, Berglind Jona Hlynsdóttir, Saulius Leonavičius & Vida Strasevičiūtė, Robertas Narkus, Augustas Serapinas, Kristin Tårnesvik
Kuratoriai: Eglė Mikalajūnė ir Samir M’kadmi
Parodos architektas: Rokas Kilčiauskas
Dizainerė: Indrė Klimaitė

Paroda veikia kasdien, išskyrus pirmadienį, nuo 12 iki 20 val. iki birželio 19 dienos.

Parašykite komentarą